(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Laurynui Biekšai,

atsakovo atstovei J. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė :

        Pareiškėja M. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-13/ (15/5-5) 44 U-387 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei M. S.“ ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

         Nurodo, kad pareiškėja atitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvoje. Pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė. Ši bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Joje dirba darbuotojai, kuriems mokamas atitinkantis Įstatymo reikalavimus atlygis. Pažymi, kad pareiškėja nekelia grėsmės nei valstybės saugumui, nei viešajai tvarkai.

        Nurodo, kad pareiškėja turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2013 m. iki 2015 m. gegužės 21 d. Šie leidimai pareiškėjai išduoti šeimos sujungimo pagrindu, nes Lietuvoje tuo metu gyveno jos sutuoktinis. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (15/5-7) 11U-756 (00809) panaikino pareiškėjos sutuoktiniui išduotą (kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui) leidimą laikinai gyventi. Šio sprendimo pareiškėjos sutuoktinis neskundė. Skundžiamame sprendime atsakovas jos sutuoktinio, kaip dalyvio (akcininko), dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje bei to dalyvavimo neigiamas pasekmes perkėlė pareiškėjai. Pareiškėjos sutuoktiniui buvo pritaikyta sankcija su baigtinėmis neigiamomis pasekmėmis – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, tačiau jam nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų. Tokia sankcija nebuvo pritaikyta ir pareiškėjai. Todėl retrospektyviai remtis priimtais sprendimais prieštarauja sisteminiam ir nuosekliam Įstatymo taikymui.

        Pažymi, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai buvo suteikta Lietuvos Respublikos daugkartinė nacionalinė viza. Šis faktas patvirtina, kad Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtintų Kriterijų 6.3 ir 7 punktai pritaikyti nepagrįstai.

        Nurodo, kad Migracijos departamento nustatyti B. B. galimi ryšiai su užsienio piliečių valdomomis bendrovėmis ir galima veikla migracijos konsultacijų srityje, negali būti naudojami sprendžiant pareiškėjos leidimo laikino gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimą, nes pareiškėją su B. B. sieja išimtinai tik šeimos ryšiai. Ji yra sūnaus sužadėtinė. Be to, tai, kad pareiškėja ketina deklaruoti gyvenamąją vietą O. C. priklausančiame bute yra susiję ne su O. C. galima veikla Migracijos departamento išvardintose įmonėse, o su tuo, kad ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Darbo metu ji gerai susipažino su O. C., tarp jų susiklostė draugiški santykiai, todėl ji pasiūlė savo butą išsinuomoti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Pažymi, kad užsieniečiui, kilusiam iš Rytų šalies, išsinuomoti būstą yra sunku. Tai įmanoma padaryti tik naudojantis giminių, bendradarbių ir gerų draugų pagalba ir pažintimis.

        Be aukščiau išvardintų faktinių aplinkybių, nesupranta, kodėl Migracijos departamentas B. B. ir O. C. priskiria prie asmenų, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje steigiant fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas. Sprendime nėra jokių duomenų, kad nurodyti asmenys būtų bausti pagal ANK 538 -542 str. arba BK 300 – 304 str. už veikas, susijusias su migracijos procedūromis. Taip pat nėra jokių duomenų dėl kompetentingų institucijų tvarkomų tokių asmenų sąrašų. Nėra nuorodų į teismines bylas, kuriose figūruotų šie asmenys. Be to tokios paslaugos pareiškėjai nereikalingos. Migracijos departamentas suklydo nustatydamas faktinį pareiškėjos bei B. B. ir O. C. santykį, nes nesuteikė galimybių užsieniečiui pateikti atitinkinamų paaiškinimų iki sprendimo priėmimo.

        Pažymi, kad pareiškėja pateikė teisingus duomenis apie savo buvimo Lietuvoje tikslus ir sąlygas. Santykinai retas lankymasis šalyje susijęs ne su siekiu piktnaudžiauti migracijos procedūromis, turint tikslą užsitikrinti įteisintą buvimą Šengeno valstybėse, o su sutuoktinio sveikatos problemomis ir poreikiu padėti šeimos nariui sunkios ligos atveju. Jeigu sutuoktinis ūmiai ir smarkiai susirgo, jam reikalingas gydymas užsienyje, visiškai akivaizdu, kad žmona privalo būti kartu, padėti sutuoktiniui. Todėl sąlyginai nedažnas buvimas Lietuvoje negali būti vertinamas nepriklausomai nuo šeimos narių situacijos. Migracijos departamentui puikiai žinoma, kad visa pareiškėjos šeima, patys artimiausi žmonės – sutuoktinis (kiek leido sveikata), dukra ir sūnus gyvena Lietuvoje, o sūnus netgi turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir iš Lietuvos beveik neišvyksta.

        Teigia, kad Migracijos departamentas neišsiaiškinęs faktinių aplinkybių, tikrųjų pareiškėjos ketinimų, o iš anksto negatyviai nusiteikęs užsieniečio atžvilgiu ir vien formaliai surašęs į sprendimą eilę nepagrįstų motyvų, pažeidė gero administravimo principą. Atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių visų reikšmingų faktinių aplinkybių dėl įmonės veiklos, nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimų, nors tai būtų padėję išvengti nepagrįsto Sprendimo priėmimo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, kurie suteikia ne tik teisę, bet ir pareigą Migracijos departamentui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad vien formalus atitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems pagrindams nesuponuoja leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi užsienietis privalo būti realiai įsitraukęs į Bendrovės veiklą. Nurodo, kad pareiškėja nėra įsitraukusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Net ir turėdama 2019 m. rugsėjo 30 d. išduotą nacionalinę vizą, pastoviai Lietuvoje negyvena. Teigia, kad ši nustatyta faktinė aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja akivaizdžiai piktnaudžiauja migracijos procedūromis, Lietuvoje pastoviai negyvena ir niekada negyveno, ji nedalyvauja UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje arba jos dalyvavimas šios bendrovės veikloje nėra būtinas nuolatiniam bei efektyviam įmonės valdymui, t. y. teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ji neužsiima, o leidimas laikinai gyventi jai galimai reikalingas kitais tikslais, greičiausiai tam, kad galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Taigi, pareiškėjai teikiant Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, pateikė tikrovei neatitinkančius duomenis apie save bei savo vykdomą teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėja turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: LT7320011, galiojusį nuo 2013-03-07 iki 2013-05-21; LT7323921, galiojusį nuo 2013-05-22 iki 2014-05-22; LT7345236, galiojusį nuo 2014-05-21 iki 2015-05-21. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyveno jos sutuoktinis H. A., turintis leidimą laikinai gyventi. H. A. nuo 2009-06-12 turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos pagrindu kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviui ir akcininkui. 2017 m. birželio 2 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-756 (00809) panaikinti H. A. leidimą laikinai gyventi.

        Įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi, – su Migracijos departamentui gerai žinomais asmenimis B. B., kuri užsiima fiktyvių įmonių steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams migracijos klausimais, ir O. C., kuri nuolat įdarbinama užsieniečių, kurie siekė ar siekia gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (6.4 papunktis); pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

        Pažymi, kad pareiškėja, kaip H. A. sutuoktinė, kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jai buvo ne kartą išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau ji, kaip ir jos sutuoktinis, niekada Lietuvos Respublikoje negyveno, o tik atvykdavo trumpam laikui susitvarkyti dokumentus.

        Pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė priimti sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau ne imperatyvas. Be to, Migracijos departamentas ir ginčijamu sprendimu neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos atžvilgiu priimtas individualus teisės aktas – vizos panaikinimas ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo priimtas pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisės aktais. Tuo metu buvo nuspręsta, kad nėra būtinybės uždrausti, tai nebūtų proporcingas sprendimas. Tačiau pažymi, kad šios aplinkybės jokiu būdu neapriboja ir negali apriboti Migracijos departamentui ateityje priimti sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties. Jeigu Migracijos departamentas negalėtų įvertinti užsieniečio imigracijos istorijos, tai tokiu atveju vertinimas būtų neišsamus ir neobjektyvus.

        Pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinio H. A. veiksmai praeityje, t. y. buvimas fiktyvios įmonės akcininku ir sąsajos su tarpininkais, bei tos aplinkybės, kad pareiškėja, jos sutuoktinis ir toliau bendradarbiauja su asmenimis, tarpininkaujantiems užsieniečiams, o be to, pareiškėja, turėdama vizą tikslu vykdyti teisėtą veiklą, Lietuvos Respublikoje negyveno, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas Bendrovės veiklai vykdyti, t. y. pareiškėja bendrovės veikloje nedalyvauja, tik formaliai siekia atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi gavimo.

        Pažymi, kad Migracijos departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Taigi Migracijos departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas tiek įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus: patikrinti viešieji registrai, sienų kirtimų duomenys, įvertinti pareiškėjos pateikti dokumentai. Teigia, kad atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame sprendime. Pažymi, kad sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo gyventi buvo priimtas išsamiai įvertinus turimus dokumentus ir informaciją, atsižvelgiant į turimų duomenų visumą.

        Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais.

        Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepimuose nurodytais argumentais.

Skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei M. S., teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2019 m. rugsėjo 30 d. išdavė pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 2020 m. kovo 29 d. Viza pareiškėjai išduota kaip atvykstančiai su tikslu vykdyti verslą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.10 papunktį.

Pareiškėja 2019 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tuo pagrindu, kad ji yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, dalyvė ir akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pareiškėja nuo įmonės įsteigimo, t. y. 2018 m. lapkričio 2 d., turi 1/3 bendrovės akcijų, kurių nominalioji vertė sudaro trečdalį bendrovės įstatinio kapitalo, t. y. ji atitinka minimalius įstatymo keliamus reikalavimo valdyti nuosavybės teise bendrovės įstatinio kapitalo dalį reikalavimus. Bendrovės įstatinis kapitalas yra didesnis nei reikalaujamas įstatyme minimalus (202 500 eurų). Taip pat įmonės atitinka kitus kriterijus, dėl ko jos dalyviai gali prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje verslo vystymo tikslais. Tačiau pareiškėjo teisė kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo neįpareigoja (nesukelia pareigos) Migracijos departamentą tokį leidimą užsieniečiui išduoti, jeigu nustatomi įstatyme įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Pažymėtina, kad vienų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų identifikavimas ir nustatymas reikalauja didesnės apimties ir gilesnio tyrimo (pvz., įmonės ar santuokos fiktyvumas), tačiau kitais atvejais pagrindas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti identifikuojamas ir nustatomas be ypatingai detalaus ir perteklinio tyrimo, išanalizavus pateiktus užsieniečio prašymo ir jo priedų duomenis, viešai prieinamą informaciją, užsieniečio migracinę istoriją, Migracijos departamentui prieinamų kitų institucijų registrų ir duomenų bazių duomenis. Byloje surinkta pakankamai duomenų iš registrų (juridinių asmenų, Sodros, Juridinių asmenų dalyvių registro), įmonės veiklos dokumentų, dirbančių įmonėje darbuotojų darbo sutarčių, pareiškėjos pateiktų dokumentų, jos sienos kirtimą, giminystės ryšius patvirtinančių duomenų išvadoms ginčijamame sprendime pagrįsti.

Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikino vizą vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (pareiškėja pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės), 12 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir vizą pagrindė tuo, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje), siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje tam, kad įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas ją vertinti kaip nepatikimą trečiosios šalies pilietę. Pažymėtina, kad vieno atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindo pakanka tam, kad užsieniečiui nebūtų išduodamas leidimas laikinai gyventi.

Sprendime konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2018 m. lapkričio 2 d., tačiau pareiškėja į Lietuvą atvyko tik 2019 m. spalio 30 d., gavusi daugkartinę nacionalinę vizą. Ginčijamame sprendime įvertinta ir ankstesnė pareiškėjos lankymosi Lietuvoje praktika, padarant išvadą, kad pareiškėja pastoviai Lietuvoje negyvena, praeityje lankėsi retai. Atsakovo manymu, ši nustatyta faktinė aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja akivaizdžiai piktnaudžiauja migracijos procedūromis, nedalyvauja UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje arba jos dalyvavimas šios bendrovės veikloje nėra būtinas nuolatiniam bei efektyviam įmonės valdymui, t. y. teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ji neužsiima, o leidimas laikinai gyventi jai galimai reikalingas kitais tikslais, greičiausiai tam, kad galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Taigi, pareiškėjai teikiant Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, atsakovo manymu, pareiškėja pateikė tikrovei neatitinkančius duomenis apie save bei savo vykdomą teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Nepagrįstai pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas, šiuo pagrindu atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi, privalėjo nustatyti pareiškėjos pateiktų dokumentų klastojimo faktus. Šiuo pagrindu atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi pakanka Migracijos departamentui identifikuoti ir nustatyti, kad užsieniečio deklaruojami atvykimo ir leidimo gyventi būtent Lietuvos Respublikoje gavimo tikslai neatitinka pateiktų dokumentų, nustatytų faktinių aplinkybių, užsieniečio elgsenos. Kitaip tariant, nustatoma, kad užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką ar ketina atvykti visai kitais tikslais, o ne verslo užsiėmimu, vystymu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 yra patvirtinęs Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių aplinkybe, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra fiktyvi ir to pakanka, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Šioje byloje nėra ginčo, kad nurodyta įmonė, kurioje pareiškėja turi 1/3 akcijų, yra realiai veikianti įmonė.

Iš pareiškėjos skundo teismui (apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą teismui gali detalizuoti pareiškėjos sūnus, t. y., įmonės vadovas, o ne ji pati; be to, ji pati skunde nurodo, kad ji su sutuoktiniu dėl jo ligos turi būti (duomenys neskelbtini)) ir jos lankymosi Lietuvoje laikotarpių darytina išvada, kad pareiškėja savo veiklos ir vaidmens Bendrovėje su jos vadovu (nepaisant to, kad vadovas yra jos sūnus) nekoordinuoja, iš esmės verslu nesidomi ir apie jį paaiškinti negali, todėl racionaliai ir pagrįstai Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjos nurodomas leidimo gyventi Lietuvoje tikslas neatitinka tikrovės, o tikrasis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra nurodytas. Tokia išvada seka ir iš to, kad pareiškėja skunde teismui nenurodo, kokie yra pareiškėjos Lietuvos Respublikoje turimi verslo interesai, turima kvalifikacija ir patirtis, pastangos vystyti kavinių, užkandinių veiklą, kaip ji ketino veikti kaip Bendrovės, kuri yra pelno siekiantis juridinis asmuo, dalyvis.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas dėl šeimos verslo vykdymo Lietuvoje ypatumų taip pat nepatvirtina pareiškėjos argumentų, kadangi jame nurodoma, kad pareiškėja „laikinai būtų paskirta vadovauti Kaune atidarytoms 2 picerijoms“, o vėliau jos pareigos būtų „papildyti esamą greito maisto meniu patiekalais iš (duomenys neskelbtini) bei pastovai palaikyti jų kokybės kontrolę“. Įrodymų, kad pareiškėja užimtų įmonėje kokias pareigas ar atliktų darbines funkcijas, nėra. Be to, pareiškėja nekalba nei valstybine, nei Lietuvoje įprastai paplitusia užsienio kalba, todėl tiesioginis prisidėjimas prie kavinių, užkandinių veiklos vystymo Lietuvoje neįrodytas. Todėl, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo dalyvavimo Bendrovės veikloje ir būtinumo tuo tikslu būti Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes šiuo atveju, buvo pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, kurios dalyvis ji yra, ir apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.

Taip pat atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi ir naikino vizą nelegalios migracijos grėsmės pagrindu (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p., 35 str. 1 d. 12 p.).

Šią išvadą atsakovas grindė ankstesnių laikotarpių pareiškėjos šeimos narių veikla (sutuoktinis), jų atžvilgiu priimtų sprendimų duomenimis, taip pat pareiškėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ryšiais su asmenimis (B. B. ir O. C.), kurie Migracijos departamentui kelia įtarimą dėl jų dalyvavimo galimai fiktyvių įmonių steigime. Sprendime pažymėta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota B. B. motinai nuosavybės teise priklausančiame bute adresu. B. B. Migracijos departamentui žinoma, kaip asmuo, steigiantis įmones, dažniausiai fiktyvias, kurios vėliau parduodamos ir trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, arba jų dalyvė ar darbuotoja. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2019 m. kovo 14 d. iki 2019 m. liepos 31 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikos pilietė O. C., kuri Migracijos departamentui gerai žinoma, kaip asmuo įdarbinama užsieniečių, kurie siekė ar siekia gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Pažymi, kad 2017 m. birželio 2 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-756 (00809) panaikinti pareiškėjos sutuoktiniui H. A. leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (nustatė, kad yra rimtas pagrindas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis ir akcininkas yra pareiškėjos sutuoktinis“, yra fiktyvi). Abi bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusios su B. B. ir O. C..

Sprendime atsakovas pareiškėjos atveju nustatė 3 kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis)(šiuo aspektu pasisakyta aukščiau); UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi, – su Migracijos departamentui gerai žinomais asmenimis B. B., kuri užsiima fiktyvių įmonių steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams migracijos klausimais, ir O. C., kuri nuolat įdarbinama užsieniečių, kurie siekė ar siekia gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (6.4 papunktis); pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

Pažymėtina, kad ankstesnė pareiškėjos migracinė patirtis ir istorija svarstant jos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi verslo vykdymo Lietuvoje pagrindu nėra tiesiogiai teisiškai reikšminga, kadangi iki tol pareiškėja galėjo būti Lietuvoje ir gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tačiau šis aspektas yra svarbus Migracijos departamentui svarstant dėl nelegalios migracijos grėsmės kriterijų, kurie patvirtinti Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, buvimo. Ginčijamo sprendimo atveju pareiškėja siekia įgyti savarankišką leidimo laikinai gyventi pagrindą turimos akcijų dalies įmonėje pagrindu, tačiau jos artimo šeimos nario atžvilgiu priimtas sprendimas dėl fiktyvios įmonės įsteigimo, ryšiai su nurodytais asmenimis ir jų veikla, sudarė pagrindo atsakovui konstatuoti galimos nelegalios migracijos grėsmę, ypač pasitvirtinus aplinkybei, kad pareiškėjos deklaruojami atvykimo į Lietuvą ir tikrieji tikslai nesutampa. Ir nors pareiškėja pagrindžia savo ryšių su nurodytais asmenimis kitokį pobūdį, tačiau nelegalios migracijos grėsmė patvirtinta trimis kriterijais, ne tik nurodytų asmenų, kurie galimai su pareiškėja susiję draugiškais ir artimos giminystės ar svainystės ryšiais, aplinkybe. Be to, pareiškėjos nurodyti asmeninio pobūdžio su B. B. ir O. C. santykiai savaime nepaneigia nelegalios migracijos grėsmės aplinkybės.

Dėl to Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes padarė pagrįstą iš esmės išvadą, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjos skunde taip pat teigiama, kad Migracijos departamentas nesilaikė gero viešojo administravimo principo tuo aspektu, kad nebuvo pareiškėja išklausyta. Pažymėtina, kad teisme buvo suteikta pareiškėjai galimybė išdėstyti savo poziciją tiek asmeniškai, tiek ir per atstovą. Taip pat pareiškėja turėjo galimybę migracijos procedūros metu prašyti ją apklausti ar teikti papildomus rašytinus paaiškinimus. Įvertinus atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir vizos panaikinimo pagrindus, nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjai taip ir nepateikus duomenų apie savo paaiškinimų turinį, t. y. kad jie galėtų būti reikšmingi administracinės procedūros rezultatui, nėra teisinio pagrindo pripažinti kad buvo padaryti esminiai administracinės procedūros pažeidimai, galėję įtakoti skundžiamo sprendimo teisėtumą ar pagrįstumą. Gero viešojo administravimo principas nereiškia perteklinių ir teisės taikymo aktuose nebūtinų atlikti procedūrų taikymą ar viešojo administravimo subjekto pareigą visais atvejais šaukti užsienietį į apklausą. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja neprašė būti apklausta Migracijos departamente ir į teismą pateikti savo paaiškinimų neatvyko, nors teismas suteikė tokią galimybę nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti viešojo administravimo procedūrų, gero administravimo principų institucijoje nesilaikymo. Be to, skunde, be kita ko, prieštaringai nurodomas šis aspektas, kadangi pati pareiškėja negali paaiškinti dėl įmonės, jos veiklos ir kitų aspektų, tai geriau žino įmonės direktorius, kuris ir pateikė raštą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundo argumentai nepaneigia atsakovo skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos M. S. skundą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai        Jovita Einikienė

        Iveta Pelienė

        Ernestas Spruogis