Administracinė byla Nr. I-15-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00010-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo asociacijos „Vilnijos“ draugijos prašymo dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 1k-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo asociacijos „Vilnijos“ draugijos (toliau – ir pareiškėjas, Draugija) pareiškimas (pareiškėjo pavadintas prašymu), kuriame prašoma pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 1k-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) kanceliariją atlikti veiksmus – atšaukti protokolinį nutarimą, įpareigojantį Finansų ministeriją priimti Įsakymą. Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo, sustabdyti Įsakymo 2 dalį (jos galiojimą).

Pareiškėjas nurodo, kad jis prisideda prie piliečio G. S. 2017 m. balandžio 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame skunde viešajam interesui bei valstybės ir įstatymų saugomiems interesams apginti (dėl neteisėto administracinio teisės akto ir viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų) suformuluotų prašymų ir reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, tiek neskelbtą 2017 m. kovo 13 d. Vyriausybės pasitarimo protokolinį nutarimą (toliau – ir Protokolinis nutarimas), tiek Įsakymą reikėtų nagrinėti kartu kaip valstybės valdymo aktą. Toks aktas pagal savo formą privalo būti priimtas Vyriausybės nutarimais, o ne neaiškaus statuso protokolais, ir tokie aktai turi būti skelbiami Teisės aktų registre. Įsakymas nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre. Pareiškėjas paaiškina, kad tiek Protokolinis nutarimas, tiek Įsakymas yra neteisėti ne tik pagal jų formą, tačiau ir pagal turinį, šiurkščiai pažeidžia viešąjį interesą bei įstatymus, todėl yra naikintini dėl priežasčių, kurias savo skunde nurodė ir pilietis G. S.: 1) tokio rango objektai, kaip (duomenys neskelbtini), yra išimtinė valstybės nuosavybė; 2) Įsakyme ir Finansų ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. rašte nėra nuorodos į įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateiktus buvusią nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus ir į tai, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas yra tokios buvusios nuosavybės teisės subjektas ar šių teisių paveldėtojas; 3) iki 1997 m. spalio 29 d. turėjo būti priimtas kompetentingos institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) restitucijos, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas, todėl Įsakymas ir Protokolinis nutarimas neabejotinai pažeidė Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 ir 9 straipsnius; 4) Įsakyme rėmimasis pranciškonų pareigūno raštu, kuris surašytas iki Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo priėmimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas; 5) religinių bendrijų išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės teisių restitucijos terminai nuo 1998 metų jau buvo pasibaigę, tačiau Įsakymas iš viso ignoravo akivaizdų faktą ir ėmėsi „restitucijos“ jau po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime pasisakė, kad nuosavybės teisių restitucijos religinėms bendrijoms tolesnis pratęsimas nebūtų teisėtas; 6) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 metų nutartis niekaip neįpareigojo (duomenys neskelbtini) pastatus „sugrąžinti“ nei pačiam Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui, nei kokiam nors jo padaliniui ar vienuolijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Įvertinusi pareiškime (pareiškėjo pavadintame prašymu), kuriame, be kita ko, prašoma pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 1k-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, pareiškėjo išdėstytus argumentus ir nurodytą teikiamo procesinio dokumento teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju siekia inicijuoti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, be kita ko, turi būti įvertinta, ar nurodytas aktas yra norminio pobūdžio. Nustačius, kad pareiškimu prašoma ištirti ne norminio, o individualaus administracinio akto teisėtumą, pareiškimas negali būti priimamas ir nagrinėjimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–119 straipsniuose nustatyta norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo tvarka.

Norminio administracinio akto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, pagal kurią norminis administracinis aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Vadovaujantis šia teisės norma bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, gali būti išskiriami šie esminiai požymiai, apibūdinantys norminį administracinį aktą, kurio teisėtumas gali būti tiriamas specialia norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka: tai teisės aktas, priimtas administravimo subjekto, vykdančio administravimo funkcijas, juo nustatomos visuotinai privalomos elgesio taisyklės ir jis skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog daugelis norminių administracinių aktų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011).

Iš Įsakymo turinio matyti, kad juo yra atkurtos Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisės į 1940 m. gruodžio 10 d. ir 1941 m. birželio 7 d. nacionalizuojamo namo žiniose nurodytą nacionalizuotą, iki šių dienų išlikusį valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinant jį natūra (1 p.). Įsakymo 2 punktu valstybės įmonė Turto bankas įgaliotas pasirašyti Įsakymo 1 punkte nurodyto turto perdavimo ir priėmimo aktus.

Akcentuotina, kad dėl pareiškėjo skundžiamo Įsakymo pobūdžio jau yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-13-261/2017, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Įsakymas neatitinka būtinųjų norminio administracinio akto požymių, nes nenustato elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. Įsakymu nėra nustatomos visuotinai privalomos elgesio taisyklės, ir jis skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei – religinei bendrijai Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui, taip pat tam tikri įgaliojimai numatomi valstybės įmonei Turto bankui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Draugija pareiškime nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kurie leistų teigti, jog Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Įsakymo teisėtumo vertinimui netaikytina ABTĮ 112–119 straipsniuose nustatyta tvarka, reglamentuojanti norminių administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Kiti subjektai turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 1 dalimi, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl teisę paduoti skundą teismui turinčio asmens teisių pažeidimo, jis turi teisę prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, turintis asociacijos statusą (valstybės įmonės Registrų centro vieši duomenys), tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Draugija yra profesinės savivaldos asociacija, įsteigta pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra duomenų, jog pareiškėjas yra vienas iš subjektų, kurie pagal ABTĮ 112 straipsnį turi teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, ratą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl administracinio akto (Įsakymo), kuris nėra norminis, be to, Draugija nėra tinkamas subjektas kreiptis su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pareiškėjo prašymas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Įsakymą vertintinas kaip neatitinkantis abstrakčiam pareiškimui ištirti norminio administracinio akto teisėtumą keliamų reikalavimų. Pareiškėjo reikalavimas dėl Vyriausybės kanceliarijos įpareigojimo atlikti veiksmus vertintinas kaip neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu panaikinti Įsakymą. Dėl to pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną ABTĮ II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 116 str. 1 d.).

Pareiškėjas, be kita ko, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nenagrinėtinas (ABTĮ 70 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjo asociacijos „Vilnijos“ draugijos prašymą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 1k-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

Prašymą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė