Civilinė byla Nr. 2-1000/2012             

                                          Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nutarties, A. J. individualios įmonės bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-31-267/2012).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlė A. J. individualiai įmonei bankroto bylą.

Kreditorius A. J. kreipėsi į teismą su skundu dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių 2011-10-07 susirinkimo sprendimų panaikinimo, prašydamas panaikinti nutarimus:

1. Patvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitą Nr. 2 (nutarimas Nr.1.1);
2. Įpareigoti administratorių skelbti konkursą savavališkos statybos konservavimo darbams atlikti. Gavus komercinius pasiūlymus šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių veiksmų (nutarimas Nr. 2.1); 
3. Patvirtinti įmonės bendrasavininkų turto – žemės sklypų, pardavimo tvarką ( Nr. 3.1-3.7).  

Skundo dalis dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo grindžiama tuo, kad nėra dokumentų, patvirtinančių ataskaitoje nurodytus duomenis. Tokia ataskaita objektyviai neparemta, todėl negali būti tvirtinama. Bankroto administratorius nepateikė kreditoriams išsamios buhalterinės ataskaitos apie ūkinę-komercinę veiklą ir patirtas išlaidas. Kreditorius (savininkas A. J.) negavo jokios ataskaitos, nors kreipėsi daug kartų, jokio paaiškinimo apie patirtas išlaidas, o bankroto administratorius V. G. neleido susipažinti su buhalterine dokumentacija dėl patirtų pajamų ir išlaidų vykdant ūkinę-komercinę veiklą. Pateiktas kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 23 patvirtina, kad bankroto administratorius tik deklaruoja, jog pateikia visus buhalterinius dokumentus susijusius su administratoriaus ataskaita Nr. 2, bet realiai jos nepateikia.

Skundo dalis dėl savavališkos statybos konservavimo darbų organizavimo (nutarimas Nr.2.1) grindžiama tuo, kad pagal gautą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pranešimą 2011-09-23 Nr. (15.2)-2D-12194 bankroto administratorius pats informavo, kad artimiausiu metu įvyks bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimas, kuriame bus priimtas sprendimas skirti lėšas ir nedelsiant pabaigti priestato griovimo darbus. Apie tai buvo informuoti pastato nuomininkai raštu Nr. 2D-151752-(15.2). Be to administratoriui du kartus buvo pateiktas UAB „Jurgio baldų“ pasiūlymas baigti nugriauti pradėtą sandėlį, kurį pareiškėjas pats pradėjo griauti, už 3000 Lt. Todėl pateiktas kreditorių susirinkimui svarstyti nutarimas dėl statinio konservavimo, A. J. manymu, yra piktnaudžiavimas administratoriui suteiktais įgaliojimais iškraipant faktus. Skundo dalis dėl įmonės bendrasavininkų turto pardavimo (nutarimai Nr.3.1-3.7) grindžiama tuo, kad kreditorių susirinkimui buvo pateiktas pasiūlymas nepardavinėti įmonės bendrasavininkų turto, bet bankroto administratorius šio pasiūlymo nepateikė kreditoriams svarstyti. Toks kreditoriaus A. J. ignoravimas yra piktnaudžiavimas administratoriui suteiktomis teisėmis.

  Bankroto administratorius UAB „Tytus“ atsiliepimu į pateiktą skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2011-10-07 kreditorių susirinkimas buvo sušauktas nepažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo nustatytos tvarkos, visi ataskaitą pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti kreditoriams. Dėl didelės apimties su ataskaitą pagrindžiančiais dokumentais visiems kreditoriams buvo pasiūlyta susipažinti administratoriaus veiklos adresu. Visi šie dokumentai, vadovaujantis 2010-12-06 kreditorių susirinkime priimtu nutarimu, buvo pateikti kreditoriams susipažinti susirinkimo metu, tačiau A. J. susirinkime nedalyvavo, į administratoriaus buveinę neatvyko, o  administratoriaus paruoštos sąskaitos už dokumentų kopijas neapmokėjo. Skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2.1, susijusio su konkurso skelbimu savavališkos statybos konservavimo darbams atlikti, dalyje administratorius nurodė, kad šiuo atveju kreditoriai nesprendė nei priestato nugriovimo, nei konservavimo klausimų. Tik, atsižvelgdami į tai, kad Statybos įstatymo 28 str. 4 d. nuostatos suteikia galimybę įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, siekia įvertinti konservavimo kaštus, kad galėtų spręsti kas kreditoriams yra ekonomiškai naudingiau, ar priestatą nugriauti, ar įteisinti. Kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju klausimu, administratoriaus teigimu, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, o A. J. teismui pateikto skundo argumentai šioje dalyje visiškai nepagrįsti.

Trečiasis asmuo UAB „Tojaris“ atsiliepimu į pateiktą skundą nurodė, kad A. J. skundas yra nepagrįstas, o jo veiksmai, kai be jokio teisinio pagrindo skundžiami visi kreditorių susirinkimo nutarimai, pažeidžia visų įmonės kreditorių interesus.    

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 14 d. nutartimi A. J. skundą tenkino iš dalies: panaikino 2011-10-07 kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 3.1-3.7 dėl bendrasavininkų turto pardavimo tvarkos nustatymo ir klausimą dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo perdavė kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, likusio skundo dalies netenkino. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2011-10-07 įvyko bankrutuojančios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti trys nutarimai: balsų dauguma buvo nutarta      patvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitą Nr. 2 (nutarimas Nr.1.1); įpareigoti administratorių skelbti konkursą savavališkos statybos konservavimo darbams atlikti. Gavus komercinius pasiūlymus šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių veiksmų (nutarimas Nr. 2.1); nustatyta įmonės bendrasavininkų turto – žemės sklypų pardavimo tvarka ( Nr. 3.1-3.7). 2011-10-07 įvykusiame susirinkime balsavo kreditoriai, kurių kreditoriniai reikalavimai – 983 536,07 Lt (98,63 procentai nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos). Skundžiami nutarimai priimti už juos balsavus kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro atitinkamai 52,24 ir 86,12 procentų nuo visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Prieš balsavo tik A. J. (123 005,56 Lt kreditorinis reikalavimas, t. y. 12,51 procentų nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos), kuris susirinkime nedalyvavo, balsavo raštu.

Dėl administratoriaus veiklos ataskaitos Nr. 2 tvirtinimo (nutarimas Nr. 1. 1) teismas nurodė, kad 2011-10-07 A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 23 duomenys, administratoriaus UAB „Tytus“ ir kreditoriaus UAB „Tojaris“ procesiniuose dokumentuose pateikti atsikirtimai ir juos pagrindžiantys dokumentai, bei kreditorių R. L. ir UAB „Dinalas“ direktoriaus A. Č. paaiškinimai teismo posėdyje paneigia pareiškėjo A. J. teiginius, susijusius su ataskaita pagrindžiančių dokumentų nepateikimu kreditoriams. Administratorius pateikė teismui įrodymus, kad ataskaitą pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti kreditoriams susipažinti susirinkimo metu. Be to, kreditoriams siųstuose pranešimuose apie susirinkimo sušaukimą buvo nurodyta, kad su visais dokumentais, susijusiais su susirinkimo darbotvarkės klausimais, galima susipažinti atvykus į administratoriaus veiklos patalpas, adresu Tilžės g. 13, Šiauliuose. A. J. šia teise nepasinaudojo, nors turėjo tokia galimybę jau nuo 2011-01-11. ĮBĮ 23 straipsnio 11 punktas įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisę nustatyti, kokia tvarka kreditoriai, įmonės savininkas gauna iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. 2010-12-06 A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkime Nr. 14 buvo nutarta, kad „informacija, norintiems gauti rašytinės formos dokumentų kopijas teikiama – už jas sumokėjus bankroto administratoriui dokumentų spausdinimo/švietimo kainą“ (127, 128 b. l.). A. J. už jo prašomų pateikti įmonės dokumentų kopijų paruošimą buvo pateikta sąskaita, tačiau jis jos neapmokėjo. Todėl kopijos jam ir nebuvo pateiktos.

Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies  20 punkto, 23 straipsnio 4 punkto ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai, ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Kadangi administratorių ir bankrutuojančią įmonę sieja prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju administratoriaus veiklos ataskaita buvo pakartotinai svarstoma kreditorių susirinkime ir ją patvirtino įmonės kreditoriai, kurių kreditorinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 86,12 procentų visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. 2011-10-07 kreditorių susirinkimas buvo sušauktas ir skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant ĮBĮ 22 ir 24 straipsniuose nustatytos tvarkos. Taip pat teismas nurodė, kad A. J. skunde nurodyti argumentai dėl administratoriaus UAB „Tytus“ netinkamai atliekamų įmonės administravimo funkcijų paneigti teismui pateiktais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2011-03-21 patikrinimo akto ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie ūkio ministerijos administratorių veiklos tikrinimo komisijos 2011-04-12 išvadomis, bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2011-04-06 nutarimo Nr. AT-4/07-2011 duomenimis.

Dėl savavališkos statybos konservavimo darbų organizavimo (nutarimas Nr. 2.1) teismas nurodė, kad kreditorių susirinkime administratorius pateikė svarstyti klausimą dėl savavališkos statybos nugriovimo (pagal 2010-12-06 kreditorių susirinkimo protokolą Nr.12 bei 2011-03-29 kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 17, 7.1. nutarimą), tačiau susirinkime dalyvavę kreditoriai balsų dauguma nutarė įpareigoti administratorių skelbti konkursą savavališkos statybos konservavimo darbams atlikti. Gavus komercinius pasiūlymus šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių veiksmų. Nutarimas priimtas kreditorių daugumos sprendimu, įvertinus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatas, suteikiančias statytojui galimybę įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą. Teismas sutiko su administratoriaus ir byloje dalyvaujančių kreditorių atsikirtimais, kad įmonės kreditoriai turi teisę iš naujo vertinti priestato griovimo ir savavališkos statybos įteisinimo kaštus, siekdami pasinaudoti galimybe legalizuoti nelegalią statybą ir realizuoti bankrutavusios įmonės turtą kuo didesnėmis kainomis, šis kreditorių sprendimas atitinka daugumos kreditorių interesus ir negali būti naikinamas (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.). 

Dėl įmonės bendrasavininkų turto pardavimo tvarkos (nutarimai Nr.3.1-3.7) teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo eigoje nustatyta, kad ketinamuose parduoti sklypuose yra statiniai, kurie įregistruoti viešajame registre. Todėl teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas pardavinėti varžytinėse tik žemės sklypus, be juose esančių pastatų, negali būti vertinamas kaip atitinkantis kreditorių interesus, nes tokiu nutarimu dirbtinai mažinama realizuojamo savininkų turto vertė, todėl skundas šioje reikalavimo dalyje tenkinamas, panaikinant 2011-10-07 kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 3.1-3.7 dėl bendrasavininkų turto pardavimo tvarkos nustatymo ir klausimas dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo perduotinas kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.  

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius A. J. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimų Nr. 11, 12, 13 buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi. Bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimas 2011 m. spalio 7 d. vėl nagrinėjo tuos pačius klausimus. Kadangi Šiaulių apygardos teismo teisėja jau buvo šiais klausimais priėmusi nutartį, kuri buvo panaikinta, todėl ta pati teisėja dėl galimo šališkumo ir išankstinio nusistatymo negalėjo nagrinėti šios bylos.

2. Administratoriaus teikiamos veiklos ataskaitos sudėtinė dalis yra administratoriaus atsiskaitymas kreditorių susirinkimui dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų, o bankroto administratorius kreditoriams turi pateikti pakankamai įrodymų, kad pagrįstų faktiškai patirtas išlaidas, net jei jos neviršija patirtų administravimo išlaidų nustatytų dydžių, t. y. administratorius turi atsiskaityti kreditoriams ne tik už išlaidas, kurios viršijo/neviršijo nustatytus dydžius, bet už visas realiai patirtas išlaidas. Ar išlaidos yra patirtos, nustatoma pagal tinkamai įformintus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Nagrinėjamu atveju bankrutavusi A. J. individuali įmonė tęsia veiklą, todėl kreditoriams privalomai turi būti pateikti ir ūkinės – komercinės veiklos pajamas – išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie tai, kad kartu su bankrutavusios A. J. individualios įmonės administratoriaus ataskaita Nr. 2 būtų buvę pateikti ir ją pagrindžiantys dokumentai bei būtų buvę skirta pakankamai laiko su jais kreditoriams susipažinti nėra. Nepateisinamas reikalavimas iš savininko (pareiškėjo) sumokėti           5 768,05 Lt sumą už 2884 lapus kopijų, kurių turinys neatitinka prašomų dokumentų kopijų turinio.

3. Pagal Lietuvos įstatymus bankrutavusios įmonės administratorius gali disponuoti tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotu nekilnojamuoju turtu (CK 4.48 str. 1 d., 4.49 str. 4 d., 6.396 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymas 4 str., 9 str. 1 d. 4 p.). Administratoriaus sprendimas konservuoti nelegaliai pastatytą sandėlį yra piktnaudžiavimas tarnyba, bei juo pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Be to, pats bankroto administratorius 2011-09-23 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pranešime Nr. (15.2)-2D-12194 nurodė, kad artimiausiu metu įvyksiančiame bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkime bus priimtas sprendimas skirti lėšas ir nedelsiant pabaigti priestato griovimo darbai. Bankroto administratorius verčia pareiškėją mokėti baudas už reikalavimo nevykdymą, bylinėtis su statybos inspekcija, nes šio priestato įregistruoti teisiškai negalima.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Kreditoriai, kaip teisinių santykių, susiklostančių vykstant bankroto procesui, dalyviai, yra vieni pagrindinių bankroto proceso subjektų, lemiančių bankroto proceso kolektyvinį pobūdį. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Taip visų kreditorių interesai yra sujungiami ir jiems atstovaujama, nes įmonių bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o kreditorių visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip tęs ar nutrauks įmonė savo ūkinę komercinę veiklą, įmonė bus likviduojama ar bus sudaryta taikos sutartis ir pan. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nurodyta, kad įmonės administratorius teikia informaciją kreditoriams, savininkui (savininkams) kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tokios informacijos teikimas yra viena iš bankroto administratoriaus funkcijų. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. individualios įmonės kreditorių 2010 m. gruodžio 6 d. susirinkime dėl informacijos apie bankroto procesą buvo nutarta, kad norintiems gauti rašytinės formos dokumentų kopijas, bus teikiama už jas sumokėjus bankroto administratoriui dokumentų spausdinimo (švietimo) kainą (b. l. 127). Esant tokiai kreditorių susirinkime nustatytai informacijos teikimo tvarkai, asmuo, prašantis suteikti informaciją, privalo padengti dokumentų parengimo išlaidas. Bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorius A. J. ginčija 2011 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administratoriaus ataskaitos Nr. 2 tvirtinimo tuo pagrindu, kad administratorius įmonės kreditoriams nepateikė ataskaitos Nr. 2 išlaidų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų. Tačiau bylos duomenys paneigia šiuos apelianto argumentus. Byloje esančiame A. J. individualios įmonės kreditorių 2011 m. spalio 7 d. susirinkimo protokole Nr. 23 pažymėta, kad svarstant administratoriaus veiklos ataskaitą Nr. 2, bankroto administratorius pateikė kreditoriams visus buhalterinius dokumentus susijusius su administratoriaus ataskaita ir atsakė į visus kreditoriams kilusius klausimus dėl ataskaitos (b. l. 45-48). Taip pat minėtame protokole pažymėta, jog bankroto administratorius A. J. 2011 m. sausio 11 d., vadovaudamasis bankrutavusios įmonės kreditorių 2010 m. gruodžio 6 d. susirinkime dėl informacijos apie bankroto procesą priimtu nutarimu, parengė prašomų dokumentų kopijas bei pateikė išankstinę sąskaitą faktūrą už dokumentų parengimą. Pakartotinai 2011 m. spalio 3 d. pateikta A. J. išankstinė sąskaita faktūra už dokumentų kopijų parengimą, tačiau nė viena sąskaita nebuvo apmokėta. Apeliantas šių aplinkybių neginčija tik nurodo, kad nepateisinamas administratoriaus reikalavimas sumokėti už dokumentų kopijas, kurių turinys neatitinka prašomų dokumentų kopijų turinio. Tačiau šie apelianto argumentai dėl dokumentų kopijų netinkamumo paremti tik jo paties keliamomis abejonėmis. Taip pat, bylos duomenys patvirtina, kad bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditoriams 2011 m. rugsėjo 22 d. siųstuose pranešimuose apie kreditorių susirinkimą įvyksiantį 2011 m. spalio 7 d. buvo pranešta, kad su visais dokumentais susijusiais su susirinkimo darbotvarkės klausimais galima susipažinti atvykus į administratoriaus veiklos patalpas (b. l. 44). Tačiau kaip nurodė bankroto administratorius, A. J. iki susirinkimo susipažinti su ataskaitą Nr. 2 pagrindžiančiais dokumentais neatvyko. Kaip minėta, kreditorių 2011 m. spalio 7 d. susirinkimo protokole Nr. 23 nurodyta, jog bankroto administratorius pateikė kreditoriams visus buhalterinius dokumentus susijusius su administratoriaus ataskaita, tačiau A. J. šiame susirinkime nedalyvavo, balsavo raštu. Taigi apeliantas nepasinaudojo ir šia galimybe susipažinti su administratoriaus ataskaitą Nr. 2 pagrindžiančiais dokumentais.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantui ar kitiems bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditoriams nebuvo suteiktos galimybės susipažinti su bankroto administratoriaus ataskaita Nr. 2 susijusiais dokumentais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto reikalavimas panaikinti bankrutavusios A. J. individualios įmonės 2011 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administratoriaus ataskaitos Nr. 2 tvirtinimo tuo pagrindu, kad kreditoriai nebuvo supažindinti su ataskaitą pagrindžiančiais dokumentas, yra nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija ir bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių 2011 m. spalio 7 d. susirinkimo nutarimą Nr. 2.1, kuriuo kreditoriai įpareigojo administratorių skelbti konkursą savavališkos statybos konservavimo darbams atlikti, o gavus komercinius pasiūlymus šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių veiksmų. Taigi šiuo nutarimu kreditoriai, atsižvelgdami į tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia galimybę įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, įpareigojo administratorių surinkti informaciją apie konservavimo kaštus ir vėliau ją įvertinus, kitame kreditorių susirinkime būtų sprendžiamas klausimas dėl tolimesnių veiksmų. Todėl darytina išvada, kad klausimas ar pastato priestatą nugriauti ar įteisinti, šiame kreditorių susirinkime nebuvo galutinai išspręstas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kreditorių susirinkimas nusprendė priešingai nei nurodyta 2011-09-23 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos pranešime Nr. (15.2)-2D-12194.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis bankroto procesui keliamas tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Aiškindamas ĮBĮ normų taikymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu – įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDF Vilniaus miesto skyrius v. UAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007). Šiems tikslams įgyvendinti yra naudojami įvairūs teisiniai instrumentai, kuriais kreditoriai siekia išsaugoti bankrutuojančios įmonės turtą ir patenkinti savo reikalavimus. Taigi šiuo atveju, įmonės kreditoriai turi teisę įvertinti pastato priestato griovimo ar įteisinimo klausimus, atsižvelgdami į šių darbų atlikimo kaštus bei jų įtaką galutinei statinio vertei, siekdami patenkinti savo finansinius reikalavimus. Apelianto argumentai, kad šio priestato įregistruoti teisiškai negalima, atmestini kaip niekuo nepagrįsti.

Atmestinas ir apelianto argumentus, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimų Nr. 11, 12, 13 buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, todėl ta pati Šiaulių apygardos teismo teisėja negalėjo nagrinėti apelianto skundo dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkime 2011 m. spalio 7 d. priimtų nutarimu tais pačiais klausimais. Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įstatyme įtvirtinant atvejus, kai teisėjas negali pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 str.). CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su CPK 296 straipsnio ir 297 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kitaip tariant, teisėjas negali nagrinėti bylos iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmą kartą išreiškė savo nuomonę dėl bylos esmės. Šiuo atveju kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo nagrinėjimas nėra bylos išsprendimas iš esmės. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, nepažeisdamas CPK 71 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.