Administracinė byla Nr. eI-4980-331/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)-11U-1246(01334) panaikino Rusijos Federacijos piliečiui A. H. leidimą Nr. LT7392452 laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2018 m. liepos 1 d. (el. b., b. l. 8–9).

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1–6) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1246(01334).

3. Paaiškino, kad 2016 m., liepos 1 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2018 m. liepos 1 d. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas, atsakovui nustačius, kad UAB „Megapolis development group“ (toliau – ir Bendrovė) šiuo metu įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, taigi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Skundžiamas sprendimas neteisėtas, nes, pareiškėjo teigimu, Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. nebuvo mažiau nei 5-6 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Tai, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas nesudaro prielaidos teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, kuriems buvo mokamas nustatytas atlyginimas. Ši Įstatymo nuostata, apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Įstatymų leidėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeitė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvūs reikalavimai, susiję su įmonės darbuotojais, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, yra diskriminuojantys, pažeidžia lygiateisiškumo tarp užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių principą, kadangi „Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių“. Migracijos departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti ar UAB „Megapolis development group“ yra fiktyvi įmonė, kadangi sprendžiant klausimą dėl įmonės fiktyvumo reikia vertinti faktinę darbuotojų darbo atlikimą, o ne skolas valstybinėms institucijoms. UAB „Megapolis development group“ negali būti vertinama kaip fiktyvi įmone, kadangi Įmonės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal Darbo sutartyje numatytas sąlygas.

4. A. M. departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 12–17) paaiškino, kad pareiškėjas neginčija Migracijos departamento sprendime nurodytų aplinkybių, kad jo įmonėje ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo įdarbintų ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat gyvenančių užsieniečių, o dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai negavo darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjo įmonė neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų nuo 2017 m. kovo 1 d. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, apie jas jis privalėjo pranešti Migracijos departamentui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, kadangi Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

5. Pagal teisės aktų nuostatas, leidimai laikinai gyventi, išduoti iki 2017 m. sausio 1 d. yra panaikinami vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis. Todėl Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjo įmonė visą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo terminą turėjo atitikti iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo reikalavimus.

6. Nustatyta ne tik tai, kad UAB „Megapolis Development Group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, bet ir tai, kad ši įmonė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šios aplinkybės Migracijos departamentui leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis pagal teisės aktus numatytų mokestinių prievolių Lietuvos Respublikai. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, priešingai negu teigia pareiškėjas, nebuvo konstatavęs, kad bendrovė yra fiktyvi, šis sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad bendrovė „Megapolis Development Group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Nei užsieniečiams, nei Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliamas darbo vietų kiekybinis reikalavimas tam, kad būtų įsteigta įmonė. Reikalavimas dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus atsiranda tik tuomet, kai užsienietis įmonės valdytojas pageidauja gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ko, natūralu, nereikia Lietuvos Respublikos piliečiui. Per tokias teisės normas kaip Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublika nusistato savo imigracijos politiką užsienio investuotojų, norinčių gyventi Lietuvoje, atžvilgiu. Vien pareiškėjo nuomonė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjo atžvilgiu šių imperatyvių Įstatymo nuostatų.

7. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

S k u n d a s   a t m e s t i n a s.

8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. liepos 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Nustatyta, kad 2016 m. balandžio 25 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvoje įregistruotos UAB „Megapolis develpment group“ dalyvis ir jo atvykimo tikslas yra darbas šioje bendrovėje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos  įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies, 5 punkte, 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, t. y. bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi minėtas užsienietis pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės „Megapolis develpment group“ įstatus, akcijų pasirašymo sutartį, balansą, dokumentus apie bendrovės vykdomą veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančias turimas pragyvenimo lėšas, gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus (el. b., b. l. 26–108).

10. Pareiškėjo prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. birželio 22 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. liepos 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7392452, galiojantį iki 2018 m. liepos 1 d. (el. b., b. l. 8–9).

11. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Megapolis develpment group“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu, negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Megapolis develpment group“ duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje yra įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečias Lietuvos Respublikos pilietis buvo atleistas 2017 m. gegužės 17 d.), kuriems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (bendrovėje darbuotojams už 2017 m. kovo – balandžio mėnesius buvo mokamas 45,68-47,50 Eur atlyginimas), t. y. įmonėje įdarbinti darbuotojai nedirba šioje įmonėje visą darbo laiką, o nuo 2017 m. gegužės mėn. iki patikrinimo dienos (2017 m. rugpjūčio 11 d.) duomenų apie darbuotojams mokamą darbo užmokestį apskritai nėra. Iš VSDFV informacinės sistemos 2017 m. rugsėjo 19 d. išrašo, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną bendrovėje nedirbo nei vienas darbuotojas, t. y. bendrovės darbuotojas V. U. buvo atleistas 2017 m. gegužės 1 d., darbuotoja A. Z. buvo atleista 2017 m. gegužės 1 d., darbuotojas S. D. buvo atleistas 2017 m. gegužės 17 d. Be to bendrovės „Megapolis develpment group“ skola VSDFV fondo biudžetui 2017 m. rugpjūčio 9 d. duomenimis sudarė 636,97 eurus. Todėl bendrovė „Megapolis develpment group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, be to, jiems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Todėl Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 14 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (el. b., b. l. 167–168).

12. Teismui, įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Megapolis develpment group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jiems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2017 m. balandžio 19 d., o duomenų apie minėto užsieniečio Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kirtimus nėra. Pagal Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečiu teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktu nuostatomis. Pažymėtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas iki šiol į Migracijos departamentą nesikreipė. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7  punktu, 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 1 d.

13. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio  40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

14. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jie negauna darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio. 

15. Pareiškėjo teigimu bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. nuolat buvo įdarbinti 5-6 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas, o faktas, jog tam tikru metu  darbuotojams dėl finansinių sunkumų nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis, nesudaro pagrindo teigti, kad bendrovėje nėra „atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų“. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjui būtų panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes bendrovėje nuo 2017 m. kovo- balandžio mėnesiais dirbo tik du darbuotojai, jiems nebuvo laiku mokamas sutartas atlyginimas, o 2017 m. gegužės mėnesį buvo atleisti visi darbuotojai, t. y. pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taip pat Pareiškėjas neginčija faktinių duomenų, kad bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis, bet šias aplinkybes bando pateisinti sunkia įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu sumažintas darbo užmokestis (45 Eur) bendrovės darbuotojams buvo mokamas nuo 2017 m. kovo mėnesio. Taigi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d. prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi, apie jas jis privalėjo pranešti Atsakovui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, nes bendrovė „Megapolis develpment group“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Teismas atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl atsakovo argumentų, jog bendrovė yra fiktyvi, pažymi, kad atsakovas ginčo sprendime nebuvo konstatavęs, kad bendrovė yra fiktyvi. Ginčijamo sprendimo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad šis sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. kitu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu alternatyviu pagrindu (užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų), todėl skundo teiginiai, susiję su bendrovės fiktyvumu, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi.

16. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies  7 punkto pagrindu ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių,  t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies  imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis  bendrovėje nuo 2017 m. kovo-balandžio mėnesiais dirbo tik du darbuotojai, jiems nebuvo laiku mokamas sutartas atlyginimas,  t. y. pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė  neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis, bet šias aplinkybes bando pateisinti sunkia įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu sumažintas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams buvo mokamas nuo 2017 m. kovo mėnesio, o visi darbuotojai atleisti 2017 m. gegužės mėnesį.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs,  kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ ir “ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to, LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017).

18. Teismas laiko, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje  surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje 2017 m. kovo- balandžio mėnesiais dirbo du darbuotojai; bendrovės darbuotojams nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis, 2017 m. gegužės mėn. atleisti visi darbuotojai) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

19. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad  leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

20. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių Atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

21. Pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai, kurių neturėjo bei nevertino Departamentas priimdamas ginčo sprendimą, nesudaro pagrindo naikinti šį sprendimą, nes sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal LVAT suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus bei įrodymus, kuriuos atsakovas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes  pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

23. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1246(01334) paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

24. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  132 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.