Civilinė byla Nr. e2A-517-567/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00173-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei G. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė R. O. I.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas M. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį (toliau – ir sutartis), (duomenys neskelbtini), sudarytą ieškovo M. L. ir atsakovės G. L., ir taikyti restituciją: grąžinti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir pastatą-gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), 4500/9100 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), M. L. ir G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovas nurodė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį, pagal kurią visas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas atiteko atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Nors sutartyje nurodyta, kad šalys pasidalija santuokos metu įgytą turtą, tačiau visas turtas atiteko tik atsakovei, ieškovui nenumatant jokios kompensacijos sumokėjimo. Pagal ginčo sutarties nuostatas atsakovei asmeninės nuosavybės teise atiteko žemės sklypas ir jame esantis gyvenamas namas, esantys (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bei 4500/9100 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas). Ieškovo teigimu, sutarties šalys, sudarydamos ginčijamą sutartį, nesiekė pasidalinti santuokoje įgytą turtą, o tik norėjo sumažinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto sudėtį, siekiant išvengti galimų išieškojimų iš šio turto, kadangi ieškovas buvo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė), kurios veikla nebuvo sėkminga, direktorius nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla, 2014 m. gegužės 21 d. bendrovė po bankroto procedūrų buvo likviduota. Bankroto proceso metu (duomenys neskelbtini) mokumas nebuvo atstatytas, bendrovė turėjo apie 87 000 Eur kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų, todėl ieškovas ir atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad kreditoriai reikš reikalavimus ieškovui kaip (duomenys neskelbtini) vadovui, atitinkamai ginčijama sutartimi buvo siekiama išvengti išieškojimo į jų turimą turtą. Būtent todėl ieškovas ir atsakovė, siekdami apsaugoti savo turtą nuo galimų išieškojimų iš šio turto, ir sudarė sutartį, nors realiai šia sutartimi nesiekė sukurti tų teisinių pasekmių, t. y. nesiekė pasidalinti santuokoje įgyto turto, o siekė išvengti trečiųjų asmenų reikalavimų. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo ir atsakovės santykiai buvo geri, buvo susitarta, jog turto perrašymas atsakovei vyksta tik siekiant apsaugoti šį turtą nuo išieškojimo procedūrų, o šalys ir toliau šį turtą valdys, juo naudosis bendrai kaip sutuoktiniai kartu, taip pat kaip ir buvo iki sutarties sudarymo. Taip ir vyko po sutarties sudarymo, ieškovas ir atsakovė kartu įgyvendino savininko teises į šį turtą ir laisva valia laikė šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Sutartis buvo sudaryta fiktyviai, nesiekiant sukurti realių teisinių padarinių, kadangi joks protingas asmuo neperleistų viso savo turto kitam sutuoktiniui, negaudamas už tai jokios kompensacijos. Tik kilus nesutarimams tarp sutuoktinių ir faktiškai nutrūkus santuokiniam gyvenimui, atsakovė pakeitė savo poziciją, pradėjo namo ir žemės sklypo pardavimo procesą be ieškovo žinios ir nepripažįsta, kad ieškovas yra sutartimi padalinto turto savininkas. Ginčo sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant imperatyvų sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir labai nenaudingomis ieškovui sąlygomis – visas turtas atiteko atsakovei dėl ieškovui susidėjusių sunkių aplinkybių, kai grėsė prarasti šeimos turtą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2024 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir panaikino 2023 m. balandžio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. 

4.       Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, skirtas ginti asmenų teisėms, kurios buvo pažeistos, sudarant apsimestinius sandorius (sandorių pripažinimo apsimestiniais institutas), negali būti aiškinamas kaip skirtas ginti ir nesąžiningiems asmenims, kurie apsimestinių sandorių pagrindu įgyja subjektines teises, pažeisdami kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, t. y. piktnaudžiauja teise. Taigi, teismas gali tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, jeigu, be kitų būtinų tokiam ieškiniui tenkinti sąlygų, byloje nustatoma, kad ieškovas, kuriam pagal tokį sandorį atsirado teisės ir pareigos, buvo sąžiningas ir pagal sandorį subjektines teises įgijo nepiktnaudžiaudamas teise. 

5.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) nemokumo būseną ir šio juridinio asmens bankroto procese nepadengtus kreditorių finansinius reikalavimus, ieškovo paaiškinimai apie ginčo sutarties sudarymo tikslą, teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas, siekdamas, jog (duomenys neskelbtini) sutartyje atsakovė G. L. būtų nurodyta turto savininke ir šia sutartimi įgytas turtas būtų įregistruotas jos vardu, nors neketino perleisti nuosavybės teisės, sąmoningai siekė išvengti išieškojimo iš jam priklausančio turto, todėl buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo teise įgyti subjektines savininko teises. 

6.       Bylos nagrinėjimo metu, teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas buvo priverstas sudaryti sandorį nenaudingomis sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Akivaizdu, kad pačiam ieškovui kilo abejonių dėl savo veiksmų sąžiningumo, lėmusių (duomenys neskelbtini) bankrotą. Bendrovės dalyviui elgiantis sąžiningai, nekiltų poreikis sudaryti sandorius, kuriais būtų siekiama išvengti tiek esamo kreditoriaus, tiek būsimų kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į juridinio asmens dalyviui priklausantį turtą.

7.       Teismas nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise, siekiant (duomenys neskelbtini) sutartimi įgyti subjektines savininko teises į turtą, todėl jo teises atsisakė ginti CK 1.137 straipsnio pagrindu. Kadangi piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, teismas neanalizavo kitų ieškinio argumentų dėl prisidėjimo prie ginčo turto išlaikymo, dėl atitikimo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principui. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti iš atsakovės ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2 861 Eur žyminį mokestį ir 3 630 Eur advokato pagalbos už apeliacinio skundo parengimą išlaidas.

9.       Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      Ieškovas siekė nuginčyti sutartį kaip tariamą sandorį pagal CK 1.86 straipsnį, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl apsimestinio sandorio negaliojimo pagal CK 1.87 straipsnį, t. y. visai kito sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo aiškinimo ir taikymo praktika nei įrodinėjo ieškovas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutartį, apskritai nepasisakė dėl šio ieškinio pagrindo, nors pripažino, kad ieškovas neketino perleisti nuosavybės teises. Teismas nusprendė, kad neva ieškovas buvo nesąžiningas ir atsisakė ginti jo teises CK 1.137 straipsnio pagrindu. Teismas, nepripažinęs, kad sutartis prieštaravo viešajai tvarkai ir moralei (CK 1.81 straipsnis), šiuo atveju negalėjo spręsti dėl atsisakymo ginti pažeistas ieškovo teises, juo labiau kad ieškovas nepiktnaudžiavo teise. Toks sprendimo motyvų neišsamumas yra vertintinas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis), dėl kurio neteisingai išspręsta ši byla. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, netinkamai ištirdamas ir įvertindamas pateiktus įrodymus. Teismas tinkamai neįvertino to, kad pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta dėl akių, o šalys ir toliau tariamai pasidalintą turtą valdė ir naudojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sutuoktiniams nebuvo jokio motyvo taip pasidalinti šalių santuokoje įgytą turtą, kai vienam sutuoktiniui – atsakovei tenka visas (99,8 proc.) santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas, kurio vertė net 90 873,50 Eur, toliau ieškovui didinant jo vertę – vykdant namo statybas ir jas užbaigiant, bei mokant įmokas kreditorei akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ir bankas) pagal kredito sutartį, kai tuo tarpu ieškovui sutartimi nepriskiriamas joks turtas bei nesumokama kompensacija, ir net nenurodoma, kodėl taip turtas dalinamas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė motyvų dėl sutarties sudarymo nenaudingomis ieškovui sąlygomis. Pati atsakovė pripažino, kad namas ir žemės sklypas faktiškai sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl atitinkamai siūlė ieškovui pasidalinti šį turtą lygiomis dalimis po 1/2.

9.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia labai nenaudingomis ieškovui sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Teismas tinkamai neįvertino to, kad ieškovui buvo susiklosčiusios sunkios aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) bankroto, kad ieškovas dėl savo jauno amžiaus ir patirties neturėjimo nesuprato bankroto procedūrų pasekmių, bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog sutartis sudaryta atsakovei žinant šias aplinkybes ir jomis pasinaudojant bei reikalaujant perrašyti jai visą šeimos vertingą turtą.

9.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Teismas netyrė ir neįvertino, ar tokia sutartis atitinka sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, nenustatė, dėl kokių aplinkybių tarp sutuoktinių dalijama bendroji jungtinė nuosavybė, nukrypstant nuo bendro turto lygių dalių principo, t. y. ar sutarties nuostatos atitinka CK 3.123 straipsnio nuostatas, kai sutuoktinių turtas gali būti padalijamas nelygiomis dalimis. Teismas taip pat neįvertino sutarties sudarymo aplinkybių, kurios patvirtina, kad šiuo atveju, esant esminiam nukrypimui nuo lygių dalių principo sutartyje, kai vienam sutuoktiniui – atsakovei tenka visas santuokoje įgytas 90 873,50 Eur vertės nekilnojamasis turtas, o kitam sutuoktiniui – ieškovui nepriskiriamas joks turtas ir nesumokama kompensacija, nenurodant, kodėl taip dalijamas turtas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad buvo padarytas esminis imperatyvaus sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas, nulemiantis tokio sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 900 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas.

11.       Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

11.1.                      Ieškovas nenurodo esminę reikšmę turinčios aplinkybės, kad tą pačią dieną šalys sudarė ne tik ginčijamą sutartį dėl sutuoktinių turto pasidalijimo, bet ir povedybinę sutartį, kurios ieškovas neginčijo ir nenurodė ieškinyje, nors įsipareigojimas sudaryti povedybinę sutartį yra nustatytas sutarties 4.7 punkte. Taigi šalys tiek sutartimi dėl sutuoktinių turto pasidalijimo, tiek povedybine sutartimi prieš daugiau nei 9 metus iki ieškinio pareiškimo nustatė sutuoktinių turto atskirumo režimą. Šios dvi sutartys yra neatsiejamai susijusios ir buvo sudarytos dėl tų pačių motyvų, tačiau ieškovas ieškiniu siekia nuginčyti tik vieną iš jų – dėl sutuoktinių turto pasidalijimo – ir susigrąžinti atsakovei perleistą ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Sudarius sutuoktinių turto padalijimo sutartį ir povedybinę sutartį, šalių bendroji jungtinė nuosavybė į turtą pasibaigė.

11.2.                      Ieškovas pareiškė savo reikalavimą ne ieškinyje dėl šalių santuokos nutraukimo, o atskiru ieškiniu, kad teismui būtų sudėtingiau visapusiškai įvertinti tarp sutuoktinių susiklosčiusius turtinius santykius ir priimti teisingą sprendimą.

11.3.                      Pagal sutartį turtas atiteko asmeninės nuosavybės teise atsakovei (sutarties 2.1 punktas), tačiau ir visos prievolės pagal kredito sutartį buvo priskirtos atsakovei – šalys susitarė, kad kreditą pagal kredito sutartį AB SEB bankui grąžins viena atsakovė, o jei bankas išieškotų skolą iš ieškovo, jis įgytų regreso teisę į atsakovę (sutarties 5.1 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės prisiimti įsipareigojimai (93 806,93 Eur) viršijo gauto turto vertę (90 873,50 Eur).

11.4.                      Aplinkybė, kad į sutartį buvo įtrauktas ne visas šalių turimas bendras nekilnojamasis turtas, papildomai patvirtina, jog šalys siekė pasidalinti konkretų į sutartį įtrauktą nekilnojamąjį turtą, o ne „paslėpti“ visą turimą nekilnojamąjį turtą nuo galimų kreditorių. 

11.5.                      Sprendimo motyvai dėl ieškinio atmetimo CK 1.137 straipsnyje nustatytu pagrindu dėl įrodyto ieškovo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise yra išsamūs. Ieškinys buvo atmestas ne dėl to, kad ieškovas neįrodė, jog sutartis yra tariamasis sandoris, o dėl to, kad ieškovas, sudarydamas sutartį, buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo teise. Paties ieškovo nurodytas sutarties sudarymo motyvas – sąmoningas siekis išvengti kreditorių išieškojimo iš jam priklausančio turto – patvirtina jo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise įgyti subjektines savininko teises.

11.6.                      Negali būti taikoma restitucija ir ginamos sandorį sudariusios nesąžiningos, piktnaudžiaujančios civilinėmis teisėmis šalies (siekusios nuslėpti turtą nuo kreditorių) teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

13.       2007 m. kovo 22 d. M. L. paskiriamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi.

14.       Nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. M. L. buvo (duomenys neskelbtini) akcininkas.

15.       2011 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) direktoriumi paskiriamas kitas asmuo.

16.       2011 m. rugsėjo 27 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis dėl (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo.

17.       2012 m. kovo 20 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo įsigijimo.

18.       2013 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta kredito sutartis (toliau – kredito sutartis).

19.       Ieškovas M. L. ir atsakovė G. L. (duomenys neskelbtini) sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria atsakovei G. L. asmeninės nuosavybės teise atiteko žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir pastatas-gyvenamas namas, (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bei 4500/9100 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini).

20.       Sutarties 4.7 punkte šalys po šios sutarties sudarymo įsipareigojo sudaryti povedybinę sutartį, kuria nustatomos turtinės teisės ir pareigos santuokos metu, po santuokos nutraukimo ir (ar) gyvenant skyriumi. Sutarties 5.1 punkte šalys įvardijo, kad su AB SEB banku yra sudarę kredito sutartį, kuria šalims yra suteiktas 158 237,04 Eur kreditas žemės sklypo ir gyvenamojo namo statybai, susitarė, kad prieš kreditorių sutarties šalys atsako solidariai. Be to, šiame sutarties punkte įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jeigu bankas remdamasis solidarios atsakomybės principu išieškotų skolą iš ieškovo, pastarasis įgytų regreso teisę į atsakovę. 

21.       2014 m. gegužės 21 d. bankrutavusi (duomenys neskelbtini) išregistruota iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro.

Dėl draudimo piktnaudžiauti teise ir teismo atsisakymo ginti asmens subjektines teises

22.       Ieškovas ginčijo sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, teigdamas, kad sutartis buvo sudaryta fiktyviai, nesiekiant sukurti realių teisinių pasekmių, be to, pažeidžiant sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir labai nenaudingomis ieškovui sąlygomis (CK 1.80, 1.86 ir 1.91 straipsniai).

23.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo ieškovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise, sudarant ginčijamą (duomenys neskelbtini) sutartį, kuria buvo siekiama išvengti galimų kreditorių reikalavimų tenkinimo, todėl pagal CK 1.137 straipsnį atsisakė ginti ieškovo teises.

24.       Ieškovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnį, 1.91 straipsnio 1 dalį ir 1.80 straipsnio 1 dalį, taip pat pažeidė proceso teisės normas, netinkamai įvertindamas į bylą pateiktus įrodymus ir neišsamiai motyvuodamas priimamą sprendimą, bei rėmėsi netinkama teismų praktika. Be to, apelianto teigimu, teismas, nepripažinęs, kad sutartis prieštaravo viešajai tvarkai ir moralei, šiuo atveju negalėjo spręsti dėl atsisakymo ginti pažeistas ieškovo teises, juo labiau kad ieškovas nepiktnaudžiavo teise. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

25.       Asmens teisė gali būti neginama, jei asmuo piktnaudžiauja savo teise. Draudimo piktnaudžiauti teise principas įtvirtintas CK 1.137 straipsnyje.

26.       Piktnaudžiavimas teise yra asmens elgesys, pažeidžiantis teisės principus. Subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus gali būti pripažintas teisės pažeidimu. Piktnaudžiavimas teise atsiranda tada, kai subjektinė teisė įgyvendinama pažeidžiant jos gyvendinimo sąlygas (ribas) ar priešingai jos paskirčiai. Piktnaudžiavimas teise gali pasireikšti įvairiu asmens elgesiu, tiek tyčine sąmoninga asmens veikla, tiek ir akivaizdžiu nerūpestingumu.

27.       Minėta, kad ieškovas nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2011 m. kovo 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, o nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. buvo (duomenys neskelbtini) akcininkas.

28.       Nors CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus, tačiau to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kreditoriams siekiant taikyti šią nuostatą, turi būti nustatytos negalėjimą įvykdyti prievolės lėmusių veiksmų nesąžiningumas.

29.       CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys). Šioje normoje nustatyta, kad bendrovės vadovas turi fiduciarines pareigas bendrovei. Už šių pareigų pažeidimą vadovas atsako bendrovei pagal civilinės atsakomybės taisykles. Civilinė bendrovės vadovo atsakomybė kyla pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

30.       Ieškovo paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pats ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, konkrečiai nurodė tikslus, kurių siekė, sudarydamas ginčijamą sandorį, kuriuo turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei ir buvo įregistruotas jos vardu – bloga finansinė jo vadovaujamos (duomenys neskelbtini) situacija, galimo išieškojimo iš ieškovui priklausančio turto vengimas, ieškovo nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto objektų skaičiaus mažinimas.

31.       Lietuvos teismų praktikoje toks ginčijamą sandorį sudariusio asmens siekis išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo vertintinas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 50 punktas).

32.       Įvertinus paties ieškovo nurodytus ginčijamos sutarties sudarymo tikslus ir motyvus bei byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su bankroto bylos (duomenys neskelbtini) iškėlimu ir bendrovės bankroto procesu, visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, sudarydamas ginčijamą sutartį, ieškovas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise, kadangi sąmoningai siekė išvengti išieškojimo iš jam priklausančio turto. Duomenų, paneigiančių tokį paties ieškovo nurodytą ginčijamo sandorio sudarymo tikslą, byloje nėra.

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020, 67 punktas).

34.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė netoleruoja situacijų, kad būtų ginamos teisės nesąžiningų asmenų, kurie teisminės gynybos kreipiasi siekdami, jog būtų apgintos jų teisės, kurias jie įgijo pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiaudami teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020, 68 punktas; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, 49 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 49 punktas).

35.       Pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla) subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo.

36.       Taigi, ieškovas, elgdamasis nesąžiningai ir piktnaudžiaudamas teise, pats prisiėmė riziką dėl savo teisių į turtą, kurį (duomenys neskelbtini) sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi perleido atsakovei, praradimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginti ieškovo teises CK 1.137 straipsnio pagrindu.

37.       Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl apsimestinio sandorio negaliojimo, t. y. visai kito sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo aiškinimo ir taikymo praktika nei yra šioje byloje.

38.       Šiuo atveju CK 1.137 straipsnio taikymui neturi įtakos ginčijamo sandorio kvalifikacija, esminę reikšmę turi aplinkybės, susijusios su šalies nesąžiningumu ir piktnaudžiavimu teise, sudarant ginčijamą sandorį. Įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, darytina išvada, kad teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose ieškovai siekė, jog būtų apgintos jų teisės, kurias jie įgijo pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiaudami teise. Pažymėtina, kad vien tam tikri faktinių aplinkybių skirtumai nesudaro pagrindo atsisakyti remtis bendro pobūdžio kasacinio teismo išaiškinimais, jog neturėtų būti ginamos nesąžiningų asmenų teisės, net jei dalis faktinių aplinkybių skiriasi, jeigu šie skirtumai nėra esminiai ir nepaneigia galimybės taikyti suformuluotą kasacinio teismo teisės aiškinimo taisyklę.

39.       Taip pat stokoja pagrįstumo ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus, o tai vertintina kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio neteisingai išspręsta byla, todėl bylą reikėtų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

40.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl ieškinio atmetimo CK 1.137 straipsnyje numatytu pagrindu dėl ieškovo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise yra išsamūs. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad ieškinys atmetamas pagal CK 1.137 straipsnį. Teismas pagrįstai nevertino kitų ieškinio argumentų, kadangi piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

41.       Teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo nurodytų pagrindų ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu egzistavimu, kadangi, kaip jau minėta, piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 57 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise, todėl, nepasisakydamas dėl visų ieškinyje nurodytų argumentų, ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta teisingai. Taigi, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

43.       Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

44.       Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidas.

45.       Teisinės pagalbos išlaidos priteisiamos, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius.

46.       Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos tinkamais įrodymais: 2024 m. liepos 11 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. S57-2024; 2024 m. liepos 22 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 1151401 ir 2024 m. liepos 31 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 1151403. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių priteistinų dydžių. Taigi, atsakovei iš apelianto M. L. priteisiamas 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei G. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. L. (duomenys neskelbtini) 1 900 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos                                                                                         Dalia Kačinskienė

                                                                                                                     Neringa Švedienė

                                                                                                             Alma Urbanavičienė