Civilinė byla Nr. e2-4321-1115/2023
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03953-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 3.2.6.5.
(S)
VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS
G A L U T I N I S S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 13 d.
Vilnius
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Indrė Savkinienė,
sekretoriaujant Simonai Mozerytei, Inai Jokst,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“ direktoriui A. S. (A. S.) ir atstovui advokatui Michailui Parchimovičiui (Michail Parchimovič), atsakovui D. S., jo atstovui advokatui Tadui Kuzminskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“ ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB „Eurošvara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo D. S. 1 000,00 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas – 11,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio bei 605,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Eurošvara“ ir D. S. 2022 m. vasario 11 d. sudarė mokymų paslaugų sutartį Nr. 2022/02/11 (toliau – ir Mokymų paslaugų sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui mokymo paslaugas pagal „autoplovėjo“ ir „detalaus poliravimo“ mokymo programas, o atsakovas įsipareigojo už tai sumokėti ieškovei 960,00 Eur atlyginimą. Atsakovas išklausė visą mokymo kursą, jokių pretenzijų dėl to ieškovei niekada neišreiškė. Ieškovė paprašė, kad atsakovas sumokėtų 960,00 Eur, išrašė jam sąskaitą, tačiau atsakovas su ieškove taip ir neatsiskaitė, todėl liko ieškovei skolingas 960,00 Eur. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, ieškovė turi teisę į 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, kurių neprivaloma įrodinėti, priteisimą.
3. Teismas, nustatęs, kad pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas ieškinį tenkinti, 2023 m. sausio 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį visiškai bei nustatė atsakovui 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos terminą įvykdyti sprendimą arba teismui raštu pateikti motyvuotus prieštaravimus.
4. 2023 m. kovo 13 d. teisme gauti atsakovo prieštaravimai, kuriais atsakovas teismo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Prieštaravimuose nurodyta, kad atsakovas D. S. pagal 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartį Nr. 133 (toliau ir Darbo sutartis), įsidarbino UAB „Eurošvara“ (anot atsakovo, Darbo sutartyje buvo nurodyta neteisinga data, Darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. vasario 15 d., o atsakovo apskaityto darbo pradžia – 2022 m. vasario 17 d., faktiškai dirbti pradėjo vasario 14 d. 2022 m. balandžio 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau ir DGK) sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-5202 (toliau ir Sprendimas), kuriuo DGK, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo darbo ginčą, nusprendė iš ieškovės atsakovo naudai išieškoti atsakovui išmokėtiną darbo užmokestį už 2022 m. kovo mėn., o ieškovės reikalavimą dėl mokymosi išlaidų, kurias ieškovė prašo atlyginti ir šioje civilinėje byloje, atlyginimo pripažino nepagrįstu. DGK Sprendimas įsiteisėjo. Atsakovas nurodė, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2022 m. balandžio 8 d.
6. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu atsakovui reiškia tapatų reikalavimą, dėl kurio jau yra priimtas DGK Sprendimas, kuriuo DGK ieškovės reikalavimą dėl mokymosi išlaidų atlyginimo pripažino nepagrįstu. Sprendime DGK konstatavo, kad: „reikalavimas atlyginti patirtas išlaidas apmokant darbuotoją vykdyti darbo funkcijas yra nepagrįstas, kadangi suteikti mokymai buvo susiję su tiesioginių pareigų vykdymu ir jam nebuvo suteikiamos žinios viršijančios darbo veiklai keliamus reikalavimus“. Kadangi mokymosi išlaidų klausimas jau yra išspręstas DGK Sprendimu, o teise pareikšti ieškinį teisme per Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau ir DK) nustatytą terminą ieškovė nepasinaudojo, atsakovo įsitikinimu, ieškovės ieškinys vien šiuo pagrindu turi būti atmestas.
7. Atsakovas taip pat pažymėjo ir tai, kad papildomai savo prievolės neginčijo, nes ieškovės reikalavimas atlyginti mokymosi išlaidas buvo atmestas DGK Sprendimu.
8. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad DGK Sprendimu atsakovui iš ieškovės buvo priteistas darbo užmokestis už 2022 m. kovo mėnesį, todėl nėra abejonių, kad 2022 m. kovo mėn. tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, o DK 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas ribojimas darbo santykių šalims sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl darbo sutarties vykdymo ar kitų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo. Be to, DK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti. Taigi DK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga savo lėšomis užtikrinti minimalų pradinį ir tolimesnį darbuotojo profesinį pasirengimą. Tai reiškia, kad priimdamas darbuotoją į darbą darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas savo lėšomis prisitaikytų ir įgytų minimalią kvalifikaciją, tačiau Mokymų sutartimi būtent tai ir buvo padaryta.
9. Atsakovo įsitikinimu, tai, kad Mokymų sutartimi ieškovė siekė išvengti DK 29 straipsnio taikymo, patvirtina ir šios aplinkybės:
9.1. Pirma, tarp „autoplovėjo“ mokymų pabaigos ir darbo sutarties sudarymo buvo tik vienos darbo dienos skirtumas. Mokymai buvo skirti apmokyti atsakovą darbui pas ieškovę. Taigi, ieškovė, mokydama atsakovą, vykdė savo kaip darbdavės pareigą apmokyti atsakovą dirbti pavestas užduotis, kaip tai nustatyta DK 29 straipsnio 1 dalyje .
9.2. Antra, pagal Mokymų sutarties 3.1 (e) p. pasibaigus mokymosi procesui, ieškovė įsipareigojo atlikti atsakovo žinių patikrinimą ir esant teigiamiems rezultatams atsakovui suteikti darbą.
9.3. Taigi mokymų sutartimi buvo susitarta ne tik dėl mokymų bet ir dėl darbo santykių užmezgimo. Kitaip sakant esant teigiamiems rezultatams ieškovas negalėjo nepriimti atsakovo į darbą, todėl toks susitarimas negali būti vertinamas izoliuotai nuo darbo teisės normų ir yra laikytinas darbo sutarties šalių ikisutartiniais santykiais.
9.4. Trečia, pagal DK 41 straipsnio 1 dalį darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, turi elgtis sąžiningai. Ieškovo elgesys, kai darbdavio pareiga savo lėšomis užtikrinti minimalų pradinį darbuotojo profesinį pasirengimą (DK 29 straipsnio 1 dalis) civiliniu susitarimu yra perkeliama silpnesniajai šaliai, negali būti laikomas sąžiningu darbdavio elgesiu.
9.5. Tai, jog ieškovė suprato, kad mokymo išlaidų klausimas patenka į darbo santykių sritį patvirtina ir DGK Sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimas dėl mokymosi išlaidų atlyginimo buvo pripažintas nepagrįstu.
9.6. Taigi ieškovė, apmokydama atsakovą automobilių plovimo, vykdė DK 29 straipsnio 1 dalyje darbdaviui numatytą pareigą apmokyti atsakovą atlikti darbo funkcijas, o 2022 m. kovo 4 dieną vykę mokymai „detalus poliravimas“ vyko tarp šalių esant darbo santykiams, todėl bet kokie civiliniai susitarimai dėl mokymų kvalifikuotini tik kaip kylantys iš darbo santykių ir jiems taikytinos darbo teisės normos
10. Atsakovas pažymėjo, kad ir pagal DK 37 straipsnį ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti mokymosi išlaidų.
11. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo reikalavimas atlyginti 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų taip pat yra nepagrįstas. Kadangi atsakovas neprivalo atlyginti mokymosi išlaidų, ką patvirtino ir DGK savo Sprendime, skolos išieškojimo išlaidos taip pat yra nepagrįstos.
12. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė su ieškiniu pateikė mokymo paslaugų priėmimo ir perdavimo aktą Nr. 2022/02/11, kuriame nurodyti tik 2022 m. vasario 11 d. ir 2022 m. vasario 12 d. „autoplovėjo“ mokymai, kurių kaina 240,00 Eur, o ne 960,00 Eur. Taigi, net jeigu ir būtų pripažinta, kad 2022 m. vasario 11 d. ir 2022 m. vasario 12 d. mokymai yra civilinis susitarimas (su kuo atsakovas nesutinka), tai sudarytų pagrindą ieškovui reikalauti priteisti iš atsakovo 240,00 Eur, bet ne 960,00 Eur.
13. Teismas atsakovo prieštaravimus priėmė bei juos išsiuntė ieškovei, išaiškindamas, kad ji turi teisę per 14 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos pateikti atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus ir savo reikalavimams pagrįsti atsiliepime nurodyti papildomus motyvus bei pateikti naujus įrodymus.
14. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriuo prašė teismo: 1) palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą nepakeistą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Atsiliepime į prieštaravimus ieškovė nurodė, kad DGK nenagrinėjo reikalavimo dėl atlyginimo už mokymų paslaugas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad pats atsakovas prisipažįsta, jog darbo sutartis buvo sudaryta ir jis pradėjo dirbti po to, kai šalys sudarė Mokymų paslaugų sutartį ir 2022 m. vasario 11 d. bei 2022 m. vasario 12 d. įvykdė ją dalyje dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą už 240,00 Eur. Anot ieškovės, tai reiškia, kad sudarant ir vykdant Mokymų paslaugų sutartį šioje dalyje jokie darbo santykiai šalių nesiejo. Todėl šalių susitarimui dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą taikomos ne DK nuostatos, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą.
16. Ieškovė pažymėjo, kad mokymų paslaugų sutartis dalyje dėl mokymų paslaugų pagal poliravimo mokymų programą už 720,00 Eur buvo sudaryta ir įvykdyta netrukus po to, kai šalys sudarė Darbo sutartį. Tačiau tai nereiškia, kad šalių susitarimui dėl mokymų paslaugų pagal poliravimo mokymų programą taikomos ne CK, o DK normos.
16.1. Pirma, kaip matyti iš šalių sudarytos Darbo sutarties 1.1(b) papunkčio, atsakovas buvo priimtas į darbą „autoplovėjo“ pareigoms. Tai reiškia, kad atsakovas įgijo „autolovėjo“ žinias, kas, beje, įrodo, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigas pagal Mokymų paslaugų sutartį dalyje dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą. Į darbą poliruotojo pareigoms atsakovas pas ieškovę niekada nebuvo priimtas.
16.2. Antra, su tais asmenimis, kurie įsidarbina poliruotojo pareigoms, ieškovė sudaro kitokio pobūdžio darbo sutartis.
16.3. Trečia, paslaugos pagal „detalaus poliravimo“ programą buvo teikiamos ne darbo metu, o atsakovo asmeniniu laiku. Darbo bylos Nr. APS-131-5205 medžiagoje yra atsakovo 2022 m. kovo 1 d. prašymas „atleisti neapmokamų atostogų nuo 2022-03-02 iki 2022-03-05 dėl šeimyninių priežasčių“. Mokymų paslaugų priede nurodyta, kad paslaugos pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą buvo teikiamos kaip tik 2023 m. kovo 4 d. ir 2023 m. kovo 5 d. Akivaizdu, kad jeigu tai būtų apmokymas dirbti, jis vyktų būtent darbo metu, o ne atostogų metu.
16.4. Ketvirta, automobilių plovimui poliruotojo kvalifikacija nereikalinga. Tą patvirtina darbo bylos Nr. APS-131-5202 medžiagoje esantis darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Iš šio dokumento matyti, kad iki 2023 m. kovo 4 d., kai prasidėjo mokymai pagal „detalaus poliravimo“ programą, atsakovas spėjo išdirbti automobilių plovėju 10 dienų.
16.5. Penkta, plovimas ir poliravimas yra visiškai skirtingos funkcijos, tiek metodologiškai, tiek savo tikslu. Plovimas – nešvarumų šalinimas vandeniu, naudojant chemines medžiagas. Poliravimas – viršutinio dažų sluoksnio nuėmimas specialiu elektros prietaisu, tokiu būdu šalinant įbrėžimus ir neišplaunamas dėmes, vėliau padengiant paviršių apsauginiu bei blizgančiu tepalo sluoksniu.
16.6. Šešta, kaip matyti iš ieškovės kainynų, automobilio plovimo ir automobilio poliravimo kainos labai skiriasi: kėbulo plovimas kainuoja apie 20,00 Eur, kėbulo plovimas ir salono valymas kainuoja apie 30,00 – 50,00 Eur, o poliravimas kainuoja nuo 300,00 Eur.
16.7. Septinta, iš teikiamo aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad ieškovės patalpos, kurios yra skirtos plovimui, yra visiškai kitaip įrengtos ir atrodo nei tos patalpos, kurios yra skirtos poliravimui.
16.8. Taigi atsakovo sprendimas išmokti automobilių poliravimo nebuvo reikalingas atsakovo darbo funkcijai – automobilių plovimui. Todėl santykyje dėl mokymų paslaugų pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą atsakovas veikė ne kaip ieškovės darbuotojas, o kaip ieškovės klientas.
17. Ieškovės įsitikinimu, net jeigu šalių ginčui būtų taikomos atsakovo nurodytos DK nuostatos, jos nesudaro kliūčių ieškiniui patenkinti. Nors: 1) DK 33 straipsnio 5 dalis numato, kad šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos; 2) DK 29 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti; 3) DK 37 straipsnis 2 dalis numato, kad atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Susitarime gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita).
17.1. Tačiau minėtos DK nuostatos, net jeigu ir būtų taikomos, nedaro įtakos ieškinio pagrįstumui, nes:
17.1.1. Mokymų paslaugų sutartis dalyje dėl mokymų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą buvo sudaryta ir visiškai įvykdyta iki Darbo sutarties sudarymo, tai yra ieškovė neturėjo darbdavio pareigų, o atsakovas neturėjo darbuotojo teisių.
17.1.2. Mokymai pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą nebuvo reikalingi atsakovo darbo funkcijoms (plovimas) vykdyti ir nebuvo susiję su atsakovo darbo funkcijomis, todėl gali būti laikomos viršijančiomis atsakovo darbo veiklai keliamus reikalavimus – tokio pobūdžio paslaugų DK nereglamentuoja.
18. Ieškovės įsitikinimu, atsakovo pozicija grindžiama formalaus pobūdžio teiginiais: esą ginčas yra išspręstas, darbdavys negali reikalauti iš darbuotojo mokymų išlaidų atlyginimo ir pan. Tačiau dėl ginčo esmės atsakovas taip ir nepasisakė:
18.1. Atsakovas neneigia, kad sudarė Mokymų paslaugų sutartį;
18.2. Atsakovas neneigia, kad suprato Mokymų paslaugų sutarties esmę, įskaitant savo pareigą atsiskaityti;
18.3. Atsakovas neneigia, kad paslaugos pagal Mokymų paslaugų sutartį buvo tinkamai ir visapusiškai suteiktos.
19. Ieškovė pažymėjo, kad ji yra pelno siekiantis subjektas. Dėl to neatlygintini mokymai neatitinka ieškovės veiklos tikslų (tuo labiau, kad mokymai reikalauja ieškovės personalo laiko, kuris tuo metu neaptarnauja kitų klientų; plovimo aikštelės (bokso) rezervacijos, kurioje tuo metu neaptarnaujami kiti klientai; brangiai kainuojančių cheminių medžiagų ir kt.). Ieškovės nuomone, atsakovo elgesys, bandant nemokamai gauti ekonominę vertę turinčias paslaugas, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, todėl neturi būti toleruojamas ar skatinamas.
20. Teismo posėdžio metu šalys palaikė savo reikalavimus ir procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus.
21. Teismo posėdžio metu liudytojas T. S. nurodė, kad jis yra ieškovės direktoriaus sūnus. Pažymėjo, kad su atsakovu susipažino, kai atėjo darbintis į restoraną. Nurodė, jog liudytojas nesiūlė atsakovui darbo ieškovės įmonėje. Liudytojas paaiškino, kad jis pats ieškovės įmonėje dirba nuo 2017 metų vasario mėnesio. Įsidarbino, kaip „autoplovėjas“, vėliau – 2020 m. rugsėjo mėnesį tapo priėmėju-kasininku. Nurodė, kad mokymų paslaugų sutarties jis pats pasirašęs nebuvo, patirties įgijo dirbdamas. Taip pat pažymėjo, kad 2022 m. vasario/ kovo mėnesiais automobilius įmonėje poliravo tiek pats liudytojas tiek direktorius. Kai poliravo automobilius liudytojo pareigos buvo priėmėjas-kasininkas, vadovo pavaduotojas. Nurodė, kad į liudytojo pareigas įeina ir poliravimas, nes taip pasakė direktorius. Liudytojas taip pat paaiškino, kad žmogui atėjus į įmonę, jam pravedami „autoplovėjo“ mokymai, tada su patirtimi jis išmoksta atlikti vidaus cheminį valymą. Taip pat yra darbuotojų, kurie imasi poliravimo mokymų ir kažkokią dalį padeda daryti jam su direktoriumi. Nurodė, kad poliruotojas atlieka ir plovimo darbus, o „autoplovėjas“ poliravimo darbų neatlieka.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
II. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl teisinių santykių kvalifikavimo
22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių bei taikytinų teisės normų.
23. Ieškovė teigia, jog suteikė atsakovui mokymo paslaugas, todėl ginčui spręsti taikytinos CK teisės normos.
24. Atsakovas teigia, kad byla turi būti nagrinėjama pagal DK, o ne CK normas bei nesutikimą su ieškinio reikalavimu grindžia DK 29 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 5 dalies, 37, 41 straipsnio 1 dalies bei kitomis DK nuostatomis.
25. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą, kokiomis teisės normomis remiantis turi būti nagrinėjamas ginčas, svarbu nustatyti, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp šalių.
26. DK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). DK 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės.
27. Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktos ieškovės ir atsakovo sudarytos 2022 m. vasario 23 d. Darbo Sutarties Nr. 133 turinio matyti, kad yra susitarta dėl darbo vietos, atlyginimo ir darbo funkcijos – „autoplovėjas“. Taigi ši sutartis atitinka darbo sutarčiai keliamus reikalavimus. Be to, šalys neginčijo fakto, kad jas siejo darbo teisiniai santykiai pagal minėtą sutartį.
28. Ginčas kilo dėl teisinių santykių ir taikytinų teisės normų dėl iš tarp šalių sudarytos Mokymų paslaugų sutarties 2022/02/11, kurios priede Nr. 1 numatyta, kad mokymo paslaugos suteikiamos pagal „autoplovėjo“ mokymo programą 2022 m. vasario 11 – 2022 m. vasario 12 dienomis (mokymų programos kaina 240,00 Eur) bei pagal mokymo programą „detalus poliravimas“ 2022 m. kovo 4 – 2022 m. kovo 5 dienomis (mokymų programos kaina 720,00 Eur), kilusio ginčo.
29. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šio skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių.
30. Nagrinėjamu atveju, teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad, pastebėjęs internete ieškovės pateiktą darbo skelbimą ir siekdamas uždirbti, nuvyko pas ieškovę įsidarbinti. Tai patvirtina byloje esantis UAB „Eurošvara“ siūlomas darbo skelbimas pareigoms „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“. Darbo skelbime, be kita ko, nurodyta „įmonė siūlo darbo užmokestį, priklausantį nuo darbo rezultatų. Galimybę tobulėti ir mokytis.“ Taip pat prie skilties „darbo pobūdis“, be kita ko, nurodyta „mokymai“. Taigi nėra pagrindo abejoti atsakovu, kad jis mokėsi plauti automobilius ne siekdamas kurti verslą, o siekdamas įsidarbinti ieškovės įmonėje. Be to, nors iš byloje pateiktos Darbo sutarties matyti, kad atsakovas su ieškove sudarė Darbo sutartį 2022 m. vasario 23 d., tačiau iš byloje esančio 2022 m. vasario 15 d. UAB „Eurošvara“ direktoriaus įsakymo matyti, kad ieškovė priėmė atsakovą į darbą „autoplovėjo“ pareigose nuo 2022 m. vasario 17 d. Taigi matyti, kad, vos pabaigus mokymus, atsakovas buvo priimtas į darbą.
31. Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, į byloje esantį darbo skelbimą, į tai, kad ieškovė, pravedusi atsakovui „autoplovėjo“ mokymus, įdarbino jį pas save, darytina išvada, kad „autoplovėjo“ mokymai buvo skirti ne asmeniui savo reikmėms įgyti žinių ar kurti verslui, tačiau tinkamai darbo funkcijoms pas ieškovę atlikti, t. y. ieškovė apmokė atsakovą dirbti kaip darbdavė.
32. Atsakovui, dirbant pas ieškovę, buvo suteikti mokymai pagal „detalus poliravimas“ mokymo programą. Nors ieškovė nurodo, kad šie mokymai nebuvo niekaip susiję su atsakovą ir ieškovę siejančiais darbo santykiais, kad atsakovui šie mokymai buvo reikalingi verslui kurti ir kad tai nebuvo kvalifikacijos kėlimas darbe, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog DK 33 straipsnio 5 dalis imperatyviai draudžia šalims sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus ir tokiems susitarimams turi būti taikomos darbo teisės normos. Be to, ieškovės argumentas, kad atsakovas poliravimo mokymų metu buvo atostogose, nepaneigia fakto, jog atsakovo ir ieškovės darbo santykiai nebuvo nutraukti.
33. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog net ir sudarius civilinio pobūdžio susitarimą dėl DK šalims nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, pvz., nekonkuravimo (pagal DK 33 straipsnio 3 dalį šie susitarimai priskirti papildomoms darbo sutarčių sąlygoms) ar mokymosi išlaidų atlyginimo (šis klausimas aptartas DK 37 straipsnyje), tokio susitarimo nuostatos, jeigu jomis būtų pabloginama darbuotojo padėtis, palyginti su nustatytąja DK, negalėtų būti taikomos – tokiam susitarimui vis tiek būtų taikomos darbo teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109/684/2023).
34. Taigi remiantis nustatytomis aplinkybėmis bei imperatyviomis įstatymo nuostatomis (CK 6.716 straipsnio 2 dalis, DK 33 straipsnio 5 dalis), darytina išvada, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip darbo teisiniai santykiai ir iš šių santykių kilusiam ginčui spręsti nagrinėjamoje byloje taikytinos darbo teisės normos, o civilinės teisės normos taikytinos tiek, kiek jo nereglamentuoja darbo teisės normos (DK 4 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).
Dėl skolos, priteistos preliminarius sprendimu
35. Pagal bendrąją taisyklę tarp darbuotojo ir darbdavio galimi civilinio pobūdžio susitarimai, tačiau jeigu jų santykis tam tikru klausimu sureguliuotas darbo teisės normomis, remiantis DK 33 straipsnio 5 dalimi, šalims draudžiama sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109/684/2023).
36. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 1 000,00 Eur dydžio skolą, kurią sudaro suteikti mokymai pagal „autoplovėjo“ ir „detalaus poliravimo“ mokymo programas, kurių kaina iš viso sudaro 960,00 Eur bei 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos. Ieškovė teigia, kad tarp šalių pagal suteiktus mokymus susiklostė paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir skolą už suteiktas mokymų paslaugas grindžia CK 6.720 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
37. CK 6.720 straipsnio 3 dalis numato, kad suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.
38. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė su atsakove sudarė Mokymų paslaugų sutartį, kurios priede Nr. 1 numatyta, kad mokymo paslaugos suteikiamos pagal „autoplovėjo“ mokymo programą 2022 m. vasario 11 – 2022 m. vasario 12 dienomis (mokymų programos kaina 240,00 Eur) bei pagal mokymo programą „detalus poliravimas“ 2022 m. kovo 4 – 2022 m. kovo 5 dienomis (mokymų programos kaina 720,00 Eur).
39. Pasisakydamas dėl atsakovo pareigos sumokėti ieškovei už suteiktus mokymus, teismas pažymi, kad visų pirma, CK 6.193 straipsnio 1 dalis numato, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
40. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovo ketinimai pasirašant Mokymų paslaugų sutartį su priedais nebuvo įgyti žinių asmeninėms ar verslo kūrimo tikslams. Šiuo atveju tiek iš atsakovo paaiškinimų, tiek iš byloje esančio darbo skelbimo turinio matyti, jog atsakovas pas ieškovę atvyko ir mokėsi plauti automobilius pagal „autoplovėjo“ programą siekdamas dirbti pas ieškovę. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, po kelių dienų nuo „autoplovėjo“ mokymo programos pabaigos ieškovės direktorius pasirašė įsakymą dėl atsakovo įdarbinimo. Taigi darytina išvada, kad suteikti mokymai pagal „autoplovėjo“ programą buvo skirti apmokyti atsakovą tinkamai atlikti darbines funkcijas, ką kiekvienas darbdavys privalo atlikti (DK 29 straipsnio 1 dalis) ir pareiga sumokėti už suteiktus apmokymus darbinei funkcijai atlikti negali būti perkeliama darbuotojui.
41. Pažymėtina, kad nors ieškovė teigė, kad suteikti mokymai atsakovui pagal „detalaus poliravimo“ programą buvo nesusiję su darbinėmis funkcijomis ir mokymai atsakovui buvo suteikti jam esant atostogose, t. y. ne darbo metu, ką patvirtina byloje esantis UAB „Apskaitos garantas“ 2023 m. balandžio 28 d. paaiškinimas, darbo laiko apskaitos žiniaraštis už 2022 m. kovo mėn., D. S. 2022 m. kovo 1 d. prašymas išleisti jį neapmokamų atostogų bei 2022 m. kovo 1 d. įsakymas išleisti D. S. neapmokamų atostogų, tačiau iš byloje esančių įrodymų visumos (šalių, liudytojo paaiškinimų, darbo skelbimo ir kt.) darytina išvada, jog poliravimo mokymai buvo suteikti atsakovui ne asmeniniais, bet būtent darbo pas ieškovę tikslais.
42. Byloje esančiame darbo skelbime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos ieškomo darbuotojo pareigos – „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“. Pažymėtina, kad liudytojas T. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad kai ateina darbuotojas, jam pravedami „autoplovėjo“ mokymai, o su patirtimi darbuotojas išmoksta atlikti cheminius valymus, nurodė, kad kai kurie pasiima poliravimo mokymus ir tada padeda jam su direktoriumi atlikti poliravimo darbus. Pažymėtina, kad nors ieškovės atstovas direktorius A. S. nurodė, jog atsakovas norėjo išmokti poliruoti automobilius savo verslo kūrimo tikslais, tačiau jokių objektyvių įrodymų, galinčių tai pagrįsti, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad norėjo baigti poliravimo mokymus tikslu uždirbti daugiau pinigų ieškovės įmonėje ir tuo pačiu teikti naudą jai.
43. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, vertina ir tai, jog byloje nėra pateikta atsakovo pasirašytų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos atsakovo darbo funkcijos. Nors ieškovė pateikė į bylą darbo tvarkos taisykles „autoplovėjams“, kurias ji vertina kaip pareiginius nuostatus, tačiau pažymėtina, kad pareiginiai nuostatai ir darbo tvarkos taisyklės nėra tapatūs dokumentai.
44. Pareiginiai nuostatai turėtų būti siejami visų pirma su konkretaus darbuotojo darbo funkcijų nustatymu (DK 34 straipsnio 2 dalis), kai tuo tarpu darbo tvarkos taisyklės sietinos su bendra darbovietės vidaus tvarka (DK 206 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. taisyklės įmonės darbuotojams nustato vienodo elgesio pagrindus ir atsakomybę už jų nesilaikymą, yra privalomos visiems darbuotojams ir taikomos tiek, kiek šių teisinių santykių nereguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi šiuo atveju, iš ieškovės pateiktų darbo tvarkos taisyklių turinio akivaizdu, jog jos neatitinka darbuotojo pareiginių nuostatų turinio, o nustato bendro elgesio taisykles visiems darbuotojams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir pateiktų darbo tvarkos taisyklių atsakovas nepasirašė (dokumentas, patvirtinantis, kad UAB „Eurošvara“ darbo tvarkos taisyklėmis susipažinta ir sutinkama).
45. Remiantis liudytojo T. S. paaiškinimais, nors jis ir nurodė, kad nežino, ar įmonėje yra pareiginiai nuostatai, tačiau paaiškino, jog nors jis pats įsidarbino įmonėje 2017 metų vasario mėnesį „autoplovėju“, o vėliau tapo priėmėju-kasininku, tačiau jis pats bei direktorius poliravo automobilius. Tai, kad į jo pareigas įeina poliravimas, liudytojas paaiškino žinąs, nes taip pasakė bendrovės direktorius. Iš byloje esančio 2022 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, jog įmonėje dirbo 6 darbuotojai – direktorius A. S., priėmėjas-kasininkas T. S. ir keturi „autoplovėjai“. Pažymėtina, kad ieškovės pateiktoje 2022 m. liepos 8 d. darbo sutartyje su Š. B. nurodyta, jog jo pareigos – „autoplovėjas“, tačiau taip pat iš prie minėtos darbo sutarties pridėto 2022 m. liepos 18 d. lapo „žinios apie darbovietę“ matyti, jog jo profesija – „autoplovėjas poliruotojas“. Nors ieškovė paaiškino, kad tai – išrašas iš Š. B. medicininės knygelės, kuris rodo, jog jis pasitikrino sveikatą dėl tinkamumo dirbti „autoplovėju“ ir poliruotoju dėl to, jog įsidarbindamas „autoplovėju“ ateityje ketino dirbti poliruotoju ir nereikėtų antrą kartą vykti pas gydytoją, tačiau teismo vertinimu, tokie ieškovės argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis), o pateiktas dokumentas ir pateikti medicininiai dokumentai apie Š. B. sveikatą tik patvirtina, jog „autoplovėjo“ ir poliruotojo pareigybė yra viena (CPK 185 straipsnis).
46. Taigi atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikia poliravimo paslaugas, tačiau jos įmonėje 2022 m. vasario mėnesį nebuvo nė vieno poliruotojo, į tai, kad nėra pareiginių nuostatų, į tai, kad tiek šalys tiek liudytojas pripažino, jog poliravimo darbus atlieka direktorius bei priėmėjas-kasininkas, į tai, jog liudytojas paaiškino, kad apie savo darbinę funkcija – poliravimo darbus jis žino, nes taip pasakė direktorius, į tai, kad kito ieškovės darbuotojo Š. B. medicininiuose dokumentuose nurodyta viena pareigybė – „autoplovėjas poliruotojas“, darytina išvada, kad bendrovėje nebuvo atskiros darbuotojo pareigybės – poliruotojo. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas nurodė, jog pasipraktikavus poliruoti ant savo automobilio, ieškovės direktorius liepė padėti poliruoti klientų automobilius, taip pat atsakovui nebuvo išduotas joks sertifikatas apie baigtus mokymus. Taigi darytina išvada, kad suteikti mokymai pagal „detalaus poliravimo“ programą buvo skirti atsakovo darbinei kvalifikacijai kelti, už ką atsakovas neturi pareigos mokėti (DK 29 straipsnio 2 dalis).
47. Pažymėtina, kad nors ieškovė teigia, kad atsakovas visgi pasirašė Mokymų paslaugų sutartį ir turėjo būti rūpestingas bei atidus, o nesutikdamas su pasirašytos sutarties nuostatomis turėjo ją ginčyti teisme reikšdamas priešieškinį, tačiau teismas pažymi, kad atsakovo kaip darbuotojo atidumo ir rūpestingumo stokojimas negali paneigti fakto, kad sudaryta Mokymų paslaugų sutartis iš esmės yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms (DK 33 straipsnio 5 dalis). Tai, jog atsakovas pasirašė Mokymų paslaugų sutartį, kurioje sutiko sumokėti už mokymus, nesudaro pagrindo priteisti ieškovei jos prašomą sumą už pagal „detalaus poliravimo“ programą suteiktus mokymus, kadangi darbo sutarties šalims draudžiama nustatyti tokias darbo sąlygas, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato norminiai teisės aktai (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2823-880/2022).
48. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matytu, kad atsakovas (darbuotojas), kai sudarė darbo sutartį su ieškove, buvo jauno amžiaus ir, kaip jis pats paaiškino, skubėdamas, turėdamas tikslą uždirbti kuo daugiau, pažinodamas bendrovėje dirbantį kasininką-priėmėją (direktoriaus sūnų) naiviai pasitikėjo ieškove ir pasirašė Mokymų paslaugų sutartį, kaip nurodė jis, neskaitęs. O ieškovė yra juridinis asmuo, darbdavė ir verslininkė, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai ir kuri turi pareigą supažindinti atsakovą su visais pasirašomais dokumentais, suteikti reikalingą informaciją.
49. Kaip nurodė atsakovas, ieškovės direktorius nieko nepaaiškino, tiesiog sakė, kur pasirašyti, o šis, pasitikėdamas ieškove, tiesiog pasirašė. Nors ieškovė remiasi tuo, jog atsakovas buvo nerūpestingas ir neskaitė, ką pasirašo, tačiau pačios ieškovės pateiktuose dokumentuose yra klaidų (pvz. netiksliai nurodytos datos), nėra pareiginių nuostatų, netgi ieškovės pateiktas dokumentas, kad darbuotojas susipažino ir sutinka su darbo tvarkos taisyklėmis, yra nepasirašytas atsakovo. Taigi ieškovė, pati būdama nerūpestinga, negali reikalauti iš silpnesnės šalies – darbuotojo, didelio rūpestingumo ir apdairumo. Be to, kaip minėta, atsakovas neturi pareigos ginčyti sudarytą Mokymų paslaugų sutartį, nes DK imperatyviai draudžia sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus tarp darbuotojo ir darbdavio, todėl ši sutartis iš esmės yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negaliojanti (DK 33 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
50. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad DGK 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu be kita ko buvo nuspręsta ir dėl mokymosi išlaidų atlyginimo – reikalavimą pripažinti nepagrįstu. Nors DGK 2023 m. kovo 30 d. ir pateikė sprendimą minėtą 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies punktą patikslinti nustatant, kad „prašymą dalyje dėl mokymosi išlaidų atlyginimo pripažinimo nepagrįstu atsisakyti nagrinėti“, tačiau pažymėtina, jog ieškovė iki jo įsiteisėjimo laiko neprieštaravo ir nepareiškė ieškinio dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme (DK 229 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina išvada, kad ieškovė sutiko su DGK 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimu, kuriame, be kita ko, nuspręsta reikalavimą dėl mokymosi išlaidų atlyginimo pripažinti nepagrįstu.
51. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad ieškovė neįgijo reikalavimo teisės į atsakovą dėl sumokėjimo už suteiktas mokymo paslaugas civilinių teisinių santykių pagrindu.
Dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo
52. Ieškovė be kita ko teigė, jog net jeigu šalių ginčui spręsti ir būtų taikomos DK nuostatos, tai nedaro įtakos ieškinio pagrįstumo vertinimui, kadangi: 1) Mokymų paslaugų sutartis dalyje dėl mokymų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą buvo sudaryta ir visiškai įvykdyta iki Darbo sutarties sudarymo, tai yra ieškovė neturėjo darbdavio pareigų, o atsakovas neturėjo darbuotojo teisių; 2) mokymai pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą nebuvo reikalingi atsakovo darbo funkcijoms (plovimas) vykdyti ir nebuvo susiję su atsakovo darbo funkcijomis, todėl gali būti laikomos viršijančiomis atsakovo darbo veiklai keliamus reikalavimus – tokio pobūdžio paslaugų DK nereglamentuoja.
53. Nagrinėjant atsakovo pareigą atlyginti ieškovei už suteiktus mokymus, pažymėtina, jog darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 37 straipsnio 1 dalis). Atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu (DK 37 straipsnio 2 dalis). DK reikalauja, kad išlaidos būtų realiai patirtos („darbdavio turėtos“), todėl pareiga įrodyti realiai patirtų išlaidų dydį tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015).
54. Taigi ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas. DK 37 straipsnis, aiškintinas DK 29 straipsnio, įtvirtinančio darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti, ir imtis priemonių darbuotojo kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, kontekste. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę. Vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, taip pat atlygintinomis nelaikytinos ir darbo funkcijų vykdymo išlaidos, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).
55. Teismų praktikoje pažymima, jog bylose dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. turi būti įrodyti du palyginamieji dalykai: kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).
56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2021 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021 ir kt.).
57. Nagrinėjamu atveju Darbo sutarties 5.1 papunktyje numatyta, kad jeigu darbo sutartis nutraukiama darbdavio dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo dėl bet kokių priežasčių, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visas jo patirtas išlaidas dėl darbuotojo kvalifikacijos kėlimo.
58. Pažymėtina, kad minėta Darbo sutarties nuostata, įtvirtinta Darbo sutarties 5.1 papunktyje, yra iš esmės prieštaraujanti DK 37 straipsnio 1 daliai, todėl yra negaliojanti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
59. Ieškovė be kita ko teigė, kad atsakovas vėluodavo į darbą, savo darbo užduotis atlikinėjo aplaidžiai ir nekokybiškai (UAB „Eurošvara“ reikalavimas pasiaiškinti, UAB „Eurošvara“ aktas dėl D. S. pareigų nevykdymo, UAB „Eurošvara“ aktas dėl D. S. neatvykimo į darbą).
60. Iš byloje esančio pasiaiškinimo matyti, kad atsakovas nurodė ieškovės direktoriui, kad vėlavo į darbą dėl to, jog turėjo reikalų su darbo teisių apsauga. Teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad jis studijuoja ir turėjo darbą derinti su mokslais. Pažymėjo, kad iš darbo išėjo, nes jam buvo pasakyta, kad jis ten nelaukiamas.
61. Be to, iš byloje esančio prašymo, pateikto DGK, matyti, jog į DGK atsakovas kreipėsi 2022 m. kovo 18 d. Prašyme atsakovas be kita ko nurodė, jog jam 2022 m. kovo 17 d. siūlė pasirašyti atleidimo prašymą, tačiau atsakovas jo nepasirašė ir paprašė likusios neišmokėtos dalies atlyginimo išmokėjimo prieš atleidimą. Pagal šį prašymą DGK 2022 m. balandžio 5 d. priėmė Sprendimą, D. S. naudai iš atsakovės UAB „Eurošvara“ išieškoti išmokėtiną darbo užmokestį už 2022 m. kovo mėnesį. Taigi iš esmės darbo santykiai tarp šalių nutrūko dėl to, jog ieškovė neišmokėjo laiku atsakovui jam priklausančio darbo užmokesčio, o atsakovas be prašymo atleisti jį iš darbo nėjo į darbą, dėl ko buvo žymimos pravaikštos.
62. Kaip minėta, net ir nutrūkus darbo santykiams dėl darbuotojo kaltės, esminės aplinkybės, kurias turėjo įrodyti ieškovė, siekdama darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo, yra: 1) kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti; 2) kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, darbdavio patirtos išlaidos turi būti realiai patirtos.
63. Iš šalių bei liudytojo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad tam, jog asmuo galėtų dirbti „autoplovėju“, jis turi baigti „autoplovėjo“ mokymų programą. Pažymėtina, jog Mokymų paslaugų sutarties 3.1. (e) papunktyje nustatyta, jog paslaugų tiekėjas (ieškovė) įsipareigoja „pasibaigus mokymosi procesui, atlikti žinių patikrinimą (esant teigiamiems rezultatams, suteikti paslaugų tiekėjui darbą)“. Iš sakinio struktūros ir kompleksinio sutarties nuostatų vertinimo akivaizdu, kad minėtame sutarties punkte padaryta techninė klaida ir turima mintyje, kad paslaugų tiekėjas (ieškovė) įsipareigoja pasibaigus mokymosi procesui, atlikti žinių patikrinimą (esant teigiamiems rezultatams, suteikti paslaugų gavėjui (atsakovui) darbą). Taigi ši nuostata iš esmės pagrindžia, kad „autoplovėjo“ funkcijų atlikti bet kas negali, jog tam reikia įgyti specialių žinių ir tik esant teigiamiems rezultatams turėti galimybę dirbti.
64. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog atsakovo apmokymas pagal „autoplovėjo“ programą buvo būtinas siekiant įdarbinti atsakovą ieškovės bendrovėje. Vadovaujantis darbo teisės nuostatomis (DK 29 straipsnis), spręstina, kad įgydamas žinių pagal „autoplovėjo“ mokymo programą atsakovas įgijo darbo funkcijoms atlikti reikalingų žinių, kurios neviršijo darbo veiklai tinkamai vykdyti reikalingos kompetencijos.
65. Vertinant ieškovės suteiktus mokymus pagal „detalaus poliravimo“ mokymo programą, pažymėtina, jog ieškovė teigė, kad šie mokymai niekaip nesusiję su atsakovo tiesioginių darbo funkcijų atlikimu. Atsakovas teigė, kad jis nė nesuprato, kad poliravimas yra kitos pareigybės funkcija bei teigė mokinęsis pagal „detalaus poliravimo“ programą siekiant uždirbti daugiau pinigų ieškovės bendrovėje.
66. Teismas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad jos suteikti mokymai atsakovui pagal „detalus poliravimas“ mokymo programą buvo nesusiję su darbo funkcijų atlikimu.
67. Kaip minėta, visų pirma iš byloje esančio darbo skelbimo matyti, jog ieškomo darbuotojo pareigos – „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“. Lingvistiškai aiškinant, t. y. įvertinus, tai, kad tarp šių pareigų įrašytas brūkšnys, potencialus darbuotojas (šiuo atveju atsakovas) pagrįstai mano, kad autoplovėjo ir poliruotojo pareigybė yra viena ir ta pati.
68. Antra, byloje nėra pateikta atsakovo pasirašytų pareiginių nuostatų, kur būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos atsakovo darbo funkcijos.
69. Trečia, bylos duomenimis, ieškovės įmonėje nėra atskiro darbuotojo – poliruotojo. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek ieškovės atstovas, tiek liudytojas teismo posėdžio metu nurodė, kad poliravimo darbus atlieka kasininkas-priėmėjas ir pats direktorius.
70. Ketvirta, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pabaigus apmokymus pagal „detalaus poliravimo“ programą, ieškovės direktorius įsakė padėti poliruoti klientų automobilius – atsakovas poliravo vieną automobilį. Taigi iš esmės veikė ieškovės naudai ir jos vardu.
71. Penkta, pabaigus mokymus pagal „detalaus poliravimo“ programą atsakovui nebuvo išduotas joks sertifikatas ar kitas įgytas žinias patvirtinantis dokumentas.
72. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovui suteikti mokymai pagal „detalaus poliravimo“ programą viršijo darbo veiklai keliamus reikalavimus. Teismo vertinimu, šie suteikti mokymai vertintini kaip kvalifikacijos tobulinimas, ką privalo užtikrinti darbdavys – šiuo atveju ieškovė (DK 29 straipsnio 2 dalis).
73. Be to, teismas, vertindamas ieškovės patirtų atsakovo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo klausimą, pažymi ir tai, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti realias išlaidas, patirtas dėl suteiktų atsakovui mokymų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad vien tik ieškovės nurodomi argumentai, kad mokymams atlikti yra suteikiamos brangios cheminės medžiagos, rezervuojama plovimo aikštelė ir tuo metu nėra aptarnaujami klientai, ieškovės personalo skiriamas laikas, kuris tuo metu neaptarnauja klientų, savaime nepagrindžia susidariusių išlaidų ir jų dydžio.
74. Vadovaujantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė egzistuojant sąlygų, įtvirtintų DK 37 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra pagrindo ieškovei atlyginti darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų.
75. Atsižvelgiant į minėtą, darytina išvada, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu ieškovei iš atsakovo nepagrįstai priteista 960,00 Eur skola už suteiktus mokymus.
Dėl ikiteisminio išieškojimo išlaidų, priteistų preliminariu sprendimu
76. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo ir 40,00 Eur dydžio skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi. Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata taikoma tik komerciniams sandoriams.
77. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, jog šalis siejo darbo, o ne civiliniai teisiniai santykiai, jog Mokymų paslaugų sutartis iš esmės yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir ieškovės reikalavimas dėl atlyginimo už mokymo paslaugas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti ieškovės naudai ir prašomų 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų.
78. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu nepagrįstai priteistos 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidos.
Dėl procesinių palūkanų, priteistų preliminariu sprendimu
79. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo netenkintas, darytina išvada, kad procesinės palūkanos ieškovei taip pat negali būti priteistos. Taigi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu ieškovei iš atsakovo nepagrįstai priteistos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų preliminariu sprendimu
80. Visiškai atmetus ieškinį, darytina išvada, kad ieškovei iš atsakovo nepagrįstai preliminariu sprendimu priteistos 616,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
81. Reziumuojant tai, kas išdėstyta, spręstina, jog atsakovo nurodyti argumentai bei byloje surinkti ir ištirti įrodymai sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti (CPK 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų gavus atsakovo prieštaravimus, paskirstymo
82. CPK 430 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad galutiniu sprendimu teismas išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą.
83. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
84. Preliminarų sprendimą panaikinus ir ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas byloje patyrė 300,00 Eur išlaidų, susijusių su teisine pagalba rengiant prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo. Tai pagrindžia byloje esanti PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas. Pažymėtina, kad šios patirtos atsakovo išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 19 d.) 8.5 papunkčio. Taigi atsakovo patirtos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos iš ieškovės.
85. Teismas iš viso byloje patyrė 26,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), kurios priteistinos valstybės naudai iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 7 dalimi,
nusprendė:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovo D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“, j. a. k. 302464408, 300,00 Eur (tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“, j. a. k. 302464408, 26,56 Eur (dvidešimt šešis eurus 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (mokestis turi būti sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662).
Galutinis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.
Teisėja Indrė Savkinienė