Administracinė byla Nr. eAS-477-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02724-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. E. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. E. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno teritorinė muitinė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras) dėl įsakymo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2023 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 1PE-2369 „Dėl V. E. atleidimo iš vidaus tarybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Kauno teritorinės muitinės posto viršininko pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos 2023 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Pareiškėjas paaiškino, kad apie Įsakymą jam tapo žinoma jo priėmimo dieną, tuo metu jis visiškai su Įsakymu sutiko. Pareiškėją atleidus iš vidaus tarnybos, pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) dėl pareigūnų ir karių valstybės pensijos už tarnybą paskyrimo ir buvo informuotas apie galimą duomenų neatitikimą skaičiuojant pareiškėjo stažą šiai pensijai gauti. Pareiškėjui pateikus visus turimus papildomus dokumentus apie turimą stažą vidaus tarnyboje, Sodra 2024 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą Nr. VPE_SP5-524 „Dėl atsisakymo V. E. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybės pensijos už tarnybą. Apie aptariamą Sprendimą pareiškėjas sužinojo jo priėmimo dieną, taigi, nuo 2024 m. gegužės 17 d. pareiškėjui tapo žinoma, jog susiklostė prieštaringa situacija: Įsakyme ir Sprendime yra nustatytos skirtingos aplinkybės dėl pareiškėjo stažo pareigūnų ir karių pensijai gauti, o tai turi esminę reikšmę dėl Įsakymo ar Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas pabrėžė, jog gavęs Sprendimą pareiškėjas aiškinosi dėl susiklosčiusios prieštaringos situacijos, t. y. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl to, jog turi pakankamai stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, o tokia pensija jam nebuvo paskirta, nes jis neturi pakankamai stažo šiai pensijai gauti. Bandant išaiškinti dėl tokios painios situacijos ir įvertinti, kuris administracinis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjui prireikė advokato teisinės pagalbos, išsamios teisės aktų ir faktinių aplinkybių analizės. Padarius išvadą, jog visgi nepagrįstas ir neteisėtas yra Įsakymas, pareiškėjui (jo atstovui) prireikė laiko parengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą.

Pareiškėjo įsitikinimu, tai pagrindė, jog pareiškėjas po Įsakymo priėmimo negalėjo suprasti ir nesuprato, jog jis yra neteisėtas, o pagrindas suabejoti Įsakymo teisėtumu atsirado tik po Sprendimo priėmimo 2024 m. gegužės 17 d. Po šių aplinkybių paaiškėjimo pareiškėjas parengė ir teismui pateikė skundą per trumpesnį nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Pareiškėjas tvirtino, kad jis praleido procesinį terminą skundui dėl Įsakymo pateikti dėl svarbių priežasčių.

Nesutikdamas su Įsakymu, pareiškėjas skunde, be kita ko, paaiškino, jog iki prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pateikimo pareiškėjas turėjo kompetentingo subjekto – Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro (toliau – ir Centras) informaciją, jog pareiškėjui būtina turėti ne mažesnį kaip 22 metų stažą (paaiškėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus pareiškėjui taikomas minimalus 24 metų laikotarpis); Centro pažymoje buvo nurodyta, jog 2023 m. lapkričio 3 dienai pareiškėjo stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti sudaro 23 metai 8 mėnesiai 25 dienos. Pareiškėjas neturėjo pagrindo šiais duomenimis abejoti, o Departamentas privalėjo įsitikinti, ar egzistuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytas pagrindas, o jo nenustačius – netenkinti pareiškėjo prašymo ir neatleisti jo iš vidaus tarnybos.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas pripažino, jog praleido terminą skundui dėl 2023 m. lapkričio 10 d. Įsakymo panaikinimo paduoti.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas pažymėjo, kad Sprendime pareiškėjui neskirti prašomos pensijos už tarnybą, kadangi pareiškėjas turi bendrą 20 metų 4 mėnesių ir 12 dienų stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, yra aiškia nurodyta jo apskundimo tvarka. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos buvo priimtas paties pareiškėjo prašymu. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą domėtis savo paties darbo stažu prieš pateikdamas prašymą dėl atleidimo, turėjo galimybę kreiptis į Sodrą dėl tikslaus stažo apskaičiavimo, galėjo prašyti darbdavio detalizuoti apskaičiuotą stažą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas sutiko su Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro 2023 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. PKK-1079-(10.3E) apie V. E. stažą pareigūno pensijai gauti ir Įsakymu, kuriuose nėra detalizuotas stažo apskaičiavimo pagrindimas.

Vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir atidus, todėl vertino, jog dėl savo valingo elgesio, realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, pasirinko poziciją neginti savo interesų.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas jį praleido ne dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, sukliudžiusių per įstatyme nustatytą terminą paduoti teismui skundą, todėl nenustatė teisinio pagrindo jį atnaujinti. Netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas V. E. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartį ir klausimą dėl termino atnaujinimo išspręsti iš esmės – atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja aplinkybes, kuriomis jis grindė skunde suformuluotą prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyti procesiniai terminai skirti tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Tačiau ne visuomet iš administracinio akto turinio aišku, ar jis pažeidžia asmens teises, būtina aiškintis papildomas aplinkybes, kas lemia, ar skundas teismui bus pateikiamas įstatyme nustatytu terminu. Pareiškėjo vertinimu, ABTĮ nepateikia aiškios sąvokos, kas laikytina svarbiomis termino praleidimo priežastimis, o suteikia teismui diskreciją kiekvieną atvejį vertinti individualiai.

Pareiškėjo įsitikinimu iš skunde nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog šiuo atveju susiklostė neeilinė situacija, kurioje ginčijamas administracinis aktas atitinka pareiškėjo interesus ir poreikius (t. y. pareiškėjas turėjo tikslą ir interesą ištarnauti vidaus tarnyboje iki minimalaus būtino stažo pareigūnų ir karių pensijai gauti ir tik tada išeiti iš tarnybos), o ginčijamas administracinis aktas iš esmės tenkino tokį pareiškėjo interesą. Tačiau tik vėliau paaiškėjo, jog šis administracinis aktas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas, o pareiškėjas išėjęs iš tarnybos, dabar negali gauti pareigūnų ir karių pensijos, nes neturi reikiamo minimalaus tarnybos stažo.

Pareiškėjas tvirtina, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas elgėsi atidžiai ir apdairiai, kadangi prieš priimdamas sprendimą pateikti prašymą dėl atleidimo iš pareigų žodžiu domėjosi Centre, kuris tvarko personalo klausimus, dėl pareiškėjo sukaupto stažo ir buvo informuotas, jog turi pakankamai stažo pareigūnų ir karių pensijai gauti, gavo rašytinę pažymą apie sukauptą stažą siekiamai pensijai gauti. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti kompetentingo subjekto pateiktais duomenimis. Pareiškėjo įsitikinimu, ir Departamentas prieš išspręsdamas jo atleidimo klausimą nurodytu pagrindu (dėl išėjimo į pareigūnų ir karių pensiją) taip pat privalėjo patikrinti ir apskaičiuoti pareiškėjo stažą pensijai gauti, o nustačius, jog stažo trūksta, netenkinti pareiškėjo prašymo. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad dvi valstybės institucijos nustatė faktą, jog pareiškėjas turi sukaupęs pakankamai stažo pensijai, todėl pareiškėjui nekilo jokių abejonių ir pagrindo nepasitikėti šių institucijų nustatytu faktu, kuris iš esmės ir atitiko pareiškėjo interesus.

Pareiškėjas yra silpnesnė tarybos teisinių santykių šalis, todėl pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai iškėlė aukštesnius apdairumo ir atidumo reikalavimus nei dviem valstybės institucijoms, t. y. nurodė pareigą nepasitikėti šių institucijų sprendimais ir juos patikrinti iš naujo pačiam ar (ir) kreipiantis į Sodrą. Pareiškėjas telefonu buvo kreipęsis į Sodrą dėl informacijos apie jam priklausiančią pensiją ir buvo informuotas, jog pareigūno stažas pensijai apskaičiuoti yra skaičiuojamas tik tada, kai kreipiamasi dėl pensijos skyrimo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Sodros atliekamas pareiškėjo stažo pareigūnų ir karių pensijai gauti apskaičiavimas iki galutinio sprendimo priėmimo užtruko apie 6 mėnesius, todėl akivaizdu, jog Sodra negalėjo hipotetiškai atlikti tikslaus apskaičiavimo, kol pareiškėjas nebuvo išėjęs iš tarnybos. Pareiškėjas pažymi, jog teisine prasme sąvoka „stažas“ savo turiniu yra skirtinga, stažai (pvz., vidaus tarnybos stažas, tarnybos Lietuvos valstybei stažas; kt.) turi skirtingas prasmes, nes dar yra naudojamos vidaus tarnybos stažo, tarnybos Lietuvos valstybei stažo sąvokos. Šie stažai yra skirtingai skaičiuojami, be to, per visą pareiškėjo tarnybą daug kartų keitėsi teisinis reguliavimas šiais klausimais. Teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, kai akivaizdžiai matyti, jog dvi valstybės institucijos klydo taikydamos teisinį reguliavimą ir skaičiuodamos jo stažą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad apie savo pažeistas teises ir teisėtus interesus jis sužinojo
tik 2024 m. gegužės 17 d. Sodrai priėmus Sprendimą, kaip galima spręsti iš pirmosios instancijos skundžiamos nutarties teismas pasiūlė skųsti Sprendimą. Pareiškėjas ketino skųsti Sprendimą, tačiau gavus teisinę konsultaciją ir išanalizavus teisinį reguliavimą paaiškėjo, jog pareiškėjas neįgijo būtino minimalaus stažo pareigūnų ir karių pensijai gauti, todėl jam šiuo metu nepriklauso pensija, t. y. jis negalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos.

Nuo 2024 m. gegužės 17 d. pareiškėjui reikėjo susipažinti su Sodros Sprendimu, įvertinti susiklosčiusią situaciją, surasti advokatą, pasirinkti savo teisių gynybos būdą ir parengti skundą teismui. Visa tai užtruko 17 dienų, t. y. trumpiau nei ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas. Aptartos aplinkybės pagrindžia, jog pareiškėjas terminą skundui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių – jį suklaidino valstybės institucijos, taip nėra pagrindo teigti, kad jis delsė kreiptis į teismą. Pareiškėjo elgesys, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, atitiko atidaus, protingo ir sąžiningo asmens elgesio kriterijus.

Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįsti skundžiamos nutarties motyvai, jog nenustatytos svarbios priežastys, dėl kurių praleistas terminas skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o praleistas terminas atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacijos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog praleido terminą skundui dėl Įsakymo paduoti. Tačiau įvertinęs priežastis, kuriomis pareiškėjas grindė prašymą atnaujinti praleistą terminą, teismas nepripažino jų objektyviomis, sukliudžiusiomis pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, o darė išvadą, kad pareiškėjas nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir netinkamai įgyvendino teisę kreiptis į teismą dėl paties pareiškėjo pasirinkto elgesio varianto.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad susiklosčiusi situacija neeilinė ir jo nurodytos priežastys pripažintinos svarbiomis bei išskirtinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas jam taikė per aukštą atidumo standartą, kadangi pareiškėjas, kaip atleidžiamas iš vidaus tarnybos asmuo, neturėjo pagrindo nepasitikėti dviejų kompetentingų institucijų duomenimis, pagal kuriuos jam pakako stažo, jog būtų paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tik gavus Sodros Sprendimą 2024 m. gegužės 17 d. ir jį išanalizavus, paaiškėjo, kad tas pačias aplinkybes valstybės institucijos vertina skirtingai, t. y. tik iš Sodros Sprendimo pareiškėjas suvokė, kad jo teisės buvo pažeistos – Įsakymas negalėjo būti priimtas ir pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 29 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Kartu pažymėtina, jog vertinant, dėl kokių priežasčių įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-33-492/2022). Taigi, ar skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas asmens, teikiančio skundą, prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui siekė apskųsti Departamento 2023 m. lapkričio 10 d. Įsakymą, kuriuo, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 2 dalimi ir atsižvelgiant į pareiškėjo 2023 m. lapkričio 6 d. prašymą
Nr. 8PE-848, pareiškėjas atleistas iš Kauno teritorinės muitinės posto viršininko pareigų 2023 m. lapkričio 20 d.

Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnyje įtvirtinti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai ir, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (72 str. 1 d. 13 p.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui suformuluotą prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti iš esmės grindė tuo, jog tik gavęs Sodros 2024 m. gegužės 17 d. Sprendimą, kuriuo Sodra nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybės pensijos už tarnybą, sužinojo, jog Įsakymas neatitinka pareiškėjo interesų, t. y. pažeidžia pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, konstatuoja, kad nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti skundą praleidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo atidus ir rūpestingas, todėl praleido terminą skundui paduoti.

Dėl prašyme nurodytų argumentų (kurie iš esmės kartojami ir detalizuojami atskirajame skunde), jog kelioms institucijoms skirtingai įvertinus tai, ar pareiškėjas turi pakankamai tarnybos stažo, kad būtu paskirta valstybinė pensija, t. y. susidarė išskirtinė situacija, kad teisine prasme sąvokos „stažas“ turinys gali skirtis, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011; 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010; 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vertinimo Įsakymo sukeliamų pasekmių aspektu pasikeitimas po Sodros Sprendimo priėmimo, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat priskirtinas subjektyvioms, nuo pareiškėjo priklausiusioms priežastims, o ne objektyvioms aplinkybėms, sukliudžiusiomis pareiškėjui laiku kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas – laukti Sodros galutinio administracinio akto dėl valstybinės pensijos (ne)skyrimo, tuo labiau, kai pareiškėjas byloje nepateikė pagrįstų argumentų apie jo ribotas galimybes gauti išsamius duomenis apie valstybinei pensijai skirti aktualius tarnybos laikotarpius, juos analizuoti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) imperatyvias nuostatas, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip nepakankamas pareiškėjo atidumas ir rūpestingumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Pastebėtina, kad pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta, kad jam kreipusis į Sodrą dėl pensijos skyrimo, iškilo netikslumų dėl į aktualų stažą įtrauktinų tarnybos laikotarpių, reikėjo duomenis papildyti, tikslinti. Taigi, ši aplinkybė taip pat suponuoja, kad pareiškėjas objektyviai anksčiau nei buvo priimtas Sodros Sprendimas galėjo būti informuotas apie tai, jog galbūt nėra prielaidų jam skirti valstybinę pensiją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalį kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo, tačiau duomenų, jog pareiškėjas pasinaudojo šia teise (pvz., prieš teikiant prašymą jį atleisti iš vidaus tarnybos), byloje nėra. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėją atleidusi ar kita kompetentinga institucija pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjas, jog būtų jam paskirta valstybinė pensija, turi būti ištarnavęs 22 metus, o ne ilgesnį laikotarpį pagal Įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, deklaratyviais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad jį suklaidino valstybės institucijos, o tai savaime sudaro pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. E. atskirąjį skundą atmesti.  

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius