Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-602-1410-13].docx
Bylos nr.: A-602-1410-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 188604574 atsakovas
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 288719620 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl išmokų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
Bylos dėl valstybinių pensijų
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Bylos sustabdymas
kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą

Administracinė byla Nr. A602-1410/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. balandžio 15 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2272-(2); 2) priteisti solidariai iš atsakovų 2010-2012 metais neišmokėtą pareigūnų valstybinės pensijos dalį – 17 553,08 Lt.

Skunde nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-5113 jam buvo paskirta 959,77 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau 2010 m. vasario 26 d. atsakovas jam išmokėjo tik 343,29 Lt dydžio valstybinę pensiją. Pažymėjo, jog 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Atsakovas 2010 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1D-2272-(2) nurodė, kad valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už 2010, 2011 metus ir 2012 metų 8 mėnesius išmokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Iš viso per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovas, nepagrįstai taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui neišmokėjo 16 717,22 Lt valstybinės pensijos. Manė, kad pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jam buvo perskaičiuota nepagrįstai, tokiu būdu pažeidžiant pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojant jo konstitucinę teisę į nuosavybę. Pabrėžė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Įvertinus 5 procentų palūkanas iš viso per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 17 553,08 Lt valstybinės pensijos dalis. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, jis negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai pareigūnų valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, ir nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu. Pareiškėjui, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo perskaičiuota valstybinė pensija, o atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Teigė, jog mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją neturėjo pagrindo, kadangi galiojo Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis ir buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensiją. Manė, kad nėra pagrindo naikinti VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2272 (2). Pažymėjo ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Manė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti iš atsakovų 17 553,08 Lt pensijos dalį bei panaikinti VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2272(2).

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Tarnyba, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjime nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų (toliau – ir pensijos) skyrimo mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Nurodė, jog pareiškėjui 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta 959,77 Lt pensija už tarnybą neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, valstybinė pensija jam buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, atitinkamai už 2010 m. sausio mėn. išmokėta 343,29 Lt valstybinė pensija. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Akcentavo, jog Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

 

II.

 

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 298,81 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

              Teismas nustatė, jog pareiškėjui VRM 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta 959,77 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 10 d. su skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją (b. l. 6). VRM, atsakydama į pareiškėjo skundą, 2010 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1D-2272-(2) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į tai, pareiškėjui buvo apskaičiuota mokėtina pensijos dalis – 343,29 Lt. Kadangi įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, mokėti pareiškėjui paskirtos pensijos ir išmokėti nepriemoką nėra pagrindo.

              Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos), 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011 m. gruodžio 28 d., 1 dalimi bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92.

              Teismas taip apžvelgė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo turinį, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu.

              Sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ginčijamas VRM sprendimas buvo grindžiamas minėtomis teisės aktų nuostatomis, konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad jis neteisėtas. Taip pat nurodė, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama.

              Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 bei šio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 bei nurodė, jog ta aplinkybė, kad kai konkrečiu atveju pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

              Apibendrino, jog taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas, atitinkamai neišmokėta iš viso 5459,04 Lt pagrįstai. Tuo tarpu per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nebuvo išmokėta 15 298, 81 Lt (b. l. 147), nors, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas.

              Teismas vadovavosi LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei pažymėjo, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 15 298,81 Lt – turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

              Akcentavo ir tai, jog nors pareiškėjas prašė priteisti 5 procentų palūkanas nuo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, jo pagrindinis reikalavais yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių, todėl vadovaujantis cituotoje byloje suformuluotais LVAT išaiškinimais, pareiškėjo teisės į pensiją konkrečiu atveju bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį, o minėtosios viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

 

III.

 

              Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 166 – 167), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo pakeisti.

              Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

              Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 171).

              Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 173 – 174) prašo: 1) atmesti atsakovų apeliacinį skundą; 2) priteisti iš atsakovų už 2010 – 2012 metus jam neišmokėtą 15 809,15 Lt valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) nurodyti Sveikatos priežiūros tarnybai 2013 ir tolesniais metais mokėti jam 959,77 Lt dydžio valstybinę pensiją už kiekvieną mėnesį.

              Atsiliepime nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

              Priduria, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Priešingai – išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

              Atkreipia dėmesį, jog LVAT minėtoje nutartyje taip pat pripažino teisėtais pareiškėjo, kuriam valstybinė pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet ir kaip dirbančiam (turinčiam draudžiamųjų pajamų) pensijos gavėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kurios nuostatas Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, reikalavimus priteisti neišmokėtos valstybės pensijos dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje nurodė, jog remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus.

              Teigia, jog remiantis šia nutartimi, jam už 2010 – 2012 metus turėjo buti išmokėta ne Sveikatos priežiūros tarnybos paskaičiuota ir Vilniaus apygardos administracinio teismo priteista 15 298,81 Lt suma, o visiškai neišmokėta 15 809,15 Lt valstybinė pareigūnų pensijos dalis. Akcentuoja, jog ši suma skiriasi nuo mano prašytos priteisti (be palūkanų) 16 717,22 Lt sumos, kadangi sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. sausio mėnesį pervedė į jo sąskaitą 808,13 Lt sumą už 2012 metų gruodžio mėnesį. Pabrėžia, jog Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 metais ir toliau jam moka ne visą jam paskirtą 959,77 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensiją, o 808,13 Lt pensijos dalį. Taigi, kiekvieną mėnesį jam yra nesumokama 151,64 Lt pensijos dalis.

             

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

              Apeliacinis skundas atmestinas.

              Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. P. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

              Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui VRM sekretoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11D-5113 nuo 2008 m. gruodžio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 959,77 Lt valstybinė pensija (b. l. 21). Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui ši pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuota. Būtent – pritaikius 0,0842 koeficientą, jam paskirta valstybinė pensija sumažėjo iki 808,13 Lt (959,77 Lt * 0,842). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota dar kartą, t. y. pritaikius šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jam sumažinta valstybinė pensija buvo dar kartą mažinama 0,4248 koeficientu.

              Pareiškėjas, nesutikdamas su jam perskaičiuotos valstybinės pensijos dydžiu, 2010 m. kovo 10 d. kreipėsi į VRM, kuri 2010 m. kovo 26 d. atsakymu Nr. 1D-2272-(2) atsakė jam, kad mokėti 959,77 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo (b. l. 29).

              Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2272-(2) bei priteisti solidariai iš atsakovų 2010-2012 metais neišmokėtą pareigūnų valstybinės pensijos dalį – 17 553,08 Lt.

              Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bylą, sprendė, jog jo skundas tenkintinas iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 298,81 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

              Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą bei priteisė pareiškėjui susidariusią neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, todėl naikinti jo sprendimo nėra pagrindo.

              Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

              Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

              Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

              Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.

              Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

              Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai nebuvo priteista valstybinės pensijos neišmokėta suma, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi, vadovaujantis aukščiau cituotu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinė pensija šioje plotmėje buvo mažinta teisėtai. Tuo tarpu pakartotinai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pensija buvo mažinama nepagrįstai, kadangi minėtoji teisės norma aktualiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta antikonstitucine. Būtent ši, pagal prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą teisės normą pareiškėjui pakartotinai nepagrįstai sumažinta suma, teismo ir buvo pagrįstai priteista.

              Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo motyvu, jog Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia yra nukreipiama į ateitį. Todėl, jo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ginčui taikomas būti negalėjo.

              Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

              Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.

              Pareiškėjas savo ruožtu atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą kelia jam priteistos valstybinės pensijos nepriemokos dydžio teisingumo klausimą. Būtent – pareiškėjas argumentuoja, jog jam konkrečiu atveju teismo turėjo būti priteista ne 15 298,81 Lt dydžio pensijos suma, o visiškai neišmokėta 15 809,15 Lt valstybinė pareigūnų pensijos dalis. Pabrėžia, jog ši suma skiriasi nuo jo prašytos teisme priteisti 16 717,22 Lt sumos, kadangi Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. sausį pervedė į jo sąskaitą 808,13 Lt sumą už 2012 m. gruodžio mėnesį. Pareiškėjas atsiliepime taip pat prašo įpareigoti 2013 m. ir tolesniais metais mokėti jam 959,77 Lt dydžio pensiją, pradedant nuo 2013 m. sausio mėnesio, išmokant 151,64 Lt nepriemoką už kiekvieną mėnesį.

              Pakartotinai patikrinusi byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos pažymą (b. l. 147), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui kitokią nei pirmosios instancijos teismo priteistą 15 298,81 Lt neišmokėtą pensijos dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ši suma yra taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį susidaręs pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtas pensijos skirtumas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo. Tuo tarpu teisėjų kolegijai nėra aišku, kodėl pareiškėjas atsiliepime įvardija kitokią – 15 809,15 Lt – sumą. Pastebėtina, jog nors pareiškėjas ir paaiškina, kad Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. sausio mėnesį pervedė į jo sąskaitą 808,13 Lt sumą, tačiau šie jo argumentai, teismo vertinimu, kitokių išvadų nesuponuoja.

              Atkreiptinas dėmesys, jog ginčui aktuali yra pareiškėjui nesumokėta pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo, susidariusi dėl nepagrįsto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Pastebėtina, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (Žin., Nr. 82-4274), todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi aplinkybėmis, įvykusiomis po šio laiko momento. Be to, jis prašo teismo įpareigoti jam ateityje mokėti 959,77 Lt valstybinę pensiją, tačiau tenkinti tokio pareiškėjo reikalavimo nėra jokio pagrindo, kadangi, remiantis aukščiau pateiktais išaiškinimais, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jam pensija iki 808,13 Lt buvo sumažinta pagrįstai. Be to, pareiškėjas nepadavė apeliacinio skundo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjo prašymu keisti priimto sprendimo pareiškėjo naudai. Apeliacinis procesas yra pradedamas byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva. 

              Apeliaciniame skunde kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovai iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, taipogi nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisakys.

              Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, o procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl naikinti jo sprendimo atsakovo apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo. Spręstina, jog jis paliktinas nepakeistu, apeliacinį skundą atmetant.

 

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

              Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                       Ramūnas Gadliauskas

 

 

                                                                      Veslava Ruskan

 

 

                                                                                    Arūnas Sutkevičius