VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

vertėjaujant O.V.,

dalyvaujant pareiškėjui V.S. (V.S.), jo atstovui advokatui V.M.,

atsakovo atstovui D.J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.S. (V.S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

           Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V.S. (V.S.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 23S86190 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. 

Nurodo, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs 1940 m. birželio 16 d., nuo 1970 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduotas 1993 m. spalio 22 d., o vėliau kas penkerius metus buvo pratęsiamas. Paskutinio pažymėjimo nuolat gyventi Lietuvoje galiojimo terminas baigėsi 2023 m. kovo 26 d., todėl prieš jam pasibaigiant 2023 m. kovo 14 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. 2023 m. birželio 30 d. pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo Sprendimas, kuriuo Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui). Sprendime pažymima, kad pareiškėjas kartu su prašymu pateikė užpildytą Migracijos departamento parengtą klausimyną, į kurio 11-tą klausimą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai“), pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Kadangi pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui įvertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), pagal VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 (toliau – ir Išvada) pateiktą vertinimą, jei užsienietis nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat tai rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Pažymi, jog Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 10 d. organizavo pareiškėjo apklausą, kurios tikslas buvo išsiaiškinti jo poziciją dėl Rusijos Federacijos vykdomų veiksmų Ukrainoje ir patikslinti klausimyne nurodytą informaciją. Migracijos departamento Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas apklausos metu vangiai ir nekonkrečiai atsakinėjo į užduotus klausimus, paklausus, ar jis palaiko karą, nurodė, kad apskritai jokio karo nepalaiko. Taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Turkijai, vėliau aiškino, kad nežino, kam priklauso Krymas, nes nesidomi politika. Per apklausą nurodė, kad žinių nežiūri, laikraščių neskaito, jam įdomūs tik filmai ir muzika. Įvertinus apklausos duomenis, buvo padaryta išvada, kad apklausa buvo neinformatyvi, užsienietis iš dalies atsisakė išsakyti savo nuomonę, todėl tai sudarė pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas pagal VSD Išvadoje pateiktą vertinimą kelia grėsmę valstybės saugumui. Papildomai atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas turi sūnų, gyvenantį Rusios Federacijoje, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, o tai rodo, kad jis nėra lojalus Lietuvai. Be to, pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos ar moka ją nepakankamai gerai, o tai, pasak atsakovo, jį charakterizuoja kaip negerbiantį Lietuvos Respublikos. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas tarnavo Sovietų Sąjungos armijoje, tai įrodo, kad jis yra lojalus Rusijos Federacijai.

Nurodo, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos pilietė, jų santuoka įregistruota 1963 m. gegužės 5 d. Faktiškai pareiškėjas nuo 1960 m. nepertraukiamai gyvena Lietuvos teritorijoje. Nuo 1993 m. atsiradus naujam teisiniam reguliavimui, jis kas penkerius metus gauna pažymėjimą nuolat gyventi Lietuvoje. Leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pagrindas – šeimos susijungimas. Pareiškėjas dirbo Lietuvoje, įgijo tam tikrą stažą, todėl gauna iš Lietuvos pensiją (nuo 2002 m.).  Kadangi Rusijoje gyveno pareiškėjo tėvai, jis kartą per metus juos aplankydavo. Mirus tėvams, pareiškėjas jau aštuonerius ar daugiau metų nesilankė Rusijoje. Pagal tautybę jis ir jo sutuoktinė yra rusai, šia kalba pareiškėjas ir įprato bendrauti taip ir nepramokęs geriau lietuvių kalbos. Tačiau ši aplinkybė niekaip nelemia, kad pareiškėjas negerbia Lietuvos Respublikos, jos santvarkos, institucijų ir piliečių.

Tvirtina, jog pagrindinis dalykas, dėl kurio atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, yra tai, kad pareiškėjas nurodė, jog Krymas priklauso Rusijai. Mano, dėl šios situacijos įvyko nesusipratimas. Pareiškėjas nesitikėjo, kad įprastas apsilankymas Migracijos departamente dėl pažymėjimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo sukels nesklandumų. Jam jau 83-eji, todėl bet kokie pakeitimai tokio amžiaus asmeniui yra sunkiau suprantami. Atsakovui pateikus pareiškėjui užpildyti klausimyną lietuvių kalba niekas aiškiai nenurodė instrukcijų, kaip klausimyną pildyti, kokios jo atsisakymo pildyti ar neteisingo užpildymo pasekmės. Pareiškėjas manė, kad klausimyno užpildymas yra naujai atsiradęs įprastas formalumas, kuris bus toks pat kaip ir anksčiau galiojusios procedūros. Nesuprasdamas pakankamai lietuvių kalbos, neturėdamas kvalifikuoto vertėjo, pareiškėjas galėjo nesusivokti atsakydamas į kai kuriuos klausimus bei priskyręs Krymą Rusijai tiesiog suklydo. Be to, atsakovo darbuotojai nepadėjo pareiškėjui pildyti klausimyno, taip pat neužtikrino kvalifikuoto vertėjo. Pareiškėjo poziciją pagrindžia jo žodinė apklausa, vykusi 2023 m. gegužės 10 d., kurioje jis nurodė, kad yra prieš bet kokios formos karą ir susiejo Krymą su Turkija, kadangi jaunystėje daug skaitė ir domėjosi Rusijos bei Turkijos 18 amžiaus antros pusės karais dėl Krymo ir kitų teritorijų.

Teigia, kad jis jokios grėsmės Lietuvai nekelia, jo amžius, įvairios ligos (viena iš jų onkologinė) fiziškai nesudaro galimybių pareiškėjui veikti aktyviai prieš Lietuvos valstybę. Be to, Įstatymo 53 straipsnio 8 dalis išskiria asmenis, kuriems sukako 75 metai, t. y. jiems nereikia laikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino (Įstatymo 53 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjui jau 83-eji, todėl atsakovo darbuotojai, tvarkydami tokio asmens reikalus, turėtų ypač atidžiai patikrinti jo adekvatumą, kalbos mokėjimą. Šiuo atveju dėl laiku nesuteiktos reikiamos pagalbos pareiškėjas neteisingai užpildė dokumentus. Skundžiamo Sprendimo motyvai dėl pareiškėjo sūnaus ir fakto, kad pareiškėjas tarnavo sovietų armijoje, yra nepakankami sprendžiant jo lojalumo ir (ar) grėsmės Lietuvai klausimą. Pagal galiojančius teisės principus, bet kokia teisinė atsakomybė yra individuali, todėl pareiškėjas negali atsakyti už sūnaus pasirinktą  pilietybę, gyvenamąją vietą bei jo veiklą. Daugelis ne tik rusų tautybės, bet lietuvių tautybės asmenų atliko karo prievolę Sovietų Sąjungoje, tačiau objektyviai vertinant, tai nepagrindžia tokio asmens lojalumo svetimos šalies santvarkai ir vykdomai politikai.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti. Nurodė, kad buvo girdėję, jog Kryme įvyko referendumas, kuriame žmonės pasisakė už jo prisijungimą prie Rusijos, todėl pildydamas klausimyną ir nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tačiau jis nepritaria Krymo aneksijai ir, jo nuomone, Krymas de jure (teisiškai) priklauso Ukrainai. Paaiškino, kad nors sūnus gyvena Rusijoje, tačiau šioje šalyje pareiškėjas nebuvo daugiau nei 8 m., ryšį su sūnumi palaiko tik telefonu, daugiau jokių giminių Rusijoje neturi. Paaiškino, kad jam jau 83 m., dėl prastos sveikatos (serga diabetu ir onkologine liga) iš namų nebeišeina, todėl jokios grėsmės Lietuvai kelti negali. Prašo leisti numirti jo antroje tėvynėje Lietuvoje.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną nesuprato klausimo, manė, kad klausiama, kam de facto (faktiškai) priklauso Krymas, todėl ir nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

             Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad 2023 m. balandžio 12 d. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad, VSD nuomone, jei užsienietis atsakydamas į 11-tą klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Šiuo atveju atsakovas ne tik vertino pareiškėjo atsakymą į 11-tą klausimą, bet ir papildomai jį apklausė 2023 m. gegužės 10 d. Per minėtą apklausą darbuotojai uždavinėjo pareiškėjui daugybę klausimų bandydami sužinoti jo poziciją, kam priklauso Krymas, apie Kryme vykusį referendumą, apie Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, tačiau pareiškėjas vengė atsakinėti į klausimus. Užsienietis teigė, kad į provokuojamus klausimus neatsakinės, nes dėl savo turimos pozicijos gali turėti pasekmių. Taigi, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nors apklausa ir nebuvo informatyvi, bet pareiškėjas turi savo poziciją, kuri iš esmės pateisina Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad jam Migracijos departamento pateiktas klausimynas buvo neaiškus, nesuprantamas ir pateiktas tik lietuvių kalba, nepaaiškinus pasekmių. Iš pateikto klausimyno matyti, kad jis sudarytas ne tik lietuvių kalba, bet yra aiškus vertimas ir į rusų kalbą, kurį iš dalies ir pildė pareiškėjas. Be to, klausimyno pradžioje yra paaiškinta, kad užsienietis privalo išsamiai ir sąžiningai atsakyti į klausimus lietuvių, rusų ar anglų kalbomis. Be to, pareiškėjui ne tik buvo pateiktas klausimynas, bet ir atlikta jo apklausa, kurios metu buvo užduodami klausimai, pareiškėjas galėjo aiškintis klausimus ir pateikti atsakymus savo kalba. Iš apklausos matyti, kad pareiškėjas vengė atsakyti į klausimus ir išsakyti savo poziciją, vertindamas klausimus kaip provokuojamus ir nurodydamas, kad atsakymai į tokius klausimus jam gali sukelti neigiamų pasekmių. Tai, atsakovo nuomone, patvirtina, jog pareiškėjas aiškiai suprato, ko jo klausiama, tačiau savo konkrečios pozicijos atvirai neišsakė suvokdamas galinčias kilti pasekmes.

Pažymi, kad Sprendime buvo įvertinta ir kontekstinė informacija, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jo galimus veiksmus, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tad sprendžiant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Šiuo atveju užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir taip daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

Nurodo, jog šiuo atveju buvo atsižvelgta į individualią pareiškėjo situaciją, tačiau net ir skunde minimos dar nevertintos aplinkybės nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Kaip matyti, Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas rėmėsi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Mano, jog ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant Sprendimą buvo įvertinta ir pareiškėjo individuali situacija, t. y. ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė, sūnus Rusijos Federacijos pilietis), socialiniai (gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1970 m. spalio 22 d. Lietuvoje, leidimas nuolat gyventi išduotas 1993 m. spalio 22 d.), ekonominiai (nuo 2002 m. birželio 14 d. nedirba) bei kitos aplinkybės (nėra duomenų, kad buvo kreipęsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, valstybinės kalbos nemoka arba moka ją nepakankamai gerai, ilgą laiką tarnavo Sovietų Sąjungos armijoje).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 Nurodo, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

VSD nuomone, pareiškėjas, leidimo nuolat gyventi pakeitimo procedūros metu pildydamas atsakovo parengtą klausimyną, kuriame klausimai suformuluoti tiek lietuvių, tiek ir rusų kalbomis, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (atsakymas į klausimyno 11 klausimą). Tikslindamas klausimyne pateiktą informaciją, pareiškėjas per žodinę apklausą Migracijos departamente nepaneigė klausimyne nurodyto savo įsitikinimo dėl Krymo priklausymo Rusijai. Nors formaliai pareiškėjas klausimyne pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje (atsakymas į klausimyno 10 klausimą), tačiau apklausoje  sąmoningai vengė konkrečiai ir aiškiai atsakyti i užduodamus klausimus: pvz., uždavus klausimą, ar palaiko konkretų Rusijos vykdomą karą, pareiškėjas tik abstrakčiai atsakė, kad nepalaiko jokio karo.

Nurodo, jog VSD 2023 m. Išvadoje atsakovui pateikė vertinimą, kad, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečio, pritariančio Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD įsitikinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Taip būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jei užsienietis, pildydamas atsakovo parengtą klausimyną, teigiamai atsako į klausimyno 10-tą klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ ir (ar) atsakydamas į 11-tą klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. O tai rodo, kad asmuo уrа lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybes institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2023 ir 2022 metų – grėsmių vertinimo ataskaitose.

Teigė, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo Rusijos režimui palankios ir palaikančios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad jis gyvena Lietuvoje nuo 1960 m., ir kiti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam pareiškėjo palankumui Rusijos režimui) leidimas nuolat gyventi jam turėjo būti pratęstas automatiškai.

            Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

              Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 23S86190 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 14 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 7.2(2) punktu, kartu su prašymu pateikė užpildytą Migracijos departamento parengtą klausimyną, kuriame, atsakydamas į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai

Pagal VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 (Išvadoje) pateiktą vertinimą, jei užsienietis nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vadinasi, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat tai rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tačiau VSD rašte siūlo tam tikrus sprendimus dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvoje priimti atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes, todėl Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 10 d. organizavo apklausą, kurios tikslas buvo išsiaiškinti užsieniečio poziciją dėl Rusijos Federacijos vykdomų veiksmų Ukrainoje ir patikslinti klausimyne nurodytą informaciją. Pareiškėjas apklausos metu vangiai ir nekonkrečiai atsakinėjo į užduotus klausimus, uždavus klausimą, ar palaiko karą, atsakė, kad jokio karo nepalaiko, apskritai jokio. Dėl Krymo nurodė, kad jis priklauso Turkijai, vėliau nurodė, kad nežino, kam priklauso Krymas, nes nėra politikas. Per apklausą nurodė, kad žinių nežiūri, laikraščių neskaito, jam įdomūs tik filmai ir muzika.

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. 

Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, jog neturėdamas pakankamų lietuvių kalbos žinių, vertėjo, galėjo nesusivokti atsakydamas į kai kuriuos klausimyno klausimus. Teigė, jog pažymėdamas, kad Krymas priklauso Rusijai, suklydo, nes nesuprato klausimo esmės, buvo girdėjęs apie Kryme įvykusį referendumą, kuriame žmonės pritarė Krymo prisijungimui prie Rusijos Federacijos, todėl ir pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pabrėžė, kad per apklausą Migracijos departamente nurodė, kad yra prieš bet kokios formos karą ir susiejo Krymą su Turkija, kadangi jaunystėje daug skaitė ir domėjosi Rusijos bei Turkijos 18 amžiaus antros pusės karais dėl Krymo ir kitų teritorijų. Teismo posėdyje nurodė, kad nepritaria Krymo aneksijai ir, jo nuomone, Krymas de jure priklauso Ukrainai.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad VSD savo Išvadoje (kuri yra ginčijamo Sprendimo dalis) nurodė, kad asmenys, pildydami Migracijos departamento klausimyną ir pažymėdami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, t. y. deklaruojantys, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad klausimyne pareiškėjui buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo įsitikinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip minėta, klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą. Kaip minėta, pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“. Taigi, pareiškėjas, pildydamas klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai.

Pastebėtina, kad Migracijos departamentas, konkrečiu atveju spręsdamas asmenų prašymus ,ar išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir priimdamas atitinkamus sprendimus, turi nurodyti priežastis, paskatinusias priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas negali apsiriboti vien kitos institucijos priimto sprendimo turiniu (VSD išvada) ir vien šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Priešingai, Migracijos departamentas turi vertinti visumą duomenų, bet ne atskirus duomenis, kaip šiuo atveju padaryta skundžiamame Sprendime. Migracijos departamentas, kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija, privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje                 C-159/21 | Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. yra išaiškinęs, jog sprendžiančioji institucija (Migracijos departamentas) turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes vertindama asmenų prašymus, bei nurodyti priežastis, paskatinusias priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat nurodė, jog nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, tačiau ši institucija (Migracijos departamentas) turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Kaip matyti, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejo tik su jo atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta prieš tai, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens (pareiškėjo) veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Be kita ko, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog 10-ame klausime (klausimyne) nors pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijai, tačiau šį pasirinkimą pažymėjo, nes suklydo.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog ginčijamame Sprendime nėra įvertintas minėtas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus, sprendimas priimtas neatlikus išsamesnio tyrimo dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos karo Ukrainoje ir susijusių aspektų požiūriu. Taigi, teismas mano, jog atsakovas selektyviai vertino pareiškėjo atsakymus, t. y. priimant Sprendimą buvo atsižvelgta tik į pareiškėjo 11-to klausimo atsakymą (dėl Krymo priklausymo) ir visiškai neatsižvelgta į 10-tą klausimą (dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje), kur pareiškėjas nurodė ir išreiškė savo valią, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje.

Migracijos departamentas taip pat nurodo, jog iš 2023 m. gegužės 10 d. apklausos (kurios atsakymais remdamasis priėmė ginčijamą Sprendimą) matyti, kad pareiškėjas vengė atsakyti į klausimus ir išsakyti savo poziciją, klausimus vertindamas kaip provokuojamus, į kuriuos atsakymai gali jam sukelti neigiamų pasekmių. O tai, pasak atsakovo, patvirtina, jog pareiškėjas aiškiai supranta, ko jo klausiama ir norima sužinoti, tačiau savo konkrečios pozicijos atvirai neišsako suvokdamas galinčias kilti pasekmes. Skunde tik deklaratyviai pabrėžia nepalaikantis jokio karo, bet neišsako, kad Rusijos Federacija neturėjo pagrindo įsiveržti į Ukrainą ir ten pradėti karinius veiksmus.

Tačiau teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka, pažymi, kad pareiškėjas, kaip jau minėta anksčiau, tiek pildydamas klausimyną, tiek apklausoje Migracijos departamente yra aiškiai nurodęs, kad nepritaria bet kokia karinei agresijai. Apklausoje pareiškėjas konkrečiai nurodė, kad yra prieš bet kokios formos karą. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad pildydamas klausimyną dėl savo amžiaus gerai nesuprato klausimo, suklydo atsakydamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau nurodė, kad nepritaria Krymo aneksijai ir Krymas de jure priklauso Ukrainai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris ilgą laiką (pirmasis leidimas pareiškėjui išduotas 1993 m. spalio 22 d.) gyveno Lietuvos Respublikoje (nuo 1960 m.), yra susaistytas šeiminiais ryšiais su Lietuvos Respublikos piliete, užmezgė Lietuvoje kitus socialinius ir ekonominius ryšius (dirbo, nuo 2022 m. birželio 14 d. įgyta teisė į senatvės pensiją), be to, yra garbaus amžiaus (83 m.) ir silpnos sveikatos (serga įvairiomis ligomis, nebeišeina iš namų), turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, tiek ir jo šeimai, todėl toks sprendimas turi būti ypač argumentuotas bei motyvuotas, proporcingas bei adekvatus. Teismo įsitikinimu, nors Migracijos departamentas Sprendime nustatė pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, tačiau pakankamai neįvertino jų reikšmingumo Sprendimo sukeliamų pasekmių kontekste, todėl priėmė neproporcingą Sprendimą.

Be to, aplinkybės, kad pareiškėjas nemoka pakankamai gerai lietuvių kalbos, nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, teismo įsitikinimu, negali būti vertinamos kaip aplinkybės, charakterizuojančios jį kaip galimai keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui.

Teismas sutinka su atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties. Tačiau vis dėlto šios bylos kontekste pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, atsižvelgta į surinktų duomenų visumą.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Pareiškėjo V.S. (V.S.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 23S86190.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo V.S. (V.S.) 2023 m. kovo 14 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                          Asta Adamonytė-Šipkauskienė

                                                                                           Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė

                                                                                              Sigita Fomičiova