Administracinė byla Nr. AS-714-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01141-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono  (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pateikė teismui skundą (b. l. 1–29), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – Komisija) 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ (toliau – Sprendimas Nr. KS-12).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi (b. l. 85–87) atsisakė priimti skundą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime Nr. KS-12 Komisija nusprendė „Įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“.

Iš šioje byloje surinktos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios informacijos teismas nustatė, kad administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nubo.tv“ skundą Komisijai (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02377-2014-9) buvo nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo Nr. KS-46, kuriuo Komisija nusprendė „įpareigoti Lietuvos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“, teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusioje 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014, inter alia, konstatavo, kad Sprendimas Nr. KS-46 yra norminio teisinio pobūdžio, nes šis teisės aktas atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius.

Įvertinus ginčijamo Sprendimo Nr. KS-12 ir Sprendimo Nr. KS-46 turinį, teismas konstatavo, kad jie iš esmės yra analogiškos teisinės prigimties, t. y.: Sprendimu Nr. KS-12 sukurta elgesio taisyklė – teisės norma („sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“), visuotinai privaloma individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui (visiems televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje), orientuota į ateitį (galioja 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos) ir skirta taikyti daug kartų; jį priėmė viešojo administravimo subjektas (Komisija), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (Visuomenės informavimo įstatymo 341 str. 11 d. ir 48 str. 1 d. 16 p.); šio sprendimo norminio administracinio pobūdžio nekeičia tai, kad byloje nėra duomenų jog jis būtų paskelbtas laikantis norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

Teismas darė išvadą, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. KS-12 yra norminio teisinio pobūdžio, nes šis administracinis aktas atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014, įtvirtinto precedento, pagal kurį iš esmės analogiškos teisinės prigimties Sprendimas Nr. KS-46 yra pripažintas norminio teisinio pobūdžio aktu. Tai konstatavus, pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad ginčijamas Sprendimas Nr. KS-12 yra individualus administracinis aktas, taip pat argumentai, kuriais siekiama šį teiginį pagrįsti, atmesti kaip nepagrįsti ir vertinti kritiškai. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus).

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir konstatavus, kad Sprendimas Nr. KS-12 yra norminis administracinis aktas, daryta išvada, kad, prašydama panaikinti šį sprendimą, Bendrovė teikia abstraktų prašymą ištirti šių norminio administracinio akto teisėtumą, nors ji nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD pateikė atskirąjį skundą (b. l. 91–109), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendino Audiovizualinių paslaugų direktyvos 2010/13/ES nuostatas, užduodant Europos Sąjungos Teisingumo Teismui atskirajame skunde nurodytus klausimus.

Atskirajame skunde tvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra nemotyvuota, kas sudaro pagrindą ją panaikinti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, visada turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde detaliai pagrindė, jog Komisijos sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris būtent pareiškėjui sukelia(-ė) konkrečias teisines pasekmes ir kuriuo būtent jam buvo pritaikytos poveikio priemonės. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos apskritai net nepasisakė, pateikdamas tik nuorodą į kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtą administracinę bylą bei joje suformuotą praktiką. Nors pareiškėjas savo teisę į teisminę gynybą bei teisės kreiptis į teismą ginčijant Komisijos sprendimą atsiradimo teisinius pagrindus tiesiogiai kildino iš Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies „a“ punkto bei Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatų, teismas dėl šių teisės normų reikšmės nagrinėjamam ginčui apskritai nepasisakė ir net nenurodė jokių teisinių priežasčių dėl ko atsisako jas taikyti (jomis vadovautis).

Tvirtina, jog pareiškėjo ginčijamas Komisijos sprendimas atitinka visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstamus individualaus administracinio akto požymius. Pažymi, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai dėl poveikio priemonių ūkio subjektams taikymo (pvz. ekonominių sankcijų skyrimo, veiklos apribojimų (suvaržymų) nustatymo ir pan.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visuomet bei vienareikšmiškai buvo ir yra pripažįstami individualiais administraciniais aktais. Pareiškėjas skunde buvo detaliai paaiškinęs ir pagrindęs, kad Komisijos priimtas sprendimas sukėlė konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą pareiškėjo atžvilgiu ir buvo privalomas vykdyti, o jį įvykdė pats pareiškėjas, kartu šis sprendimas sudarė prielaidas bei sąlygas, kad būtu pakeistos pareiškėjo subjektinės teisės teisiniuose santykiuose, juo buvo nustatytos pareiškėjo pareigos ir nurodytos poveikio priemonės, dėl kurių pareiškėjas patyrė daugiau kaip 800 000 Eur dydžio žalą. Nurodo, kad administracinėse bylose dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų ir jose numatytų poveikio priemonių taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikėsi vieningos nuoseklios pozicijos ir administracinius aktus, kuriais buvo sprendžiamas atitinkamų administracinio poveikio priemonių taikymas, pripažindavo individualiais administraciniais aktais.

Teigia, kad nutartimi buvo užkirstas kelias bylos eigai ir pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja nacionalinė teisė – Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatos, kurios nenustato jokių formalių papildomų administracinių reikalavimų asmeniui (visuomenės informavimo paslaugų skleidėjui), besikreipiančiam į teismą dėl pažeistų teisių, o teismas į jas neatsižvelgė ir jų netaikė.

Teismo nutartimi užkirtus kelią bylos eigai ir pripažinus Komisijos sprendimą norminiu aktu buvo pažeista Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje įtvirtinta pareiškėjo, kaip audiovizualinių paslaugų teikėjo, teisė laisvai teikti paslaugas ES teritorijoje. Ginčijamos nutarties priėmimas yra nesuderinamas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią negali būti atveju, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau kurių atžvilgiu netaikomos ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės, įskaitant teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

Teismo nutartimi užkirtus kelią bylos eigai buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę (teisinę) gynybą, garantuojama tarptautiniuose teisės aktuose (Europos žmogaus teisų ir laisvių konvencijos 10 str., 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.); buvo pažeista ES teisės pareiškėjui garantuojama veiksminga jo teisių, numatytų Audiovizualinių paslaugų direktyvoje 2010/13/ES, gynyba teisme.

Teigia, kad egzistuoja pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Audiovizualinių paslaugų direktyvos 2010/13/ES nuostatų išaiškinimo. Direktyvos 2010/13/ES nuostatos privalo būti aiškinamos kaip nustatančios pareiškėjo teisę į teisminę gynybą dėl bet kokių jo kaip audiovizualinių paslaugų teikėjo laisvę teikti paslaugas varžančių nacionalinių institucijų sprendimų. Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir Direktyvos nuostatų išaiškinimo. Mano, kad ESTT turi būti užduodami tokie klausimai: 1) Ar pareiškėjo teikiama paslauga, „REN TV BALTIC“ transliavimas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką, yra „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ pagal 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio a) punktą; 2) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnis draudžia valstybėms narėms riboti savo teritorijoje audiovizualiniu žiniasklaidos paslaugu priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, išskyrus imperatyviai pačioje direktyvoje numatytus atvejus; 3) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES yra įtvirtinta galimybė riboti savo teritorijoje audiovizualiniu žiniasklaidos paslaugu priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, jei per televizijos programą yra kurstoma neapykanta ne ES valstybei narei ir tos valstybės tautai; 4) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES yra įtvirtinta galimybė riboti savo teritorijoje audiovizualiniu žiniasklaidos paslaugu priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, jei per televizijos programą yra kurstoma karui su ne ES valstybe nare; 5) ar Direktyvos 2010/13/ES nuostatos (preambulės 8, 16 p., 3 str. 1 d.) nustato pareigą ES valstybei narei užtikrinti audiovizualinių paslaugų teikėjams teisę teisminę gynybą dėl bet kokių jų kaip laisvę teikti šias paslaugas varžančių nacionalinių institucijų sprendimų?

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija paaiškinimuose dėl atskirojo skundo nurodo, kad Komisijos sprendimas savo turiniu bei teisine prigimtimi yra norminio pobūdžio administracinis teisės aktas. Norminį sprendimo pobūdį patvirtina šį teisės aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto statusas, turinys ir juo nustatytų naujų bendro pobūdžio elgesio taisyklių taikymas laiko atžvilgiu bei rūšiniais požymiais apibrėžtų adresatų atžvilgiu. Sprendimas yra nukreiptas į retransliavimo veiklos reguliavimą nuo konkrečia data apibrėžto momento ir jo galiojimo laikotarpiu aktualioje teisinių santykių srityje suinteresuotiems asmenims įgyvendinant savo teises ir pareigas numatytas taikyti neapibrėžtą skaičių kartų, tai yra kiekvieną kartą, kai retransliuojamoje televizijos programoje „Ren TV Baltic“ yra transliuojamos programos iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių valstybių.

Administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Komisijos priimtas administracinis aktas dėl kitą televizijos programą sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių laikino retransliavimo sustabdymo, yra norminis administracinis aktas. Esant esminiam šioje ir nagrinėjamoje byloje vertinamų Komisijos sprendimų turinio ir teisinės prigimties panašumui, aukščiau nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis, sprendžiant klausimą dėl Sprendimo teisinio pobūdžio, yra vertintina kaip teisės šaltinis.

Pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą, prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ir neturi teisės ginčyti Komisijos Sprendime įtvirtinto retransliavimo veiklos teisinio reguliavimo.

Komisijos taikyti retransliavimo veiklos apribojimai yra skirti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje televizijos programų retransliavimo rinkoje veikiantiems subjektams. Pareiškėjas retransliavimo veiklos nevykdo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus, keliamus teismo sprendimo ar nutarties motyvuojamajai daliai.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad byloje Nr. AS438-1200/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl Komisijos sprendimo, kuris buvo adresuotas neapibrėžtam subjektų ratui (visiems televizijos programą retransliuojantiems subjektams, nes ir pareiškėju šioje byloje buvo retransliuotojo statusą turintis subjektas). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje situacija yra skirtinga – šiuo konkrečiu atveju nėra jokio ginčo, kad ginčijamą atsakovo sprendimą įvykdė konkrečiai tik vienas subjektas, t. y. pareiškėjas, pats pertvarkęs Komisijos sprendimu apribotos televizijos programos „REN TV Baltic“ turinį, o retransliuotojai (kiti subjektai) apskritai neatliko ir net objektyviai negalėjo atlikti jokių kitų papildomų veiksmų, susijusių su šio sprendimo vykdymu.

Pažymi, jog ginčo situacijoje pareiškėjo teisę į teisminę gynybą tiesiogiai užtikrina Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnis, todėl nacionalinio valstybės įstatymo – ABTĮ 110 ir 111 straipsnių – nuostatos nėra ir negali būti laikomos šią jo teisę ribojančiomis specialiomis normomis (lex specialis), kaip teigia atsakovas.

Nurodo, kad nors pareiškėjo teikiamos paslaugos ir yra reglamentuojamos Direktyvos 2010/13/ES nuostatomis, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, nesuteikė pareiškėjui veiksmingos teisminės apsaugos, kaip to reikalauja Direktyva 2010/13/ES ir jos taikymą nustatančios ES teisės normos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“.

Šiuo sprendimu, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 341 straipsnio 11 dalimi ir 48 straipsnio 1 dalies 6 punktu, buvo nuspręsta „Įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar Komisijos sprendimas Nr. KS-12 yra norminis, ar individualus administracinis aktas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nusprendė, kad Komisijos sprendimas Nr. KS-12, kurį pareiškėjas prašė panaikinti, yra norminis administracinis aktas, ir konstatavęs, jog pareiškėjas neturi teisės teikti abstraktaus prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, pareiškėjo skundą atsisakė priimti dėl to, jog skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Šią nutartį teismas priėmė atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. <...> Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014, konstatavo, jog Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. KS-46, kuriuo nuspręsta „įpareigoti Lietuvos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“, yra norminio teisinio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ginčai dėl iš esmės analogiškų savo pobūdžiu Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimų yra nagrinėjami ABTĮ tvarka, reglamentuojančia bendras ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nuostatas, kuria nagrinėjami ginčai dėl individualių administracinių aktų, o ne tvarka, reglamentuojančia norminių administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-620/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimų, kuriais stabdomas ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje, pobūdis, t. y. ar tai norminis, ar individualus teisės aktas, nėra vienalytė, todėl teisėjų kolegija, siekdama aiškios administracinės jurisprudencijos minėtu klausimu, sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalimis, 20 straipsnio 3 dalimi, 46 straipsnio 2 dalimi, 80 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui.

Bylos nagrinėjimą atidėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Anatolijus Baranovas

              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas