Civilinė byla Nr. e2A-1653-603/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16596-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas yra V. P., mirusio 2016 m. rugpjūčio 16 d., vaikaitis. Patikslintame ieškinyje nurodo, kad 1979 m. vasario 10 d. jo seneliui paskirtas gyvenamasis būstas, esantis (duomenys neskelbtini). Tuo metu V. P. šeimą sudarė jo sutuoktinė V. P. ir dukra (ieškovo motina) J. P.. 1985 m. vasario 15 d. gimus ieškovui, jis kartu su savo seneliais ir motina gyveno tame pačiame bute, kuriame ir buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta. Ieškovas nurodo, kad 1986 metais seneliams gimė sūnus Viktoras, todėl jo motinai išėjus gyventi atskirai nuo tėvų, jis liko gyventi kartu su seneliais ir su savo bendraamžiu V. P. (savo dėde). Ieškovas nurodė, kad 2001 m. gegužės 14 d. tarp V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Viršuliškių būstas“ sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuria suteiktos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) nuomininkui ir jo šeimos nariams. Pažymėjo, kad sulaukęs pilnametystės, ieškovas nuo 2003 metų apmokėdavo sąskaitas už paskirtą būstą, prisidėjo prie buto priežiūros bei išlaikymo, jo lėšomis atliktas buto remontas. Teigia, kad jo mama jį pagimdė jauna, tėvo jis neturėjo, todėl jo seneliai jam atstojo tėvus. Gyvendamas kartu, su seneliais jis vedė bendrą ūkį. Senelių pajamos buvo nedidelės ir jie vieni patys buto nebūtų išlaikę. 2006 m. ieškovo dėdė V. P. mirė. 2016 m. rugpjūčio 16 d. mirus pagrindiniam nuomininkui – jo seneliui V. P., apie tai buvo informuotas savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“, su kuriuo sudaryta nuomos sutartis. Nors ieškovas, siekdamas būti paskirtu pagrindiniu nuomininku, pristatė reikalaujamus dokumentus, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ir priklauso gyvenamosios patalpos, pasiūlė kreiptis į teismą dėl pripažinimo V. P. šeimos nariu. Ieškovas nurodo, kad jis nuo pat gimimo iki pagrindinio nuomininko mirties jo sutikimu kartu gyveno nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir vedė bendrą ūkį. Teigia, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip nuomininkas, todėl gyvendamas bute daugiau kaip 20 metų, įgijo V. P. šeimos nario teisinį statusą. Kito gyvenamojo ploto neturi, taigi bute gyveno teisėtai. Patikslintu ieškiniu prašo pripažinti jį pagrindinio buto nuomininko V. P. šeimos nariu ir įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su ieškovu sudaryti nuomos sutartį. Taip pat ieškiniu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad teikė piniginę paramą ir mokėjimo pavedimais ir grynaisiais, prisidėjo prie buto remonto. Lietuvoje dirba pagal verslo liudijimą.

3.       SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 visas gyvenamąsias patalpas patikėjimo teise perdavė valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. spalio 12 d. ieškovas mirus jo seneliui pateikė prašymą jį paskirti pagrindiniu nuomininku bei pagrindinio nuomininko sutuoktinės V. P. notariškai patvirtintą susitarimą, kad ji tam neprieštarauja, tačiau ieškovui nepateikus dokumentų, įrodančių bendro ūkio vedimą, jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsiliepimu teigė, kad pripažinimo šeimos nariu tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.588 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais teismo tvarka gali būti pripažinti asmenys, kurie atitinka šiuos reikalavimus: jie yra nuomininko artimieji giminaičiai arba išlaikytiniai, su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus, su šiais asmenimis yra bendrai tvarkę šeimos ūkį. Tik nustačius šias aplinkybes ieškovas galėtų būti pripažintas mirusio pagrindinio nuomininko V. P. šeimos nariu. CK 6.602 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 2 mėnesių termino informuoti nuomotoją apie pagrindinio buto nuomininko mirtį ieškovas nepraleido.

4.       Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 2-jų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). CK 6.577 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagrindu apsigyventi yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuri sudaroma raštu, vadovaujantis savivaldybės institucijos sprendimu. Nuomininko vaikaičiui, norint būti pripažintam nuomininko šeimos nariu, būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: kad jis su nuomininko ir kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu apgyvendintas nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, gyveno kartu su nuomininku ir turėjo su juo bendrą ūkį. Ginčo dėl ieškovą ir pagrindinį buto nuomininką siejusių giminystės ryšių nėra. Atsakovas teigia, kad savo teiginių dėl bendro ūkio vedimo ieškovas tinkamai nepagrindė. Vien ieškovo teiginiai, nesant juos pagrindžiančių dokumentų, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti ieškovą vedus bendrą ūkį su buto nuomininku V. P.. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nepagrindė fakto, jog bute gyveno nuo pat gimimo, be to, 2001 m. gegužės 14 d. sudarant Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 03-03-78, nuomininkui suteikta teisė gyventi su šeimos nariais, tačiau konkretūs asmenys sutartyje įvardinti nebuvo. Aplinkybė, jog asmuo deklaravo gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad būtent ten jis ir gyvena. Sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne tik jos formalų deklaravimą. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini) ir vedė bendrą ūkį su pagrindiniu buto nuomininku, todėl ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė visus jai nuosavybės teise priklausančių butų valdymu ir disponavimu susijusius klausimus yra patikėjusi spręsti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, todėl visas procedūras vykdo bei nuomos sutartis sudaro ne Vilniaus miesto savivaldybė, o SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

6.       Atsakovų atstovai teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes. Pripažino, kad ieškovo pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina teikiamą materialinę paramą V. P., tačiau nepatvirtina aplinkybių, kad ieškovas su nuomininku vedė bendrą ūkį, kokiam tikslui tos piniginės lėšos panaudotos. Liudytojų parodymus dėl jų suinteresuotumo vertino kritiškai. Ieškinį prašė atmesti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovą D. P. nuomininko V. P., mirusio 2016m. rugpjūčio 16 d., šeimos nariu bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryti su ieškovu gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 650 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

8.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-174 visos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos perduotos patikėjimo teise SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Spalio rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1977 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 590, 1978 m. vasario 10 d. išduotas orderis Nr. 047731, kuriuo dviejų kambarių butas, esantis Tujų g. 3-43, Vilniuje išnuomotas V. P. trijų asmenų šeimai (jam, jo sutuoktinei V. P. ir dukrai Jelenai). Su V. P. 2001 m. gegužės 14 d. sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 03-03-78. Pagrindinis buto nuomininkas V. P. 2016 m. rugpjūčio 16 d. mirė. D. P. yra V. P. vaikaitis. 2016 m. spalio 12 d. D. P. pateikė prašymą jį paskirti pagrindiniu buto, esančio (duomenys neskelbtini) nuomininku. Gyventojų registro duomenimis gyvenamąją vietą nurodytu adresu deklaravo pagrindinio buto nuomininko sutuoktinė V. P. (nuo 1978 m. spalio 27 d.) ir jo vaikaitis D. P. (nuo 1985 m. balandžio 5 d.).

9.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas yra mirusio pagrindinio nuomininko V. P. vaikaitis. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: ieškovo bei jo motinos J. P. gimimo liudijimai. Remiantis CK 6.588 straipsnio 2 dalimi pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apgyvendinami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Taigi sprendžiant dėl ieškovo teisės sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, teisiškai reikšmingomis yra tokios faktinės aplinkybės: 1) kad buto nuomininkas vedė su ieškovu bendrą ūkį, 2) kad ieškovas gyveno nuomojamoje patalpoje, 3) kad ieškovas apsigyveno su buto nuomininko ir jo šeimos narių sutikimu. Šių faktinių aplinkybių įrodinėjimas ir sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

10.       Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) nuo 1985 m. balandžio 5 d. Kitų domenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą nėra. Iš byloje esančio orderio matyti, gyvenamoji patalpa, esanti minėtu adresu, suteikta nuomininko šeimai, susidedančiai iš trijų asmenų: nuomininko, jo sutuoktinės V. P. ir dukters Jelenos, kuri, 1985 metais, gimus sūnui (ieškovui), jo gyvenamąją vietą tais pačiais metais deklaravo šiame bute. Taigi nuomojamoje patalpoje ieškovas apgyvendintas nuomininko sutikimu. Aplinkybę, kad ieškovas bute gyvena nuo pat gimimo, t. y. 1985 metų, patvirtino ir liudytojos V. P. ir J. P.. Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymai apie ieškovo gyvenimą nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje kartu su pagrindiniu nuomininku bei bendro ūkio su juo vedimą, yra nuoseklūs ir logiški, paaiškinti remiantis tuo metu susiklosčiusiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ieškovo motina J. P. sūnų pagimdė labai jauna, vaikas augo be tėvo pas senelius, kurie, beje, turėjo panašaus amžiaus sūnų Viktorą. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai neprieštarauja ir į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad tarp pagrindinio nuomininko V. P. ir ieškovo susiklostė artimi šeiminiai santykiai. Į bylą pateikti ieškovo atlikti mokėjimo pavedimai į V. P. banko sąskaitą 2013-2015 metais patvirtina, kad ieškovas periodiškai pervesdavo savo močiutei V. P. pinigines lėšas, kuriomis, kaip ji pati paliudijo teisme, mokėjo komunalinius mokesčius buto išlaikymui. Be to, ši liudytoja patvirtino, kad ieškovas, jos anūkas iki šiol gyvena kartu, ją remia pinigais, rūpinasi butu, pakeitė langus, duris. Pasisakant dėl bendro ūkio vedimo, galima remtis ir šeimos tradicijomis, kai ilgą laiką gyvenę kartu žmonės, susieti artimu giminystės ryšiu, buitinius klausimus sprendžia kartu. Ta aplinkybė, kad nėra sutartyje įvardinti konkretūs šeimos nariai, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas bute negyveno. Tuo metu, kai buvo pasirašoma 2001 m. nuomos sutartis, ieškovas buvo dar nepilnametis.

11.       Teismas įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad tiek ieškovo gyvenimo bute faktas, tiek ir bendro ūkio vedimas su mirusiu pagrindiniu nuomininku pripažintinas įrodytu. Todėl ieškovo reikalavimas jį pripažinti mirusio pagrindinio nuomininko šeimos nariu laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.

12.       Remiantis CK 6.589 straipsnio 1 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Todėl nuomininkui mirus, jo šeimos narys ieškovas turi teisę reikalauti sudaryti nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad nuomotojas apie nuomininko mirtį informuotas laiku, o šiuo metu bute gyvenantis kitas šeimos narys - nuomininko sutuoktinė V. P., sutinka, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis būtų sudaryta su ieškovu (CK 6.602 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus su juo sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, patenkintas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

13.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo. Skunde nurodo, kad teismui nebuvo faktinio pagrindo pripažinti ieškovo ieškinį pagrįstu, o įrodymų pakankamumo taisykle buvo vadovaujamasi formaliai, išimtinai ieškovo naudai. Teigia, kad sprendimas pagrįstas tik liudytojų (ieškovo motinos ir močiutės) parodymais, kurie yra laikytini šališkais, neobjektyviais. Nurodo, kad liudytojų parodymai nenuoseklūs ir nelogiški. Taip pat teigia, jog ieškovo atlikti pavedimai į močiutės sąskaitą galėjo būti skirti ne bendro ūkio su seneliu vedimui. Apelianto manymu, byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų nuolatinį ieškovo gyvenimą minėtame būste ir bendro ūkio su pagrindiniu nuomininku vedimą.

14.       Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3636-465/2018 ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.

15.       SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašymus.

16.       Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas, įvertinęs teisės taikymo aspektu, faktinius bylos duomenis, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad yra visi teisiniai pagrindai pripažinti ieškovo reikalavimą pagrįstu ir tuo pačiu jį pripažinti mirusio pagrindinio nuomininko šeimos nariu. Priimdamas tokį sprendimas, teismas nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jį mirusio senelio šeimos nariu, įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, kurie patvirtino ieškovo nuolatinį gyvenimą kartu su seneliu prieš jo mirtį, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės. Teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė, kad ieškovas gyveno ir vedė bendrą ūkį su seneliais. Teigia, jog ieškovas įrodė, kad jis ne mažiau kaip vienerius metus iki senelio V. P. mirties kartu su juo gyveno ir vedė bendrą ūkį.

17.       Ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

19.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismui nebuvo faktinio pagrindo pripažinti ieškovo ieškinį pagrįstu, o įrodymų pakankamumo taisykle buvo vadovaujamasi formaliai. Teigiama, kad sprendimas pagrįstas tik liudytojų (ieškovo motinos ir močiutės) parodymais, kurie yra laikytini šališkais, neobjektyviais, parodymai nenuoseklūs ir nelogiški. Teigiama, jog ieškovo atlikti pavedimai į močiutės sąskaitą galėjo būti skirti ne bendro ūkio su seneliu vedimui, o byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų nuolatinį ieškovo gyvenimą minėtame būste ir bendro ūkio su pagrindiniu nuomininku vedimą.

20.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

21.       Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Pažymėtina, kad jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (per se) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, jog tai ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-540/2009).

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje išaiškino, kad tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, turi teisę bet ne pareigą nurodyti byloje dalyvaujantiems asmenims aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017).

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais. Byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai, mokėjimo pavedimai, gyvenamosios vietos deklaravimo pažyma), kuriais grindžiamos bendro ūkio vedimo ir ieškovo gyvenimo minėtame bute aplinkybės, nėra paneigtos kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nustačius, jog labiau tikėtina, kad ieškovas minėtame bute su pagrindiniu nuomininku gyveno ir vedė bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodytomis minėtas aplinkybes, tinkamai nustatė aplinkybes, būtinas bylai teisingai išspręsti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodytų abejonių ir svarstymų iš esmės nepagrindė įrodymais, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar ieškovo reikalavimų pagrįstumu.

24.       Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta kodėl byloje esantys duomenys turėtų būtų vertinami kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas ar kuo pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas yra netinkamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys nesudarė pagrindo abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu, todėl teismas ieškinį patenkino.

25.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 

26.       Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis). 

27.       Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 500 Eur (advokato pagalbai apmokėti) priteistinos ieškovui iš apelianto (atsakovo) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3632-465/2018 palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, bylinėjimosi išlaidas 500 Eur (penkis šimtus eurų).

Teisėjai        Loreta Bujokaitė

                                                                                                          Vidas Stankevičius

       Jūra Marija Strumskienė