Baudžiamoji
byla Nr. 2K-414/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1;
2.1.2.4;
2.1.7.4;
2.1.15.3.1;
2.2.4.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus,
Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G.
T. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m.
rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 2 dalį, 284
straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75
straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams,
paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per tris mėnesius įmokėti į
nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 650 Lt (5 MGL dydžio), įpareigojant
per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms. Nukentėjusiajam N. B. pripažinta teisė
į civilinį ieškinį, nagrinėjant jį civilinio proceso tvarka.
Skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio apeliacinis
skundas.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas A. B., tačiau
dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. T. nuteistas už tai, kad kartu su A. B. 2007 m. spalio
28 d., apie 2 val., Jurbarko r., Girdžių sen. ir k., prie klubo „Mituva“,
veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, pažeisdami visuomenės tvarką,
įžūliais veiksmais – nepaisydami visuotinai priimtų nusistovėjusių visuomenės
normų bei sutrikdydami visuomenės rimtį – pašalinių asmenų ramybę ir
laisvalaikį, t. y. dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė kelis smūgius rankomis
ir kojomis N. B. į galvą, padarydami jam poodines
kraujosruvas veide, dešinės akies vokuose, odos nubrozdijimus bei sumušimus
veide ir galvoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl tokio pobūdžio
sužalojimų sveikata sutrikdyta mažiau nei dešimčiai dienų.
Kasaciniu skundu nuteistasis
G. T. prašo panaikinti Jurbarko rajono
apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo
2010 m. vasario 22 d. nutartį ir jo baudžiamąją bylą nutraukti.
Nuteistasis
nurodo, kad buvo iš esmės apribota jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nes
kaltinamajame akte nebuvo detalizuota, kokiais konkrečiais veiksmais sutrikdyta
viešoji tvarka, kaip reiškėsi jo chuliganiškos paskatos (BPK 44 straipsnio 7
dalis). Kaltinamasis aktas surašytas, neturint pakankamai duomenų apie tai, kad
buvo padaryta konkreti nusikalstama veika ir kad dėl jos kaltas būtent G. T. Kaltinamajame akte formaliai perrašyti liudytojų
parodymai ir kiti bylos duomenys, tačiau jie neįvertinti bendrame kontekste. Kasatoriaus
nuomone, kaltinimas nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis ir neabejotinais
įrodymais, o neturėdamas detalios informacijos apie jam pareikštų kaltinimų
apimtį, jis neturėjo galimybės efektyviai gintis. Nuteistojo manymu, kaltinamasis
aktas turi trūkumų, kurie trukdo nagrinėti bylą, ir jie negali būti ištaisomi,
nagrinėjant bylą teisme (BPK 219 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas
deklaratyviai nurodė, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio
nuostatas, todėl, kasatoriaus nuomone, šiuo aspektu apeliacinis skundas nebuvo
išnagrinėtas.
Kasatorius pažymi, kad
teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes kaltinimus
grindė prielaidomis, prieštaringais liudytojo R. G. parodymais, neatsižvelgdami į kitų byloje dalyvavusių
asmenų nurodytas aplinkybes, nevertindami byloje esančių įrodymų visumos, taip
pažeisdami ir BPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Teismai kaip patikimą
įrodymą vertino liudytojo R. G. parodymus,
kurie prieštarauja kitų byloje apklaustų asmenų (nukentėjusiojo N. B. ) parodymams. Kauno apygardos teismas
nurodė, kad liudytojo R. G. parodymus
neva patvirtina liudytojų K. M. ir I. M. parodymai bei specialisto išvada Nr. G
377/07(10). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu
nepatvirtino aplinkybės, jog būtent jis, G. T., sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tai, kad liudytoja I. M. nurodė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo
keli asmenys, neleidžia daryti išvados, kad smurtą naudojo būtent G. T. Minėtoje specialisto išvadoje tik
nurodyta, kad nukentėjusiajam N. B. buvo
padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai,
kad liudytojai E. J., S. T., M. S., L. D. parodė nematę, jog G. T. būtų atlikęs kokius nors smurtinius
veiksmus. Taigi, kasatoriaus nuomone, liudytojo R. G. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo ir kitų liudytojų
parodymams, tačiau teismai nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Nuteistojo
nekaltumą įrodančios aplinkybės nebuvo ištirtos, motyvai dėl jų neišdėstyti.
Kasatoriaus manymu, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes
neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo,
liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos, pagal
kurią visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1, 3.1.8
punktai).
Kasatorius nurodo ir tai,
kad apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog pirmosios instancijos teismas
apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, nes nėra įrodymų, patvirtinančių,
kad G. T. būtų
„tyčia sudavęs kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B.“. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio
argumento, deklaratyviai nurodė, kad abu „nuteistieji veikė bendrai, abu sudavė
smūgius“. Šis teismas, darydamas tokią išvadą, nepagrįstai rėmėsi
prieštaringais liudytojų R. G., K. M. ir I. M. parodymais, kurie nepatvirtina, kad jis, kasatorius,
sudavė smūgius nukentėjusiajam.
Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje,
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta kiekvieno asmens
teisė, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai
išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatorius
mano, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtina tas faktas,
jog teismai neįvertino to, kad liudytojai E. J., S. T., M. S., L. D., nukentėjusysis N. B., priešingai nei liudytojas R. G., nurodė, jog nematė jo, nuteistojo, įvykio vietoje. Teismai
rėmėsi tik vieno liudytojo – R. G. –
parodymais, kurie yra prieštaringi ir neatitinka kitų liudytojų duotų parodymų.
Tai, kad teismai vadovavosi ne visų surinktų įrodymų visuma, o tik vieno
liudytojo nurodytomis aplinkybėmis, sukelia abejonių dėl teismų šališkumo. Be
to, apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas,
2008 m. lapkričio 10 d. posėdžio metu nutaręs iškviesti keletą liudytojų, tarp
jų – ir T. K., 2009 m. spalio 28 d. posėdžio metu
pakeitė savo poziciją ir nutarė, kad liudytojo T. K. apklausa nėra būtina, nes „nė vieno šaukimo jis
neatsiėmęs“. Kasatoriaus nuomone, taip teismas veikė nenuosekliai ir
prieštaringai, pažeidė teisminio proceso nuoseklumo ir teisinio apibrėžtumo
principus, sukėlė abejones teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai
neišnagrinėjo analogiško apeliacinio skundo argumento. Kasatorius atkreipia
dėmesį ir į tai, kad liudytojo T. K. apklausa
galėjo iš esmės pakeisti teismo nuosprendį, nes faktiškai 2007 m. spalio 28 d.
įvykęs incidentas susijęs būtent su šiuo asmeniu. Neišnagrinėjus minėtų
aplinkybių buvo pažeista jo, G. T., teisė į
gynybą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 20 straipsnio 5
dalies, 22 straipsnio nuostatos. Be to, kasatoriaus nuomone, apylinkės teismas,
savo iniciatyva, o ne prokuroro prašymu paskyręs baudžiamojo poveikio priemonę
– 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, peržengė
teisingumo vykdymo ribas, išreiškė dėl jo, G. T., savo šališkumą ir neobjektyvumą.
Apeliaciniame skunde buvo
keliamos abejonės dėl to, ar Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėjas R. Klimaitis galėjo objektyviai išnagrinėti šią
baudžiamąją bylą bei priimti teisėtą ir teisingą sprendimą. Tokią abejonę
sustiprina aplinkybė, kad šis teisėjas anksčiau kaip valstybinį kaltinimą
palaikantis asmuo (prokuroras) tame pačiame apylinkės teisme dalyvavo
baudžiamojoje byloje, kurioje jam, G. T., buvo pareikšti kaltinimai. Dėl to yra pagrindas manyti,
kad teisėjas R. Klimaitis, nagrinėdamas šią bylą, galėjo būti
saistomas savo ankstesnio nusistatymo dėl nuteistojo. Į šį argumentą
apeliacinės instancijos teismas atsakė deklaratyviai.
Nuteistasis dar nurodo,
kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1
dalyje, sudėties požymių. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtis yra
materiali, t. y. būtina nustatyti, kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas
sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Subjektyvusis viešosios tvarkos sutrikdymo
požymis pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo atveju
kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais,
patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar
aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir nori
šių padarinių. Teismai nustatė, kad jo, G. T., elgesys neva pasireiškė įžūliais veiksmais, kurie
apibūdinti kaip visuotinai priimtų nusistovėjusių visuomenės normų nepaisymas.
Tačiau, kasatoriaus manymu, teismai nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais
buvo nepaisoma visuomenės normų bei kokie veiksmai buvo įžūlūs. Nėra
neginčytinai nustatyta, kad jis, kasatorius, sudavė smūgį nukentėjusiajam. Kasatorius
teigia, kad jis negalėjo sutrikdyti viešosios tvarkos ir rimties, nes viešoji
tvarka jau buvo sutrikdyta iki tariamo konflikto su nukentėjusiuoju (anksčiau
įvyko konfliktas, susijęs su T. K.).
Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis kaltinamas tuo, jog sutrikdė
pašalinių asmenų ramybę ir laisvalaikį, nors incidentas įvyko apie 2 val.
nakties, o remiantis liudytojo K. M. parodymais,
klubas, kuriame įvyko incidentas, uždaromas 2 val., todėl pašalinių asmenų
laisvalaikis negalėjo būti sutrikdytas. Be to, byloje nenustatyta, kad žmonėms
buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ar buvo nutrauktas renginys bei
kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ir rimties
sutrikdymą. Viešoji tvarka ir rimtis kito nuteistojo A. B. konflikto su nukentėjusiuoju N. B. metu jau buvo sutrikdyta dėl trečiųjų asmenų ankstesnių
veiksmų – smurto prieš T. K., todėl,
kasatoriaus nuomone, nėra jokio priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Be
to, byloje nėra įrodinėjamas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, nors
kaltinime ir nurodyta, kad jis, G. T.,
veikė dėl chuliganiškų paskatų, tyčia. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai,
kad klaidinga Kauno apygardos teismo išvada, jog kvalifikuojant veiką pagal BK
284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai.
Nuteistasis dar nurodo,
kad teismo sprendimas pripažinti nukentėjusiajam teisę į civilinį ieškinį yra
nepagrįstas ir neteisėtas, nes nukentėjusiojo pateiktame civiliniame ieškinyje
buvo prašoma priteisti tam tikrą pinigų sumą. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį teismas
privalėjo priimti sprendimą, kuriuo turėjo arba patenkinti, arba atmesti
nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Taip teismai pademonstravo savo palankumą
nukentėjusiajam ir pažeidė jo, G. T., teisę į
teisingą, objektyvų ir nepriklausomą teismo procesą.
Kasaciniame skunde taip
pat nurodyta, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pats
nukentėjusysis N.
B., pirmasis sudavęs
smūgį nuteistajam A.
B., sukėlė konfliktą.
Tai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1
dalies 6 ir 10 punktuose. Be to, teismas neatsižvelgė į kasatoriaus asmenybę,
elgesį ir jį apibūdinančią medžiagą. Nuo inkriminuotos veikos padarymo jis, G. T., nepadarė jokio teisės pažeidimo, susirado
darbą, darbe apibūdinamas teigiamai, sukūrė šeimą, ikiteisminio tyrimo bei bylos
nagrinėjimo metu netrukdė baudžiamosios bylos eigai, dėjo pastangas, kad byla būtų
kuo greičiau ir teisingiau išnagrinėta. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nuosprendis
neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytos BK 36, 41, 54 straipsnių
nuostatos, o jam paskirta per didelė bausmė. Bausmės tikslai gali būti
pasiekti, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus bausmę,
nesusijusią su laisvės atėmimu. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje
numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK X skyriuje numatytais
pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžiu jam paskirta šešių mėnesių laisvės
atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas
vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmės vykdymo atidėjimas nėra atleidimo
nuo bausmės rūšis. Kadangi jis nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės
ar bausmės, o jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, apylinkės teismas
neturėjo teisinio pagrindo paskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės.
Atsiliepimu į nuteistojo
kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Verenius prašo jį atmesti. Prokuroras
nurodo, kad nepagrįstas nuteistojo G. T. argumentas, jog nagrinėjant apeliacinį skundą Kauno
apygardos teisme buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes
teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Bylą
nagrinėjusi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
atmesdama nuteistojo G.
T. apeliacinį skundą,
laikėsi BPK reikalavimų ir teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų
bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Apygardos teismas pasisakė dėl visų
esminių apeliacinio skundo argumentų ir juos motyvuotai atmetė.
Prokuroras nurodo, kad
kasaciniame skunde taip pat teigiama, jog abi teismų instancijos pažeidė BPK 20
straipsnio reikalavimus, nes G. T. kaltę
pagrindė tik abejotinais liudytojo R. G. parodymais. Tačiau Kauno apygardos teismas teisingai pažymėjo,
kad G. T. kaltė pagrįsta ne tik nuosekliais
minėto liudytojo parodymais, bet ir liudytojų K. M., I. M. parodymais, asmenų atpažinimo, akistatų protokolais,
teismo medicinos specialisto išvada. Kasatorius tik deklaratyviai teigia, kad liudytojo
R. G. parodymai yra nepatikimi,
nepateikdamas dėl to jokių argumentų. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki įvykio
tarp R. G. ir G. T. asmeninių kontaktų ar priešiškumo
nebuvo, liudytojas jo nepažinojo. Kasatoriaus teiginys, kad teismas be pagrindo
jo kaltę pagrindė netiesioginiu įrodymu – teismo medicinos specialisto išvada –
yra nepagrįstas, nes BPK nesuteikia pranašumo tiesioginiams įrodymams prieš netiesioginius,
svarbu, kad įrodymas patvirtina arba paneigia svarbias bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam N. B. buvo padaryti kūno sužalojimai.
Teismas savo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma, juos tarpusavyje
sugretindamas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, nuosprendis atitinka
BPK 305 straipsnyje keliamus reikalavimus.
Prokuroras pažymi, kad
kasatorius pernelyg plačiai traktuoja rungimosi principo sampratą, siedamas jį
su teismo ištirtų įrodymų vertinimu. Kasacinės instancijos teismas tikrina
baudžiamojo įstatymo taikymą, remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis
faktinėmis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš
naujo nevertina teismų įvertintų įrodymų. Todėl kasacinio skundo argumentai,
kuriuose prašoma iš naujo įvertinti baudžiamosios bylos faktines aplinkybes,
yra nenagrinėtini.
Atsiliepime dar pažymima,
kad kasatorius taip pat mano, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219
straipsnyje keliamų reikalavimų ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvadomis dėl šio procesinio dokumento pagrįstumo ir teisėtumo. G. T. kasaciniame skunde kaip ir savo
apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus dėl kaltinamojo akto.
Tačiau jie yra paneigti Kauno apygardos teismo nutartyje ir kaltinimas su
teismo pozicija sutinka. Prokuroras pažymi, kad nuteistasis ir jo gynėjas
pirmosios instancijos teisme kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio
nuostatoms neginčijo. Be to, G. T. pirmosios
instancijos teismo proceso metu išreiškė savo poziciją, kad supranta, kuo yra
kaltinamas, tačiau kaltu neprisipažįsta.
Prokuroras nurodo, kad nuteistasis
taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Kasatorius ir jo gynėjas proceso metu pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiam
teisėjui. Jų prašymai buvo išnagrinėti, vadovaujantis BPK 59 straipsnio
nuostatomis. Kasatorius teismo šališkumą sieja ir su tuo, kad pirmosios
instancijos teismo proceso metu nebuvo apklaustas liudytojas T. K. Teismas ėmėsi visų procesinių
priemonių, kad užtikrintų minėto liudytojo dalyvavimą, o jas išnaudojęs, priėmė
sprendimą šio liudytojo neapklausti, jo parodymus paskelbti BPK 276 straipsnyje
nustatyta tvarka. Prokuroras pažymi, kad šis liudytojas negalėjo patvirtinti ar
paneigti jokių esminių įvykio aplinkybių, nes pats buvo sužalotas, o teismas jo
parodymais nuosprendžio išvadų negrindė. G. T. teismo šališkumą nepagrįstai įžvelgia ir dėl to, kad
teismas paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų
nuo nusikaltimų fondą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai dėl to
pasisakė ir kaltinimas su tuo visiškai sutinka.
Prokuroras taip pat
pažymi, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, jog buvo netinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas. Teismų išvados, kad G. T. ir A. B. nukentėjusįjį
N. B. sužalojo bendrais veiksmais, suduodami
smūgius į galvos sritį, yra pagrįstos byloje išnagrinėtais įrodymais. Įžūlūs G. T. veiksmai pasireiškė smurto naudojimu
prieš N. B. kitų asmenų akivaizdoje, dėl to teko
nutraukti aktyvų žmonių poilsį. Nuteistojo veika turėjo neigiamų padarinių
visuomenei, o ne tik nukentėjusiajam. Šiuos veiksmus nuteistasis atliko
neapibrėžtos tyčios forma, nekonkretizuodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo
ir bendrininko veiksmai, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad bus
sutrikdyta viešoji tvarka.
Atsiliepime teigiama, kad
pirmosios instancijos teismas, paskirdamas G. T. laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, pritaikęs BK 75
straipsnį, atidėjo, tinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nes įvertino jo
asmenybę, padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir atsakomybę
lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio
skundo argumentus dėl bausmės rūšies ir dydžio paskyrimo G. T. motyvuotai atmetė. Kasatoriaus reikalavimas taikyti BK 54
straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės
atėmimu, skiriasi nuo suformuotos teismų praktikos dėl šios normos taikymo, nes
nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios paneigtų, kad BK 284 straipsnio 1
dalies sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Kasatoriaus skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio
ieškinio išsprendimo taip pat yra nepagrįstas ir nepaneigia apeliacinės instancijos
teismo nutarties motyvų šiuo klausimu bei BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatų
sampratos.
Nuteistojo G. T. kasacinis skundas tenkintinas iš
dalies.
Dėl kaltinamojo akto
Nuteistasis
nurodo, kad iš esmės buvo apribota jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nes
kaltinamajame akte nebuvo detalizuota, kokiais konkrečiais jo veiksmais
sutrikdyta viešoji tvarka, kaip reiškėsi chuliganiškos paskatos; kaltinimas nepagrįstas
jokiais faktiniais duomenimis ir neabejotinais įrodymais; kaltinamasis aktas
turi trūkumų, kurie trukdo nagrinėti bylą, ir jie negali būti ištaisomi,
nagrinėjant bylą teisme.
Pastebėtina, kad kasaciniame skunde yra teiginių, kurių nebuvo
apeliaciniame skunde, t. y. kad kaltinamasis aktas turi trūkumų, kurie trukdo
nagrinėti bylą, ir jie negali būti ištaisomi, nagrinėjant bylą teisme. Pagal
BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr.
X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti
įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo
nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Minėti kasatoriaus teiginiai yra nauji, nes jie nebuvo išdėstyti
apeliaciniame skunde ir nagrinėti apeliacinės instancijos teismo. Dėl to šie argumentai,
vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliekami nenagrinėti, nes pagal
baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už
kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Iš nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio apeliacinio
skundo turinio spręstina, kad apeliantai skundė kaltinamojo akto pagrįstumą,
teigdami, jog šis procesinis dokumentas buvo surašytas, neturint pakankamai
duomenų apie tai, kad buvo padaryta konkreti nusikalstama veika ir kad dėl jos
kaltas G. T. (nes tai tvirtina tik liudytojas R. G.), kad jame nenurodyta, kokiais G. T. veiksmais
padaryta veika.
Kauno
apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje pažymėjo,
kad: kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio nuostatas, nes jame
išdėstyti įstatyme numatyti duomenys (nusikalstamos veikos aprašymas,
pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir kt.); viešosios
tvarkos pažeidimas padarytas, nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe –
nukentėjusiajam smūgius sudavė tiek G. T., tiek A. B.; dėl bendro dalyvavimo atsiradę padariniai yra bendri
visiems bendrininkams.
Pagal BPK 219 straipsnio 3, 4 punktus kaltinamajame akte nurodomas
nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas,
būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pagrindiniai duomenys, kuriais
grindžiamas kaltinimas. Kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų
reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos
faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus
nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas)
ir kt. Tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika
procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų
dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“
3.1.3 punktas) („Teismų praktika“ Nr. 19, p. 204).
Pripažintina,
kad šios baudžiamosios bylos kaltinamajame akte nebuvo išsamiau detalizuota,
kokius konkrečius veiksmus padarė abu nusikalstamos veikos dalyviai – G. T. ir A. B.
Kaltinamajame akte tik nurodyta, kad G. T., veikdamas
bendrininkų grupe kartu su A. B., dėl chuliganiškų paskatų
tyčia sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B. į galvą, padarydamas jam
nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai laikytina kaltinamojo akto trūkumu, nes, kaip
spręstina iš bylos duomenų, buvo nustatyti kiekvieno nuteistojo atlikti
neteisėti veiksmai: G. T. sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam
į galvą, nuo kurio šis nugriuvo, A. B.
spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą. Tokios aplinkybės nurodytos
kaltinamojo akto dalyje, kurioje išdėstyti kaltinimą pagrindžiantys duomenys,
aprašant liudytojų R. M., R. G. duotus
parodymus. Tokie nuteistųjų veiksmai pasitvirtino nagrinėjant bylą teisme ir
tai konstatuojama nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog šis kaltinamojo
akto trūkumas iš esmės pažeidė nuteistojo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir
teisę į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu G. T. įteikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą
veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, dalyvaujant
gynėjui advokatui E. Pangoniui, jis neteigė, jog nesupranta, kuo yra įtariamas,
ar kad pareikštas įtarimas yra nekonkretus (T. 1, b. l. 103–105). G. T., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašymų
dėl jo papildymo taip pat nepateikė (T. 2, b. l. 21). Nagrinėjant bylą teisme G. T. pareiškė suprantąs, kuo yra kaltinamas, tačiau kaltu
neprisipažįsta (T. 2, b. l. 111). Taigi nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme
kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio nuostatoms neginčijo. Pastebėtina
ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. T. iš viso neigė buvęs įvykio vietoje inkriminuotu metu ir
atlikęs bet kokius neteisėtus veiksmus. Taigi ta aplinkybė, kad pareikšto
kaltinimo formuluotėje nebuvo išdėstyta, kokius konkrečius veiksmus G. T., veikdamas bendrininkų grupe su A. B., padarė, nesutrukdė jam gintis nuo įtarimo ir kaltinimo,
pasirenkant nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje gynybinę taktiką. Priešingai
kasatoriaus tvirtinimui kaltinamajame akte išdėstyti pagrindiniai duomenys,
kuriais grindžiamas kaltinimas. Kaltinamasis aktas yra prokuroro kaip vienos iš
proceso šalių užimama pozicija, kuriuo užbaigiama ikiteisminio tyrimo stadija
ir išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai; jame nesprendžiami klausimai,
kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį. Dėl to kasatoriaus
argumentas, kad kaltinamajame akte išdėstyti duomenys neįvertinti bendrame
bylos kontekste, yra atmestinas, nes duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas
yra teismo prerogatyva. Pagal teismų praktiką kaltinamajame akte nurodomos
nusikalstamos veikos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo
medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius,
nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies
dispoziciją asmens veikimo paskatos nėra būtinasis šios veikos sudėties
požymis, todėl jų nedetalizavimas kaltinamajame akte nereiškia netinkamo jo
surašymo. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo
apribota nuteistojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir dėl to suvaržyta jo
teisė į gynybą.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius nepagrįstai teigia,
kad teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 20 straipsnio
5 dalį, nes nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo,
įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nevertino įrodymų visumos, nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos. Rungimosi
principas reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu, t. y. tiek
kaltinimo, tiek gynybos šalys turi lygias teises reikšti nušalinimus, teikti
įrodymus, dalyvauti juos tiriant, reikšti prašymus ir kt. Tačiau kasatorius
tokių pažeidimų nenurodė, rungimosi principo pažeidimą susiedamas vien su
netinkamu įrodymų vertinimu.
Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti nusikalstamos veikos
aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei jų vertinimo (priimtinumo ar atmetimo
aspektu) motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Nuosprendis
turi būti pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301
straipsnio 1 dalis). Teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus (BPK 242
straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20
straipsnio 5 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys,
kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4
dalis). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei
palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Asmenų parodymai įrodymais
yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti
pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo
teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali
būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276
straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d.
apžvalga dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą,
taikymo teismų praktikoje; išvadų 4 punktas).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos
teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame
posėdyje patikrindamas byloje surinktus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius
G. T. ir A. B., nukentėjusįjį N. B., liudytojus K. M., I. M., E. J., S. T.,
I. B., R. G., M. S., nusprendė
iškviesti ir apklausė papildomus liudytojus L. D. ir D. P., kitiems įrodymams patikrinti, remiantis BPK 276
straipsnio 4 dalimi, perskaitė posėdyje nedalyvavusio liudytojo T. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ištyrė
rašytinius įrodymus: teismo medicinos specialisto išvadą, patvirtinančią
nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį ir sunkumą, parodymo atpažinti pagal
nuotrauką, asmenų parodymo atpažinti, akistatos protokolus ir kitus dokumentus.
Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas, vertindamas įrodymus, vertino jų
visetą – tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus.
Kasatorius teigia, kad
jis pripažintas kaltu remiantis vienintelio liudytojo R. G. parodymais, kurie prieštarauja nukentėjusiojo N. B. parodymams, jog R. G. teigė, kad nukentėjusysis traukėsi
atbulas ir „buvo veidu“ į jam trenkusius asmenis, o nukentėjusysis N. B. patvirtino, jog jis iš nugaros pajuto smūgį į galvą
metaliniu daiktu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. G., apklausiamas kaip liudytojas, patvirtino, kad matė,
kaip G. T. iš nugaros sudavė
smūgį N. B., kuris nugriuvo (T. 1, b. l. 28–29). Asmens
parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, akistatos su G. T. metu
R. G. patvirtino, kad G. T. sudavė
smūgį nukentėjusiajam į galvą, nuo kurio šis pargriuvo, nedetalizuodamas smūgio
sudavimo aplinkybių (T 1, b. l. 51–52, 64–65). Teisiamojo posėdžio, vykusio
2008 m. lapkričio 28 d., metu R. G. taip pat kategoriškai
teigė, kad G. T. pirmas trenkė nukentėjusiajam, o A. B. antras, teigdamas, jog nukentėjusysis „traukėsi atbulas“.
Nors liudytojo R. G. nurodyta aplinkybė apie
nukentėjusiojo poziciją smūgio metu skyrėsi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio
tyrimo metu, tačiau atsižvelgus į tai, kad teisme šis liudytojas davė parodymus
praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, bei į tai, kad nesutapimas parodymų
nesutapimas yra neesminis, nebuvo pagrindo atmesti juos kaip abejotinus.
Įrodymų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį
apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar
liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais
galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti
įrodymai. Tokios aplinkybės šiuo atveju nėra. Teismas, nustatydamas faktines
veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi liudytojo R.
G. parodymais, nes jie buvo kategoriški ir iš esmės nekeliantys abejonių.
Šis liudytojas išsamiai apklaustas teisiamajame
posėdyje, kaltinamasis bei jo gynėjas turėjo galimybę užduoti jam klausimų ir
aiškintis jiems svarbias aplinkybes, tai ir buvo padaryta.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad liudytojų R. G.,
K. M. ir I. M. parodymai buvo
prieštaringi ir teismas jais rėmėsi, nepašalinęs šių prieštaravimų. Ta
aplinkybė, kad liudytojai K. M. ir I.
M. nedavė parodymų apie tai, jog G. T. sudavė smūgį
nukentėjusiajam, nereiškia, kad jų ir liudytojo R. G. parodymai
yra prieštaringi. K. M. patvirtino, kad įvykio vietoje
jis matė G. T., ir tai, kad A. B. spyrė
vieną du smūgius nukentėjusiajam į galvą. Vadinasi, K. M. patvirtino
dalį R. G. nurodytų aplinkybių. Aplinkybė, kad
sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtent veido ir galvos srityje,
patvirtinta ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 377/07(10). Liudytoja I. M. patvirtino, kad prieš nukentėjusįjį smurtą
naudojo keli asmenys, tarp jų buvo ir A. B.
Pastebėtina, kad kasaciniame skunde yra prieštaringų teiginių: teigiama,
kad liudytojai E. J., S. T., M. S., L. D. parodė
nematę, jog G. T. būtų atlikęs kokius nors smurtinius
veiksmus, taip pat kad šie liudytojai bei nukentėjusysis N.
B., priešingai nei liudytojas R. G., nurodė, jog
nematė jo, G. T., įvykio vietoje. Tai, kad minėti liudytojai
nedavė parodymų, jog G. T. sudavė smūgį nukentėjusiajam,
nepaneigia priešingo liudytojo R. G. tvirtinimo. Pažymėtina,
kad liudytojų E. J. ir S. T. parodymai apie tai, kad
nuteistasis A. B. konfliktavo su nukentėjusiuoju N. B., tačiau šis nebuvo nugriuvęs ant žemės, prieštaravo
liudytojų K. M. ir I. M. parodymams.
Be to, ikiteisminio tyrimo metu E. J. teigė, kad tą vakarą
G. T. iš viso nebuvo klube, o S. T. –
kad G. T. nematė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir
nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais,
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tiriant ir vertinant byloje
surinktus įrodymus, nenustatyta.
Dėl teismo šališkumo
Kasatorius mano, kad pirmosios
instancijos teismo šališkumą patvirtina šios aplinkybės:
1) teismai neįvertino to, kad
liudytojai E. J., S. T., M. S., L. D., nukentėjusysis N. B. nurodė, jog nematė jo, nuteistojo, įvykio vietoje, o
rėmėsi tik vieno liudytojo R. G. nurodytomis
aplinkybėmis;
2) Jurbarko rajono apylinkės teismas,
2008 m. lapkričio 10 d. posėdžio metu nutaręs iškviesti liudytoją T. K., 2009 m. spalio 28 d. posėdžio metu
pakeitė savo poziciją ir nutarė, kad šio liudytojo apklausa nėra būtina, nes
„nė vieno šaukimo jis neatsiėmęs“;
3) apylinkės teismas savo
iniciatyva, o ne prokuroro prašymu paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL
dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą;
4) bylą nagrinėjęs
teisėjas R.
Klimaitis anksčiau
kaip valstybinį kaltinimą palaikantis asmuo (prokuroras) tame pačiame apylinkės
teisme dalyvavo baudžiamojoje byloje, kurioje jam, G. T.,
buvo pareikšti kaltinimai.
Analogiški argumentai buvo išdėstyti
ir nuteistojo G. T. bei gynėjo advokato Ž. Mišeikio apeliaciniame skunde. Kauno
apygardos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo atmetė
pažymėdamas, kad: duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas,
neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra teismo šališkumą patvirtinančios
aplinkybės; teismas perskaitė liudytojo T. K. parodymus,
tačiau jais nuosprendis ir jo išvados nebuvo grindžiamas, nes jie nei
patvirtina, nei paneigia esmines įvykio aplinkybes, todėl šio liudytojo
neapklausimas teisme esminės įtakos neturėjo; teismas skiria bausmę,
vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, jis
nėra saistomas prokuroro išsakyta pozicija palaikant byloje valstybinį
kaltinimą; pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėjas negali dalyvauti
procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis tame procese
dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, gynėjas, todėl aplinkybė,
kad teisėjas R. Klimaitis kaip prokuroras dalyvavo kitame
procese nereiškia, jog nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.
Teisėjų
kolegija, pritardama šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, sprendžia,
kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Teismo
nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.
Pirma, teismas
turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti
asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas,
kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė
priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (žr. Daktaras prieš
Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000);
kaip naujesnį šaltinį – Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no.
17056/06, judgement of 15 October 2009). Nurodyta prezumpcija dažnai yra
sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolesnes garantijas užtikrina objektyvaus
nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).
Antra, teismas
turi būti objektyviai nešališkas, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Vertinant
nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų,
kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia
prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai
būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip,
kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių
reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar
kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu pažymėtina, kad
objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai,
pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio
teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009,
2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas
pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo
(kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę
turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey
v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24
February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no
74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Šioje byloje
kasatorius G. T. nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų
rodyti bylą išnagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą, o iškėlė abejones
dėl teismo nešališkumo objektyviąja prasme. Iš bylos medžiagos matyti, kad
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo gynėjas advokatas Ž. Mišeikis pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui
R. Klimaičiui, argumentuodamas tuo, kad teisėjas, dirbdamas prokuroru,
palaikė kaltinimą kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje G. T. buvo
pripažintas kaltu. Teisėjas, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4
punktu, 59 straipsnio 1, 4 dalimis, nušalinimo netenkino. Jau minėta, kad pagal
BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu
jis tame pačiame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas,
prokuroras, gynėjas. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl R. Klimaičio kaip prokuroro dalyvavimas ankstesniame kito
ikiteisminio tyrimo procese, kuriame buvo kaltinamas G. T.,
nėra aplinkybė, rodanti teismo šališkumą objektyviąja prasme (žr. mutatis
mutandis kasacinę nutartį Nr. 2K-27/2006; taip pat Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimus Craxi prieš Italiją (Craxi c. Italie, n° 63226/00,
décision du 14 juin 2001); Puolitaival ir Pirttiaho prieš Suomiją (Puolitaival
and Pirttiaho v. Finland, no. 54857/00, 23 November 2004); Parlov-Tkalčić
prieš Kroatiją (Parlov-Tkalčić v. Croatia, no. 24810/06, 22 December
2009).
Atmestini kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo, nes netinkamai
įvertinti įrodymai (kaltė grindžiama tik liudytojo R. G. parodymais),
neapklaustas liudytojas T. K. Iš bylos medžiagos matyti,
kad teismas dėjo pastangas apklausti kaip liudytoją T. K.,
tačiau to padaryti nepavyko, nes arba jam nebūdavo įteikiami šaukimai, arba jis
neatvykdavo į teisiamąjį posėdį. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat
atsižvelgus į tai, kad šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu,
nebuvo informatyvūs, teismo sprendimas bylą išnagrinėti be šio liudytojo, balsu
perskaitant jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, neprieštaravo
įstatymo nuostatoms ir nereiškia teismo šališkumo. Ta aplinkybė, kad bylos
įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, taip pat nepatvirtina
teismo šališkumo, nes teismo nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame
išdėstyti įrodymai, kuriais vadovaujantis buvo nustatytos faktinės veikos
padarymo aplinkybės, bei motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti kaltinimui
prieštaraujantys duomenys. Teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija; teismas,
nagrinėdamas bylą, remiasi tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnio 3 dalis); skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai turi
teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, todėl kasatoriaus argumentas, kad
teismas savo iniciatyva, o ne prokuroro prašymu paskyrė baudžiamojo poveikio
priemonę, taip pat nerodo teismo šališkumo.
Dėl
nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai
nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais buvo nepaisoma visuomenės normų bei
kokie veiksmai buvo įžūlūs.
Nuosprendžiu nustatyta, kad G. T. ir A. B. viešoje vietoje,
pažeisdami visuomenės tvarką, įžūliais veiksmais – nepaisydami visuotinai
priimtų nusistovėjusių visuomenės normų bei sutrikdydami visuomenės rimtį –
pašalinių asmenų ramybę ir laisvalaikį, t. y. dėl chuliganiškų paskatų tyčia
sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam N.
B. į galvą.
Pagal
nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes nuteistojo G.
T. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
BK 284
straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė
asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba
vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir
sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Teismų
praktika pripažįsta, kad įžūlus elgesys yra tais atvejais, kai panaudojamas
fizinis smurtas, vandališki veiksmai, sunaikinamas, sugadinamas turtas.
Visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymu pripažįstami tokie atvejai, kai
sutrinka įmonės, įstaigos, organizacijos įprastinis darbo, veiklos ritmas,
viešosios vietos rimtis ir tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2008,
2K-180/2008, 2K-311/2009).
Teismas nustatė, kad nuteistojo veiksmai atlikti viešoje
vietoje – prie klubo „Mituva“, jie buvo įžūlūs, nes buvo naudojamas fizinis
smurtas, o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio
bendravimo normoms, dėl jų kilo neigiami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis, klube buvusių asmenų laisvalaikis. Ta
aplinkybė, kad viešoji tvarka jau buvo
sutrikdyta iki konflikto su nukentėjusiuoju, nes anksčiau įvyko konfliktas,
susijęs su T.
K. – šis taip pat
buvo sumuštas, neturi reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui, nes jo veiksmai
pratęsė viešosios tvarkos sutrikdymą. Tai, ar dėl neteisėtų veiksmų buvo
nutrauktas klubo darbas, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes nustatyta,
kad atsirado kiti padariniai – buvo sutrikdytas poilsio vakare klube
dalyvavusių žmonių laisvalaikis. Be to, nenustatyta, to netvirtina ir
kasatorius, kad veikos padarymo metu klubas jau nebedirbo. Taigi tarp
nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys,
todėl nustatyti visi būtini objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 284
straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Nuosprendyje konstatuota, kad nuteistasis veikė tyčia.
Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko
prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant,
įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus
kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. (kasacinė nutartis
Nr. 2K-353/2006). Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį
poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti,
kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu,
kad G. T. kitų žmonių akivaizdoje suduodamas smūgį
nukentėjusiajam bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik
padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir
aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo.
Nuteistasis
nepagrįstai teigia, kad klaidinga Kauno apygardos teismo išvada, jog
kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos
padarymo motyvai. Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji
nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti
BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju,
nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo,
konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą
veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. BK 284 straipsnio 1 dalies
dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas. Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK
284 straipsnio 1 dalį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti
ir chuliganiški, ir asmeniniai (kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007,
2K-249/2009). Šioje byloje teismas nustatė, kad G. T. su
bendrininku veikė dėl chuliganiškų paskatų.
Dėl bausmės
Nuteistasis teigia, kad netinkamai
pritaikytos BK 36, 41, 54 straipsnių nuostatos ir jam paskirta per didelė
bausmė; bausmės tikslai gali būti pasiekti, paskyrus bausmę, nesusijusią su
laisvės atėmimu.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį
kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė
susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šioje nutartyje pasisakyta,
kad nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Teisėjų kolegija,
įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl
bausmės, neturi pagrindo pripažinti, kad teismas, paskirdamas G.
T. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant vieneriems
metams šešiems mėnesiams, bei baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt)
įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nesilaikė Baudžiamojo
kodekso bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.
Teismas,
skirdamas bausmę, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, pavojingumą visuomenei –
buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į nuteistojo asmenybę apibūdinančią
medžiagą – G. T. vieną kartą
teistas, teistumas neišnykęs, po bausmės atlikimo kitų teisės pažeidimų nepadarė,
dirba, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Pagrįstai
paskirta laisvės atėmimo bausmė, nes pagal teismų praktiką tyčinį nusikaltimą
padariusiam asmeniui, kuris yra recidyvistas, teismai paprastai skiria terminuoto
laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga; išvadų 9
punktas) („Teismų praktika“ Nr. 27, p. 314). Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies
nuostatas G. T. yra recidyvistas, nes Jurbarko rajono
apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu jis buvo teistas už
tyčinius nusikaltimus ir, teistumui neišnykus, vėl padarė tyčinį nusikaltimą.
Nuteistasis
teigia, kad jam nepagrįstai nepritaikytas BK 36 straipsnis, tačiau toks teiginys nebuvo išdėstytas apeliaciniame
skunde ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teismo, todėl, vadovaujantis BPK 367
straipsnio 3 dalimi, paliekamas nenagrinėtas.
Atmestinas
kasatoriaus tvirtinimas, kad teismas negalėjo paskirti baudžiamojo poveikio priemonės, nes pagal BK 67
straipsnio 2 dalį šio priemonės taikomos, kai pilnametis asmuo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam
nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais, o šiuo atveju jam bausmės
vykdymas atidėtas. Pagal 75 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d.
įstatymo Nr. X-1233 redakcija nuo 2007 m. liepos 21 d.) atidėdamas bausmės
vykdymą teismas paskiria nuteistajam šio kodekso IX skyriuje numatytą
baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus. Ši įstatymo
norma yra nauja, nes pagal ankstesnę redakciją asmeniui, kuriam atidėtas
bausmės vykdymas, buvo privalu skirti tik BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytus
įpareigojimus. Baudžiamajame įstatyme nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių
(BK 67 straipsnis), įpareigojimų atidedant bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 2
dalis) sąrašai yra išsamūs, todėl teismams įstatymas nesuteikia teisės, taikant
BK 75 straipsnį, skirti šiuose sąrašuose neišvardytų priemonių ir (ar)
įpareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų
praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir
92 straipsniai); išvadų 15 punktas) („Teismų praktika“ Nr. 28, p. 367). Šiuo
atveju teismas tinkamai pritaikė BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 75
straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad
teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pats nukentėjusysis N. B., pirmasis sudavęs smūgį nuteistajam A. B., sukėlė konfliktą ir tai yra
atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir
10 punktuose. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam pirmiausia sudavė G. T. ir tik po jo – A. B., todėl nukentėjusysis negalėjo būti konflikto su A. B. iniciatorius. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas
atsižvelgė į jo asmenybę apibūdinančią medžiagą.
Nepagrįstas ir kasatoriaus
tvirtinimas, kad ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu jis netrukdė
baudžiamosios bylos eigai, dėjo pastangas, kad byla kuo greičiau ir teisingiau
būtų išnagrinėta. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu G. T. iš viso neigė, jog inkriminuotu metu
buvo klube, kuriame buvo padaryta nusikalstama veika. Ir teisiamajame posėdyje
jis teigė, kad tiksliai neprisimena, ar buvo tą vakarą klube, visiškai
neigdamas savo kaltę.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad
baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, šioje byloje
buvo pritaikytos tinkamai.
Dėl civilinio ieškinio
Kasatorius nurodo, kad teismo
sprendimas pripažinti nukentėjusiajam teisę į civilinį ieškinį yra nepagrįstas
ir neteisėtas, nes nukentėjusiojo pateiktame civiliniame ieškinyje buvo prašoma
priteisti tam tikrą pinigų sumą, todėl pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį teismas
privalėjo priimti sprendimą, kuriuo turėjo arba patenkinti, arba atmesti
nukentėjusiojo civilinį ieškinį.
Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis N. B. pareiškė
10 000 Lt ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau nepateikė tai
pagrindžiančių dokumentų, todėl pripažino nukentėjusiojo teisę į civilinį
ieškinį, jo dydžio klausimą palikdamas spręsti civilinio proceso tvarka.
BPK 112
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant
ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip
iki įrodymų tyrimo pradžios. Pagal teismų praktiką teismams pateikiamas
civilinis ieškinys savo forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesiniam
dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai); ieškinį pareiškęs
asmuo civilinio ieškovo teises ir pareigas įgyja ne nuo civilinio ieškinio
padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo (teisėjo)
atskiro procesinio sprendimo priėmimo (BPK 110 straipsniai) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teisės normų, reguliuojančių
nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose
apžvalga; išvadų 2, 3 punktai) („Teismų praktika“ Nr. 29, p. 494).
Iš bylos
medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis N.
B. nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio. Byloje yra tik nutarimas pripažinti
jį nukentėjusiuoju, nes nusikalstama veika jam padaryta fizinė žala. 2008 m.
lapkričio 10 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusysis, duodamas parodymus,
atsakydamas į teisėjo klausimą, pareiškė, kad „10 000 Lt iš abiejų
(kaltinamųjų) prašau. Dokumentų, patvirtinančių turtinę žalą, neturiu, todėl
turtinės žalos nereikalauju“ (T. 2, b. l. 113). Toks žodinis pareiškimas pagal
BPK 112 straipsnio 1 dalį nelaikytinas savo forma ir turiniu tinkamai pareikštu
civiliniu ieškiniu, nes jis neatitinka procesiniam dokumentui keliamų
reikalavimų. Be to, toks prašymas buvo pareikštas įrodymų tyrimo metu, teisėjui
nepriėmus procesinio sprendimo pripažinti nukentėjusiojo civiliniu ieškovu.
Taigi teismas neturėjo pagrindo tokio nukentėjusiojo pareiškimo laikyti
civiliniu ieškiniu ir dėl jo priimti sprendimą. Esant šioms aplinkybėms
naikintina teismų sprendimų dalis, kuria pasisakyta dėl civilinio ieškinio.
Dėl
apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad Kauno apygardos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek
buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į
visus esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl kaltinamojo akto, įrodymų
vertinimo, teismo šališkumo, nusikalstamos veikos sudėties, civilinio ieškinio,
bausmės), išdėstydamas dėl jų motyvuotas išvadas, surašė nutartį, kuri atitinka
BPK 332 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį ir Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22
d. nutartį. Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria nukentėjusiajam N. B. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, nagrinėjant jį
civilinio proceso tvarka.
Kitas nuosprendžio ir
nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai
Antanas Klimavičius
Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas