VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu
(b. l. 1–18), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 000,00 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl nežmoniškų, asmens garbę ir orumą žeminančių, sveikatai pavojų keliančių sąlygų, atlyginti.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, leistina minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma buvo viršyta. Pareiškėjo nuomone, plotas, kurį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, turi būti išskaičiuotas iš bendro gyvenamojo ploto. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Lukiškių TI-K I ir III korpusų gyvenamosiose kamerose, nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. II korpuso gyvenamosiose kamerose nors tokie mygtukai yra, tačiau jie neveikia, yra sugedę. Tenka laukti net ir dušuose, kad nuteistieji būtų išvedami. Lukiškių TI-K pareigūnai elgiasi nemandagiai, tyčiojasi. Suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas, jeigu kamerose kyla grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto, pareigūnai neužtikrina pakankamo kalinimo saugumo. Leidžiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Be to į lauką vedami nuo 6 val. ryto, nespėję papusryčiauti nei apsiprausti, o atsisakius vėliau patekti į pasivaikščiojimo kiemelį negalima. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, juose nuolat buvo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, jie nebuvo periodiškai valomi, nelaistomi, juose taip pat yra šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, kuris yra ir sienose ar kanalizacijoje. Lukiškių TI-K kamerose ventiliacija neveikia, tokios visai nėra, vėdinama per langus, yra drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Langą uždengia keturių eilių grotos, taip yra ribojami šviežio oro srautai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija. Kameros, kurios įrengtos pusrūsyje, vidutinis drėgnumas virš 70 proc. Kamerose nėra užtikrintas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa per silpna dėl įrengtų grotų, dirbtinis apšvietimas per stiprus. Kamerose nėra užtikrinta tinkama temperatūra, žiemą ji siekė nuo 10°C iki 14°C, o vasarą – iki 35°C. Nebuvo leista turėti ventiliatorių. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgna, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne, minkštuoju inventoriumi, neišduodavo antklodės, duodavo tik užklotus, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, o nuo drėgmės – pūdavo. Pareiškėjas nepatenkintas nustatyta tvarka, kad jeigu nuteistasis neturi asmeninių lėšų jo apatinis trikotažas nemokamai skalbiamas tik du kartus per mėnesį. Nepatenkintas, kad nesant pinigų sąskaitoje būdavo atsisakoma išplauti rūbus nemokamai. Dėl nešvarių rūbų įsiveisę kūno parazitai. Nesudarytos sąlygos džiovinti rūbus. Nepakankamai išduota tualetinio popieriaus, tik pusė rulonėlio dviem savaitėms. Kadangi šiukšlių konteineriai yra prie gyvenamųjų kamerų langų, tekdavo nuolat užuosti nemalonų kvapą. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareigūnai neįspėję atidarinėdavo duris (įskaitant moteris darbuotojas). Sanitarinis mazgas neįrengtas pagal nustatytus reikalavimus (nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos). Lukiškių TI-K nebuvo šilto vandens ir todėl nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nebuvo užtikrinta galimybė nusiprausti dažniau, Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų, kad atsiradus šiltam vandeniui pareiškėjas būtų nuvestas nusiprausti, ar būtų leidžiamas be eilės. Dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti, nesaugi aplinka. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, nevykdyta dezinfekcija reguliariai, jos atlikimas buvo neefektyvus. Iš karto po dezinfekcijos asmenys įleisti į kameras turėjo kvėpuoti nuodais skirtais buitiniams parazitams. Maistas nebuvo tinkamai užtikrintas, nebuvo kaloringas, tiekiamas mažomis porcijomis, nebuvo skanus, energetinė vertė buvo nuo 2 017 kcal. ir apie 2 355 kcal., o pareiškėjui turi būti tiekiamas ne mažesnis kaip 2 800 kcal. energetinės vertės maistas. Maistas, paduodamas pro duris, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio, dažnais atvejais maistas tiekiamas atšalęs. Tiekiant maistą nėra atsižvelgta į individualias žmogaus fiziologines mitybos normas. Nebuvo užtikrinama galimybė tinkamai pavalgyti, nes maistas atnešamas tiesiai į gyvenamąją kamerą. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti jau atšalusį maistą. Maisto dalintojas dalina maistą be higieninių pirštinių, kompotui ar arbatai indą tiesiog panarindavo į specialų kompotui skirtą didelį termosą. Šie pažeidimai pareiškėjui sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, dėl to kildavo socialinė įtampa, kančia, siaubas, baimė, nevisavertiškumo jausmas, patyrė emocinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Ruošiantis teisminiam bylos nagrinėjimui gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai (b. l.
132–137), kuriais pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir nesutiko su Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais argumentais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą 
(b. l. 33–41) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis. Stengiamasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba ir kt. Pareigūnai privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Pareigūnai su įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančius reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiga palaikyti švarą nustatyta nuteistiesiems ir suimtiesiems. Lukiškių TI-K sudaręs paslaugų teikimo sutartis su įmonėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšveitimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nėra privaloma aprūpinti nuteistuosius šaldytuvais ventiliatoriais. Langų angoje įtaisytos metalinės grotos, o langų stiklai aptrakti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurių įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Pasivaikščiojimas pasivaikščiojimo kiemelyje yra nuteistųjų ir suimtųjų teisė, o ne pareiga. Įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Pareiškėjo skunde nurodyto Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minimas 8 valandų per dieną rekomenduojamas laikas skirtas įvairiai kalinimo metu vykdomai veiklai, o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maisto svoris bei kokybė pasirinktai yra patikrinami atsakingų asmenų. Maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos, tikrinamas maisto davinio svoris ir kokybė. Pagamintas maistas išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas laikomas termosuose, todėl paduodamas visada būna šiltas. Dalintojai būna su baltomis kepurėmis ir striukėmis. Nėra įregistruota pareiškėjo skundų, prašymų ar pareiškimų dėl laikymo sąlygų. Kadangi pareiškėjas skundu neįrodė būtinos valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygos, jo skundas turi būti atmesta kaip nepagrįstas.

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas.

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodoma, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. (b. l. 3), tačiau į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje (b. l. 42–45) nurodyta, kad pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. kovo 14 d. Šiuo atveju pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose atsikirto į atsiliepime pateiktus argumentus, šių duomenų neginčijo, nenustatyta pagrindų, leidžiančių abejoti Lukiškių TI-K pateiktų rašytinių duomenų objektyvumu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo spręstinas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. Šioje vietoje pažymėtina, kad pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, tiesiogiai nesusiję su skundo pagrindu ir reikalavimu, šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje nevertinami.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 37) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 m2. Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą (b. l. 33–34) nustatyta, kad pareiškėjas viso 25 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nacionalinis reikalavimas užtikrinti, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nebūtų mažesnis kaip 3,6 m2, nebuvo pažeistas. Atėmus sanitarinio mazgo plotą, šiuo laikotarpiu taip apt nebuvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, nes pareiškėjui teko daugiau nei augiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl baldų užstatymo, atkreiptinas dėmesys į suformuotą administracinių bylų praktiką, pagal kurią tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į kamerose esančių baldų užstatymą. Nekonstatavus ploto pažeidimo, teisine prasme neaktualūs pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su neva neužtikrinta jo judėjimo laisve.

Dėl sanitarinio mazgo įregimo ir privatumo užtikrinimo

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi būti įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl pareiškėjo argumentas, kad kamerose nebuvo tokios sistemos atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 36–37) pateiktus duomenis, kad kamerose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio sienele, kuri apdengta lengvai valoma, dr4gmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga ir vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Todėl pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu 25 paras konstatuotina kad buvo pažeista. Nors šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pripažinti, tačiau pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos dydį bus atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimo 1–2 psl.).

Dėl teisės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, teisės sportuoti

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turi veikti. Pareiškėjo argumentas, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti dar jam nespėjus papusryčiauti laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, ką turėjo padaryti pirmiausiai. Be to, pažymėtina, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su pasivaikščiojimo teisės pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl minėtos rekomendacijos pažeidimo. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių nešvaros, teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi. Taip pat nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, esantys Lukiškių TI-K, įrengti vadovaujantis PĮĮET ir TIĮET. Kaip minėta, pareiškėjas dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, į Lukiškių TI-K administraciją nėra kreipęsis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių (įsiveisęs pelėsis, sulūžęs suoliukas), todėl šie jo argumentai, nustačius, kad pareiškėjas neindividualizavo kokiais laikotarpiais jis naudojosi pasivaikščiojimo teise ir ar iš vis naudojosi, kada pastebėjo aprašomas aplinkybes ir pan., vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų. PĮĮET ir TIĮET nėra expresiss verbis (lot. tiesiogiai) nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės ir šiukšlių dėžės. Tą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017 ir kt.). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke bei pakankamai sportuoti patalpoje nėra pagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. kad pareiškėjas būtų nors kartą ėjęs sportuoti, kad jam konkrečiu atveju nebuvo leista sportuoti patalpose, kada (kokiu laikotarpiu) jis eidavo sportuoti ir pan. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad šie argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl asbesto

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Visgi atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Taigi pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė jam sveikatos negalavimus dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl socialinių reabilitacijos programų

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė nuteistiesiems ir suimtiesiems naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei dalyvauti vykdomose programose. Pareiškėjas skunde nurodo abstrakčius teiginius, kad nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju buvo neteisėti. Pareiškėjas apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Todėl, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėtinu aspektu negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais.

Dėl aliarminio iškvietimo mygtukų ir saugumo

TIĮET 14.4 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad ginčo laikotarpiu aliarminio iškvietimo sistema kamerose galėjo būti neveikianti, nes suimtieji ir nuteistieji tuos įrenginius patys gadina. Kadangi Lukiškių
TI-K pripažįsta, kad kamerose nors ir buvo įrengta minėta sistema, tačiau ji galėjo neveikti, yra pagrindas pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tuo, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistas kamerų įrengimo reikalavimas. Tačiau, vertinant dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kokių nors nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam kilusias reikšmingas pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, duomenų. Teismo vertinimu, valstybės civilinės atsakomybės sąlygos negali grindžiamos hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku ir dėl to nebuvo užtikrintas saugumas, vertintini nepagrindžiantys pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. O atsižvelgus į trumpą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką ir dinamišką judėjimą tarp kalinimo įstaigų, šiuo aspektu nenustatytas ir teisiškai nenutolusio priežastinio ryšio sąlyga.

Dėl vabzdžių ir graužikų

Ginčo laikotarpiu galiojusios ir galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu
Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad: laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad administracija sudarinėja paslaugų teikimo sutartis su įmonėmis, kurios organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Pareiškėjas nedetalizavo nurodyto argumento dėl graužikų Lukiškių
TI-K, nepateikus jokių konkrečių ir reikšmingų faktinių aplinkybių (kada, kur ir kaip pareiškėjas susidūrė su graužikais Lukiškių TI-K). Nustatyta, kad pats pareiškėjas į Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl tokių kalinimo sąlygų nesikreipė. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo atliekama vabzdžių ir graužikų dezinfekcija. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akte (b. l. 47–49) konstatuota, kad kameroje Nr. 110 nariuotakojų buvimo požymių nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentas šiuo aspektu vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, nesudarantis pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Byloje duomenų, kad dezinfekcija, deratizacija ar dezinfekcijos būtų atliekamos netinkamai nėra. Pažymėtina, kad už dezinfekciją, deratizaciją ar dezinfekaciją atsako privačios įmonės, kurios ir atlieka šias paslaugas. Nesant objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius dėl netinkamai vykdomos dezinfekcijos, deratizacijos ar dezinfekacijos, jo argumentai šiuo aspektu laikyti abstrakčiais ir deklaratyviais.

Dėl Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio, skalbimo tvarkos, džiovyklos ir konteinerių kvapo

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad pareigūnai, bendraudami su nuteistaisiais ir suimtaisiais, laikosi elgesio etikos taisyklių ir vadovaujasi etikos principais, bendrauja mandagiai. Pareiškėjo pasakojimas, kad iš jo buvo tyčiojamasi, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pareiškėjas dėl to nėra kreipęsis ir į Lukiškių TI-K administraciją tiesiogiai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, išreiškiantys nesutikimą su Lukiškių TI-K patvirtinta ir vykdoma skalbimo tvarka, laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kuria nėra grindžiamas joks pareiškėjo teisių pažeidimas. Todėl jų pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nevertinami. HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skunde pats pripažino, kad Lukiškių TI-K yra vykdomas drabužių skalbimas ir džiovinimas, jo argumentas, kad nėra sudaryta galimybė džiovinti rūbus, vertintinas kritiškai. Pareiškėjas iš esmės nenurodė reikšmingų aplinkybių, kaip pasireiškė tai, kad nėra sudaryta galimybė džiovinti rūbų. Tokiu atveju toks abstraktus ir deklaratyvus teiginys, kartu nenurodant papildomų reikšmingų aplinkybių (ar pareiškėjui buvo draudžiama džiovinti rūbus, ar jis yra kada nors džiovinęs rūbus) negali būti pagrindas vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjo teiginys, kad iš konteinerių sklido nemalonus kvapas, nustačius, kad pareiškėjas viso ginčo metu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų, vertintinas abstraktus ir deklaratyvus. Pareiškėjas šiuo aspektu nenurodė iš esmės nei vienos reikšmingos aplinkybės kaip pasireiškė kokie nors Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, o pareigą pagrįsti savo skundą bent minimaliomis reikšmingomis aplinkybėmis turi būtent pareiškėjas. Todėl spręsti dėl Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo šiuo aspektu nėra pakankamo pagrindo.

Dėl antklodės, užkloto ir tualetinio popieriaus išdavimo, nedezinfekuojamų čiužinių

HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (2016 m. balandžio 20 d. redakcija, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) (1 metams), antklodė (3 metams), čiužinys (4 metams), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui). Įvertinus tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jam aptartas inventorius buvo išduotas, tik jis nėra juo patenkintas, darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nėra. Nurodydamas, kad jam buvo skiriama 0,5 tualetinio popieriaus ritinėlio 2 savaitėms, t. y. mažiau nei skirta pagal teisės aktus, o Lukiškių TI-K iš esmės nepateikus jokių kontrargumentų šiuo aspektu, pripažįstama, kad galėjo būti nesilaikoma nurodytos tvarkos dėl nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo. Įvertinus tai, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose nedezinfekuotą čiužinį perduoti kitam asmeniui, o Lukiškių TI-K nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad šio draudimo yra laikomasi, jo nesilaikymo faktas konstatuojamas.

Dėl dušų įrengimo ir prausimosi tvarkos

HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min suteikiama teisė nusiprausti duše. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė šį higienos normos reikalavimą. Pareiškėjo teiginiai, jog jam keletą kartų nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti duše atmetami kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas neindividualizavo ir nesukonkretino, kuriais ginčo laikotarpiais negalėjo pasinaudoti šia jam suteikta teise. Pareiškėjo teiginiai, kad dušo patalpos nebuvo švarios bei aplinka yra nesaugi yra deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio. Teisės aktai nenumato, kad dušuose būtų įrengiami pareiškėjo skunde nurodyti dušų praustuvai, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl maisto kokybės ir kiekybės, dalinimo tvarkos

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam patiekiamas maistas buvo nepakankamos energetinės vertės, neatitiko fiziologinių mitybos normų, jis buvo patiekiamas į kamerą jau atšalęs. Nurodė, kad ne kartą matė, kad dalintojas dalindavo maistą be higieninių pirštinių. Pirmiausia, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 28 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teisės aktai nenumato Lukiškių TI-K pareigos įvertinti kiekvieno nuteistojo ar suimtojo individualias fiziologines savybes pateikiant atitinkamai kaloringą maistą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsikirsdamas į šį argumentą, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, kadangi buvo laikomas termosuose. Tai atitinka nurodytų taisyklių 24 punkto reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šalto maisto atmestini kaip nepagrįsti. Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Kaip nustatyta, pareiškėjas, kaip minėta, dėl to, kad jo maistas pateiktas antisanitarinėmis sąlygos į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją nėra pasikreipęs. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, dalinimo tvarka.

Dėl kamerų įrengimo

Ventiliacija, vėdinimas ir švaraus oro kiekis

TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. PĮĮET 16.10 papunktyje nustatyta, kad: kameros turi būti šildomos ir vėdinamos; kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami PĮĮET 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančios gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, Lukiškių TI-K kameros, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atitinkamai, kad kamerų vėdinimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nurodyta ir Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 37–38). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad kamerose vėdinamos per langus, nes nėra ventiliacijos, nustačius, kad kameros pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu, atmestini kaip nepagrįsti. Teisės normos nenumato Lukiškių TI-K pareigos užtikrinti, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų išduodami ventiliatoriai. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kuomet buvo pasikreipęs į Lukiškių TI-K su prašymu išduoti jam ventiliatorių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Todėl jo argumentas dėl neišduoto ventiliatoriaus laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, nesudarančio pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. HN 134:2015 neįtvirtina higienos normų, taikytinų švaraus oro kiekiui, kiti teisės aktai nenumato jokių normatyvių reikalavimų šiuo aspektu, todėl teismas šio pareiškėjo argumento nevertina.

Temperatūra.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K pateikė nors ir ginčo laikotarpiu aktualius, tačiau kitų kamerų nei buvo laikomas pareiškėjas atžvilgiu atliktus VD duomenis apie atliktus kamerų įrengimo patikrinimus (b. l. 51–60, 63–86, 93–98, 105–109,
118–122), tačiau vienas iš jų, t. y. VD 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas (b. l. 47–49) pavirtina, kad temperatūra kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1 parą, atitiko higienos normos reikalavimus. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad likusiu laikotarpiu temperatūra kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų. Tačiau, vertinant dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nesikreipė ne tik į Lukiškių TI-K administraciją, bet ir į VD (b. l. 25–32) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas viso 24 paras toje pačioje kameroje buvo laikomas trumpais intervalais (nuo 1 paros iki 2 parų), dažnai buvo perkeliamas į kitą įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl temperatūros galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į pareiškėjo judėjimo intervalus ir galimo pažeidimo pobūdį, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas. Abstraktūs teiginiai, kad jam pasireiškė galvos ir gerklės skausmai šiuo atveju, atsižvelgus į trumpą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką ir dinamišką judėjimą ne tik Lukiškių TI-K kamerose, bet ir tarp kalinimo įstaigų, šiuo aspektu nėra pakankami įrodyti priežastinio ryšio sąlygą.

Apšvietimas.

TIĮET 14.3 papunktis numato, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. PĮĮET 16.7 papunktis numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o 16.9 papunktis nustato, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ginčo, kad kamerose yra įrengti langai, per kuriuos patenka natūralus apšvietimas, nėra. Kadangi natūralaus apšvietimo normos teisės aktai nenustato, todėl teismas nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su natūralaus apšvietimo stoka. Be to, pareiškėjas pats nurodo, kad langai, per kuriuos į kamerą patenka natūrali šviesa, kamerose yra įrengti. Pareiškėjas iš esmės ginčija tai, kad dirbtinė šviesa kamerose, kuriose buvo laikomas, yra per stipri. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K pateikė nors ir ginčo laikotarpiu aktualius, tačiau kitų kamerų nei buvo laikomas pareiškėjas atžvilgiu atliktus VD duomenis apie atliktus kamerų įrengimo patikrinimus (b. l. 51–60, 63–86, 93–98, 105–109, 118–122), tačiau vienas iš jų, t. y. VD 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas (b. l. 47–49) pavirtina, kad apšvietimas kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1 parą, atitiko higienos normos reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį, t. y. 24 paras. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nesikreipė ne tik į Lukiškių
TI-K administraciją, bet ir į VD (b. l. 25–32) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas viso 24 paras toje pačioje kameroje buvo laikomas trumpais intervalais (nuo 1 paros iki 2 parų), dažnai buvo perkeliamas į kitą įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl apšvietimo galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į pareiškėjo judėjimo intervalus ir galimo pažeidimo pobūdį, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.

Drėgmė.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pareiškėjas teigia, kad kamerose per drėgna, kai kuriose iš jų drėgmė siekia 70 proc. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K pateikė nors ir ginčo laikotarpiu aktualius, tačiau kitų kamerų nei buvo laikomas pareiškėjas atžvilgiu atliktus VD duomenis apie atliktus kamerų įrengimo patikrinimus (b. l. 51–60, 63–86, 93–98, 105–109, 118–122), tačiau vienas iš jų, t. y. VD 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas (b. l. 47–49) pavirtina, kad drėgmė kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1 parą, atitiko higienos normos reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį, t. y. 24 paras. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nesikreipė ne tik į Lukiškių TI-K administraciją, bet ir į VD (b. l. 25–32) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas viso 24 paras toje pačioje kameroje buvo laikomas trumpais intervalais (nuo 1 paros iki 2 parų), dažnai buvo perkeliamas į kitą įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl drėgmės galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros, atsižvelgus į jo judėjimo intervalus ir galimo pažeidimo pobūdį, vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas. Abstraktūs teiginiai, kad jam pasireiškė galvos ir gerklės skausmai šiuo atveju, atsižvelgus į trumpą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką ir dinamišką judėjimą ne tik Lukiškių TI-K kamerose, bet ir tarp kalinimo įstaigų, šiuo aspektu nėra pakankami įrodyti priežastinio ryšio sąlygą.

Pelėsis.

HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Šio pažeidimo aspektu byloje nėra pateikta jokios rašytinės objektyvios medžiagos ir argumentų, paneigiančių šį pareiškėjo nurodomą pažeidimą. Tokiu atveju, vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepaneigė šio pareiškėjo argumento, todėl konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu, t. y. viso 25 paras galėjo būti pažeistas higienos norma dėl pelėsio. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nesikreipė ne tik į Lukiškių TI-K administraciją, bet ir į VD (b. l. 25–32) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas viso 24 paras toje pačioje kameroje buvo laikomas trumpais intervalais (nuo 1 paros iki 2 parų), dažnai buvo perkeliamas į kitą įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl pelėsio. Esant tokioms aplinkybėms, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsio, atsižvelgus į jo judėjimo intervalus ir galimo pažeidimo pobūdį, vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 25 paras ir įvertinus anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad 25 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, 25 paras pažeista materialinio aprūpinimo tvarka, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nei į VD dėl laikymo sąlygų (b. l. 25–32), nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 130,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 14 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui V. S. 130,00 Eur ( šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundą dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja        Jolanta Malijauskienė