Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-198/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.4;
1.2.14.9;
2.1.4.4.2.1;
2.1.6.1;
2.1.6.2;
2.2.7.3;
2.3.3.4;
2.3.7.4;
2.4.2.1;
2.4.7;
3.1.19
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos
Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko, Valerijaus
Čiučiulkos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant
Jūratei Švabaitei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajai J. D.,
nuteistosios gynėjams advokatams Mindaugui Lošiui ir Daniui
Svirinavičiui,
nukentėjusiesiems: G. A., Z. D., R. G., G. J., A. K., D. K.,
D. L., O. M. D. S., J. Š., A. Š.,
nukentėjusiųjų atstovei advokatei Reginai Kazlauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistosios J. D. ir jos gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus bei
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Kauno
apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d.
nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d.
nuosprendžiu J. D. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu
penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos
akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, J. D. paskirta bausmė sumažinta vieneriais
metais. Civiliniams ieškovams G. M., D. S., A. K., D. J., M. A. N. ir S. M.
pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant klausimą dėl
ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Kauno
apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendis pakeistas: J. D. pagal BK 183
straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų;
pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos
pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio
1 dalies 1 punktą, ji atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės; kita
nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovės,
prašiusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo
kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo kasacinius skundus
atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti,
o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo skundą atmesti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. D. pagal BK 183
straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad pasisavino jos žinioje buvusį didelės
vertės nukentėjusiųjų jai patikėtą svetimą turtą. J. D. inkriminuota tai, kad
ji laikraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbė apie prekybinių paviljonų
statybą (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 30 d.
iki 1998 m. liepos 31 d. su fiziniais asmenimis sudarė jungtinės veiklos
sutartis, pagal kurias A. ir J. D. firmos „M“ vardu įsipareigojo suteikti
statybai paruoštą su atliktu nuliniu ciklu žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) išnuomotą pagal neterminuotą 1994 m. kovo 4 d. sutartį su (duomenys
neskelbtini) valdyba, pastatyti prekinius paviljonus, juos priduoti,
pradėti eksploatuoti, parengti dokumentus ir perleisti kreditorių nuosavybėn, o
piliečiai įsipareigojo mokėti pinigines įmokas proporcingai statomo paviljono
plotui. Pagal šias jungtinės veiklos sutartis, taip pat pagal 1997 m. gruodžio
12 d.–1999 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu 6-ajame notarų biure, esančiame (duomenys
neskelbtini), notariškai patvirtintas paskolos sutartis ir papildomas
rašytines sutartis, kuriomis paskolos davėjai įsipareigojo nereikalauti pinigų
iš J. D., o ši baigus statybą sudaryti paviljono perleidimo sutartį, taip pat
pagal kitas rašytines sutartis ir raštelius J. D. gavo iš fizinių asmenų 623
670 Lt. 1999 m. lapkričio 25 d. komisijai leidus naudoti turgavietę, ji
statytojų vardu šios neįteisino, o 2000 m. kovo 27 d. Žemės ir kito nekilnojamo
turto ir registro valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) filiale,
esančiame (duomenys neskelbtini), įregistravo statinius, esančius (duomenys
neskelbtini) firmos „M“ vardu. Taip J. D. pasisavino jos žinioje buvusį
didelės vertės nukentėjusiųjų (iš viso 30 asmenų) jai patikėtą turtą.
Kasaciniu skundu Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria J. D. pagal BK
183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė sumažinta iki ketverių metų, taikytas
2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint
Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies
1 punktas ir nuo neatliktos laisvės atėmimo dalies J. D. atleista.
Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
nepagrįstai sušvelnino J. D. bausmę bei pritaikė Amnestijos įstatymą. Anot
kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, iki ketverių metų sumažindamas
bausmę nuteistajai, pateikė neįtikinančius argumentus, neva paskirta bausmė
neatitinka teisingumo principo, o nukentėjusieji patys buvo nepakankamai
apdairūs, kad nuteistoji augina du sūnus, kurių auklėjimui, psichologiniam
vystymuisi ir brendimui neigiamos įtakos turės motinai paskirta ilgalaikė
laisvės atėmimo bausmė. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas,
skirdamas penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą, įvertino tai, kad
buvo pasisavinta itin didelė J. D. patikėtų pinigų suma, kad žala padaryta
dideliam nukentėjusiųjų skaičiui, nukentėjusieji patyrė ne tik materialinių
nuostolių, bet ir moralinių sukrėtimų, o du nuteistosios sūnūs jau yra
pilnamečiai. Kauno apygardos teismo motyvai visiškai atitinka Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų
kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006)
išdėstytus teiginius dėl teisingumo principo įgyvendinimo skiriant bausmę.
Anot kasatoriaus,
teismas ne tik nepagrįstai sumažino nuteistajai paskirtą bausmę, bet ir
netinkamai pritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1
straipsnio 1 dalies 1 punktą ir be teisėto pagrindo atleido nuteistąją nuo
neatliktos laisvės atėmimo dalies. Nuteistoji amnestuota kaip motina, auginanti
vaiką iki 18 metų. Tuo tarpu nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
priėmimo, nei amnestijos akto taikymo metu ji negalėjo būti laikoma auginančia
nepilnamečius vaikus, nes jos vaikai tapo pilnamečiai anksčiau.
Be to, Lietuvos
Respublikos įstatyme dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
dešimties metų sukaktį neapibrėžta, kurios motinos yra laikomos turinčiomis
nepilnamečių vaikų pagal įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 2002 m. lapkričio
14 d. konsultacijoje („Teismų praktika“, Nr. 18, p. 294) nurodė, kad pagal šį
įstatymą motinomis, auginančiomis iki 18 metų vaiką, yra laikomos motinos,
kurioms nėra priimtas teismo sprendimas dėl laikino ar neterminuoto motinos
(tėvų) valdžios apribojimo turimam vaikui (CK 3.180 straipsnis). Taigi nei
įstatymo leidėjas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra aiškiai pasisakę,
ar taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos
Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto
nuostatos tada, kai amnestijos akto taikymo metu nuteistosios vaikai jau yra
tapę pilnamečiais, todėl šiuo atveju reikėtų vertinti, kokių tikslų siekia
įstatymo leidėjas, įtvirtindamas galimybę atleisti nuo bausmės motinas,
auginančias vaikus. Kasatoriui nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas
vadovavosi pirmiausia vaikų interesais, jog atleista nuo bausmės atlikimo
motina galėtų pati rūpintis nepilnamečiais savo vaikais, juos auginti,
prižiūrėti ir išlaikyti. Kadangi aptartos tėvų pareigos baigiasi vaikams
sulaukus pilnametystės, tai manytina, kad pilnamečių vaikų turinčios motinos
atleidimas nuo bausmės atlikimo iškreipia Amnestijos įstatymo prasmę.
Kasaciniais skundais
nuteistoji J. D. ir jos gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo
Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria
atmestas nuteistosios apeliacinis skundas, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teisme, arba baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad
tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra
nepagrįsti bei neteisėti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir
apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant baudžiamojo proceso įstatyme
įtvirtintiems išteisinimo ir bylos nutraukimo pagrindams, o nagrinėjant
baudžiamąją bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
Kasatorė J. D.,
iš pradžių išsamiai išdėsčiusi turgavietės statybos detales ir sunkumus,
nurodo, kad kaltinime įvardytas pinigų sumas ji skolinosi kaip fizinis asmuo, o
ne kaip įmonės atstovė ir kad paskolų davėjai tai suprato. Visi darbai buvo
atlikti įmonės bei kasatorės šeimos pastangomis bei lėšomis, nė vienas
pašalinis asmuo vykdant statybas nedalyvavo. Jokios tariamos jungtinės veiklos
su kokiais nors kitais asmenimis kasatorės įmonė nevykdė, kaip ir nesudarė
jokios jungtinės veiklos sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Norėdami
užsitikrinti realų būsimų prekybos patalpų turgavietėje pirkimą, jie, prieš
paskolindami pinigus, duodavo pasirašyti jų ranka surašytas sutartis, pagal
kurias ji esą pažadėdavo parduoti jiems ateityje pastatytas šias prekybos
patalpas. Pastačius turgavietės „M“ kompleksą (duomenys neskelbtini),
ketinę jame įsigyti prekybos patalpas asmenys iš pradžių pageidavo jas
išsinuomoti, norėdami įvertinti, ar jas apsimoka pirkti. Su šiais asmenimis
buvo sudaromos prekybinės vietos – turgavietės – rinkliavos sutartys. Už
prekybą turgavietės „M“ komplekse buvo mokami šalių aptarti ir nustatyti
turgavietės rinkliavos mokesčiai. Anot kasatorės, iš tikrųjų jokia jungtinė
veikla su kaltinime išvardytais asmenimis nebuvo vykdoma. Šios sutartys buvo
neaktualios, nes 1998 m. turgavietės kompleksas jau buvo praktiškai pastatytas.
Teismai, nagrinėję
baudžiamąją bylą, nei jai, nei jos advokatui nesuteikė teisės išreikalauti bei
susipažinti su visomis kasatorės įmonės nekilnojamojo turto kadastro ir
registro bylomis. Šiose bylose yra dokumentai, kuriuose jau tuo metu buvo
nustatytos žemės sklypo ribos, tikslinė paskirtis, būdas, pobūdis, statytojas,
pastatų kampų koordinatės, kurie aiškiai paneigia pareikštą kaltinimą bei
priimtus teismų nuosprendžius.
Pareikštame kaltinime
suformuluota nuostata, kad nuteistoji skolinosi iš fizinių asmenų įvairias
pinigų sumas bei su jais sudarė jungtinės veiklos sutartis dėl to, jog įmonei
statyboms trūko lėšų. Šią nuostatą paneigė baudžiamojoje byloje esantis
revizijos aktas, taip pat 1997 m. pajamų deklaracija, kur J. D., kaip įmonės
savininkė, deklaravo 532 400 Lt pajamų, iš kurių ir atsiskaitydavo su
įvairiomis įmonėmis bei organizacijomis už atliktus darbus. Tuo tarpu tariami
įmonės bendra turčiai už atliktus darbus bei naudojimąsi turgavietės
paslaugomis įmonei nieko nemoka.
Kasatorės teigimu, jos
veiksmuose nebuvo tyčios pasisavinti nukentėjusiųjų turtą. Ji nieko neapgavo,
jos įmonė buvo moki, buvo vykdoma ūkinė–komercinė turgavietės veikla, iš jos
buvo gaunamos pajamos. Su nukentėjusiaisiais buvo sudaromi legalūs sandoriai,
kilę ginčai su jais buvo sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka.
Pradėjus veikti įmonės turgavietei, atsirado galimybių atsiskaityti su paskolų
davėjais, tačiau jų iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, areštuotas
įmonės ir nuteistosios turtas. Tai ir sutrukdė vykdyti prievoles. Todėl jos
veiksmuose nėra tyčios pasisavinti svetimą turtą. Jos veikoje nėra
nusikalstamos veikos požymių, tai tik civiliniai teisiniai ginčai.
Anot kasatorės, jai
suformuotas kaltinimas nėra aiškus. Neaišku, ką ji pasisavino: ar
nukentėjusiųjų pinigus ar jų turtą, ar šių asmenų turtines teises. Jei ji
kaltinama pinigų pasisavinimu, tai nesuprantama, kodėl kaltinime nurodyta, jog
ji nusikalto tuo, kad neperleido paviljonų ir registravo statinius savo firmos
vardu. Kaltinime nėra nurodomos atskiros prekybos patalpos, kurias ji neva
pasisavino, nėra jų vertės. Neaiški ta kaltinimo dalis, kurioje dėstoma apie
nukentėjusiųjų turtinių teisių pažeidimą. Taip pat neaišku, apie kokį paviljonų
perleidimo būdą kalbama. Pagal CK nuostatas turtas gali būti perleistas
įvairiais būdais: parduodant, dovanojant ir kt. Nenurodžius to, tampa neaišku,
nuo ko reikia gintis. Kaltinamasis aktas dėl nurodytų priežasčių neatitinka BPK
219 straipsnio reikalavimų. Dėl to tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismo buvo prašoma BPK 234 straipsnio 2 dalies tvarka perduoti bylą
prokurorui, nes taip suformuluotas kaltinamasis aktas šioje byloje trukdė ją
nagrinėti teisme. Tačiau į šiuos prašymus nekreipta dėmesio. Taip buvo pažeista
kasatorės teisė į gynybą.
Toliau kasatorė skunde
pateikia detalizuotus kiekvieno jai inkriminuoto epizodo duomenis, atkreipdama
dėmesį į įrodymų, kuriais nustatytos priimtų įmokų sumos ir pagrindas,
prieštaravimus. Šioje kasacinio skundo dalyje taip pat grindžiamas teiginys,
kad pinigai buvo imami kaip paskola, bet ne kaip įmokos pagal jungtinės veiklos
sutartis.
Kasatorė taip pat
atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme,
buvo priimta nutartis atlikti įrodymų tyrimą. Teismo posėdžio metu kasatorės
gynėjas teismui pateikė daugybę prašymų. Buvo prašoma apklausti VĮ Registrų
centro Statinių registracijos skyriaus vadovą, taip pat išreikalauti iš VĮ
Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo turgavietės komplekso
kadastro ir registro bylą, techninės inventorizacijos bylą bei iš (duomenys
neskelbtini) apskrities viršininko administracijos turgavietės komplekso
projektą. Gynėjo prašymas dėl techninės inventorizacijos bylos išreikalavimo
buvo grindžiamas tuo, kad kasatorė kaltinama visus turgavietės statinius
registre įregistravusi savo vardu. Pažymėtina tai, kad yra tik vienas statinys
– turgavietė – ir iššifruoti pastatai su priklausiniais, o pastatuose yra
patalpos. Tačiau visam turtui dar 1999 m. buvo uždėtas areštas, ir nors
kasatorė ir stengėsi prekybos patalpas, kurias ketino įsigyti (pirkti)
nukentėjusieji, perleisti, bet dėl taikyto laikinojo nuosavybės teisių
apribojimo to padaryti negalėjo. Visi šie duomenys turėjo būti patvirtinti arba
paneigti išanalizavus Žemės kadastro ir registro bylą, turgavietės „M“
techninės inventorizacijos bylą bei apklausus VĮ Registrų centro Statinių
registracijos skyriaus vadovą.
Buvo prašoma iš (duomenys
neskelbtini) apskrities viršininko administracijos išreikalauti turgavietės
projektą Nr. 1848. Iš projekto būtų matyti, kada šis pradėtas, duomenys apie jo
kitimą, turgavietės plotas, derinimo trukmė. Tačiau teismo nutartimi gynėjo
prašymai buvo atmesti. Kasatorė mano, kad taip buvo pažeistos BPK 1 straipsnio
l dalies, 7 straipsnio nuostatos.
Teismai, priimdami
apkaltinamuosius nuosprendžius, netinkamai įvertino įrodymus, rėmėsi tais
įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje (nukentėjusiųjų A. K. ir A.
P. parodymai).
Nuteistosios J. D.
gynėjas savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dalis, kuria atmestas nuteistosios apeliacinis skundas, yra
nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Iš esmės jis atkartoja nuteistosios skundo
argumentus dėl kaltinamojo akto prieštaringumo ir neatitikimo BPK 219
straipsnio reikalavimų, pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą
perduoti baudžiamąją bylą prokurorui pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, teisės į
gynybą pažeidimo, dėl turto arešto ir kitų objektyvių priežasčių, sutrikdžiusių
vykdyti prievoles, dėl nuteistosios ir nukentėjusiųjų santykių civilinės teisės
prigimties, dėl esminių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose.
Kartu nuteistosios
gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. D.
išėjo už kaltinimo ribų: J. D. buvo kaltinama tuo, kad ji neperleido patalpų
nukentėjusiesiems, o teismas nuteisė už tai, kad ji neįteisino prekybos patalpų
turgavietėje nukentėjusiųjų vardu. Taip buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 1
dalies reikalavimai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 32
„Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, nustatančias
teisminio nagrinėjimo ribas (BPK 279–282 str.)" nuostatų, kurios aktualios
ir dėl atitinkamų naujojo Baudžiamojo proceso kodekso, įsigaliojusio 2003 m.
gegužės 1 d., normų taikymo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jungtinės veiklos
sutartyse, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas, buvo nurodyta, kad A. ir J. D.
firma „M“ įsipareigoja pastatyti prekybos paviljoną, priduoti ir pradėti jį
eksploatuoti ir tik po to parengti dokumentus ir perleisti paviljoną
kreditoriui jo nuosavybėn. Tai buvo įmanoma padaryti tik turint to turto
teisinę registraciją savo vardu.
Nuteistojo gynėjo
teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo
nuteistosios J. D. apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3
dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Iš esmės neišnagrinėta ir
nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su preliminarių
projektų „Jungtinės veiklos sutartys“ neatitikimo įstatymų reikalavimams, taip
pat su tuo, kad J. D. neatsisakė vykdyti sutarčių su nukentėjusiaisiais,
norėjusiais įsigyti prekybos patalpas turguje, ir būtų perleidusi patalpas
abipusiai naudingoms sąlygomis, kad turgavietę „M“ buvo galima įregistruoti tik
kaip vientisą turtinį kompleksą ir tik po teisinės registracijos atlikimo J. D.
atsirado galimybė vykdyti savo prievoles kiekvienam konkrečiam asmeniui. Tačiau
tam sutrukdė J. D. asmeninio ir jos įmonės turto areštai. Pažymėtina, kad,
svarstydamas nuteistosios veiksmų tyčios klausimus, apeliacinės instancijos
teismas pateikė kai kuriuos savo argumentus, kurie pagrįsti aplinkybėmis,
išskirtomis iš daugybės bylos duomenų, paneigiančių kaltinimą. Pagaliau dalis
jų padaryta remiantis visiškai nelogiškais neįtikinamais argumentais, taip pat
tik kai kurių nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad jie esą buvo pačios J. D.
įkalbėti duoti neteisingus, nepalankius kaltinimui parodymus ir pan. Apeliacinės
instancijos teismas nepaneigė ir apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios
instancijos teismo teisėjos, nagrinėjusios bylą, nepagrįsto atsisakymo
nusišalinti.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas ne tik tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismo
padarytų pažeidimų, surašant nuosprendį, bet ir pats pažeidė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą" nuostatas. Šiame nutarime nurodyta, kad nuosprendis
yra pagrįstas tik tais atvejais, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo
įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje
sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai
įvertintais įrodymais (Nutarimo 1.1 punktas). Nurodytame Senato nutarime taip
pat konstatuota, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, tariamai
patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje
surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys (Nutarimo
3.1.7 punktas); visa tai apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje
nepadaryta ir net nebuvo bandyta padaryti, teisėjų kolegijos nuosprendyje nepadaryta
išsamiai. Būtent gynybos pateikti motyvai ir nurodyti įrodymai patvirtina, kad
J. D. veiksmuose, santykiuose su nukentėjusiaisiais nebuvo ne tik jai
inkriminuotos, bet ir jokios kitos nusikalstamos veikos sudėties, o nuteistosios
ir tariamų nukentėjusiųjų santykiai buvo grynai civilinio teisinio pobūdžio.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios atskirų kaltinimo epizodų
analizės, nepasisakyta dėl atskirų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, tuo
tarpu J. D. santykiai su atskirais konkrečiais tariamais nukentėjusiaisiais
buvo tikrai skirtingi. Neįvertindami esminių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose
bei daugybės kitų J. D. akcentuotų aplinkybių dėl atskirų nukentėjusiųjų, teismai
viską išsprendė apibendrinančiai ir patvirtino pagrindinę kaltinimo dalį, iš jo
pašalindami tik kai kurių vadinamųjų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų
epizodus. Kita vertus, kaltinimo apimties sumažinimas apkaltinamajame
nuosprendyje taip pat rodo, kad kaltinimas J. D. buvo pareikštas neargumentuotai.
Kasatorius taip pat atkreipia
dėmesį į tai, kad jo ginamoji nuteista iš esmės pažeidžiant ir Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 nuostatą, kad
niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti
kokios nors sutartinės prievolės.
Visa tai rodo, anot
kasatoriaus, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 183
straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo
Esminiu nuteistosios ir
jos gynėjo kasacinių skundų argumentu kolegija laiko teiginį, kad J. D. nepagrįstai
patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes tarp jos
ir nukentėjusiųjų kilo tik civilinio teisinio pobūdžio ginčai, kurie turėjo
būti sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka.
Kolegija pažymi, kad
pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje
buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas
jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir
neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su
nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui (kasacinės nutartys Nr.
2K–733/2007, 2K-123/2007). Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai
užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti
(Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą
galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurį suponuoja tai, kad kaltininkas
supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu,
numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.
Bylos medžiaga rodo,
kad J. D. iš esmės inkriminuota tai, kad ji pasisavino jungtinės veiklos
dalyvių jai patikėtus 623 670 Lt, skirtus naudoti bendram tikslui, kurį
pasiekus pinigai virstų nekilnojamuoju turtu – turgavietėje esančiais prekybos
paviljonais, nuosavybės teise priklausančiais jungtinės veiklos dalyviams. Pastačiusi turgavietę, nuteistoji įregistravo ją savo įmonės „M“
vardu, įsipareigojimą perleisti paviljonus jungtinės veiklos dalyviams vykdyti
atsisakė.
Kolegija, vertindama,
ar J. D. inkriminuota veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalies požymius,
atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji ir nukentėjusieji, sudarydami jungtinės
veiklos sutartis, susitarė sukurti bendrą dalinę nuosavybę – nuteistajai buvo patikėti
pinigai, kuriuos ši naudojo statant turgavietę, o pastačius turgavietę,
nuteistosios žinioje atsidūrė nukentėjusiųjų įdėtomis lėšomis sukurtas ir jiems
priklausantis nekilnojamas turtas – prekybinių paviljonų atitinkamos dalys.
Nuteistosios ir jos gynėjo argumentai, kad jokios jungtinės veiklos nebuvo,
atmestini. Faktas, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios atsiradusių civilinių
teisinių santykių prigimtis yra jungtinė veikla, patvirtintas teismų,
nagrinėjusių bylas civilinio proceso tvarka, sprendimais. Šiuose sprendimuose
nedviprasmiškai konstatuojama, kad tarp šalių susiklostę santykiai pagal savo
turinį atitiko jungtinės veiklos santykius ir kad sutartimis buvo siekiama sudaryti
ne paskolos sutartis, bet įforminti įnašus į turgavietės statybą.
Turgavietę įregistravus
J. D. įmonės vardu, nukentėjusiųjų turtas formaliai tapo nuteistosios
nuosavybe. Kolegija pažymi, kad vien turgavietės registravimo J. D. įmonės vardu
faktas dar nerodo nusikalstamo pasisavinimo požymių, nes dėl didelio jungtinės
veiklos dalyvių skaičiaus, sutarimo nebuvimo, laiko stokos, netvarkingai
sudarytų sutarčių ir kitų aplinkybių, tai iš tiesų galėjo būti sunku padaryti.
Taigi vėlesni J. D. veiksmai vykdant savo įsipareigojimus bei perleidžiant
kitiems jungtinės veiklos dalyviams paviljonus iš esmės reikštų, kad ji
neturėjusi tyčios pasisavinti jai patikėto svetimo turto. Tačiau teismo
nustatyti faktai rodo, kad nuteistoji panaudojo esamą padėtį kaip spaudimo
nukentėjusiesiems priemonę: naudojimąsi paviljonais formindavo nuomos santykių
pagrindu, nuosavybės teisės perleidimą susiejo su būtinumu papildomai sumokėti
už tai, o nesumokėjus, žadėjo perleisti paviljonus kitiems asmenims. Toks
elgesys rodo, kad nukentėjusiesiems priklausančios nuosavybės registravimas
savo vardu nebuvo vien tik techniniu būtinumu nulemtas žingsnis, bet tyčinis
jungtinės veiklos dalyvių piniginėmis įmokomis bendrojoje dalinėje nuosavybėje
sukurto nekilnojamojo turto uzurpavimas, kuriuo buvo įgyvendinta išankstinė
tyčia pasisavinti nukentėjusiųjų jai patikėtus pinigus. Tyčios, nukreiptos į
patikėtų lėšų pasisavinimą, buvimą rodo ir nukentėjusiųjų įmokų įforminimas
tiek jungtinės veiklos, tiek paskolos sutartimis, vėliau (vykusių civilinių
procesų metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą) atkakliai neigiant jungtinės
veiklos su nukentėjusiaisiais buvimą apskritai, įmokų negrąžinimas tiems, kurie
nutraukė su ja jungtinės veiklos sutartis.
Kartu kolegija pažymi,
kad šioje byloje svetimo patikėto turto pasisavinimas buvo susijęs su civilinių
teisinių prievolių, kilusių iš sutartinių santykių, neįvykdymu. Tokiais
atvejais išvada apie tai, kad sutarčių nevykdymas užtraukia ne tik civilinę,
bet ir baudžiamąją atsakomybę, galima esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo
pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių
sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais
neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus
galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (Nr.
2K-7-388/2007). Tokiomis papildomomis sąlygomis kolegija pripažįsta tai, kad
nuteistoji nuo pat pradžios klaidino pakviestus dalyvauti bendroje jungtinėje
veikloje asmenis: šalia jungtinės veiklos sutarties sudarinėjo apsimestines
paskolos sutartis dėl gaunamų pinigų, nefiksuodavo gaunamų įmokų įmonės
buhalterinėje apskaitoje, apgaulės būdu bandė iš nukentėjusiųjų paimti
jungtinės veiklos sutartis, aiškindama, jog šios sutartys yra negaliojančios ir
jiems nebereikalingos. Taip veikdama nuteistoji siekė apsunkinti nukentėjusiesiems
galimybes įrodyti tikrąjį civilinių teisinių santykių turinį. Dalis
nukentėjusiųjų, pasitikėdami J. D. sąžiningumu, atidavė
jai jungtinės veiklos sutartis, pasilikdami tik notariškai patvirtintas
paskolos sutartis, taip netekdami perspektyvos atkurti pažeistas teises
civilinio proceso tvarka. Tai, kad didesnė nukentėjusiųjų dalis apgynė savo
turtines teises civilinio proceso tvarka ir teismo sprendimais yra jiems
pripažintos nuosavybės teisės į atitinkamą turgavietės paviljono dalį, šiuo
atveju nepašalina baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo. Atsižvelgdama į šiuos
argumentus kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami J. D. veiką pagal
BK 183 straipsnį 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BPK 219
straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymosi
Nuteistosios gynėjas
savo kasaciniame skunde teigia, kad iš kaltinamojo akto neįmanoma suprasti,
koks yra pasisavinimo dalykas – pinigai ar paviljonai. Neaišku, kaip nuteistoji
turėjo pasielgti, kad nepadarytų įstatymų pažeidimo: sudaryti vienašalį ar
dvišalį perleidimo sandorį; tas sandoris pagal civilinį teisinį pobūdį turėjo
būti neatlygintinis ar atlygintinis. Be to, nenurodyta pasisavintų paviljonų
vertė.
Kolegija pažymi, kad
kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo
nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos
faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius
(pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl
to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės
nutartys Nr. 2K–105/2007, 2K-415/2005). Apeliacinės instancijos teismas,
atmesdamas analogišką skundo argumentą dėl kaltinamojo akto defektų,
konstatavo, kad kaltinamajame akte nurodytos tiek inkriminuoto nusikaltimo
sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas,
pasekmės, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys,
kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis kvalifikavimas. Iš kaltinimo formuluotės
visiškai aišku, kad J. D. buvo įtariama pasisavinusi jai
nukentėjusiųjų patikėtas pinigines lėšas, o ne prekybinius paviljonus, ir kokie
buvo neteisėti veiksmai pasisavinant turtą.
Kolegija, iš esmės
pritardama šiems argumentams, atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamajame akte
pasisavinimo dalyku įvardyti pinigai (719 930 Lt), surinkti iš nukentėjusiųjų
paviljonų statybai. Kita vertus, inkriminuojamų faktinių aplinkybių specifika
leidžia teigti, kad pasisavinimo dalyką šiuo atveju sudaro nukentėjusiesiems
priklausančio turto dalys, įeinančios į bendrąją dalinę nukentėjusiųjų ir
nuteistosios nuosavybę. Kol turgavietė nebuvo pastatyta, šį turtą sudarė
pinigai, o pastačius turgavietę – prekybos paviljonai. Nukentėjusiesiems
padaryta žala buvo ta, kad, pastačius turgavietės kompleksą, nekilnojamasis
turtas, į kurį buvo investuoti pinigai, netapo jų nuosavybe, o naudojimasis
šiuo turtu buvo įteisinamas nuomos santykių pagrindu. Nepaisant to, kad šis
aspektas kaltinamajame akte atskirai nepabrėžtas, kaltinimo esmė jame vis dėlto
išdėstyta pakankamai aiškiai – iš esmės kaltinamajai inkriminuota tai, kad ji pasisavino
jos žinioje buvusį didelės vertės nukentėjusiųjų jai patikėtą turtą – 719 930
Lt (teismas šią sumą sumažino iki 623 670 Lt). Pasisavinimo mechanizmas taip
pat aiškiai apibūdintas kaltinamajame akte: J. D. laikraštyje paskelbė apie
prekybinių paviljonų statybą, jungtinės veiklos kitų sutarčių pagrindu gavo iš nukentėjusiųjų
įvairias statomų paviljonų plotui proporcingas pinigų sumas įsipareigodama
pastatyti prekybos paviljonus, juos priduoti, pradėti eksploatuoti, parengti
dokumentus ir perleisti kreditorių nuosavybėn, tačiau šiuos įsipareigojimus
vykdyti atsisakė – paviljonų neperleido, įmokų negrąžino, įregistravo statinius
firmos „M“ vardu.
Kolegija konstatuoja,
kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o J. D.
teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama (BPK 22 straipsnio 3 dalis), pažeista nebuvo.
Kolegija taip pat atmeta
nuteistosios gynėjo argumentą, kad teismas nuosprendyje inkriminavo pakeistą
kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus. BPK 255
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų
kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo
teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės
skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę
teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo
nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą.
Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo
pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis
turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei
galimybių pasirengti gynybai. Nagrinėjamojoje byloje teismas nuosprendyje tarp
inkriminuojamų aplinkybių vietoj kaltinamajame akte nurodytos paviljonų
neperleidimo aplinkybės, nurodė turgavietės neįteisinimą statytojų vardu.
Kolegija konstatuoja, kad tai nesuteikia pagrindo išvadai, jog teismas išėjo už
kaltinimo ribų ir nuteisė J. D. už nusikalstamą veiką, kurios faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Turgavietės
neįteisinimo statytojų vardu aplinkybė natūraliai siejasi su kaltinamajame akte
nurodytų aplinkybių visuma, ir turi tokią pat prasmę, kaip ir turgavietės
paviljonų neperleidimas. Be to, kaip ir statinių įregistravimas firmos „M“
vardu, ši aplinkybė tik pagrindžia kaltinimo esmę – pinigų, kuriuos nuteistajai
patikėjo nukentėjusieji, pasisavinimą.
Dėl įrodymų leistinumo,
jų vertinimo ir nuosprendžio surašymo reikalavimų laikymosi
Kolegija atmeta
kasacinių skundų argumentus, kad teismai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5
dalies reikalavimų, netyrė ir nevertino įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti
teismo išvadas nuteistosios naudai, taip pat rėmėsi teismo posėdyje
neišnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį
nuosprendį pagrindė didelio skaičiaus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais
bei rašytiniais įrodymais, patikrintais teisminio bylos nagrinėjimo metu:
jungtinės veiklos sutartimis, notariškai patvirtintomis paskolos sutartimis ir
papildomomis sutartimis, kurios patvirtina jungtinės veiklos santykių tarp
nukentėjusiųjų ir nuteistosios buvimą; sutartimis ir rašteliais,
patvirtinančiais, kad nuteistoji gavo iš nukentėjusiųjų įvairias pinigų sumas,
proporcingas statomų paviljonų plotui; prekybinės vietos įsirengimo bei nuomos
sutartimis; turgavietės priėmimo naudoti aktu; pažymėjimu apie Nekilnojamojo
turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos; teismų sprendimais
civiliniuose bylose, kuriais jungtinės veiklos sutartys pripažintos
galiojančiomis ir civiliniams ieškovams pripažinta nuosavybės teisė į atitinkamus
pastatus turgavietėje; kitais dokumentais. Pažymėtina, kad kiekvieno
nukentėjusiojo parodymus teismas vertino neatsiejamai nuo atitinkamų rašytinių
įrodymų, esančių byloje. Šių įrodymų visuma suteikė pagrindą teismui daryti
išvadą, kad nuteistoji pasisavino jungtinės veiklos dalyvių jai patikėtus
pinigus. Kartu teismas motyvavo, kodėl atmeta nuteistosios teiginius apie
jungtinės veiklos nebuvimą ir negalimumą vadovautis jungtinės veiklos
sutartimis kaip įrodymais, taip pat teiginius apie tai, jog nukentėjusieji jai
pinigus skolino kaip fiziniam asmeniui ne turgavietės statybai, o kitiems
reikalams.
Kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pagrįsdamas savo išvadas, rėmėsi dalies teisiamajame
posėdyje nedalyvavusių nukentėjusiųjų (A. R., A. K., A. P., S. S.) parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nepaisant to, kad teismas, vadovaudamasis BPK
276 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šiuos parodymus balsu perskaitė teisiamojo
posėdžio metu (T. 24, b.l. 116.), jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo
teisėjui, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl neturėtų būti traktuojami
kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr.
2K-554/2006). Todėl teismo išvadų pagrindimas vien šiais parodymais
neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų
pažeidimą. Kita vertus, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka
kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka
išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką
padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės
bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį
įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis Nr.
2K-206/2008). Nagrinėjamoje byloje minėtų keturių nukentėjusiųjų parodymai,
duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertinant juos surinktų ir teismo patikrintų
įrodymų kontekste, neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadoms, be to, šiuos
parodymus teismas vertino kartu su juos atitinkančia rašytine bylos medžiaga –
sutartimis, raštiškais pinigų gavimo pripažinimais, teismo sprendimais
civilinėse bylose, sąmatomis, planais ir pan. Tokiomis aplinkybėmis teismo
nuosprendžio pagrindimas nukentėjusiųjų A. R., A. K., A. P. ir S. S.
parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, netraktuotinas kaip įrodinėjimo
tvarkos pažeidimas. Patikrinusi nuteistosios ir jos gynėjo kasacinių skundų
argumentus, kolegija nerado pagrindo konstatuoti, kad įrodymai būtų vertinami
nesilaikant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o nuosprendis surašytas
nesilaikant BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Dėl BPK 320
straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų laikymosi
BPK 320
straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos –
teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties
aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio
skundo. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo
atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas
atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia
kasatoriai, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nagrinėdamas bylą apeliacine
tvarka, teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą nukentėjusiųjų
parodymų vertinimą, įrodymų tyrimo metu apklausė nuteistąją ir kai kuriuos
nukentėjusiuosius, vienos nukentėjusiosios (A. K.) apklausą pavedė Vilkaviškio
rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, išanalizavo byloje
buvusius ir naujai pateiktus dokumentus, tačiau nerado objektyvių įrodymų,
patvirtinančių nuteistosios teiginius, neva nukentėjusiųjų parodymai apie jų ir
nuteistosios bendrą jungtinę veiklą vykdant paviljonų statybą, jų tarpusavio
įsipareigojimus baigus šią statybą, įmokų dydžius yra melagingi ir prieštarauja
kitiems byloje esantiems įrodymams. Patikrinęs nuteistosios apeliacinio skundo
teiginį, neva jungtinės veiklos sutartys yra tik neturintys juridinės galios projektai,
apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė šį argumentą: jungtinių
veiklos sutarčių tekstas spausdintas, yra nuteistosios ranka padaryti įrašai, parašai,
nuteistosios ir nukentėjusiųjų rekvizitai, nuteistosios įmonės spaudas. Motyvuodamas
veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, apeliacinės
instancijos teismas išsamiai pasisakė, kokios aplinkybės rodo, kad J. D. turėjo
išankstinę tyčią pasisavinti jai patikėtas lėšas. Kartu buvo paneigtas ir nuteistosios
argumentas, kad ji neatsisakė vykdyti
sutarčių su nukentėjusiaisiais ir kad įvykdyti savo įsipareigojimus jai
sutrukdė asmeninio ir jos įmonės turto areštai. Taip pat patikrinti ir
motyvuotai atmesti apeliacinio skundo argumentai dėl išimtinai civilinio
teisinio pobūdžio santykių tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų, kaltinamojo
akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, teismo, nagrinėjusio bylą,
šališkumo. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje į
visus esminius apelianto argumentus atsakyta, nurodyti motyvai, paaiškinantys,
kodėl skundas atmetamas, o nuosprendžio dalis, susijusi su J. D. pripažinimu
kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teisinga. Apeliacinės instancijos teismo
sprendimo motyvai nėra nei trumpi, nei deklaratyvūs. Atsižvelgdama
į šiuos argumentus, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos
teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų
reikalavimų nepažeidė.
Dėl Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinto
draudimo atimti laisvę dėl skolos
Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo (1963) 1 straipsnyje nustatyta,
kad niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad jis neįstengia įvykdyti kokios
nors sutartinės prievolės. Kolegija pažymi, kad neįstengimas įvykdyti prievolės
suponuoja situaciją, kai skolininkas, neturėdamas nesąžiningų ketinimų,
neįvykdo prievolės dėl objektyvių galimybių nebuvimo. Tuo tarpu nagrinėjamojoje
byloje J. D. nuteista už jai patikėto turto pasisavinimą, kuris suponuoja
tyčinį turtinės žalos padarymą kitam asmeniui. Kolegija taip pat atkreipia
dėmesį į tai, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 4 protokolo aiškinamąjį raštą draudimas įkalinti asmenį dėl skolos neapima
atvejų, kai skolininko elgesį nulemia piktavališki ketinimai arba kai jis tyčia
atsisako vykdyti prievolę ar tapo nemokus dėl paties neatsargumo. Kolegija
konstatuoja, kad nuoroda į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 4 protokolo (1963) 1 straipsnį, kaip argumentas dėl negalimumo
taikyti J. D. laisvės atėmimo, nėra tinkama.
Dėl apeliacinės instancijos teismo paskirtos bausmės
Apeliacinės instancijos
teismas, sumažindamas J. D. paskirtą bausmę iki ketverių metų laisvės atėmimo,
motyvavo tai pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės neatitikimu
teisingumo principui, taip pat ir tuo, kad skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į
nuteistosios vaikų interesus, pačių nukentėjusiųjų neapdairų elgesį sudarant
sutartis su nuteistąja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajai didesnę bausmę nei
sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės
vidurkis, kai tuo tarpu J. D. buvo teisiama pirmą
kartą, byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o didžioji
nukentėjusiųjų dalis civilinio proceso tvarka prisiteisė nuosavybės teisę į
nusavintą nekilnojamąjį turtą ir taip atkūrė pažeistas teises, konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas nuteistajai paskirtą bausmę iki ketverių
metų laisvės atėmimo, tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, reglamentuojančius
bausmės skyrimą.
Dėl amnestijos
taikymo
2002
m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos pažymint
Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį sieja amnestijos
taikymą su kintamais asmenų demografiniais požymiais: nėštumu, nepilnamečių
vaikų auginimu, amžiumi, invalidumu. J. D. šis įstatymas pritaikytas kaip
motinai, auginančiai iki 18 metų vaiką (įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Įstatyme nenustatyta, nuo kurio momento fiksuojama, kad motina augina
nepilnametį vaiką. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistoji J. D. amnestuota kaip
asmuo, kuriam Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis
nuosprendis. Šiai kategorijai asmenų amnestiją taiko teismai (14 straipsnio 1
punktas). Kolegija pažymi, kad motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklės
fiksavimas vien pagal amnestijos taikymo momentą, kuris šiuo atveju sutampa su
teismo nuosprendžio priėmimo momentu, neatitiktų įstatymo prasmės ir į
amnestiją pretenduojančios moters teisėtų lūkesčių, nes šis momentas priklauso
nuo konkrečios bylos nagrinėjimo trukmės, per kurį į amnestiją pretenduojančios
motinos vaikas gali tapti pilnametis. Būtent taip ir atsitiko nagrinėjamu
atveju. Tokiais atvejais logiška būtų remtis tam tikru pradinio laiko, nuo
kurio gali būti nustatyta motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklė, kriterijumi.
Kolegija daro išvadą, kad toks kriterijus įtvirtintas analizuojamo amnestijos
įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenims, kuriems šio
Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis,
amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d.
imtinai. Sistemiškai aiškinant įstatymą, būtent ši data ir yra pirminis
momentas, nuo kurio gali būti fiksuojama į teismo taikomą amnestiją
pretenduojančios motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklė.
Nuteistosios J.
D. vaikai tapo pilnamečiai 2005 m. rugpjūčio 17 d., o
tai reiškia, kad 2002 m. spalio 25 d. nuteistoji priklausė motinų,
auginančių iki 18 metų vaiką, kategorijai. Taigi apeliacinės instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos Lietuvos Respublikos įstatyme
„Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų
sukaktį“ numatytos sąlygos, kurioms esant J. D. turėtų būti taikoma amnestija
ir ji turėtų būti atleista nuo neatliktos bausmės dalies.
Nukentėjusiesiems
kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, todėl iš nuteistosios
priteistinos atstovavimo išlaidos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios J. D., jos
gynėjo Daniaus Svirinavičiaus ir Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus atmesti.
Priteisti iš J. D.
nukentėjusiajam A. Š. 500 (penkis šimtus) litų turėtų atstovavimo išlaidų.
Teisėjai Aldona
Rakauskienė
Viktoras
Aidukas
Rimantas
Baumilas
Vytautas
Masiokas
Valerijus
Čiučiulka
Benediktas
Stakauskas
Olegas
Fedosiukas