Administracinė byla Nr. A-1554-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00356-2014-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. 1. 1–8) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, STT, Tarnyba) direktoriaus 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. P-233 „Dėl R. G. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki grąžinimo į tarnybą dienos; 4) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Paaiškino, kad jis dirbo STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir Kriminalinės žvalgybos skyrius) Žvalgybinės informacijos poskyrio (toliau – ir Žvalgybinės informacijos poskyris) vyriausiuoju specialistu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas) 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų.
3. Pareiškėjas STT dirbo daugiau nei 13 metų. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. jis dirbo Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiuoju specialistu, neturėjo jokių tarnybinių nuobaudų, vadovai jo darbu buvo patenkinti. STT Vilniaus valdybos viršininkas pareiškėją 2013 m. vasario 25 d. informavo, kad jis laikinai, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pervedamas dirbti į Žvalgybinės informacijos poskyrį, siekiant stiprinti šį poskyrį gautinos kriminalinės žvalgybos informacijos kontekste. Pareiškėjas STT Vilniaus valdybos viršininką informavo, kad gali nesugebėti tinkamai įgyvendinti keliamų užduočių, kadangi darbas yra susijęs su informacijos šaltiniais, kurių tuo metu pareiškėjas neturėjo, o vertinant tai, kad iki tol jo darbo veiklos pobūdis buvo kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų vedimas, jis turi ribotas galimybes tinkamai atlikti naujas pareigas, tačiau jokia alternatyva nebuvo pasiūlyta. Nuo 2013 m. balandžio 1 d. pareiškėjas pradėjo laikinai eiti Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo buvo paklausta, ar jis, pasibaigus terminui, norėtų likti Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiuoju specialistu, ar grįžti į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjui sutikus grįžti į Kriminalinės žvalgybos skyrių, skyriaus viršininkas informavo, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. jis grąžinamas į Kriminalinės žvalgybos vyriausiojo specialisto pareigas. R. G. paklausus, kada bus pasirašytas įsakymas dėl pirmalaikio grąžinimo į buvusias pareigas, buvo atsakyta, kad tai nėra jo rūpestis. Po šio pokalbio pareiškėjas pradėjo vykdyti Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.
4. 2013 m. gruodžio 6 d. jis buvo supažindintas su kasmetinės pareigūno atestacijos vertinimu – įvertintas nepatenkinamai. Nesutikdamas su tokiu vertinimu, jis paprašė leisti susipažinti su vertinimo motyvacine dalimi bei argumentais, kad galėtų pateikti paaiškinimus. Po kelių dienų pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame jis kaltinamas pažeidęs vidaus darbo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas, nepraleisdamas nustatyto termino, paruošė paaiškinimą, tačiau jis nebuvo priimtas ir užregistruotas. Pareiškėjas buvo pakviestas pas STT Vilniaus valdybos viršininką, kurio kabinete jam buvo liepta rašyti pasiaiškinimą dėl pareigūno vardo pažeminimo ir padarytos nusikalstamos veikos – asmenų provokavimo daryti nusikalstamas veikas. Tokį sprendimą atsakovas priėmė išanalizavęs visuomenės informavimo priemonių atstovams trečiųjų asmenų pateiktą garso įrašą, kuriame užfiksuotas dviejų STT pareigūnų pokalbis. Pareiškėjui nieko nepaaiškinta, jam nebuvo leista susipažinti su jokia medžiaga. Tą pačią 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.
5. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams tvarkos aprašo, patvirtinto STT direktoriaus 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 2-215 (toliau – ir Aprašas) 4, 17, 18, 22.1 ir 22.4 punktų nuostatų: pareiškėjas nebuvo informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimą, jam nebuvo įteiktas pranešimas, pareiškėjas nebuvo supažindintas su tyrimo turiniu, neturėjo galimybės pateikti rašytinio pasiaiškinimo, jam buvo daromas psichologinis spaudimas, jis buvo verčiamas rašyti pasiaiškinimą viršininko kabinete, nežinodamas konkretaus tarnybinio nusižengimo tyrimo turinio.
6. Pažymėjo, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys, skirdamas nuobaudą, privalo atsižvelgti, privalo atsispindėti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo. Turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada turi būti motyvuota. Nusižengimą būtina pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas nerinko jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, pareiškėjas nebuvo supažindintas nei su pradėtu tyrimu, nei su jo turiniu bei surinkta medžiaga, pareiškėjui nebuvo sudarytos Apraše garantuotos sąlygos pateikti pasiaiškinimą, nebuvo tiriamos jokios jo galimos pateikti aplinkybės ir paaiškinimai.
7. Pareiškėjas buvo atleistas iš darbo dėl pareigūno vardo pažeminimo, nes neva provokavo asmenis atlikti nusikalstamas veikas, t. y. duoti kyšį. Atsakovas pareiškėjo atleidimą motyvuoja 2012 m. pavasarį (gegužės-birželio mėnesiais) darytu garso įrašu. Taigi, nuo garso įrašo padarymo dienos iki pareiškėjo atleidimo dienos yra praėję daugiau nei pusantrų metų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tvirtino, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pažeidžiant Aprašo 12.3 punkto nuostatas ir nesilaikant terminų skirti nuobaudą. Maksimalus terminas dėl nuobaudos skyrimo yra nustatytas tiek Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, tiek kituose statutuose, tiek Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Tokių nuostatų paskirtis yra užtikrinti, kad galimai padaryti tarnautojų pažeidimai būtų ištirti ir įvertinti per protingą terminą, kol yra visos galimybės surinkti įrodymus, medžiagą, pasiaiškinimus ir atlikti tinkamą galimai padaryto nusižengimo vertinimą. Nuobaudos skyrimas praleidus maksimalų nustatytą terminą, nebūtų objektyvus, dalis įrodymų gali būti dingę, liudytojų parodymai gali būti neobjektyvūs.
8. Kadangi atsakovas kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl pareiškėjo nusikalstamos veikos, vadovaudamasis Aprašo 13 punkto nuostatomis, jis privalėjo sustabdyti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą. Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą šioje byloje, nes nenustatė nusikalstamos veikos požymių. Taigi, pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyta tyčia ar padaryta žala valstybei, o tai rodo, kad atsakovas siekė tiesiog atsikratyti pareiškėju.
9. Pokalbis, kuriuo remdamasi STT nusprendė, jog pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, ir kurio turinyje Generalinė prokuratūra neįžvelgė nusikalstamos veikos, buvo padarytas trečiojo asmens, dalyvavusio pokalbyje. Tas pokalbis iš STT buvo neteisėtai perduotas visuomenės informavimo priemonėms ir paviešintas. Atsakovas į šią veiką nereagavo ir nepradėjo tarnybinio tyrimo dėl kaltų asmenų nustatymo ir nuobaudų jiems skyrimo. Visas STT dėmesys buvo nukreiptas į pareiškėją.
10. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, tačiau iki pat atleidimo iš pareigų pareiškėjas oficialiai ėjo Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Nors pareiškėjui žodžiu buvo pasakyta, kad jis nuo 2013 m. spalio 1 d. eina ankstesnes Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, oficialiai jis nebuvo grąžintas į Kriminalinės žvalgybos skyrių. Taigi, pareiškėjas buvo atleistas ne iš tų pareigų, kurias ėjo.
11. Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 34–38) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
12. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tvirtino, kad pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, pareigūno vardo pažeminimas įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atleidimas iš tarnybos šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Esminis elementas, suponuojantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema.
13. Faktas, kad STT pareigūnas kaip vieną iš galimų veikimo variantų aptarinėja žmogaus teises pažeidžiančių nusikalstamų veikų tyrimo metodų panaudojimą, menkina atsakovo autoritetą ir yra nesuderinamas su pagrįstais lūkesčiais, kuriuos visuomenė turi STT pareigūnų atžvilgiu. Pareiškėjo pasisakymai leidžia susidaryti įspūdį, kad provokavimas padaryti nusikalstamą veiką yra taikomas atsakovo veikloje, toleruojamas šioje institucijoje. Pareiškėjo veiksmai sudaro pagrindą spekuliacijoms apie STT naudojamus neteisėtus darbo metodus, o tai daro žalą atsakovo prestižui, mažina piliečių pasitikėjimą šia institucija bei menkina jos galimybes sėkmingai bendradarbiauti su visuomene. Tokie veiksmai atitinka Statute ir teismų praktikoje įtvirtintą pareigūno vardo pažeminimo sampratą.
14. Pareigūno vardą pažeminusio asmens atleidimas iš tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu yra imperatyvi Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Gavus duomenų apie tai, kad STT pareigūnas savo veiksmais galimai pažemino pareigūno vardą, visų pirma turi būti imamasi priemonių šiems duomenims patikrinti, o jiems pasitvirtinus – taikoma Statute numatyta atsakomybė, t. y. pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Tarnybos pareigūnų tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir tarnybinės nuobaudos skyrimas Statuto 23 straipsnio nustatyta tvarka nėra alternatyva savo veiksmais tarnybos pareigūno vardą pažeminusio asmens atleidimui iš tarnybos. Šios procedūros ir atitinkamai jų rezultatai – STT pareigūno atleidimas iš tarnybos vienu ar kitu iš minėtų pagrindų – negali būti tapatinamos, gretinamos ar dubliuoti viena kitos. Pareiškėjas tapatina jo atžvilgiu atliktą tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą ir STT reakciją į gautus duomenis apie pareiškėjo veiksmus, kuriais galimai pažemintas tarnybos pareigūno vardas, o savo atleidimą iš tarnybos klaidingai traktuoja ir skunde įvardija kaip tarnybinę nuobaudą, todėl atleidimui iš tarnybos kelia neteisingus procedūrinius reikalavimus.
15. Aprašu yra įgyvendinamos Statuto 23 straipsnio, kuriame įtvirtinta tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, nuostatos. Aprašas yra skirtas STT pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų tyrimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkai reglamentuoti. Esant pagrindui manyti, kad STT pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, Aprašas gali, tačiau neprivalo būti taikomas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas tvirtino, kad Aprašas nenustato, kad atleidžiant iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, privalo būti atliekamas tarnybinių nusižengimų tyrimas, todėl laikytina, jog dėl savarankiško atleidimo pagrindo, nustatyto Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte, tarnybinio nusižengimo tyrimas nėra privalomas. Nors procedūriniai reikalavimai pareigūno atleidimui iš tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytais pagrindais nėra įtvirtinti nei Statute, nei Apraše, pareiškėjui vis dėlto buvo suteiktos pagrindinės procesinės garantijos. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su atsakovo gauta informacija apie jo elgesį ir pateikti paaiškinimus, buvo apklausti kiti su tiriamais įvykiais susiję pareigūnai, sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės visapusiškai ištirtos ir objektyviai išdėstytos STT direktoriui pateiktuose STT Saugumo skyriaus specialisto raštuose.
16. Įsakymo priėmimo metu jo atžvilgiu taip pat buvo atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Šis tyrimas buvo pradėtas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos 2013 m. vasario–gruodžio mėnesiais atliekant Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Pažeidimai, dėl kurių pradėtas šis tyrimas, nėra susiję su pareiškėjo veiksmais, dėl kurių jis buvo atleistas, kaip savo elgesiu pažeminęs tarnybos pareigūno vardą, vyko skirtingu metu ir visiškai kitomis aplinkybėmis.
17. Pareiškėjas buvo informuotas tiek apie tarnybinio nusižengimo tyrimą ir galimybę susipažinti su jo duomenimis, tiek ir su STT gautais duomenimis apie pareigūno vardą žeminantį elgesį. Tą patvirtina pareiškėjo paaiškinimas ir jame pateikta pokalbio apie asmenų provokavimą padaryti nusikalstamą veiką turinio versija. Paaiškinimas, kurį buvo atsisakyta priimti, yra susijęs su tarnybinio nusižengimo tyrimu – šį paaiškinimą atsisakyta priimti dėl to, kad tarnybinio nusižengimo metu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos kitu pagrindu, o tarnybinio nusižengimo tyrimas užbaigtas Aprašo 27 punkte nustatyta tvarka. Tarnybinio nusižengimo tyrimas užbaigtas surašant išvadą, kurioje konstatuotos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo tarnybine veikla tirtu laikotarpiu, tačiau joje neaptariamas pareiškėjo kaltės ir atsakomybės klausimas, nesiūloma taikyti kokių nors poveikio priemonių.
18. Pažymėjo, kad net ir tais atvejais, kai Aprašu vadovautis privaloma, pagal jį atliekamas tyrimas gali būti nestabdomas, jei tiriamas pažeidimas gali būti atskirtas nuo nusikalstamos veikos ir ištirtas nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties. Atsakovas neprivalėjo atidėti jokių su pareiškėjo poelgio, kuriuo pažemintas tarnybos pareigūno vardas, ištyrimu ir jo atleidimu iš tarnybos susijusių veiksmų iki tol, kol prokuratūroje bus priimti atitinkami procesiniai sprendimai. STT pareigūno patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra atskiras atleidimo iš tarnybos pagrindas, o atleidimas iš tarnybos pažeminus tarnybos pareigūno vardą nėra siejamas su nusikalstamos veikos požymių pareigūno elgesyje buvimu. Pareigūno veika, kuri laikytina tarnybos pareigūno vardą žeminančiu poelgiu, turi savarankiškus požymius. Šie požymiai gali, tačiau neturi sutapti su piktnaudžiavimo ar kurios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Tai, kad STT pareiškimą nagrinėjęs prokuroras neįžvelgė būtinų nusikalstamos veikos požymių nėra aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą.
19. STT Saugumo skyriaus vyriausiojo specialisto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad poelgis, dėl kurio pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, padarytas 2012 m., ne vėliau kaip birželio mėnesį, t. y. Įsakymas priimtas praėjus maždaug pusantrų metų nuo šių įvykių, tačiau vienerių metų terminas atleidimo iš pareigų pažeminus tarnybos pareigūno vardą atveju nėra aktualus. Terminas nustatytas Statuto 23 straipsnio, reglamentuojančio tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, 2 dalyje. Jį atitinkanti nuostata, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas nepradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, įtvirtinta Aprašo 12.3 punkte, tačiau Statuto 23 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, o Apraše įtvirtinta tvarka nėra privaloma.
20. Pareiškėjas STT direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 2-54 nebuvo perkeltas į Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas, jis buvo paliktas Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose, tačiau pareiškėjui dėl tarnybinio būtinumo laikinai pavesta atlikti Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Šiame įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas į kitas pareigas neperkeliamas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo poelgis padarytas einant nuolatines pareigas. Be to, apie šį poelgį atsakovui tapo žinoma tik 2013 m. gruodžio 13 d., todėl negali būti siejamas su ankstesniu elgesiu jo atžvilgiu. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas per metinę atestaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas ir pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pažeminus tarnybos pareigūno vardą yra nesusiję nei teisine, nei faktinių aplinkybių prasme.
21. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad nebuvo vertinti kitų su ta pačia situacija susijusių pareigūnų veiksmai ir dėl jų nepradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, nėra susiję su ginčo šioje byloje dalyku. Teiginius, leidžiančius susidaryti įspūdį, kad provokavimas daryti nusikalstamas veikas yra STT priimtinas veikos metodas, išsakė būtent pareiškėjas. Kitų atsakovo pareigūnų elgesio įvertinimas nei patvirtintų, nei paneigtų fakto, kad pareiškėjas tokius teiginius išsakė ir kad jais buvo pažemintas tarnybos pareigūno vardas. Pareiškėjo teiginiai dėl teigiamai vertintos ankstesnės tarnybos bei paskatinimų atitinka tikrovę, tačiau sprendžiant, ar konkrečiu pareigūno poelgiu buvo pažemintas tarnybos pareigūno vardas, neturi būti atsižvelgiama į ankstesnius pareiškėjo tarnybos įvertinimus, paskatinimus ar apdovanojimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašyti pateikti dokumentai jam buvo pateikti STT 2014 m. sausio 14 d. raštu Nr. 4-01-297.

II.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (II t., b. l. 27–39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
23. Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas iš STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų atleistas vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, kuriuo remiantis, pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas, jeigu savo poelgiu pažemino tarnybos pareigūno vardą. Išdėstė Statuto 11 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (toliau – ir STT įstatymas) 4 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad vadovaujantis STT įstatymo 7 straipsniu, STT yra priskirtas uždavinys saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą. Su šios tarnybos pareigūnais valstybė ir visuomenė sieja interesą, kad STT jos kompetencijai priskirtas funkcijas atliks patikimai ir profesionaliai, kad šios tarnybos pareigūnai savo nepriekaištingu elgesiu deramai atstovaus ne tik tarnybai, kurioje dirba, bet ir valstybei.
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atleistas įvertinus STT gauto pokalbio įrašą, kuris buvo išaiškintas tokiu būdu, kad pareiškėjas pokalbio su kitais tarnybos darbuotojais metu mokė nenustatytą asmenį rinkti tyrimui reikšmingus duomenis provokuojant padaryti nusikaltimą. Šio pokalbio įrašymo aplinkybės nenustatytos. Tiek pareiškėjas, tiek liudytojas S. P. paneigė, kad jie įrašė pokalbį, nurodė, kad nežino, kas galėjo įrašyti. Pokalbio įrašas gautas iš trečiojo asmens – žurnalisto, kuris pokalbio įrašą perdavė STT direktoriaus pavaduotojui Romui Zienkai. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 16 d. paaiškinime yra pripažinęs, kad įraše jis kalba galimai su S. P. ir T. Ž. apie tai, kad gavo nekokybišką D. N. ir R. A. pokalbio įrašą, kuriame R. A. provokuoja D. N. duoti kyšį. Teigė, kad tai darbinis pokalbis, kuris vyko tarnybos patalpose. Liudytojas S. P. patvirtino, kad pokalbyje dalyvavo, kalbėjosi trise kartu su techniniu darbuotoju tarnybos patalpose. Liudytojas S. P. pažymėjo, kad R. G. atnešė blogai įrašytą pokalbį, kurio kokybę prašė pagerinti techninio darbuotojo. Kadangi pokalbio kokybė buvo bloga, tai R. G. pokalbį atpasakojo, tame tarpe ir pažymėjo, jog atpasakojamo pokalbio dalyvis prašė imtis provokacijos, o taip pat citavo naudodamas necenzūrinius žodžius. Pats R. G. atpasakojamame pokalbyje nedalyvavo. Iš to, kad pareiškėjas ir S. P. pripažino, jog dalyvavo pakalbyje ir nurodė, kad kalbėjo su techniniu darbuotoju T. Ž. daroma išvada, kad pokalbis yra įvykęs tarp šių trijų asmenų. Pokalbio vieta – tarnybinės patalpos – taip pat nebuvo ginčijama.
25. Perklausęs iš žiniasklaidos atstovo gautą garso įrašą (administracinės bylos priedas su skaitmenine laikmena) bei susipažinęs su jo dalies stenograma (I t., b. l. 101–102), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas bei dar du STT pareigūnai aptarinėja informacijos rinkimo metodus, vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimus. Pareiškėjas pokalbio metu aiškina provokacijos padaryti nusikaltimą vykdymo schemą, iš pradžių pataria susitikus pasikalbėti apie tai, kiek pinigų ir kada bus perduota („susidėliokit, kiek turi būti, kada ir kaip grafiką“), o tada, kai kita šalis pradeda kalbėti tais klausimais, įsijungti įrašymo techniką („įsijungi, atsisėdi ir klausai, ką tau kita pusė diktuoja“).
26. Pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. paaiškinime iškelta versija, kad buvo atpasakojamas pokalbis tarp D. N. ir R. A. nepagrįsta jokiais bylos dokumentais. Iš paties pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. rašyto tarnybinio pranešimo (II t., b. l. 5–14) matyti, kad buvo vykdomas operatyvinis tyrimas dėl vienos iš potencialių UAB „Vilniaus vandenys“ paskelbto konkurso nugalėtojų UAB (duomenys neskelbtini) atstovo D. N. siūlomo kyšio UAB „Vilniaus vandenys“ stebėtojų tarybos nariui R. A. už UAB (duomenys neskelbtini) pripažinimą konkurso laimėtoja. Taigi, asmenys, kurie galėtų duoti ar imti kyšį yra aiškūs, nė vienam iš jų nėra reikalo vienam kitą įrašinėti garso įrašymo technika, kai jie pasisakys apie „grafikus“ ir „stavkes“, t. y. nurodys, kada ir kiek pinigų perduos. Kad galimai atpasakotame pokalbyje būtų kalbama apie kokį nors trečiąjį asmenį, kurį galėtų tartis provokuoti D. N. ar R. A., byloje nėra duomenų. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime pateiktų D. N. ir R. A. pokalbių išklotinių matyti, jog nei vienas, nei kitas kalboje keiksmažodžių nevartoja, todėl pokalbio atpasakojime nebuvo jokio reikalo nuolat vartoti keiksmažodžius. Vadinasi, paaiškinimas, kad pokalbis, kuriame D. N. ir R. A. tartųsi ką nors įrašyti kalbant apie kyšio davimą, nepagrįstas.
27. Byloje taip pat nėra pagrįsta versija, jog toks pokalbis, kurio turinį galimai atpasakojo pareiškėjas, galėjo būti įvykęs tarp D. N. ir (duomenys neskelbtini) L. P. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju L. P. pripažino, kad buvo susitikęs su D. N. „Forum Palace“ kavinėje Vilniuje, tačiau liudytojas nenurodė, kam D. N. ir L. P. galėjo būti naudinga ką nors išprovokuoti nurodyti kyšių sumas už laimėjimą UAB „Vilniaus vandenys“ konkurse. Nenustatyta, kad tokie veiksmai galėjo būti finansiškai buvę naudingi ar kad būtų turėtas koks nors kitas tikslas. Įrašytame pokalbyje pareiškėjas nurodė, kad blogai įrašytas pokalbis, kurį prašė atkurti, buvo padarytas nusileidus į požemį, tuo tarpu liudytojas L. P. teigė, kad su D. N. buvo susitikęs antrame aukšte esančioje kavinėje. Taigi, ir šis paaiškinimas nėra pagrįstas.
28. Kadangi pats pareiškėjas vykdė operatyvinį tyrimą dėl galimų neteisėtų veiksmų vykdant UAB „Vilniaus vandenys“ paskelbtus konkursus, jis galėjo turėti interesą parengti byloje renkamus įrodymus. Iš pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras nusikalstamos veiklos imitacijos modelio panaudojimą sankcionavo 2012 m. liepos 16 d., o pokalbis buvo įrašytas iki 2012 m. birželio 30 d. vykusio Lietuvos socialdemokratų partijos sąskrydžio (pareiškėjas skunde nurodo 2012 m. gegužės – birželio mėn.). Iš pareiškėjo žodžių įrašytame pokalbyje „mes ten kalbėjom su tuo“ matyti, jog pokalbis apie išprovokavimą daryti nusikaltimą įvyko iki prokuroro sankcijos davimo, todėl tokių įrodymų naudojimo galimybė teisminiame procese būtų ribota, taigi, teisme negalimų panaudoti duomenų rinkimo tikslas neaiškus.
29. Lietuvos teismo ekspertizės centras, įvertinęs 2013 m. gruodžio 16 d. raštą „Dėl gautos informacijos“ Nr. L-01-4814 bei pateiktą garso įrašą, padarė išvadą, kad pokalbyje išsakoma jo dalyvių nuomonė (svarstoma, vertinama) ir kalbama apie kitus pokalbius (atpasakojant, svarstant, vertinant). Vertinant pokalbio dalyvių vartojamą leksiką, matyti, kad kalbama apie pokalbių įrašymą, pokalbius su kitais asmenimis – apie šiuos veiksmus kalbama ne vienoje pokalbio frazėje. Pokalbyje taip pat pavartoti žodžiai „išprovokuoji“, „susidėliokit grafiką“, „stavkės“, tačiau šie žodžiai pavartoti neišplėtotame kontekste, todėl negalima vienareikšmiškai apibrėžti, kokia veikla turima omenyje. Pokalbis yra neoficialus, jame nevartojami kreipiniai, įvardijantys pokalbio dalyvių pareigas ar rangą, nėra specifinės leksikos, todėl negalima įvertinti, ar kalbasi pareigūnai. Tiriamasis pokalbis vyksta valstybine – lietuvių kalba, tačiau jis neatitinka bendrinės lietuvių kalbos normų – jame vartojama daug žargono žodžių (I t., b. l. 174–175). Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada nėra konkreti, pačioje išvadoje nurodyta, jog be plataus pokalbio konteksto pokalbio turinio negalima išaiškinti vienareikšmiškai.
30. Pareiškėjas ginčijo, jog pokalbio įrašas negalėjo būti panaudotas byloje dėl to, kad nėra žinomos jo įrašymo aplinkybės, todėl naudojant įrašą pažeidžiamas įrodymų leistinumas. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nurodo, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Byloje nėra duomenų, kad pokalbio įrašas galėjo būti padarytas atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Teismas pokalbio įrašą vertina kaip įrodymą atsižvelgdamas į tai, kad kiti byloje surinkti įrodymai – paties pareiškėjo, liudytojų paaiškinimai, vykdyto operatyvinio tyrimo dėl UAB „Vilniaus vandenys“ duomenys rodo, jog toks pokalbis yra įvykęs. Pareiškėjas nuo pat paaiškinimo surašymo dienos pokalbio buvimo nepaneigė, pokalbio buvimą pripažino ir liudytojas S. P. T. Ž. nurodė, kad jis dalyvavo pokalbyje su R. G. ir S. P., o pokalbio metu buvo aptarta, kaip asmeniui, bendradarbiausiančiam su STT pareigūnais, užfiksuoti reikiamus garso įrašus (I t., b. l. 56). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso  2.23 straipsnio 2 dalis nurodo, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Pokalbio, įvykusio tarnybinėse patalpose, įrašymas neatitinka šių kriterijų ir nelaikytinas privataus gyvenimo pažeidimu.
31. Įvertinęs nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad pokalbio metu pareiškėjas pasakojo, kaip nenurodytą asmenį mokė rinkti reikšmingus duomenis neteisėtu būdu, t. y. provokuojant ir nuolat naudojo necenzūrinius žodžius. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis draudė operatyvinės veiklos subjektams provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas, o provokaciją aiškino kaip spaudimą, aktyvų skatinimą ar kurstymą padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Analogiška nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį.
32. Pagrindinius STT pareigūnų elgesio principus bei pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu nustato STT direktoriaus 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-232 patvirtintas STT pareigūnų elgesio kodeksas (toliau – ir Elgesio kodeksas). Pagal šio kodekso 12 straipsnio 1 ir 6 punktus, STT pareigūnas tarnybinėje ir viešojoje veikloje bei privačiame gyvenime savo išvaizda, kalba ir elgesiu turi rodyti pavyzdį, laikantis visuotinai pripažintų moralės normų ir etiketo reikalavimų, vengti vartoti necenzūrinius žodžius. STT pareigūnų tarpusavio santykiai grindžiami pasitikėjimu, sąžiningumu, tolerancija, taktiškumu ir mandagumu. STT pareigūnai negali siekti, reikalauti ar skatinti, kad pavaldiniai ar vadovai vieni kitiems teiktų asmenines paslaugas ar patarnavimus arba pažeistų įstatymus ar šio kodekso normas (Elgesio kodekso 15 str. 1 d. ir 2 d.).
33. Aptartas pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, prieštarauja išvardytiems teisės aktams bei akivaizdžiai žemina STT, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi paminėtoje visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš STT pareigūnų. Teismo nuomone, atsakovas teisingai pareiškėjo veikimą kvalifikavo kaip pareigūno vardo pažeminimą. Nustačius, kad pareiškėjas pažemino tarnybos pareigūno vardą, atsižvelgiant į Statute įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, yra imperatyvi Statute įtvirtinta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2135/2011. Aplinkybės, kad pareiškėjas anksčiau neturėjo tarnybinių nuobaudų, vadovai jo darbu buvo patenkinti, pareiškėjas buvo ne kartą apdovanotas, nėra teisiškai reikšmingos, kadangi atleidimo neteisėtumo teisės aktai su tokiomis aplinkybėmis nesieja, o pareiškėjo teiginiai, kad juo buvo siekiama atsikratyti ir jam buvo daromas spaudimas, atmestini kaip nepagrįsti.
34. Iš Generalinės prokuratūros 2013 m. gruodžio 30 d. bei 2014 m. vasario 5 d. nutarimų matyti, kad buvo padaryta išvada, jog įvertinus STT pateiktą medžiagą, galima teigti, kad pareiškėjo necenzūrinių žodžių vartojimas bei teiginiai, keliantys abejonių dėl STT pareigūno elgesio ir moralinių savybių, yra vertintini kaip pareigūno vardo pažeminimas, nes jie prieštarauja pareigūnų veiklos principams ir juos diskredituoja, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas tokiu elgesiu sąmoningai veikė prieš valstybės ar tarnybos interesus ir siekė tyčia sumenkinti STT autoritetą ir taip būtų padaręs didelės žalos valstybei, todėl jo veikloje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – sudėties požymių. Pažymėjo, kad STT pareigūno patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra atskiras atleidimo iš tarnybos pagrindas, įtvirtintas Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o atleidimas iš tarnybos, pažeminus tarnybos pareigūno vardą, nėra siejamas su nusikalstamos veiklos požymių pareigūno elgesyje buvimu. Aplinkybė, kad prokuroras neįžvelgė būtinų nusikalstamos veiklos požymių visumos ir priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nėra patvirtinanti arba paneigianti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą.
35. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad Aprašo nuostatos gali būti taikomos ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktų nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, išanalizavusi 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 2-45 patvirtintą STT pareigūnų tarnybinių nusižengimų ir nuobaudų skyrimo tvarką, konstatavo, jog ši tvarka expressis verbis nenumato, kad atleidžiant iš tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, privalo būti atliekamas tarnybinių nusižengimų tyrimas, todėl atleidžiant pareigūną pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, tarnybinio nusižengimo tyrimas nėra privalomas. Aprašo nuostatos, reglamentuojančios jo taikymo sritį, iš esmės liko analogiškos, todėl anksčiau suformuota praktika išlieka aktuali ir taikant galiojantį reglamentavimą. Kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiant pareiškėją iš tarnybos vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu nebuvo privalomas, pareiškėjo teiginiai dėl Aprašo 4, 12.3, 13, 17, 18, 22.1 ir 22.4 nuostatų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Statuto 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos praėjus vieniems metams nuo nusižengimo padarymo dienos. Statuto 11 straipsnio 1 dalies 9 punktas išskiria atskirą atleidimo iš tarnybos pagrindą – atleidimą iš tarnybos paskyrus tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atleidimas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą nėra tarnybinė nuobauda, todėl tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai taip pat netaikytini. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad informacija apie galimai neteisėtą pareigūno elgesį, atsakovui tapo žinoma tik 2013 m. gruodžio 13 d. (I t., b. l. 137), o iš STT jis buvo atleistas iš karto, kai buvo surinkta ir ištirta reikiama informacija dėl pareigūno elgesio. Atsižvelgiant į atleidimo pagrindo pobūdį, veiksmai, kurie buvo padaryti anksčiau nei prieš metus gali turėti didelę įtaką institucijos reputacijai, todėl teisės atleisti asmenį apribojimas vieneriais metais būtų žalingas valstybinei institucijai bei jos funkcijų atlikimui, t. y. vieno asmens interesas būtų priešpastatytas įstaigos įsteigimo tikslui. Termino klausimas vertintinas analizuojant pažeidimo sudėties buvimą, t. y. nustatant, ar pareigūno veiksmai buvo priežastimi sumažėti pareigūnų bei institucijos teigiamam vertinimui.
36. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su STT gauta informacija apie jo elgesį ir pateikti paaiškinimus. Atlikus procedūras, kurias nebuvo privaloma atlikti, pareiškėjui buvo sudarytos papildomos garantijos apginti savo teises ir teisėtus interesus. Prašomi pateikti dokumentai pareiškėjui buvo pateikti su atsakovo 2013 m. sausio 14 d. raštu Nr. 4-01-297 (I t., b. l. 109), todėl jis nepagrįstai teigė, kad negavo jokio atsakymo.
37. STT direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 2-54 patvirtino, kad juo pareiškėjui, esant tarnybiniam būtinumui, neperkeliant į kitas pareigas, laikinai nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pavesta atlikti Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (I t., b. l. 52), todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis iki atleidimo iš pareigų oficialiai ėjo Žvalgybinės informacijos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas, nebuvo grąžintas į Kriminalinės žvalgybos skyrių ir buvo atleistas ne iš tų pareigų, kurias oficialiai ėjo, atmestinas kaip nepagrįstas.
38. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas per metinę atestaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas ir pareiškėjo atleidimas iš tarnybos, pažeminus STT pareigūno vardą, nėra susiję. Su nagrinėjamu ginču taip pat nėra susiję ir kitų pareigūnų veiksmai, kadangi jų atsakomybė neturi įtakos vertinimui, ar pareiškėjo veiksmai laikytini STT pareigūno vardą žeminančiu elgesiu. Kadangi kitų pareigūnų elgesio vertinimas nėra susijęs su Įsakymo teisėtumu, teismas šių aplinkybių neanalizavo.
39. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad STT padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pažemino STT pareigūno vardą. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais. Pripažinus, kad pareiškėjas iš STT buvo atleistas pagrįstai, negali būti tenkinami ir jo reikalavimai grąžinti į tarnybą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
40. Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.

III.

41. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 51–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
42. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010, mano, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo vertinti visumą byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, tačiau byloje esantys įrodymai, t. y. garso įrašas, kurio patikimumas nebuvo vertinamas, liudytojų parodymai, ekspertų išvada, nebuvo tinkamai vertinami.
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinių bylų teisenoje bylai spręsti reikšmingos aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik leistinais įrodymais, t. y. įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti ir teisėtai naudojami duomenys. Duomenys surinkti ar panaudoti neteisėtai, taip pat pažeidžiant žmogaus teises, yra neleistini administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi ir jais teismo sprendimas negali būti grindžiamas. Tai yra universalus procesinis teisinis principas, būdingas ir administracinių bylų teisenai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d pasitarime patvirtintas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“).
44. Teismui atsakovas pateikė garso įrašą, kuris buvo gautas iš trečiųjų asmenų – žurnalistų, ir visas teismo sprendimas yra priimtas remiantis būtent šiuo įrašu, tačiau teismas visiškai nevertino, ar šis įrašas yra patikimas, kokiais teisėtais ar neteisėtais būdais ir metodais jis yra padarytas, ar šis įrodymas yra leistinas procese. Teismas tiesiog nurodė, jog garso įrašas yra vertinamas kaip įrodymas, kadangi kiti duomenys liudija, jog toks pokalbis yra įvykęs.
45. Teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojų parodymus. Tiek pareiškėjas, tiek kiti įrašytame pokalbyje dalyvavę asmenys patvirtino faktą, kad pareiškėjas perpasakojo jo tiriamoje byloje gautame įraše esantį pokalbį, o ne pats mokė rinkti duomenis provokuojant. Taigi teismas iš esmės atmetė liudytojų parodymus kaip įrodymus, tačiau tokio savo sprendimo visiškai nepagrindė.
46. Byloje taip pat yra pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada dėl garso įrašo. Šioje išvadoje konstatuota, jog didžiojoje tiriamo pokalbio dalyje yra kalbamasi apie pokalbius su kitais asmenimis, vyksta kitų pokalbių atpasakojimas bei aptarimas. Taigi ekspertų išvada iš esmės patvirtina pareiškėjo ir liudytojų parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada nėra konkreti, todėl ji taip pat nėra vertinama kaip tinkamas ir faktą pagrindžiantis įrodymas.
47. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas mokė kitą asmenį rinkti duomenis neteisėtai, t. y. provokuojant, dėl to pažemino pareigūno vardą ir buvo teisėtai atleistas iš pareigų, remdamasis neištirtais duomenimis ir visiškai nevertindamas įrodymų, pagrindžiančių faktus pareiškėjo naudai. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008, Nr. 3K-3-335/2009, Nr. 3K-3-588/2009, Nr. 3K-3-316/2010, Nr. 3K-3-425/2011). Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Šiuo atveju teismas tinkamai neįvertino kiekvieno įrodymo ir įrodymų viseto, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
48. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime daro aiškią išvadą, kad pareiškėjas moko kažkokį kitą asmenį provokacijos. Tačiau šios savo išvados teismas nepaaiškina. Tarptautinių žodžių žodynas terminą provokuoti apibūdina kaip tyčia sukurstyti ką nors veikti sau ar kitiems nenaudinga linkme; dirbtinai sukelti ar paspartinti kokį nors procesą. Kiti terminų žodynai nurodo, kad provokacija – tai atviras kurstymas kenkti, daryti žalą; slapto agento veikimas organizacijoje, siekiant šnipinėti, kenkti. Provokacija – tai atviras kurstymas asmenų, organizacijų ir pan. Kam nors kenkti, daryti žalą, ką nors griauti. Iš šių išaiškinimų ir teismo išvados akivaizdu, kad įraše turėtų aiškiai atsispindėti, jog pareiškėjas aiškina kitam asmeniui kokiais būdais ir kaip reikia kurstyti ir paveikti kokį nors asmenį veikti norima linkme. Tik esant tokiam aiškiam pareiškėjo pasisakymui, būtų galima daryti neginčytiną išvadą, jog pareiškėjas moko provokuoti. Tuo tarpu iš pokalbio fragmento, dėl kurio pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, niekaip negalima spręsti, jog pareiškėjas moko provokuoti. Vienintelėje pokalbio vietoje yra vieną kartą pavartotas žodis ,,išprovokuoji“, tačiau iš pokalbio konteksto galima aiškiai suprasti, jog šis žodis yra pavartojamas atpasakojant kitą pokalbį, todėl atsižvelgiant į termino ,,provokuoti, provokacija“ reikšmę ir įrašyto pokalbio fragmento turinį, nėra jokio aiškaus pagrindo teigti ir daryti išvadą, jog pareiškėjas moko nenurodytą asmenį rinkti duomenis provokuojant.
49. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, tačiau ši nutartis priimta galiojant senos redakcijos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinių nusižengimų ir nuobaudų skyrimo tvarkai (toliau – ir Tvarka). Iki 2011 m. liepos 3 d. galiojusios Tvarkos 2 punktas numatė, kad tvarka taikoma ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Tuo tarpu Aprašas, įsigaliojęs 2011 m. liepos 3 d., padarė esminį pakeitimą ir numato, kad Aprašo nuostatos gali būti taikomos ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, jog pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktų nuostatas. Aprašo 4 punkte numatyta, kad pagrindas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą – STT pareigūno veika, turinti įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo požymių arba Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktuose nurodytų požymių. Taigi Aprašas, pakeitęs anksčiau galiojusią Tvarką, nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarka yra privaloma ne tik skiriant tarnybines nuobaudas, bet ir atleidžiant pareigūnas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, t. y. pažeminus pareigūno vardą. Aprašas numato, kad net tuo atveju, kai STT pareigūnas galimai yra padaręs pažeidimą pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir jam gali būti taikomas savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, turi būti atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas pagal Aprašo nustatytas procedūras, todėl teismo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu atsakovas neprivalėjo taikyti Aprašo nuostatų ir neprivalėjo atlikti jokio tyrimo ir procedūrinių veiksmų yra visiškai nepagrįsta.
50. Pažymi, kad STT direktoriui apie iš žurnalistų gautą įrašą buvo pranešta 2013 m. gruodžio 16 d. Tą pačią dieną įrašo fragmentas buvo stenografuotas bei paruoštas raštas dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo, o pareiškėjo buvo paprašyta skubiai pasiaiškinti. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Apraše numatyta, kad neigiamos informacijos tikrinimas turi būti atliktas per 30 kalendorinių dienų. Dėl svarbių aplinkybių (didelė patikrinimo apimtis, negauta visos reikiamos informacijos ir kt.) neigiamos informacijos tikrinimo terminą STT Saugumo skyriaus viršininkas gali pratęsti 15 kalendorinių dienų. Aprašo 17 punkte numatyta, kad tikrintojas per 3 darbo dienas nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios pateikia STT pareigūnui, įtariamam padarius tarnybinį nusižengimą, pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir pasirašytinai supažindina STT pareigūną su jo teisėmis ir pradėto tarnybinio nusižengimo tyrimo turiniu. Aprašo 18 punkte numatyta, kad STT pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti rašytinį paaiškinimą tikrintojui. Visi šie terminai yra nustatyti tam, kad būtų išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, įvertinti pareigūno veiksmai, suteikta galimybė pareigūnui tinkamai pasiaiškinti.
51. Šių veiksmų ir procedūrų būtinumą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 2 straipsnio 7 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas savo turiniu sutampa, nusprendė, kad analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias materialinės teisės normas, mutatis mutandis galima vadovautis teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2135/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d pasitarime patvirtintas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“).
52. Remiasi Statuto 56 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad atleidimas iš tarnybos šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Tam, kad būtų nustatyti pareigūno vardą žeminantys kalti veiksmai (poelgis), yra būtina konstatuoti visumą šios neteisėtos veikos sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių. Tokių aplinkybių nustatymui būtinas tyrimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d pasitarime patvirtintas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“). Pareigūno vardo pažeminimas, galimas tik tyčiniais, sąmoningais, kaltais veiksmais, kurių buvimas turi būti patvirtintas neabejotinais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A6-359/2007, Nr. A662-1614/2013).
53. Akivaizdu, kad šiuo atveju jokio išsamaus tyrimo dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo ir objektyviai per tokį trumpą laiko tarpą nebuvo galima atlikti. Atsakovas visiškai formaliai padarė išvadą dėl pareiškėjo kaip pareigūno vardo pažeminimo, ir priėmė sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos. Teismo išvada, jog pareiškėjas buvo atleistas ištyrus visą informaciją ir jog jam buvo suteiktos papildomos garantijos ginti savo teises ir teisėtus interesus, yra nepagrįsta.
54. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atleidimas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą nėra tarnybinė nuobauda, todėl tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai taip pat netaikytini“, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju kalbama ne apie drausminės nuobaudos skyrimo terminus, o apie terminus dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimo. Kaip minėta, Aprašo 4 punkte nurodyta, kad STT pareigūno veika, turinti įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo požymių arba Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktuose nurodytų požymių yra pagrindas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tuo tarpu Aprašo 12.3 punkte numatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, o padėtas turi būti nutrauktas nustačius, kad praėjo vieneri metai nuo nusižengimo padarymo dienos. Taigi vadovaujantis šia aprašo nuostata, bei Aprašo 4 punktu, kuris numato, kad pareiškėjo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti atliekamas, atsakovas privalėjo pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą nutraukti, kadangi nuo pokalbio, kurio garso įrašas buvo pateiktas atsakovui, buvo praėję daugiau nei vieneri metai. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas praleidus numatyta terminą, visiškai to termino nesiejant su tarnybinių nuobaudų skyrimu.
55. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–69) ir patikslintame atsiliepime su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
56. Apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nevertino garso įrašo atsiradimo ir patekimo į STT aplinkybių, jo patikimumo ir tikrumo, yra netikslus. Teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirtos aptariamo garso įrašo pateikimo STT vadovybei aplinkybės, tačiau šio aplinkybių tyrimo metu nenustatyta faktų, kurie leistų manyti ar bent įtarti, jog garso įrašas galimai yra suklastotas ar dėl kitų priežasčių negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas. Pareiškėjas, nei supažindintas su aptariamu garso įrašu 2013 m. gruodžio 16 d., nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nekėlė šio garso įrašo tikrumo klausimo, neginčijo, jog jame užfiksuotas jo paties balsas, neneigė, jog yra ištaręs garso įraše užfiksuotus žodžius. Tokios pat pozicijos laikėsi ir kiti du aptariamame pokalbyje dalyvavę STT pareigūnai – T. Ž. ir S. P., kuris pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas kaip liudytojas. Tą patvirtina byloje esantys pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. paaiškinimas Nr. L-01-4817, STT Saugumo skyriaus vyriausiojo specialisto 2013 m. gruodžio 16 d. raštas Nr. L-01-4828 „Dėl R. G. veiksmų“ bei pareiškėjo ir liudytojo pasisakymai teisminio bylos nagrinėjimo metu.
57. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog, apelianto nuomone, teismas turėjo paneigti jam kylančias abejones dėl garso įrašo teisėtumo, tačiau šios abejonės grįstos abstrakčiomis prielaidomis, kad garso įrašas yra padarytas galimai neteisėtais būdais, tyčia, tai padariusiems asmenims, tikėtina, siekiant neteisėtų tikslų. Duomenų apie tokius trečiųjų asmenų veiksmus bei atitinkamas šio garso įrašo atsiradimo aplinkybes byloje nėra, jų negalėjo nurodyti ir pats pareiškėjas.
58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 str.), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1). Nors šis išaiškinimas pateiktas vertinant įrodymų leistinumą baudžiamajame procese, jis iš dalies aktualus ir sprendžiant dėl įrodymų leistinumo administracinėje byloje.
59. Tai, kad įgalioti STT struktūriniai padaliniai turi kriminalinės žvalgybos subjekto statusą, anaiptol nesudaro pagrindo teigti, kad garso įrašui, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas STT direktoriaus įsakymas, turėtų būti keliami tokie pat teisėtumo reikalavimai, kokie taikomi įrodymams, gautiems vykdant kriminalinę žvalgybą (operatyvinę veiklą). Duomenų, kad aptariamas garso įrašas būtų padarytas vykdant kriminalinę žvalgybą (operatyvinę veiklą) byloje nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis padarytas atliekant kitokius veiksmus, kuriems taikomas principas „leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme“ ir atitinkami įrodymų leistinumo reikalavimai.
60. Pažymi, kad faktą apie pareiškėjo išsakytus žodžius patvirtina bei įrodo ir kiti įrodymai. Galutinės pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis ne pavieniais įrodymais, o atsižvelgiant į jų visumą. Tai reiškia, kad teismo atliktas įrodymų ištyrimas ir vertinimas atitinka tokio tipo bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2011 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-760/2011).
61. Įvertinus šias aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti šio garso įrašo tikrumu ir patikimumu, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks pokalbis tikrai yra įvykęs. Galiausiai pažymėtina ir tai, kad, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tokiais atvejais procedūriniams klausimams gali būti skiriama mažiau dėmesio (2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1343/2013).
62. Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojamas liudytojo S. P. parodymų, palankių išimtinai pareiškėjui, vertinimas. Liudytojas S. P. yra buvęs STT pareigūnas, kartu su pareiškėju dalyvavęs pirmiau aptartame pokalbyje. 2013 m. gruodžio 16 d., STT Saugumo skyriui aiškinantis STT direktoriui pateikto pokalbio aplinkybes, S. P. pateikė rašytinį paaiškinimą, o jo paaiškinime pateikta įvykių (analizuojamo pokalbio turinio) versija iš esmės atitinka pareiškėjo tos pačios dienos paaiškinime pateiktą versiją. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai pareiškėjas ir vėliau liudytoju apklaustas S. P. teikė šiuos paaiškinimus, šiems asmenims turėjo ir galėjo būti suprantama, kad jų elgesys dėl pokalbio metu išsakytų frazių gali būti vertintas neigiamai. Šios aplinkybės liudytojas, apklausiamas teismo posėdžio metu, nepaneigė. Dėl šios priežasties abiejų minėtų asmenų pateikti paaiškinimai vertintini kaip gynybinė versija, o liudytojo S. P. parodymai – kaip nuosekli šios gynybinės versijos tąsa.
63. Atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis pareigūnas – T. Ž. – pokalbyje dalyvavo tik epizodiškai, apie galimą asmenų provokavimą daryti nusikalstamas veikas nediskutavo. Tai paaiškina, kodėl šio asmens paaiškinimai dėl pokalbio turinio skiriasi nuo pirmųjų dviejų.
64. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neva netinkamai vertino dar vieną byloje esantį įrodymą – Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. rugsėjo 29 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2269(14). Apeliaciniame skunde cituojamos šio ekspertizės akto išvados, tačiau jame ignoruojamos eksperto atlikto tyrimo metu konstatuotos aplinkybės, išdėstytos šio akto dalyje „Tyrimas“. Ekspertizės akto motyvai iš dalies paneigia atsakovo versiją, jog pokalbio, kurio metu išsakytų pasisakymų pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, metu jis vien tik atpasakojo anksčiau įvykusį trečiųjų asmenų pokalbį, kuriame nė vienas iš pareigūnų nedalyvavo. Ir, priešingai, šie tyrimo metu nustatyti faktai, vertinami byloje esančių įrodymų visumos kontekste, įrodo skundžiamo STT direktoriaus įsakymo, o kartu – ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą.
65. Pareiškėjas teigia, kad kalbėdamas apie asmenų provokavimą daryti nusikalstamas veikas ir vartodamas necenzūrinius žodžius, jis nedėstė savo paties minčių ar planų, neatpasakojo savo paties pasisakymų, o tik tiksliai citavo trečiųjų asmenų pokalbį, kurio metu ir buvo ištartos frazės apie provokavimą, pavartoti necenzūriniai žodžiai. Tačiau ši pareiškėjo pateikiama garso įraše užfiksuoto pokalbio turinio versija yra prieštaringa pati savaime, net ir nevertinant jos kitų įrodymų kontekste.
66. Visų pirma, pareiškėjas teigia, kad aptariamo pokalbio metu jis perpasakojo trečiųjų asmenų pokalbį, kurį jam pačiam atpasakojo šį pokalbį viešoje vietoje išgirdęs ir įrašęs buvęs STT pareigūnas, su kuriuo pareiškėjas palaikė ryšius. Šis asmuo pareiškėjui neva papasakojo apie pokalbį, kurį vėliau kolegoms persakė ir pats pareiškėjas, taip pat perdavė mobiliuoju telefonu padarytą šio pokalbio įrašą. Iš šio aiškinimo išplaukia išvada, kad atpasakojamas pokalbis, kurio metu kalbėta apie asmenų provokavimą daryti nusikalstamas veikas ir vartoti necenzūriniai žodžiai, ir pokalbis, kuris yra užfiksuotas laikmenoje ir kurį pareiškėjas prašo „pravalyti“, yra tas pats. Tačiau teismui pateiktame garso įraše girdėti pareiškėjo žodžiai „supranti, aš jau turiu žinoti, kas tam pokalbyje yra“, kurie leidžia manyti, kad pareiškėjas nežino ar bent jau nėra tikras, kas yra užfiksuota, kaip neva tiksliai skambėjo pareigūnų aptariamas pokalbis. Tokiu atveju lieka neaišku, kaip pareiškėjas galėjo tiksliai, kaip pats teigė, pažodžiui, perduodamas pokalbyje dalyvavusių asmenų emocijas ir persakydamas jų vartotus necenzūrinius žodžius, kolegoms atpasakoti šį pokalbį, jei tuo pat metu pats išsakė poreikį kuo greičiau sužinoti to paties pokalbio turinį. Šio prieštaravimo pareiškėjas negalėjo paaiškinti viso teisminio bylos nagrinėjimo metu.
67. Pareiškėjo versija nenuosekli ir prieštaringa dar ir dėl to, kad paaiškinime, rašytame 2013 m. gruodžio 16 d., jis nurodė, jog asmenys, kurių pokalbį jis neva atpasakoja, yra D. N. ir R. A. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas teigė, jog šis pokalbis vyko tarp D. N. ir L. P., pastarąjį prašė apklausti liudytoju.
68. Pareiškėjo paaiškinimai dėl pokalbyje dalyvavusių asmenų tapatybės, pokalbio aplinkybių, o galiausiai – ir įrašo patikimumo palaipsniui kito. Tai matyti tiek 2013 m. gruodžio 16 d. pateiktus paaiškinimus lyginant su bylos nagrinėjimo metu pateikta versija, tiek ir tarpusavyje lyginant teismui pateiktus paaiškinimus. Atkreipia dėmesį, kad gynybinė versija turėtų būti vertinama kritiškai, jei „pareiškėjo aiškinimas atsirado praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio (2006 m. birželio 9 d.), jis nepatvirtintas jokiais kitais bylos įrodymais“ (2009 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-352/2009).
69. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiką, nes nesivadovavo bendrinės lietuvių kalbos žodyne pateiktu sąvokos „provokuoti“ išaiškinimu. Tačiau teismas rėmėsi vertinamų veiksmų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtinta provokavimo samprata.
70. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad analizuojamo pokalbio metu išsakytos mintys apie asmenų provokavimą daryti nusikalstamas veikas, sąmoningą tik dalies pokalbių įrašinėjimą siekiant dirbtinai sukurti asmenų baudžiamajam persekiojimui vykdyti palankius garso įrašus bei gausus necenzūrinių žodžių vartojimas prilygsta pareigūno vardo pažeminimui. Neginčijama, jog nustačius, kad visa tai išsakė STT pareigūnas, pasakojantis apie savo paties poelgius bei tolesnius planus, būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad toks asmuo savo poelgiu akivaizdžiai pažemino STT pareigūno vardą.
71. Pažymi, kad nustačius STT pareigūno vardo pažeminimo faktą, atleidimas iš tarnybos STT statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143 -231/2008, Nr. A662-1409/2010, Nr. A438-230/2011, Nr. A662-1914/2012).
72. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jis atleistas iš tarnybos, tyrimo procedūrai. Nurodoma, kad nebuvo laikomasi Aprašo nuostatų, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs argumentus dėl Aprašo taikymo pareiškėjo situacijoje privalomumo, netinkamai aiškino šį teisės aktą, netinkamai vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos ne paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, bet savarankiškais pagrindais, tai yra remiantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5 punktu (sulaužęs priesaiką) ir 13 punktu (savo poelgiu pažeminęs tarnybos pareigūno vardą). Pagal Tvarkos 2 punktą, „ši tvarka taikoma ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 11 straipsnio 8 punktą ir 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą.“ Vadinasi, Tvarka expressis verbis nenumato, kad atleidžiant iš tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, privalo būti atliekamas tarnybinių nusižengimų tyrimas. Todėl laikytina, jog dėl savarankiško atleidimo pagrindo, numatyto Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte, tarnybinio nusižengimo tyrimas nėra privalomas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–46/2011). Atleidimo iš tarnybos procedūra, kurios teisėtumas patvirtintas šia nutartimi, atlikta pagal anksčiau (iki 2011 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 2-215 priėmimo) galiojusį tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo reglamentavimą. Tačiau atitinkamos STT nuostatos šiuo laikotarpiu nebuvo keičiamos, o nuostatos, reglamentuojančios tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros taikymo sritį, buvo patikslintos. Apraše, skirtingai nei iki tol galiojusioje STT pareigūnų tarnybinių nusižengimų ir nuobaudų skyrimo tvarkoje, patvirtintoje STT direktoriaus 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 2-45, yra nurodyta, kad „Aprašo nuostatos gali būti taikomos ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktų nuostatas“ (Aprašo 3 p.). Šiame teisės akte, skirtingai nei anksčiau galiojusioje tvarkoje, yra išspręstas Aprašo taikymo tais atvejais, kai yra duomenų, kad STT pareigūnas savo elgesiu galimai pažemino pareigūno vardą, privalomumo klausimas – priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra aiškiai įtvirtinta galimybė, o ne pareiga tokiais atvejais vadovautis Aprašu. Tai reiškia, kad po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo diskrecija pasirinkti pareigūno, savo elgesiu galimai pažeminusio pareigūno vardą, tyrimo procedūrą (taikant Aprašą arba jo netaikant) nebuvo apribota.
73. Atmestinas ir argumentas dėl Aprašo 4 punkto, iš kurio apeliantas kildina Aprašo taikymo privalomumą gavus duomenų apie galimą pareigūno vardo pažeminimo atvejį. Minėtame Aprašo punkte yra įtvirtinti pagrindai pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą – tarp jų nurodytas ir Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas, kurio pagrindu iš tarnybos atleistas pareiškėjas. Iš to apeliaciniame skunde daroma išvada, jog tokiu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti pradedamas. Tačiau tokia išvada yra nepagrįsta, nes Aprašo, kaip ir bet kurio kito teisės akto, nuostatos negali būti vertinamos atsietai nuo teisės akto kaip visumos. Vertinant Aprašo 4 punktą kartu su jo 3 punktu tampa akivaizdu, kad Aprašo 4 punktu nėra reglamentuojama Aprašo taikymo sritis ar įtvirtinama savarankiška pareiga tam tikrais atvejais pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Šiame punkte, skirtingai nei Aprašo 3 punkte, jau pradedama reglamentuoti tyrimo atlikimo procedūra (jos eiga) tais atvejais, kai ji privalo būtų taikoma arba, susidūrus su galimo STT pareigūno vardo pažeminimo atveju, gali būti taikoma.
74. Pažymėjo, jog praėjus vienerių metų terminui pareiškėjo nepriekaištinga reputacija nėra atkuriama, kas yra būtina sąlyga asmeniui, dirbančiam tarnyboje. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 7 punktą, asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų nepraėjo treji metai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl teisėjos atleidimo pripažinimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, nurodė, kad baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios bylos senaties terminui per se neatkuria apeliantės nepriekaištingos reputacijos, o tai yra būtina sąlyga asmeniui, einančiam teisėjo pareigas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012). Atsakovo vertinimu suformuluotos taisyklės yra aktualios ir šiuo atveju.
75. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs dėl tokiu atveju taikytinų procedūrinių reikalavimų 2011 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, o vieninga teismų praktika yra konstitucinė vertybė, administracinių teismų praktika turi būti prognozuojama. Nuostata, kad teismai priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje.
76. Vertinant Aprašą, kaip visumą, o būtent Aprašo 3 ir 4 punktus, akivaizdu, jog Aprašo 4 punktu nėra reglamentuojama Aprašo taikymo sritis ar įtvirtinama savarankiška pareiga tam tikrais atvejais pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Šiame punkte, skirtingai nei Aprašo 3 punkte, pradedama reglamentuoti tyrimo atlikimo procedūra tais atvejais, kai privalo būti taikoma arba, susidūrus su galimo STT pareigūno vardo pažeminimo atveju, gali būti taikoma.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

77. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT, Tarnyba) direktoriaus 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. P-233 „Dėl R. G. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) (I t., b. l. 40), kuriuo pareiškėjas atleistas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.
78. Pareiškėjas pareiškimu prašė panaikinti minėtą įsakymą, grąžinti pareiškėją į Tarnybą ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki grąžinimo į Tarnybą dienos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
79. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija keletu aspektų. Visų pirma, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas taip pat nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog priimant sprendimą atleisti tarnybos pareigūną pažeminus tarnybos pareigūno vardą, remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas) 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, netaikytina Tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 2-215 (toliau – ir Aprašas), nustatyta procedūrinė tvarka. Be to, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Aprašo 12.3 punkte numatyto vienerių metų termino, skaičiuojamo nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, kuriam suėjus tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
80. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas iš STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų atleistas vadovaujantis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, kuriuo remiantis, pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas, jeigu savo poelgiu pažemino tarnybos pareigūno vardą. Pareiškėjas buvo atleistas motyvuojant tuo, jog jis pokalbio su kitais Tarnybos darbuotojais metu mokė nenustatytą asmenį rinkti tyrimui reikšmingus duomenis provokuojant padaryti nusikaltimą, vartojo necenzūrinę leksiką. Šias aplinkybes, anot atsakovo, patvirtino gautas šio pokalbio įrašas.
81. Sprendžiant pareiškėjo atleidimo iš Specialiųjų tyrimų tarnybos klausimą, taikytinas Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.), kurio 1 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino tarnybos pareigūno vardą. Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto turinys turi būti aiškinamas kartu su Statuto 11 straipsnio 3 dalimi, kurioje yra įtvirtinta sąvoka „tarnybos pareigūno vardo pažeminimas“. Pagal šią teisės normą, tarnybos pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą ja arba ją kompromituojantis.
82. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog STT pareigūno atleidimas pažeminus tarnybos pareigūno vardą (Statuto 11 str. 1 d. 13 p.) laikytinas savarankišku ir pakankamu tarnybos santykių nutraukimo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).
83. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Statuto 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „tarnybos pareigūno vardo pažeminimas“ yra analogiška Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintai sąvokai „pareigūno vardo pažeminimas“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012). Pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, taip pat kaip ir pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareigūno vardo pažeminimas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 3 dalyje bei Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo turinys sutampa, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias Statuto materialinės teisės normas, mutatis mutandis vadovautinasi teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.
84. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas atleidimo iš tarnybos pažeminus pareigūno vardą sampratą, ne kartą yra pasisakęs, jog tokio pobūdžio priemonės taikymas, be kita ko, yra skirtas tam, kad būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012).
85. Esminis elementas, suponuojantis nurodyto (Statuto 11 str. 1 d. 13 p.) atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su Tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu Tarnybos sistema. Akivaizdu, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – Tarnybos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie Tarnybą, kaip instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas iš esmės yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir ji sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, visuomenės turimais pareigūnų atžvilgiu. Šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl atitinkamos institucijos pareigūnų elgesio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012).
86. Taigi, iš šiai bylai svarbios teismų praktikos matyti, kad sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Akivaizdu, kad tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais / neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu. Tokios objektyvios ir subjektyvios pareigūno vardo pažeminimo aplinkybės gali būti nustatytos tik atliekant pakankamai skubų (operatyvų), tačiau tinkamą tyrimą.

V.

Dėl pareigūno vardo pažeminimo tyrimo procedūros

87. Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas išsamiai nereglamentuoja tyrimo dėl pareigūno vardo pažeminimo atlikimo tvarkos. Tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 2-215, 3 punktas numato, jog Aprašo nuostatos gali būti taikomos ir tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 5, 8, 11 ir 13 punktų nuostatas. Aiškinant minėtą Aprašo nuostatą, darytina išvada, kad Aprašas expressis verbis neįtvirtina, jog atleidžiant pareigūną iš tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, privalo būti vadovaujamasi jo nuostatomis, o šiuo atveju diskrecijos teisė nuspręsti, kaip turi būti atliekamas tyrimas, paliekama institucijai. Kita vertus, ši institucijos diskrecija nėra neribota, o ta aplinkybė, jog griežtai Apraše apibrėžtų procedūrų taikymas nėra privalomas, nepaneigia institucijos pareigos tinkamai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, jog tam tikra kalta pareigūno veika buvo pažemintas pareigūno vardas.
88. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog veikų, kuriomis gali būti pažemintas pareigūno vardas, spektras yra itin platus, kiekvienu konkrečiu atveju tyrimo apimtis ir terminai gali skirtis, tačiau visais atvejais tyrimo metu privalo būti užtikrintas tinkamas objektyviai reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog nustatyta pareigūno kalta veika sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios, ištyrimas. Turėtų būti surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima prieiti prie išvados, jog egzistuoja pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu ir šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios Tarnybos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios.
89. Asmens atleidimas dėl pareigūno vardo pažeminimo yra itin griežta poveikio priemonė, sukelianti asmeniui neigiamas pasekmes, todėl atlikto tyrimo rezultatas turėtų būti neabejotinas įsitikinimas dėl asmens veiksmų / neveikimo neteisėtumo, kaltės ir įstatyme įvardytų pasekmių akivaizdumo. Toks sprendimas neišvengiamai reiškia, kad, atsižvelgiant į galimas rimtas ir nepataisomas sprendimo pasekmes, institucijos vertinimas turi būti atidus. Todėl nenustačius ir neištyrus faktinių aplinkybių bei kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t. y. nesant materialinio teisinio pagrindo taikyti Statute nustatytas pareigūno vardo pažeminimo pasekmes, sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
90. Visapusiškam kilusio ginčo išnagrinėjimui šiuo atveju tikslinga pasisakyti, kokie procedūriniai reikalavimai, sąlygojantys tinkamą reikšmingų aplinkybių ištyrimą bei užtikrinantys asmens teisę dalyvauti tyrimo procedūroje bei pasinaudoti gynybos priemonėmis, paprastai turi būti įgyvendinami atliekant tyrimą dėl pareigūno veiksmų, kuriais galbūt žeminamas pareigūno vardas.
91. Nors tyrimo procedūra, sprendžiant dėl asmens atleidimo pažeminus pareigūno vardą nėra reglamentuota teisės aktuose, paprastai svarbu išsiaiškinti šiuos aspektus: ar nebuvo suvaržyta pareigūno teisė dalyvauti tyrimo procedūroje ir gintis nuo jam pateikiamų įtarimų (svarbiausiais šios teisės elementais laikytinas pranešimas apie tai, jog asmuo yra įtariamas padaręs galimai neteisėtą veiką, kuri gali būti vertinama, kaip pareigūno vardo pažeminimas bei asmens teisė pateikti savo paaiškinimus); ar tyrimą atliko nešališkas subjektas; ar atlikus tyrimą priimtas motyvuotas ir pagrįstas sprendimas.
92. Kalbant apie asmens teisę dalyvauti galimo atleidimo procedūroje, reikia pabrėžti, jog pareigūnas privalo būti informuotas apie įtarimus, susijusius su galimu vardo pažeminimu. Asmens informavimu apie tai, jog jis įtariamas pareigūno vardo pažeminimu, be kita ko, yra siekiama užtikrinti, jog jis aiškiai suvoktų, kuo yra kaltinamas ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, todėl svarbu, jog asmeniui pateikiama informacija būtų tiksli ir išsami bei neprieštaringa. Asmens informavimas apie jam keliamus įtarimus yra svarbi procedūrinė garantija, sudaranti galimybę pateikti tinkamą paaiškinimą ir apginti savo teisėtus interesus. Teiktinos informacijos išsamumas vertintinas atsižvelgiant į tai, ar sudarytos realios, o ne fiktyvios prielaidos šios asmens teisės įgyvendinimui. Asmeniui turėtų būti išaiškintas įtarimų dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turinys, pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai. Teisės aktai nenustato, kokiu būdu ir kokios apimties informacija asmeniui turėtų būti pateikiama, informuojant jį apie galimą pareigūno vardo pažeminimą, todėl tai, ar asmuo buvo tinkamai informuotas, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes.
93. Asmens teisė pateikti savo paaiškinimus ne tik užtikrina objektyvų ir visapusišką tyrimą, bet ir lemia asmens, kuriam taikomos dėl pareigūno vardo pažeminimo kylančios teisinės pasekmės, teisių dalyvauti tyrimo procedūroje ir pasinaudoti gynybos priemonėmis, tinkamą įgyvendinimą. Galimybė pateikti paaiškinimą turi būti reali, t. y. pareigūnas prieš pateikdamas paaiškinimą turi žinoti, kas sudaro pažeidimo, kuriuo yra kaltinamas, sudėtį, atsižvelgiant į minėto pažeidimo kompleksiškumą ir kitas aplinkybes, jam turi būti suteikta pakankamai laiko pateikti savo paaiškinimą. Kita vertus, paaiškinimų pateikimo terminas neturėtų sudaryti prielaidų vilkinti tyrimo procedūrą, pareigūnas paaiškinimą turėtų pateikti operatyviai ir nepagrįstai nedelsdamas. Tai, ar paaiškinimo nepaėmimas iš pareigūno, kurio veiksmai yra tiriami, sudaro pagrindą teigti, jog dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas, sprendžiama kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
94. Visi aptarti tyrimo elementai analizuotini sistemiškai, įvertinus visą procedūros eigą, pažeidimo pobūdį ir kitas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog atliekamo tyrimo tikslas yra priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Atlikto tyrimo rezultatas – sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, visais atvejais privalo būti motyvuotas ir pagrįstas surinktais duomenimis.
95. Pažymėtina ir tai, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama sprendimą dėl tarnybos pareigūno atleidimo pažeminus tarnybos pareigūno vardą, turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis.
96. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264–281).
97. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog atleidžiant pareigūną dėl pareigūno vardo pažeminimo, tarnybinio nusižengimo tyrimas Aprašo nustatyta tvarka neprivalo būti atliekamas ir tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada neprivalo būti surašoma, sprendime dėl pareigūno atleidimo pažeminus tarnybos pareigūno vardą turi būti išdėstytos nustatytos aplinkybės ir teisinis pareigūno veiksmų įvertinimas. Pareiga motyvuoti sprendimą sietina ir su pareigūno vardo pažeminimo įstatymine samprata, t. y. sprendime turi būti pateikiama pakankamai informacijos, kurios pagrindu daroma išvada, kad egzistuoja pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu ir šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Atleidžiamas pareigūnas iš sprendimo turinio turi suprasti, kada įvykdyta bei kokia veika jis pažemino pareigūno vardą ir šiuo pagrindu yra priimtas sprendimas jį atleisti iš pareigų. Kaltinimo nekonkretumas, neįvardijant pažeidimo padarymo laiko, pasekmių, priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, – aplinkybės, bylojančios apie nesilaikymą taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo pagrįstumą, bei lemiančios skundžiamo individualaus teisės akto naikinimą.
98. Šiame kontekste pastebėtina, kad ginčui taikytinas teisinis reguliavimas imperatyviai nenumato, jog individualus administracinis sprendimas turi būti išdėstytas viename dokumente, tačiau kiekvienu atveju sprendimas (bendrąja prasme) atleisti pareigūną pažeminus pareigūno vardą turi būti tinkamai, kaip tai nustatyta šio sprendimo 97 punkte, motyvuotas.
99. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiame sprendime išdėstytomis nuostatomis, skirtomis atleidimo, pažeminus tarnybos pareigūno vardą, procedūrai, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atliktas tyrimas negali būti vertinamas kaip tinkamas, o priimtas sprendimas atleisti pareiškėją už tarnybos pareigūno vardo pažeminimą – kaip adekvačiai, aiškiai ir pakankamai motyvuotas.
100. Vertinant nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, nustatyta, jog atsakovas nurodė, kad STT direktoriaus pavaduotojas 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. L-01-4811 buvo informuotas apie užfiksuotą pareigūnų pokalbį, kuriame galimai aptarinėjami neteisėti informacijos rinkimo būdai. Kaip nurodyta STT Saugumo skyriaus vyriausiojo specialisto rašte Nr. L-01-4828 „Dėl R. G. veiksmų“ (I t., b. l. 55–57), pokalbio įrašas buvo gautas iš trečiųjų asmenų. Byloje pateiktas Saugumo skyriaus vyriausiojo specialisto 2013 m. gruodžio 16 d. raštas Dėl gautos informacijos Nr. L-01-4814 (I t. b. l. 53–54), kuriuo STT direktoriui pateikiama užfiksuoto pareiškėjo R. G. ir kitų pareigūnų pokalbio išklotinė. Pareiškėjas teigė, kad jam 2013 m. gruodžio 16 d. buvo pateiktas išklausyti pokalbio įrašas, dėl kurio jis pateikė paaiškinimą (I t., b. l. 58–59). Tą pačią dieną, įvertinus surinktus duomenis, tarp jų ir pareiškėjo paaiškinimą, buvo parengtas STT Saugumo skyriaus vyriausiojo specialisto raštas Nr. L-01-4828 „Dėl R. G. veiksmų“ (toliau – ir Raštas) (I t., b. l. 55–57), kurio pagrindu priimtas ginčijamas 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Dėl R. G. atleidimo iš tarnybos Nr. P-233. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, matyti, jog tyrimas buvo atliktas ir sprendimas priimtas per vieną darbo dieną. Pareiškėjas nurodė, o atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie atliekamą tyrimą, jam buvo pateiktas garso įrašas ir skubiai paprašyta pasiaiškinti, iš esmės nesudarant galimybės išsamiau susipažinti su įtarimais jo atžvilgiu ir pateikti išsamų paaiškinimą, t. y. tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
101. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Rašto, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas, turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo pripažintas pažeminusiu tarnybos pareigūno vardą dėl to, jog įrašyto pokalbio metu nuolat vartojo necenzūrinius žodžius ir pasakojo, kaip nenurodytą asmenį mokė rinkti reikšmingus duomenis neteisėtu būdu. Pažymėtina, jog šiame Rašte įvardytas pokalbio turinys, tačiau nenurodytas veikos padarymo laikas, nepasisakyta, kuo pasireiškė pareiškėjo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo, pateikiami pareiškėjo paaiškinime išsakyti argumentai bei liudytojų parodymai. Šie duomenys neanalizuojami, tik abstrakčiai nurodoma, kad pareiškėjo paaiškinimo teiginiai vertintini kritiškai, nes neatitinka garso įrašo turinio, tačiau minėti neatitikimai nėra įvardyti. Dėl minėtų priežasčių raštas, kurio pagrindu priimtas Įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos, negali būti vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimą motyvuotai patvirtinantis aktas.
102. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie tyrimą ir jam nebuvo sudarytos realios galimybės įgyvendinti savo teisę į gynybą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas negali būti laikomas tinkamu, o jo pagrindu priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos pažeminus tarnybos pareigūno vardą – motyvuotu ir pagrįstu. Šios aplinkybės yra pagrindas panaikinti ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos.

VI.

Dėl veikos pasekmių – akivaizdaus Tarnybos autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo ar kompromitavimo

103. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat tikslinga pasisakyti dėl to, ar pareiškėjo veika gali būti vertinama, kaip akivaizdžiai žeminanti Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą ja arba ją kompromituojanti.
104. Kaip minėta, vienas iš būtinųjų elementų, priimant sprendimą atleisti pareigūną pažeminus tarnybos pareigūno vardą – išvada, jog nustatytais kaltais pareigūno veiksmais buvo akivaizdžiai pažemintas Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas ja arba ji kompromituojama. Pažeminimo akivaizdumas yra būtina sąlyga, konstatuojant tarnybos pareigūno vardo pažeminimą, kaip Statute numatytą atleidimo iš tarnybos pagrindą.
105. Pareigūno veika sukeltų pasekmių, numatytų Statute, atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė. Reikalavimas nustatyti akivaizdų Tarnybos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (mutatis mutandis žr., pvz., 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-453/2010; 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012; 2008 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1561/2008).
106. Nagrinėjamu atveju, išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pokalbio (I t. b.  l. 53–54) turinį, jame išsakytų pareiškėjo abstrakčių teiginių pobūdį, atsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimus, bei kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo veika akivaizdžiai žemina Specialiųjų tyrimų tarnybos autoritetą, griauna pasitikėjimą ja arba ją kompromituoja. Pažymėtina, jog pokalbio turinys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl akivaizdaus institucijos autoriteto žeminimo: pokalbis fragmentiškas, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, todėl, priešingai nei teigia atsakovas ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, ši informacija nėra pakankama teigti, jog pareiškėjas provokavimą padaryti nusikalstamą veiką įvardija kaip vieną iš STT darbo metodų ir tokiu būdu pažemino pareigūno vardą. Pažymėtina ir tai, kad atliktoje pokalbio lingvistinėje ekspertizėje, kurios metu nustatytos aplinkybės pateikiamos Lietuvos teismo ekspertizės 2014 m. rugsėjo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-2269 (14) (I t., b. l. 174–175), nurodoma, jog „Tiriamajame pokalbyje yra aptarinėjama ir tariamasi dėl veiksmų, kurie pokalbyje nėra aiškiai įvardyti, taip pat kalbama apie pokalbyje nedalyvaujančius asmenis, kurie nėra įvardijami, todėl be plataus konteksto pokalbio turinys negali būti vienareikšmiškai išaiškintas.“ Be to, necenzūrinės leksikos vartojimas, nors ir pažeidžia Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodekso nuostatas, tačiau pats savaime negali būti pripažintas akivaizdžiai žeminančiu tarnybos autoritetą. Atsižvelgiant į tai, nustatyti faktai neleidžia teigti, jog pareiškėjo veika yra akivaizdžiai menkinamas institucijos, kurioje pareigūnas atlieka tarnybą, autoritetas ir visuomenės pasitikėjimas ar institucija kompromituojama.
107. Pažymėtina, jog ginčijamame sprendime neatskleista, o teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nenustatė pareiškėjo veiksmų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjo R. G., kaip statutinio pareigūno, elgesys akivaizdžiai žemina institucijos autoritetą bei prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji turi dėl statutinių pareigūnų elgesio. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinojo pareigūno vardo pažeminimą charakterizuojančio požymio – akivaizdaus institucijos autoriteto žeminimo, pasitikėjimo Tarnyba griovimo arba jos kompromitavimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Tarnybos nesant materialinio teisinio pagrindo – tarnybos pareigūno vardo pažeminimo.

VII.

Dėl senaties termino taikymo

108. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, be kita ko, kelia ir atsakomybės senaties taikymo klausimą, atleidžiant pareigūną dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma Aprašo 12.3 punkto nuostata, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nustačius, kad praėjo vieneri metai nuo nusižengimo padarymo dienos. Pareiškėjo vertinimu, minėtas terminas yra sietinas ne su tarnybinės nuobaudos skyrimu, bet su nusižengimo tyrimo atlikimu.
109. Minėta, jog atleidimas iš tarnybos už tarnybos pareigūno vardo pažeminimą – radikali neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukelianti poveikio priemonė, todėl pareigūnui, kurio veiksmai gali būti kvalifikuoti, kaip pareigūno vardo pažeminimas, turi būti užtikrinamos tam tikros garantijos. Viena iš tokių fundamentalių garantijų – termino, kuriam pasibaigus, asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už tam tikrus veiksmus, įtvirtinimas.
110. Vertinant, ar nagrinėjamoje byloje taikytina atsakomybės senatis, visų pirma pažymėtina, jog, spręsdamas šį klausimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra saistomas tarptautinių įsipareigojimų – pirmiausia įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog senaties terminas atlieka keletą pagrindinių funkcijų: užtikrina teisinį saugumą ir tikrumą, apsaugo asmenį nuo kaltinimo dėl seniai įvykusių įvykių, į kurį gali būti sudėtinga atsikirsti, ir apsaugo nuo galimo neteisingumo, kuris gali kilti tais atvejais, kai teismams reikės priimti sprendimą dėl įvykių, įvykusių tolimoje praeityje, remiantis įrodymais, kurie galėjo tapti nepatikimais arba nepilnais dėl praėjusio laiko (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 22083/93, Nr. 22095/93)). Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su drausminės teisėjų atsakomybės taikymu, yra pažymėjęs, jog tokios situacijos, kai nėra nustatyta apskritai jokių drausminės atsakomybės ribų laike, kelia rimtą grėsmę teisiniam saugumui. Šios aplinkybės buvo pagrindas Teismui konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Oleksandr Volkov prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 21722/11).
111. Iš tiesų, tais atvejais, kai nuo veiksmų padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, asmuo, įgyvendindamas savo teisę į gynybą, gali susidurti su papildomomis kliūtimis, susijusiomis su įrodymų rinkimu: viena vertus, dokumentų ar liudytojų gali nebebūti, kita vertus, visiems su byla susijusiems asmenims ir liudytojams gali būti sudėtinga tiksliai prisiminti byloje nagrinėjamus veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes. Todėl atsakomybės taikymo senatis yra vienas iš esminių teisės į teisingą teismą, taip pat įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, elementų.
112. Pažymėtina, jog termino, kuriam suėjus atsakomybė už teisei priešingus veiksmus nebegali būti taikoma, nustatymas yra būdingas daugumai atsakomybės už teisei priešingas veikas rūšių: atsakomybės senaties institutas taikomas tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje teisėje. Todėl žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą galėtų būti taikoma ilgesnį nei baudžiamoji atsakomybė, atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą ar apskritai neribotą laiką.
113. Nei Statuto, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos senaties termino, kuriam suėjus asmens atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą nebūtų galima, expressis verbis neįtvirtina. Tačiau atsižvelgus į anksčiau paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokia situacija, kai netaikomi jokie atsakomybės terminai, nebūtų suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, todėl senaties termino neįtvirtinimas įstatyme negali savaime nulemti to, jog asmeniui nėra taikomi jokie atsakomybės taikymo ribojimai laike.
114. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose. Nesant atitinkamų normų, reikalingų visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija.
115. Teismo teisę taikyti įstatymo analogiją įtvirtina ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
116. Nors Specialiųjų tyrimų tarnybos statute nėra įtvirtinti naikinamieji atleidimo dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, tačiau minimas teisinis trūkumas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šalintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu taikant įstatymo analogiją.
117. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į specifinį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų statusą, įvertinus pareigūno vardo pažeminimo instituto sampratą ir tokios teisei priešingos veikos pobūdį, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga būtų taikyti terminą, numatytą tarnybinių nuobaudų skyrimui. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos praėjus vieniems metams nuo nusižengimo padarymo dienos. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, minėtas vienerių metų naikinamasis terminas, taikytinas ir sprendžiant klausimą dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo (Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
118. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos atleistas 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu (I t., b. l. 40). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 1–8) nurodė, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu nuo veiksmų, kurie, atsakovo vertinimu, pažemino tarnybos pareigūno vardą ir sudarė pagrindą atleisti pareiškėją Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, atlikimo buvo praėję daugiau nei pusantrų metų. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 34–38) taip pat nurodė, jog STT saugumo specialisto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad poelgis, dėl kurio pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, padarytas 2012 m., ne vėliau kaip birželio mėnesį, t. y. skundžiamas įsakymas priimtas praėjus apie pusantrų metų nuo šių įvykių.
119. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo veiksmai, kurie, atsakovo vertinimu, pažemino tarnybos pareigūno vardą ir sudarė pagrindą pareiškėją atleisti iš Tarnybos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, įvyko daugiau nei prieš vienerius metus. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog atsakovas apie galimai neteisėtus pareiškėjo veiksmus sužinojo tik 2013 m. gruodžio 13 d. (I t., b. l. 137), neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakomybės senaties termino taikymo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčijamas Įsakymas priimtas pasibaigus naikinamajam vienerių metų terminui.
120. Taigi nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Tarnybos, yra priimtas pasibaigus naikinamajam vienerių metų terminui, yra dar vienas pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.
121. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, dėl ko jis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

VIII.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų

122. Pareiškėjas skunde taip pat prašo grąžinti jį į tarnybą ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
123. Statuto 15 straipsnio 2 dalis numato, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą tarnybos pareigūną į ankstesnes pareigas, šiam pareigūnui išmokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad kai neteisėtai atleistas tarnybos pareigūnas pareiškia, kad grąžinus jį į ankstesnes pareigas jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas, konstatuodamas neteisėtą atleidimą, gali tarnybos pareigūno prašymu negrąžinti jo į darbą, o priteisti jam kompensaciją iki šešių jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju tarnybos pareigūnas laikomas atleistu iš tarnybos pagal šio Statuto 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
124. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. P-233 buvo atleistas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos vyriausiojo specialisto pareigų. Pareiškėjas skunde prašo grąžinti jį į tarnybą, todėl, tenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo, atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos vyriausiojo specialisto pareigas, taip pat pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
125. Pažymėtina, jog pagal atsakovo pateiktą 2014 m. lapkričio 28 d. pažymą Nr. 4-01-7343 „Dėl R. G. vidutinio darbo užmokesčio“ (II t., b. l. 3), nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo dienos vidutinis darbo užmokestis – 241,66 Lt.
126. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-693 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2014 metais patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, 2014 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. A1-646 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2015 metais patvirtinimo“ 1.2.1.1. punktą 2015 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei – 21 darbo diena. Pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2015 m. birželio 9 d. imtinai turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už 8 darbo dienas 2013 m. gruodžio mėnesį, už 252 dienas (12 mėn. × 21 d. d.) 2014 metais ir 112 dienų (5 mėn. × 21 d. d. + 7 d. d.) 2015 metais; iš viso – už 372 dienas. Taigi, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. birželio 9 d. imtinai priteistina 89 897,52 Lt (372 d. d. × 241,66 Lt), t. y. 26 036,12 Eur. Taip pat nuo 2015 m. birželio 10 d. iki teismo sprendimo dėl grąžinimo į tarnybą visiško įvykdymo pareiškėjui priteistina po 241,66 Lt (69,99 Eur) už kiekvieną darbo dieną.
127. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą dėl turėtų išlaidų priteisimo apeliaciniame skunde, tačiau šis prašymas nėra detalizuotas – nenurodyta, kokios išlaidos patirtos, nepateiktas jų apskaičiavimas, įrodymai, pagrindžiantys šias išlaidas, dėl ko prašymo nagrinėjimas nėra įmanomas, taigi jis nenagrinėtinas. Tai pareiškėjui neužkerta galimybės per Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturiolikos dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo terminą pateikti teismui tinkamo turinio prašymą dėl turėtų išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. P-233 „Dėl R. G. atleidimo iš pareigų“.

Grąžinti pareiškėją R. G. į Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

Priteisti pareiškėjui R. G. iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos 26 036,12 Eur (dvidešimt šešis tūkstančius trisdešimt šešis eurus, 12 ct) (89 897,52 Lt (aštuoniasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt septynis litus, 52 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. birželio 9 d. imtinai, taip pat po 69,99 Eur (šešiasdešimt devynis eurus, 99 ct) (241,66 Lt (du šimtus keturiasdešimt vieną litą, 66 ct) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. birželio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Sprendimas neskundžiamas.