Baudžiamoji byla Nr. 2K-142/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.2.8.; 1.2.4.2.10.; 1.2.26.1.;
1.1.3.5.; 1.1.8.6.11.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu: pagal BK 281 straipsnio 3 dalį – vieneriems metams; pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus – šešeriems metams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais R. I. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.
Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio patenkinti kasacinį skundą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. I. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 9 d. apie 10.35 val., Vilniuje (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Audi Coupe“, neturėdamas šios teisės, važiuodamas elgėsi neatidžiai, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, įvažiavęs į šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją partrenkė pėsčiąjį M. C., einantį per perėją, ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Taip pat R. I. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 2 d., apie 4.30 val., viešoje vietoje – naktiniame bare (duomenys neskelbtini), Vilniuje (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų su lazda, panašia į beisbolo lazdą, sudavė S. B., vykdančiam (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojo tarnybines pareigas, ne mažiau kaip 7 smūgius per galvą, rankas ir kitas kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu R. I. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartį: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų į BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, o dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keistini, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Teismai R. I. smurtinius veiksmus prieš S. B. viešoje vietoje – naktiniame bare (duomenys neskelbtini)– kvalifikavo kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose ir 284 straipsnio 1 dalyje, idealiąją sutaptį. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatribojo sutaptyje nurodytų veikų, nenustatė ir neaprašė visų atskirų nusikalstamų veikų požymių (nenurodė padarinių, nesukonkretino kaltės formos). Teismas nuosprendyje neišskyrė dviejų veikų ir nenurodė atskirų elementų, jas aprašė tapačiais požymiais, nenurodė jokių sudėties elementų, kurie leistų atriboti chuliganiškas paskatas nuo viešosios tvarkos pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nuteisė R. I. už dviejų nusikalstamų veikų padarymą (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktai ir BK 284 straipsnio 1 dalis), tačiau nuosprendyje nurodyti nusikalstamų veikų požymiai leidžia abejoti, ar nuteistasis savo veiksmais padarė dar ir viešosios tvarkos pažeidimą kaip atskirą nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas bandė taisyti pirmosios instancijos teismo paliktas spragas, tačiau irgi netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą, jog viešąją tvarką R. I. pažeidė netiesiogine tyčia, privalėjo priimti baudžiamąjį įstatymą atitinkantį sprendimą ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti. Šis teismas, pripažinęs R. I. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nesant jo veikoje visų vešiosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, inkriminavęs R. I. tai, jog „jis pirmas sudavė smūgį apsaugos darbuotojui S. B. į veidą, dėl ko šis parkrito“, savarankiškai, be jokio teisinio pagrindo išplėtė kaltinimo ribas. Ši aplinkybė nebuvo nurodyta nei kaltinamajame akte, nei buvo nagrinėta pirmosios instancijos teismo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus ir nuteisė R. I. už veiksmus, kurie nebuvo nurodyti kaltinime.
Nuteistasis nurodo, kad buvo neaiškiai pateiktas kaltinimas ir pažeisti BPK 187 straipsnio 1 dalies, 219 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Kasatoriaus teigimu, nei pranešant apie įtarimą, nei formuluojant kaltinamąjį aktą, jam nebuvo inkriminuotas nė vienas veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, numatytų padarinių. Taigi teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, nes apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodomi jos padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad apeliacinė instancija pripažino kaltinimą ydingu, tačiau pati nesiėmė jokių priemonių šiai situacijai ištaisyti ir savo nutartyje taip ir nenurodė nė vieno BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašyto padarinių požymio.
Pasak nuteistojo, BK 135 straipsnio dispozicija turi blanketinės dispozicijos požymių, nes BK 141 straipsnis nustato, kad BK 135 straipsnyje numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Tačiau BK 135 straipsnio dispozicija nėra tik blanketinė, nes ji pakankamai išsamiai aprašo būtinus veikos padarinius, todėl ši dispozicija laikoma kompleksine, t. y. aprašomąja–blanketine.
Kasatoriaus nuomone, neteisingai pritaikytos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių nuostatos (toliau – Taisyklės). Jose suformuluotos normos neturi prieštarauti pačiame įstatyme aprašytiems požymiams. Tačiau teismas, taikydamas Taisyklių 6.6.1 punktą, pritaikė poįstatyminio akto punktą, prieštaraujantį BK 135 straipsnyje nurodytam požymiui, jį aiškinant plečiamai. Taisyklių 6.6 ir 6.6.1 punktuose pateikta kitokio sunkaus suluošinimo sąvoka išaiškinta plečiamai ir netiksliai. Žodžio „suluošinimas“ bendrinė įprastinė reikšmė yra „padaryti luošą“, o „luošys“ suprantamas kaip tas, kas luošas, invalidas. Taigi kalbinė žodžio „suluošinimas“ reikšmė siejama su padariniais – luošumu, invalidumu. Tačiau T taisyklių 6.6. punktas sunkų suluošinimą išaiškina nebūtinai kaip luošumą, nes sužalojimo, susargdinimo komplikacijas ir pasekmes supranta ne kaip būtiną suluošinimo požymį, o kaip alternatyvų. Poįstatyminiame akte plečiamai išaiškintas BK 135 straipsnio požymis, o plečiamai aiškinti baudžiamąjį įstatymą, išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas, apskritai negalima, todėl R. I. nurodo, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Be to, kasatoriaus nuomone, skiriant ekspertizę buvo pažeistos BPK 208 ir 209 straipsnių nuostatos, todėl, vadovaujantis BPK 286 straipsnio 7 dalimi, turėtų būti paskirta nauja kompleksinė teismo psichoneurologinė–genetinė ekspertizė, nes, tik atlikus ekspertinius kompleksinius tyrimus, teismai galės teisingai motyvuoti BK 18 straipsnio ir 59 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo ar netaikymo jam klausimą.
Nuteistojo R. I. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų taikymas
Pagal Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendį R. I. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų ir dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos pareigų vykdymo padarė sunkų sveikatos sutrikdymą S. B., vykdančiam (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojo pareigas. Tokia kaltinimo formuluotė nurodyta ir 2007 m. vasario 8 d. kaltinamajame akte, kurį kartu su bylos medžiaga prokuroras perdavė teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartimi atmestas nuteistojo R. I. apeliacinis skundas, paduotas dėl bausmės griežtumo. Kartu apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. I. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalį, nenurodė šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų padarinių konkretaus požymio. Nors apeliaciniame skunde ši problema ir nebuvo keliama, kasacinio skundo argumentai sukonstruoti būtent šios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrindu ir nurodoma, kad pažeisti BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 187 straipsnio 1 dalies, 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes neaiškiai pateiktas kaltinimas.
Toks kasacinio skundo argumentas atmestinas, nes jis pagrįstas netinkamu BK 135 straipsnio 2 dalies aiškinimu. BK 135 straipsnio 2 dalies dispozicija tik įvardija nusikalstamą veiką „kas sunkiai sužalojo ar susargdino“, bet jos požymių neaiškina. Tai yra paprasta dispozicija. Joje nėra nuorodos į BK 135 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje išvardyti devyni šioje dalyje nustatyto nusikaltimo padariniai. Skirtingai nei BK 135 straipsnio 1 dalyje, nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalyje, padariniai nurodyti siauriau, apsiribota nurodymu „kas sunkiai sužalojo ar susargdino“. Būtent pagal BK 135 straipsnio 2 dalies dispozicijos formuluotę ir pateiktas kaltinimas R. I..
Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad BK 135 straipsnio 2 dalies dispozicija yra blanketinė. Teisės moksle blanketine laikoma tokia dispozicija, kurioje nurodomas nusikalstamos veikos pavadinimas, bet neapibrėžiami šios veikos požymiai ir jiems nustatyti nurodomi kiti įstatymai ar normatyviniai aktai. Nuorodų į poįstatyminius aktus BK 135 straipsnio 2 dalyje nėra, o BK 141 straipsnyje yra išaiškinta sveikatos sutrikdymo požymių ir masto nustatymo atitinkamų institucijų kompetencija. Nurodytas BK 135 straipsnio 2 dalyje sunkaus kūno sužalojimo ar susargdinimo turinys, vadovaujantis BK 141 straipsnio nuostata, yra apibrėžtas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/A1-86 (toliau – Taisyklės). Nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalyje, požymiai „sunkus sveikatos sužalojimas ar susargdinimas“ yra medicininio pobūdžio, todėl pagal Taisyklių 2 punktą sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis. Teismo medicinos eksperto išvados įvertinimas yra teismo kompetencija.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 2 dalį atsiranda už sunkų sveikatos sužalojimą ar susargdinimą, esant nors vienam iš dvylikos požymių, išvardytų straipsnio 2 dalyje, o ne už Taisyklėse nurodytų sveikatos sutrikdymo medicininių kriterijų nustatymo laikymąsi.
R. I. baudžiamojoje byloje yra teismo medicinos eksperto išvada, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajam S. B. padaryti sužalojimai priskiriami prie sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl kaukolės skliauto atviro–įspaustinio lūžio. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekilo abejonių dėl teismo eksperto išvados pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartyje išdėstyta nuoroda į Taisyklių 6.6.1 punktą yra perteklinė, nes tai yra teismo medicinos eksperto kompetencija. Kasacinio skundo motyvas dėl gramatinio (lingvistinio) Taisyklių 6.6 ir 6.6.1 punktų sąvokos „kitoks sunkus suluošinimas“ aiškinimo nepaneigia teismo medicinos eksperto išvados, kad nukentėjusiajam S. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalyje. Kasaciniame skunde nusikaltimo sudėties kvalifikuojamieji požymiai, nustatyti BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose, iš esmės nenuginčijami. Kasatorius nesutinka, kad tie požymiai priskiriami prie BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties ir nepagrįstai prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalį.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos – R. I. inkriminuotas tinkamai ir jis nuteistas pagrįstai pagal šį įstatymą. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties „arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu kaltininko veikoje pripažinta tai, kad viešoje vietoje, bare (duomenys neskelbtini), lazda mušdamas nukentėjusįjį matant kitiems asmenims, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tokia R. I. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tačiau R. I. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu už tuos pačius veiksmus nuteistas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartyje konstatuota, kad akivaizdu, jog R. I. netiesiogine tyčia pažeidė viešąją tvarką, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo keistini ir ši bylos dalis nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžio matyti, kad R. I. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiojo S. B. asmenį. Nors paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sumušimo, kaltininkas nepadarė. Jo nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuris apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. jo chuliganiškas paskatas.
Dėl BK 18 straipsnio 3 dalies ir BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punkto netaikymo
BK 18 straipsnis numato riboto pakaltinamumo institutą, kuris įteisina ribotai pakaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Riboto pakaltinamumo apibrėžimas pateiktas BK 18 straipsnio 1 dalyje. Riboto pakaltinamumo atveju psichikos sutrikimo laipsnis ir to sutrikimo pasireiškimo intensyvumas nėra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti nepakaltinamu. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu tik teismo psichiatrinės ekspertizės pagrindu. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 11 d. nutartimi buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kuriai buvo pavesta nustatyti R. I. psichinę būseną nusikaltimų padarymo metu. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės 2007 m. rugsėjo 25 d. akto matyti, kad R. I. konstatuojamas emociškai nestabilus impulsyvaus tipo asmenybės sutrikimas, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas jam nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė nutartyje, kad nėra pagrindo R. I. pripažinti ribotai pakaltinamu. Kasaciniame skunde išdėstyti pageidavimai atlikti R. I. psichoneurologinius–genetinius tyrimus. Tokia nuomonė nepagrįsta jokiais medicininiais bei juridiniais nepakaltinamumo kriterijais, kurie teismui buvo nežinomi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 208-209 straipsnių reikalavimus.
Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas (BK18 straipsnio 3 dalis) neįpareigoja, o tik suteikia teisę teismui taikyti asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu, teisines priemones, tarp jų ir numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punkte.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 30 d. nutartį: panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl R. I. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti; panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistas.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Jonas Prapiestis
Josifas Tomaševičius