Baudž. bylos Nr. 1A-437-135/2015

(S)

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-35-3-00077-2013-2                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                                  1.2.8.1.1.; 2.1.2.7.; 2.1.15.3.3.3.; 2.1.14.;

2.3.6.4.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Ernestos Montvidienės, Boleslovo Kalainio,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

dalyvaujant nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos V. M. atstovei advokatei Irmai Bekerei,

išteisintiesiems D. M., V. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos V. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. M., V. M. ir D. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Bylos procesas dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį A. M., V. M. ir D. M. nutrauktas, privačiam kaltintojui atsisakius kaltinimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiosios ir jos atstovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

              A. M. skunde privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. rugsėjo 26 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose, dalyvaujant skyriaus darbuotojoms, apšmeižė V. M. teigdamas, kad ji „nori pasiimti vaiką tam, kad parduotų vaiką Anglijoje bevaikei anglų šeimai už didelius pinigus“, taip jis paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino, pažemino ir šokiravo ją, pakirto pasitikėjimą ja bei įžeidė, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.

         V. M. skunde privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad  toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu V. M. viešai apšmeižė kitiems suaugusiems asmenims ir mažamečiui vaikui girdint  ir paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, pasakęs šiuos žodžius: „vaikas skundžiasi, sako, kad kai aš paprašau valgyt, ant manęs rėkia, sako, kad mane muš“, „vaikas pasakė, su chachaliu paliko mašinoj naktį Anglijoje, aš net apsisisiojau iš baimės“, „ji alkoholikė yra“, „yra žinių, kad ji nori parduot vaiką Anglijoj. Ji neturi iš ko pragyvent tenai ir nori parduot už didelius pinigus. Yra žinių. Nu tai reiškia prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai. Yra tokia.“, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.

             D. M. skunde privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu viešai V. M. apšmeižė ją kitiems suaugusiems asmenims ir mažamečiui vaikui girdint, pasakiusi šiuos žodžius: „ko jisai klykė, ką? Kad  mane mama nemyli, kad mane mama skriaudžia“, „dvi savaites baladojos. du vakarus paskambino akis apsipylusi“, „tau snukį vieną kartą išlygino, bet buvo už ką, dėl to, kad tu su chachaliu trankeis, už tai, kad tu girta drybsojai, kad tu girta gatvėj drybsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama, begastroliuodama, tai ar ant vaiko nespjaudei mašinoj girta gulėdama?“, „Troškina tikriausiai šiandien labai, reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro, nemažai išgėrei vakar, troškina labai“, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą   BK 154 straipsnio 1 dalyje.         

         Teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė kaltinimo kaltinamiesiems pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsisakė, nes ši veika nuo 2015 m. liepos 1 d. yra dekriminalizuota. Privačios kaltintojos atstovė teismo posėdžio metu skundo dalyje  kaltinimo A. M. tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. M. ir D. M., 2013 m. rugsėjo 9 apie 10 val. (duomenys neskelbtini), V. M. atvykus pasimatyti su nepilnamečiu vaiku E. M., jis viešai ją įžeidė kitiems suaugusiems asmenims ir mažamečiui vaikui girdint, pasakydamas žodžius: „motina tokį gyvenimą gyvena, kad žiauru“, „vot aferistė“, „vaikas matė kaip tu po langais Anglijoj girta voliojaisi“, „kiek tu kartų ateidavai girta pas mumis“, t. y. kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, atsisakė. Taip pat atsisakė V. M. kaltinimo įžeidimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2013 m. rugsėjo 9 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini) , veikdamas bendrininkų grupe su A. M. ir D. M., V. M. atvykus pasimatyti su nepilnamečiu vaiku E. M., jis viešai ją įžeidė kitiems suaugusiems asmenims ir mažamečiui vaikui girdint, pasakęs žodžius: „su kuiliu Palangoj gulėjai“. Taip pat atsisakė kaltinimo D. M. dėl įžeidimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį,  kad ji 2013 m. rugsėjo 9 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupe su V. M. ir A. M., V. M. atvykus pasimatyti su nepilnamečiu vaiku E. M., viešai ją įžeidė kitiems suaugusiems asmenims ir mažamečiui vaikui girdint, pasakiusi  šiuos žodžius: „tu su chachaliu daveis“, „chachalį susiradai“, „aferiste tu, aferiste“, „barakuda tu“.

             Likusioje kaltinimų dalyje nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos atstovė skundą palaikė, prašė pripažinti kaltinamuosius kaltais ir juos nuteisti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu A. M., V. M. ir D. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas bylos procesą dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį A. M., V. M. ir D. M. nutraukė, privačiam kaltintojui atsisakius kaltinimo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja V. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį – tenkinti jos patikslintą skundą dalyje dėl kaltinimų šmeižimu. Taip pat prašo priteisti iš kaltinamųjų visas jos turėtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

Apeliantės teigimu, teismas neįvertino to, kad nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme A. M. prisipažino pasakęs žodžius, kad vaiko motina iš jo „nori pasiimti vaiką tam, kad parduotų vaiką Anglijoje bevaikei anglų šeimai už didelius pinigus“. Pažymi, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, jog kaltinamasis A. M. „Pripažino, kad pasakė nukentėjusiajai kaltinime nurodytus žodžius, jie atitinka tikrovę (...). Pasakė prie Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų tiesą, nieko neįžeidė. Jo draugai klausė, ką jis darys su vaiku, sakė, jog praras vaiką. Nukentėjusiosios sugyventinis buvo kaltinamas žmonių prekyba, jį visi žino“. Iš 2014 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo matyti, kad kaltinamasis A. M. davė tokius parodymus: „Ir prie vaikų tarnybos taip, pasakiau. Man draugai Anglijoje pasakė, kad ji praras tą vaiką. Pusbrolį pardavė į Vokietiją. Ar aš galiu tokiam žmogui savo vaiką patikėti?“. 2015 m. liepos 24 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, jog „Ji (nukentėjusioji) gyvena su partneriu, kuris pats pardavė savo pusbrolį į Vokietiją, tai kaip aš galiu patikėti tokiam žmogui vaiką?“. Taigi, apeliantės teigimu, teisiamajame posėdyje kaltinamasis ne tik pripažino 2013 m. rugsėjo 26 d. Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose pasakęs kaltinime nurodytus žodžius, bet dar ir detalizavo savo šmeižtą, t. y. nurodė, jog kalbėjosi apie tai su draugais (šmeižtas paskleistas ir tarp kitų trečiųjų asmenų). Taip pat nurodė, kad V. M. sugyventinis kaltinamas prekyba žmonėmis, kad vieną žmogų jau yra pardavęs. Kaltinamasis teisme įrodinėjo, kad jo pasakyti žodžiai, jog patikėjus vaiką V. M., ji vaiką parduos, yra tiesa, todėl jis nurodė šias aplinkybes Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams, kurie 2013 m. rugsėjo 26 d. tarpininkavo sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, vengdamas vaiko perdavimo motinai. Esant tokioms aplinkybėms, A. M. turėjo tiesioginę tyčią paskleisti šią tikrovės neatitinkančią informaciją konkretiems tretiesiems asmenims – VTAS darbuotojoms L. P., D. D., ir tai padarė. Mano, jog tai, kad liudytojos L. P. ir D. D., praėjus 8 mėnesiams nuo veikos padarymo, nebeprisiminė ir negalėjo patvirtinti teisme A. M. pasakytų žodžių, neatleidžia kaltinamojo nuo atsakomybės, nes veika buvo padaryta. Be to, liudytoja G. M. teisme nurodė 2013 m. rugsėjo 26 d. buvusi už VTAS kabineto durų ir mačiusi kaip „nukentėjusioji išėjo verkdama, ji pasakė, kad A. M. pasakė, kad ji turi bilietus į Angliją išskristi su vaiku, kad turi liudytojų, kurie žino, kad sesuo nori parduoti vaiką Anglijoje. (...) Išėjus iš VTAS kabineto sesuo verkė, sesuo atrodė susijaudinusi, kukčiojo, o vakare buvo traukuliai, atvažiavo felčerė, suleido vaistus. Ji išgyveno didžiulį stresą“. Apeliantės įsitikinimu, minėtos liudytojos parodymai patvirtina, kad A. M. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį, kad kaltinamasis V. M. 2014 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog jis girdėjo iš sūnaus (A. M.), kad ji vaiką parduos“, 2015 m. liepos 24 d. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad „visas (duomenys neskelbtini) kalba“. Tai, pasak V. M., reiškia, kad šį šmeižtą A. M. paskleidė ir savo tėvui V. M., kuris jį skleidė kitiems tretiesiems asmenims. Pagal šmeižikiškos informacijos turinį ir pobūdį A. M. paskleidė šią informaciją tyčia, siekdamas pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiąja bei tokiu būdu išvengti vaiko perdavimo motinai.

V. M. vertinimu, nepagrįsta skundžiamame nuosprendyje išdėstyta išvada, kad nelaikytina šmeižimu kaltinamojo A. M. pasakyta nuomonė apie ateityje, galbūt, įvyksiančius įvykius, nes šmeižimu gali būti tik informacija apie nukentėjusįjį, neatitinkanti dabartinės tikrovės, apie įvykius, kurie vyko ar vyksta, bet ne apie įvykius, kurie galbūt bus ateityje. Nurodo, kad A. M., kalbėdamas apie V. M. ketinimą Anglijoje parduoti savo vaiką, šią informaciją pateikė kaip faktą, toks kaltinamojo teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio, pateiktas be jokių abejonių. Teismas neatkreipė dėmesio, kad šiuo teiginiu A. M. nurodė, jog nukentėjusioji padarė (rengiasi padaryti) sunkų ar net labai sunkų nusikaltimą (BK 147 straipsnis – prekyba žmonėmis; BK 157 straipsnis – vaiko pirkimas arba pardavimas), t. y. vaiką nori paimti tik tam, kad jį parduotų, kitaip tariant, vaiką nori paimti nusikalstamais tikslais, kaip nusikaltimo objektą. Pažymi, kad BK 157 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu esant vien tik pasiūlymui pirkti vaiką, už minėtas nusikalstamas veikas asmuo atsako jau rengimosi stadijoje. Apeliantės teigimu, net bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamasis neišsižadėjo savo šmeižikiškų žodžių, priešingai, bandė įtikinti teismą turįs patikimos informacijos (šaltinių neatskleidė), nurodė, kad nukentėjusioji neva turinti ryšių su nusikalstamomis struktūromis (jos sugyventinis kaltinamas prekyba žmonėmis), kad jau yra pardavusi žmogų, aiškino, kad jau turi bilietus į Angliją, o ten jau esą viskas sutarta ir pan. Pažymi, kad A. M. neturi jokio pagrindo tokiai informacijai skleisti. Teigia, kad ji (V. M.) neturi jokių ryšių su jokiomis nusikalstamo pasaulio struktūromis, nieko nežino apie prekybą žmonėmis, nėra pardavusi ir nežino, kad kas nors būtų pardavęs savo pusbrolį į Vokietiją, neketino parduoti savo vaiko ir net tokių minčių neturėjo – tai yra tik A. M. išsigalvojimai, tai negali būti laikoma nuomone, nes nėra paremta jokiais faktais.

Apeliantės teigimu, V. M. nepagrįstai išteisintas konstatavus, kad jo veiksmuose nėra šmeižimo nusikaltimo sudėties. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šio kaltinamojo pasakyta nuomonė: „yra žinių, kad ji nori parduot vaiką Anglijoj. Ji neturi iš ko pragyvent tenai ir nori parduot, už didelius pinigus. Yra žinių! Nu tai reiškias prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai. Yra toki..“ nelaikytina šmeižimu, nes pasakyta apie ateityje, galbūt, įvyksiančius įvykius, nes nusikalstamai skleidžiama gali būti tik informacija, neatitinkanti dabartinės tikrovės, bet ne apie įvykius, kurie galbūt bus ateityje. V. M. vertinimu, V. M., teigdamas, kad V. M. nori Anglijoje parduoti savo vaiką, šią informaciją pateikė kaip faktą, toks kaltinamojo teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio, pateiktas be jokių abejonių. Vartojamas ne būsimasis, o esamasis laikas (yra žinių; nori parduoti; neturi iš ko pragyventi, nori parduoti), todėl yra paskleista informacija, neatitinkanti dabartinės tikrovės. Apeliantės manymu, teismas neatkreipė dėmesio, kad šiuo teiginiu V. M. nurodė, jog nukentėjusioji padarė (rengiasi padaryti) sunkų ar net labai sunkų nusikaltimą (BK 147 straipsnis, BK 157 straipsnis), t. y. nori parduoti vaiką Anglijoje.

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos teigimu, V. M. nupasakojo visą nusikaltimo padarymo schemą (prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai), vis patikindamas, kad ši informacija iš patikimų šaltinių (yra žinių). Bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamasis pripažino pasakęs šiuos žodžius antstoliams, galvodamas, kad jie iš vaikų teisių apsaugos skyriaus. V. M. 2014 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad „jis girdėjo iš sūnaus, kad ji vaiką parduos“, 2015 m. liepos 24 d. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad „visas (duomenys neskelbtini) kalba“. Tai, V. M. vertinimu, reiškia, kad šį šmeižtą V. M. skleidė kitiems tretiesiems asmenims. Pabrėžia, kad ši informacija negali būti laikoma V. M. nuomone, nes nėra paremta jokiais faktais.

Be to, nukentėjusioji ir privati kaltintoja atkreipia dėmesį, kad V. M. be kita ko pripažino pasakęs nukentėjusiąją apšmeižusius žodžius: „jin alkoholikė yra!“, „kiek ji paėmus“, tačiau bylą nagrinėjęs teismas to nelaikė šmeižtu. Teismas neatkreipė dėmesio, kad šį teiginį V. M. pavartojo ne perkeltine, o tiesiogine prasme, t. y. jis tretiesiems asmenims paskleidė informaciją, jog nukentėjusioji yra girtaujanti, turinti žalingų įpročių, yra priklausoma nuo alkoholio, kad ji yra nuolat apsvaigusi nuo alkoholio, kad net įvykio dieną yra išgėrusi alkoholinių gėrimų. Kaltinamasis V. M., apklausiamas teisiamajame posėdyje, paaiškino, kad „visi pasakymai buvo norint suteikti informaciją kokia yra nukentėjusioji“. Tai, pasak apeliantės, negali būti laikoma nuomone, nes neparemta jokiais faktais. Atkreipia dėmesį, kad alkoholikas – tai žmogus, sergantis alkoholizmo liga, t. y. turintis tiek fizinį, tiek psichinį potraukį alkoholiui. Ryšys su alkoholiu tokiam žmogui yra svarbesnis už visus kitus santykius jo gyvenime, jis nustoja kontroliuoti savo veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad net bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamasis ne tik neišsižadėjo savo šmeižikiškų žodžių, bet, priešingai, bandė įtikinti teismą, kad nukentėjusioji tikrai yra alkoholikė, kad buvo išgėrusi, nes jis neva užuodęs kvapą. Jeigu ji nesutiko su jo teiginiu, tai, esą, pati galėjo eiti pasitikrinti. Kadangi, V. M. teigimu, ji nėra alkoholikė, girtaujanti, V. M. neturi teisės viešai skleisti tokios niekuo nepagrįstos informacijos apie ją. Tokia informacija yra šmeižtas, pakertantis trečiųjų asmenų pasitikėjimą nukentėjusiąja, griaunantis jos reputaciją.

Kaltinamoji D. M., apeliantės vertinimu, taip pat nepagrįstai išteisinta padarius neteisingą išvadą, kad jos veiksmuose nėra šmeižimo nusikaltimo sudėties. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamosios pasakyti žodžiai yra ne šmeižimas, bet siekimas įžeisti. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. kaltinamoji D. M., pasakydama žodžius: „du vakarus paskambino akis apsipylus“, „už tai, kad tu girta dribsojai“, „kad tu girta gatvėj dribsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama“, „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai“, tretiesiems asmenims paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusiąją, kad ši turinti žalingų įpročių, yra priklausoma nuo alkoholio, kad ji yra nuolat apsvaigusi nuo alkoholio, girtauja. V. M. teigimu, D. M. apšmeižė ją teigdama ir įtikinėdama kitus asmenis, kad ji (V. M.) 2013 m. spalio 8 d. vartojo alkoholinių gėrimų, dėl to kitą, t. y. pokalbio, dieną yra vis dar apsvaigusi nuo šių gėrimų, esą jai pasireiškia abstinencija ir dėl to ji jaučia troškulį. Nurodo, kad šie teiginiai pažemino ją (V. M.), ją paniekino, pakirto žmonių pasitikėjimą ja, neigiamai ją apibūdino – kaip nepajėgiančią, negalinčią rūpintis savo mažamečiu vaiku. Net bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamoji D. M. neišsižadėjo savo šmeižikiškų žodžių, priešingai, bandė įtikinti teismą, kad nukentėjusioji tikrai yra alkoholikė, esą „marti labai geria, pareidavo iš kavinės girta“. Tai tvirtino ir A. M., teisme teigdamas, kad nukentėjusioji girtauja, kad jis kiekvieną naktį turėdavęs ją girtą parsivežti, o girtavimo žymių nukentėjusiosios veide nesimato todėl, kad ji esą pasidariusi daug plastinių operacijų. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos įsitikinimu, D. M. paskleista informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, ji pateikta kaip tikras faktas, tokia paskleista informacija be abejonės įžeidžia nukentėjusiąją, tačiau teismo tai turėjo būti pripažinta šmeižtu.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucinis teismas, aiškindamas teisių įgyvendinimo ribas, nurodė, kad „Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą“ (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).

Apeliantės teigimu, A. M. ir V. M. apšmeižė ją, paskleisdami apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji norinti bei siekianti parduoti savo vaiką, t. y. padarė ar rengiasi daryti labai sunkų nusikaltimą, ir tai labai ją sukrėtė, įskaudino, pažemino, pakirto pasitikėjimą ja. V. M. ir D. M. apšmeižė ją (nukentėjusiąją V. M.), paskleisdami apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji yra alkoholikė, girtaujanti, apsvaigusi nuo alkoholio, priklausoma nuo jo. Nurodo, kad ji (V. M.) yra dora, pareiginga moteris, rūpestinga motina, neturinti jokių žalingų įpročių, turinti pastovų darbą ir, kaip ją apibūdino liudytojai, maloni, taktiška, padedanti bėdoje. Ji nenusipelnė būti taip šmeižiama. Kadangi, pasak nukentėjusiosios, iš garso įrašo girdima balso intonacija, todėl akivaizdu, kad kaltinamieji nusikalstamą veiką darė tyčia, siekdami įskaudinti nukentėjusiąją, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą ja, suformuoti neigiamą nuomonę apie ją. Teigia, kad ji yra jautri, emocionali, skaudžiai išgyvenanti pažeminimus ir neteisybę. Ji (V. M.) bent keletą kartų prašė kaltinamųjų liautis, sakė „turėkit sąžinės“, tačiau jie nesiliovė ir kuo toliau, tuo jų žodžiai buvo piktesni ir skaudesni. Todėl tokie vieši pasisakymai, kad jie turi žinių, jog nukentėjusioji ruošiasi parduoti savo vaiką, arba kad ji yra alkoholikė, girtuoklė, amorali, nerūpestinga, todėl negali tinkamai pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi, negali būti laikomi kaltinamųjų nuomone – šie jų argumentai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, priešingai, jie yra išgalvoti, pasakyti puikiai suvokiant, kad tai nėra ir negali būti tiesa, turint tikslą pakirtus pasitikėjimą ja, gauti nepilnamečio E. M. globą.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja taip pat pažymi, kad kaltinamieji ją apjuodino ir iškoneveikė jos mažamečio (5 m.) sūnaus akivaizdoje. Vaikas išsigando, pradėjo verkti. Mano, kad tokiais amoraliais būdais A. M., tėvams padedant, siekia pelnyti vaiko palankumą sau. Teigia, kad vaikas yra įbaugintas, jis bijo agresyviai nusiteikusių kaltinamųjų, bijo jiems paprieštarauti. E. M. yra nuteikinėjamas prieš mamą, bandant pavaizduoti ją neigiama, amoralia ir net pavojinga asmenybe, galinčia jį (mažą vaiką) parduoti. Kaltinamieji, su kuriais tuo metu buvo mažametis, nepasirūpino užtikrinti jam saugios aplinkos, apsaugoti jo erdvės nuo suaugusiųjų ginčų bei savo pačių jaučiamos pagiežos nukentėjusiajai (vaiko mamai), kas neigiamai įtakoja vaiką. Apeliantės teigimu, A. M., V. M. ir D. M. ir toliau viešai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, esą vaiko motina norinti parduoti savo pačios vaiką, esą vaiko motina veda amoralų ir laisvą gyvenimo būdą, girtauja ir pan. Nurodo, kad šią žinią minėti asmenys išsakė visiems, su vaiko globa susijusius klausimus sprendžiantiems asmenims, vaiko teisių apsaugos specialistams, civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, vaiko ugdymo įstaigoje dirbantiems pedagogams, policijos pareigūnams. V. M. taip pat teigia, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. kaltinamieji apšmeižė ją antstolio A. B. ir jo padėjėjo M. K. akivaizdoje, manydami, kad šie asmenys yra iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir atvyko spręsti su vaiku susijusių klausimų. Nurodo, kad šiais išsigalvojimais yra gąsdinamas mažametis E. M.: jam pasakojami nebūti dalykai, kuriais penkiametis beatodairiškai tiki, siekiama, kad jis atsižadėtų motinos, bijotų jos. Šiuo šmeižtu, V. M. teigimu, siekiama pakirsti pasitikėjimą ja, kaip vaiko motina, tačiau bylą nagrinėjęs teismas apskritai nepasisakė dėl to, kad ji buvo kaltinamųjų apšmeižta ir pažeminta jos mažamečio sūnaus akivaizdoje.

Skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nukentėjusioji nurodo abejojanti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamųjų išsakytuose teiginiuose pateikta informacija vertinama kaip nuomonė. Be to, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, priimtas išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantės įsitikinimu, teismas kaltinamiesiems turėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Be to, nukentėjusiosios V. M. teigimu, A. M., D. M. ir V. M. apšmeižta ji patyrė 2 606,58 Eur (9 000 Lt) neturtinę žalą. Tokia suma ji vertina savo skausmą ir išgyvenimus dėl pažeminimo kitų asmenų akivaizdoje, paniekinimą, apkalbėjimą, pasitikėjimo ja pakirtimą, jos ir sūnaus tarpusavio santykių žlugdymą. Dėl to ji (V. M.) jaučiasi labai blogai, sutriko jos sveikata, jai pakilo spaudimas, pykino, ji vėmė, 2013 m. rugsėjo 25 d. sesuo iškvietė greitąją pagalbą, 2013 m. rugsėjo 26 d. ji lankėsi pas savo šeimos gydytoją. Ji dėl kaltinamųjų veiksmų pasijuto sužlugdyta, labai pergyvena dėl vaiko nuomonės apie ją, dėl kompetentingų institucijų požiūrio į ją, kaip į vaiko motiną. Be to, ji blogai miega, tapo nervinga, A. M., D. M. ir V. M. pasirodymą sieja su neigiamomis emocijomis, sugadinta nuotaika bei sutrikimu, sumišimu, baime. Nors ji  (V. M.) ne kartą apeliavo į kaltinamųjų sąžinę, ragino juos nutraukti nusikalstamus veiksmus, tačiau jie piktybiškai nesiliovė. Teigia, kad M. turi tiek daug pykčio, tiek paniekos jai, šmeižia ją visiškai suvokdami savo elgesio neteisėtumą ir iš to kylančias pasekmes, siekdami ją įskaudinti, pažeminti, apjuodinti, o gavę išteisinamąjį nuosprendį – juokiasi ir šaiposi. Taip pat nurodo, kad ji (V. M.), išsiskyrusi su A. M., dažnai patirdavo jo ir jo tėvų sistemingas patyčias ir pažeminimus, tačiau lig šiol niekur dėl to nesikreipė, viską savyje išgyveno ir kentė. Tačiau, kai M. veiksmus nukreipė siekdami tikslo atimti iš jos mažametį sūnų E. M., ji pasiryžo nebetylėti ir kreiptis į teismą pagalbos. Mano, kad jos prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl teismas turėjo tenkinti jos civilinį ieškinį.

Atsikirtimais į nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos V. M. apeliacinį skundą išteisintieji V. M., D. M. ir A. M. prašo V. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir jos atžvilgiu taikyti atitinkamas procesines priemones ir turtines sankcijas dėl 2013 m. rugsėjo 9 d. įsibrovimo į privačią valdą, konflikto išprovokavimo, melagingų duomenų pateikimo teismui ir melagingo baudžiamojo persekiojimo pradėjimo.

V. M., D. M. ir A. M. manymu, V. M. 2013 m. rugsėjo 9 d. be leidimo (pakvietimo) įėjusi privačią valdą su vieninteliu tikslu – bet kokiais būdais ir priemonėmis išprovokuoti konfliktą, pati elgdamasi netaktiškai, užgauliai ir provokuojančiai iškėlė lyg tai užgaulumo scenas, o iš anksto pakviesti suinteresuoti padėjėjai – antstoliai, iki tol tik skatinę konfliktinę situaciją, net neprisistatę ir neperspėję, „atitinkamu“ laiku pradėjo daryti garso įrašą. Teigia, kad tai, jog antstolių padarytas 2013 m. rugsėjo 9 d. garso įrašas yra be pradžios ir galo, nėra garso įrašo originalo, tai, kad antstoliai Radviliškio rajono apylinkės teisme duodami parodymus „visiškai prarado atmintį“, kad antstoliai negali įrodymais pagrįsti savo dalyvavimo privačiame kieme teisėtumo absoliučiai ir neginčijamai patvirtina, jog V. M. 2013 m. rugsėjo 9 d. įsibrovusi į privačią valdą pati išprovokavo apsižodžiavimą ir iš anksto susitarusi, piktybiškai veikdama kartu su antstoliais, neteisėtai pradėjo daryti garso įrašą, o po to, piktnaudžiaudama teise, pateikė sufabrikuotus kaltinimus teismui, kaltindama juos, t. y. V. M., D. M. ir A. M. padarius nusikaltimus, numatytus BK 155 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad V. M. kategoriškai atsisako pateikti originalų garso įrašą, atsisako nurodyti teismui, kodėl pareiškimo padavimo dieną nebuvo pateiktas garso įrašo protokolas, kodėl po metų pateiktame garso įraše nebeliko nei garso įrašo pradžios, nei pabaigos, atsisako pagal įstatymų reikalavimus įrodyti, jog antstolių įsiveržimas į privačią valdą ir garso įrašo darymas buvo teisėtas.

Atsikirtimuose taip pat pabrėžiama, kad dieną prieš tai, t. y. 2013 m. rugsėjo 8 d., V. M., kartu su policijos darbuotuoju atvykusi į privačią valdą, irgi bandė provokuoti konfliktą, tačiau V. M. griežtai pareikalavus tuoj pat išeiti iš kiemo ribų, pareikalavus baigti šūkauti ir elgtis agresyviai, V. M., padedant kartu atvykusiam uniformuotam policijos darbuotojui, buvo išprašyta už kiemo ribų, o uniformuotas policijos darbuotojas, apžiūrėjęs (su jų leidimu) patalpas, konstatavęs, kad jokių teisės pažeidimų nėra, pasišalino.

Nurodo, kad tai, jog iš V. M. 2013 m. rugsėjo 9 d. aiškiai sklido alkoholio kvapas, užuodė ne tik jis (V. M.), bet ir arčiau priėjusi jo žmona D. M.. Mano, kad antstoliai irgi galėjo jausti iš V. M. sklindantį aiškų alkoholio kvapą. Taigi 2013 m. rugsėjo 9 d. V. M. be leidimo įsibrovus į privačią valdą, jie, užuodę iš V. M. sklindantį alkoholio kvapą, būdami savo privačioje valdoje, neturėdami tikslo šmeižti ar įžeidinėti, tai ir išsakė jų kieme esantiems, be jų leidimo įsibrovusiems asmenims. Teigia, kad privati kaltintoja V. M. nesiėmė jokių priemonių tam, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. paneigti aiškius iš jos sklindančius kvapus, o tai, kad V. M. anksčiau girtaudavo, girta buvo sumušta, gali patvirtinti kiti liudytojai, netgi įrašai iš ligoninės, kai grįždama naktį iš kavinės, nenustatytų asmenų V. M. buvo sumušta ir atsidūrė ligoninėje.

Be to, išteisintųjų teigimu, privačios kaltintojos V. M. apeliaciniame skunde minimas aplinkybes, kad A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose įžeidinėjo ir šmeižė V. M., teismo procesuose visiškai paneigė nešališkos liudytojos VTAS darbuotojos L. P. ir D. D.. Mano, kad V. M. apeliaciniame skunde nesąžiningai remiasi suinteresuoto asmens, t. y. savo sesers, liudytojos G. M. parodymais.

Apygardos teismo posėdyje nukentėjusiosios V. M. atstovė advokatė I. Bekerė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintieji  D. M. ir V. M. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. M., V. M. ir D. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pastaruosius pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo priimti išteisintiesiems apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti juos kaltais ir nuteisti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Pažymima, kad šmeižimo turinį sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, t. y. kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Šmeižimo objektas – kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimas reiškinių, dalykų, savybių, veiksmų, įvykių, grindžiamų tiesa, kurią galima patikrinti bei įrodyti. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant ar buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teisingumą vykdanti institucija privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad pats kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, tyčios turinį sudaro būtent šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją.

Kaip matyti iš išteisintojo A. M. parodymų, jis teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino, nurodė, kad tokių žodžių, kuriuos yra kaltinamas pasakęs Vaiko teisių apsaugos skyriuje, nesakė. Į nukentėjusiosios V. M. atstovės advokatės I. Bekerės klausimus atsakė, kad 2014 m. gegužės 23 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu jis žodžių, kad  V. M. išveš vaiką parduoti, kad ji nori vaiką parduoti, nesakė, tik sakė, kad pastaroji gyvena su tokiu žmogumi, kuris savo pusbrolį „pardavė į Vokietiją“ (2 t. 107 b. l.). Šiuos A. M. teiginius patvirtina 2014 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad A. M. patvirtino pasakęs žodžius, kurie atitinka tikrovę, tačiau kokius būtent žodžius jis pasakė, A. M. nekonkretizavo (1 t. 93–96 b. l.). Bylos duomenys liudija, kad siekiant nustatyti byloje objektyvią tiesą, teisiamajame posėdyje kaip liudytojos buvo apklaustos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos L. P. ir  D. D.. Liudytoja L. P. parodė, kad jai tąkart bendraujant su M., apkalbos nebuvo skleidžiamos, ji po pokalbio iš kabineto nėjo ir V. M. neguodė. Taip pat pažymėjo, kad V. M. yra emocionali, ji atėjusi į tarnybą ne kartą verkė. Mano, kad jei tąkart V. M. būtų buvusi įžeidinėjama, jeigu būtų buvę sakoma, kad V. M. nori parduoti vaiką, ji (L. P.) tai būtų prisiminusi (1 t. 151 b. l.). Liudytoja D. D. taip pat patvirtino, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. M. lankantis Vaiko teisių apsaugos skyriuje, vyko įprastas, neįsimintinas pokalbis. Necenzūriniai žodžiai nebuvo vartojami, niekas nešaukė, V. M. neverkė. Į teisėjos klausimą atsakė, jog kartais būna, kad žmonės šaukia, vartoja necenzūrinius žodžius, demonstruoja agresiją, tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo (1 t. 174–175 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su  V. M. skundo argumentu, kad A. M. turėjo tyčią paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją konkretiems tretiesiems asmenims – Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms L. P. ir D. D., ir tai padarė. Nors liudytoja G. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. ji matė, kaip jos sesuo iš kabineto Vaiko teisių apsaugos skyriuje išėjo verkdama ir jai papasakojo, jog A. M. sakė, kad jis turi liudytojų, kurie žino, kad ji nori parduoti vaiką Anglijoje, taip pat nurodė, kad L. P., išėjusi iš kabineto, V. M. ramino, šių liudytojos G. M. parodymų kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, priešingai, - juos paneigia. Be to, iš bylos matyti, kad liudytoja G. M. yra nukentėjusiosios V. M. sesuo, taigi akivaizdu, jog pastaroji suinteresuota palaikyti nukentėjusiosios poziciją. Dėl to liudytojos G. M. parodymai vertinami kritiškai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog A. M. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kartu pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).

Kaip minėta, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad pats kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją – tyčios turinį sudaro būtent šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją.

              Nors V. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis pasakė apie nukentėjusiąją tokius žodžius, kokie yra nurodyti nukentėjusiosios V. M. skunde, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad šie žodžiai buvo išsakyti pačiai V. M. savo iniciatyva atvykus į M. namus, jų namų kieme, pokalbio su V. M. metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog V. M. būtų suvokęs, kad jis skleidžia informaciją, žeminančią kito asmens garbę ir orumą ir būtų to norėjęs, kad jis būtų turėjęs tikslą tyčia apšmeižti, paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją, kad būtų veikęs tiesiogine tyčia, siekdamas pakirsti pasitikėjimą ja, sugriauti pastarosios reputaciją. Be to, V. M. nukentėjusiajai pasakyti žodžiai, kad V. M. Anglijoje parduos vaiką, kad „vaikų teisės atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai“ negali būti laikomi šmeižimu ir dėl to, kad BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos konstatavimas, t. y. konstatavimas reiškinių, dalykų, savybių, veiksmų, įvykių, grindžiamų tiesa, kurią galima patikrinti bei įrodyti. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant ar buvę (o ne bus). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad V. M. išsakyti žodžiai, jo nuomonė apie ateityje galbūt įvyksiančius įvykius nelaikytini šmeižimu, nes nusikalstamai negali būti  skleidžiama informacija apie galbūt ateityje įvyksiančius įvykius. Tai, kad V. M. 2015 m. liepos 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog „visas (duomenys neskelbtini) kalba tokius dalykus, kad M. tokia yra ir kad ruošiasi vaiką parduoti“ (2 t. 107 b. l.), nepatvirtina, kad tokia informacija iš tikrųjų buvo paskleista ir ją paskleidė būtent V. M.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. nukentėjusiajai V. M. išsakyti žodžiai užgauliai atsiliepiant apie jos asmenybę, jos savybes (nurodant, kad ji turi žalingų įpročių) atitiktų nusikalstamos veikos, numatytos  BK 155 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau ši veika yra dekriminalizuota (Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu nuo 2015 m. liepos 10 d., BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios). Dėl to, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 straipsnio nuostatas, pagrįstai nustatė, kad V. M. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje požymių, ir pagrįstai jam priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

              Skunde nukentėjusioji V. M. prašė atsižvelgti į tai, kad D. M., pasakydama žodžius „du vakarus paskambino akis apsipylus“, „už tai, kad tu girta dribsojai“, „kad tu girta gatvėj dribsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama“, „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai“, tretiesiems asmenims paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ją  (V. M.), kad ji turi žalingų įpročių ir šiais teiginiais ją pažemino, paniekino, pakirto žmonių pasitikėjimą ja. Nukentėjusiosios teigimu, nors V. M. pasakyti žodžiai ją įžeidžia, tačiau teismas tai turėjo pripažinti šmeižtu. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės teiginiu nesutinka. Pažymima, kad įžeidimas skiriasi nuo šmeižimo tuo, kad įžeidimo atveju neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes. Akivaizdu, kad su tuo sutinka ir pati nukentėjusioji, tačiau pati sau prieštaraudama prašo pripažinti D. M. išsakytus užgaulius, ją neigiamai apibūdinančius žodžius, šmeižimu. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad ir nukentėjusiosios V. M. atstovė advokatė I. Bekerė teisiamajame posėdyje atsakydama į teisėjo klausimus abstrakčiai nurodė, jog D. M. ir V. M. veiksmuose išsakant patikslintame skunde nurodytus žodžius yra sutaptis, ir minėtų asmenų veiksmų kvalifikavimo klausimą paliko spręsti teismui (2 t. 106 b. l.). Kaip jau minėta, nuo 2015 m. liepos 10 d. BK 155 straipsnis yra pripažintas netekusiu galios, taigi D. M. negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį, o BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (Šmeižimas) sudėties D. M. veiksmuose nėra. Bylos duomenys nepatvirtina, kad D. M. būtų norėjusi paskleisti ir paskleidusi apie V. M. melagingą informaciją ir taip padariusi žalos pastarosios garbei ir orumui. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino  D. M. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliantės teiginio, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. ji buvo apšmeižta antstolio A. B. ir jo padėjėjo M. K. akivaizdoje, nepatvirtina jokie bylos duomenys, įskaitant ir A. B. bei M. K. parodymus: kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklausiamas antstolis A. B. nurodė nepamenantis, ar tąkart buvo išsakyti V. M. įžeidžiantys žodžiai (1 t. 149 b. l.), o liudytojas, antstolio padėjėjas M. K. parodė, kad buvo apsižodžiavimas, tačiau jo turinio jis nepamena (1 t. 149–150 b. l.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi ir  BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kad paliekamas galioti išteisinamasis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis, V. M. prašymas priteisti jai jos pareikštą civilinį ieškinį ir patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (BPK 105 straipsnis, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos V. M. apeliacinį skundą atmesti.              

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Bronius Zalaga

Teisėjai                                                                                                                              Ernesta Montvidienė

                                                                                                                                            Boleslovas Kalainis