Civilinė byla Nr. e2S-2411-232/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34332-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.1.11.1; 3.3.2.4.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                                                2016 m. gruodžio 12 d.

        Vilnius

         Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (kreditoriaus) UAB „Finansų administravimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Finansų administravimas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo skolininko V. M. atžvilgiu,

  n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

        Kreditorius UAB „Finansų administravimas“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas išieškoti iš skolininko 144,81 EUR skolos, sutartinių 52,76 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.

                              II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

          Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Finansų administravimas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui V. M..

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl teismas turi pareigą ex officio įvertinti sutarties atitiktį sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimams, ginti vartotojo teises, kad nebūtų pažeista šalių interesų pusiausvyra. Teismas atsižvelgė į teismų susiformavusią praktiką, kad palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) atžvilgiu. Taip pat atsižvelgė į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti 114,37 proc. dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas – aiškiai nepagrįstas. LR CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą, teismas atsisakė priimti.

                        III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

           Apeliantas (kreditorius) UAB „Finansų administravimas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-23 nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad LR CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtinta, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tai reiškia, jog teismas neturi teisės, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo stadijoje vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo. Šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. CPK 435 str. 2 d. taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad reikalavimas yra absurdiškas ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės norma. Kreditoriaus reikalavimas nėra nei absurdiškas, nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 str. 2 d. prasme. Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Šios aplinkybės teismas netyrė ir apsiribojo konstatavimu, jog kreditorius reikalauja per didelių palūkanų, nors šalys dėl tokio palūkanų dydžio buvo susitarę kredito sutartyje. Kreditoriaus nuomone teismui pateiktas reikalavimas yra sąžiningas, protingas ir teisingas, nes kreditorius prieš sudarant sutartį su skolininku, suteikė jam išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes. Sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui. Nustatyta sutartinių palūkanų norma neviršijo specialiuose įstatymuose nustatyto dydžio, kurį viršijus preziumuojama, kad norma yra neprotinga, nesąžininga ir pažeidžianti kredito gavėjo ir kredito davėjo interesus. Skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditoriaus reikalavimo pareiškimo, todėl kreditorės reikalavimų priteisti palūkanas pagrįstumo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka.

   IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

            Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Finansų administravimas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Kreditorius prašė priteisti iš skolininko 144,81 Eur skolą, 52,76 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma – 114,37 proc., bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 198,30 proc.), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą. Teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomos priteisti 114,37 proc. dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas – aiškiai nepagrįstas. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Minėtame straipsnyje vienas iš atsisakymo priimti pareiškimą pagrindų yra jo aiškus nepagrįstumas, tai yra akivaizdus kreditoriaus reiškiamų reikalavimų neatitikimas egzistuojančioms materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms pažeistų teisių gynimo būdus ir galimybes. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, kad pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir visi išvestiniai reikalavimai (jei tokie buvo pareikšti) (CPK 436 str. 2 d. 6-8 p.), į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, o teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), nulemia tai, jog tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų atsisakyti jį priimti kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.). Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo. Be to kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą CPK 435 str. 2 d. pagrindu, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 114,37 proc. dydžio palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu, nes tokios palūkanos, laikytinos neprotingai didelėmis (CK 1.5 str.), skolininkas yra vartotojas, vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Apelianto teigimu susitarimas dėl palūkanų normos įtvirtintas sutartimi, taikyta palūkanų norma sutarties sudarymo metu neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos normos, susitarimas dėl palūkanų normos yra įtvirtintas sutartimi ir nepažeidžia įstatymuose nustatytų reikalavimų.  Nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008). Ta aplinkybė, kad šalių sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatytas skolininkui palūkanų dydis buvo sąžiningas jo atžvilgiu. Be to pažymėtina jog ir įstatymo leidėjas naujojoje Vartojimo kredito redakcijoje įgaliojusioje 2015-11-18 yra sumažinęs šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytą palūkanų normą iki 75 proc.  

Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nenumatyta, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą CPK 435 str. 2 d. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, pareiškėjas turi teisę pasinaudoti ieškinio institutu.

           Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

             Vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas

n u t a r ė :

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

                                 Teisėja                                                                 Liuda Uckienė