KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos realizacijos centras“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1321-607/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos realizacijos centras“ patikslintą ieškinį atsakovui V. T. dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autosa“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos realizacijos centras“ kreipėsi į teismą, prašydama: nutraukti 2016 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2016/8405, kuri buvo sudaryta tarp ieškovės UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir atsakovo V. T. (toliau – Sutartis); taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą V. T. savo išlaidomis iš ieškovės pasiimti automobilį Citroen C3 Picasso, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo automobilis), bei grąžinti ieškovei 4 500,00 Eur; priteisti iš atsakovo 9 133,08 Eur nuostolių, 307 Eur žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji yra prekybos įmonė, kuri perka automobilius su tikslu juos perparduoti. Ieškovė su atsakovu 2016 m. kovo 10 d. sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovo nusipirko Ginčo automobilį už 4 500 Eur. Atsakovas turėjo Sutartyje nurodyti eismo ar kitus įvykius, kuriuose automobilis buvo apgadintas, tačiau atsakovas tokių duomenų nenurodė. Ieškovė 2016 m. kovo 10 d. minėtą automobilį už 4 900 Eur pardavė Prancūzijos piliečiui L. M. M. D.. L. M. M. D. 2016 m. kovo 14 d. atskrido į Vilnių atsiimti Ginčo automobilio, kurį vėliau pats nugabeno į Prancūziją. L. M. M. D. bandant registruoti Ginčo automobilį Prancūzijoje, sužinojo, kad to padaryti negali, nes 2011 m. liepos 11 d. Ginčo automobilis dalyvavo eismo įvykyje, po kurio Prancūzijoje automobiliui taikomas draudimas jam išduoti registracijos pažymėjimą ir dalyvauti eisme. Kadangi automobilio remontas buvo atliktas ne įgaliotų ekspertų, Prancūzijos automobilių ekspertizės kabinetas negalėjo išduoti L. M. M. D. ekspertizės ataskaitos, kuri reikalinga tam, kad būtų panaikintas draudimas išduoti registracijos pažymėjimą. L. M. M. D. 2016 m. spalio 17 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Baltijos realizacijos centras“ dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, kurį teismas tenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-275-392/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

3.       Ieškovės įsitikinimu, atsakovas V. T. perdavė ieškovei UAB „Baltijos realizacijos centras“ Ginčo automobilį, kuris neatitiko Sutarties sąlygų, nes atsakovas nenurodė, kad Ginčo automobilis dalyvavo eismo įvykiuose arba jis žinojo kitus eismo įvykius, per kuriuos automobilis buvo apgadintas. Šias aplinkybes įrodo prie Sutarties pateiktas priedas, kuriame nurodyta, kad neegzistuoja „eismo ar kiti įvykiai, kuriuose Turtas buvo apgadintas per laikotarpį, kurį Pardavėjas buvo Turto savininkas“ bei „visi kiti Pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose Turtas buvo apgadintas“. Apie Ginčo automobilio trūkumą, t. y. kad jis yra dalyvavęs eismo įvykyje, ieškovė pirmą kartą sužinojo tik iš Prancūzijos piliečio pretenzijų po Ginčo automobilio perpardavimo. Ieškovė tikrai nebūtų pirkusi Ginčo automobilio ir pardavusi jį Prancūzijos piliečiui, jei būtų žinojusi, kad automobilis buvo dalyvavęs eismo įvykyje, per kurį buvo apgadintas. Atsakovas automobilį nuosavybės teise valdė daugiau nei du metus. Akivaizdu, kad tokį laiko tarpą atsakovas valdydamas automobilį privalėjo ilgainiui sužinoti ir suprasti, kad automobilis dalyvavęs eismo įvykyje, taip pat galėjo patikrinti, ar automobilis nedalyvavo eismo įvykiuose.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Tauragės apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškovės UAB „Baltijos realizacijos centras“ ieškinį atmetė ir paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad Sutartyje nurodyti visi Motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo 1 punkte nurodyti duomenys. Svarbu tai, kad Sutartyje atsakovo nurodyta, jog transporto priemonė eismo ar kitų įvykių metu per laikotarpį, kurį atsakovas buvo parduodamos transporto priemonės savininkas, nebuvo apgadinta ir eismo ar kiti įvykiai, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta, atsakovui nežinomi. Atsakovui įsigyjant Ginčo automobilį iš UAB „Autosa“, nei Motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašas, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.4311 straipsnis, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.4311 straipsniu įstatymo Nr. XII-1851 2 straipsnio pakeitimo 2015 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XII-1961. negaliojo.

6.       Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui įsigijus Ginčo automobilį, buvo atlikta jo techninė apžiūra, Ginčo automobilis atitiko techninius reikalavimus ir buvo įregistruotas valstybės įstaigoje „Regitra“. Remiantis atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, atsakovas iš UAB „Autosa“ įsigijo sveiką, neapgadintą Ginčo automobilį, UAB „Autosa“ neinformavo atsakovo apie jokius eismo įvykius, kuriuose dalyvavo automobilis, UAB „Autosa“ Prancūzijoje įsigijo sveiką, neapgadintą Ginčo automobilį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas laikė įrodytu, kad atsakovui 2013 metais perkant Ginčo automobilį jis nebuvo informuotas apie jokius eismo įvykius, kuriuose galėjo dalyvauti automobilis. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas, būdamas šios transporto priemonės savininku, Ginčo automobiliu būtų patekęs į eismo įvykį, kurio metu jis būtų apgadintas ir būtų registruota žala. Ginčo automobilio defektai po jo dalyvavimo eismo įvykyje 2011 m. nėra akivaizdūs ir pastebimi. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog Ginčo automobilis galėjo būti dalyvavęs eismo įvykyje. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie jokius eismo ar kitus įvykius, kuriuose Ginčo automobilis iki jo pardavimo ieškovei galėjo būti apgadintas. Atsakovas, parduodamas Ginčo automobilį ieškovei, pateikė tik tokią informaciją, kurią žinojo ir objektyviai turėjo galimybę žinoti. Ieškovei neįrodžius, kad buvusiam Ginčo automobilio savininkui iki daikto perdavimo buvo žinoma apie konkrečius eismo įvykius, kuriuose dalyvavo automobilis, negali kilti atsakovo atsakomybė dėl šios informacijos nepateikimo ieškovei ir netinkamo Sutarties įvykdymo.

7.       Teismas pažymėjo, kad Sutarties sudarymo dieną Ginčo automobiliui negaliojo techninė apžiūra, kas reiškia, jog Ginčo automobilis negali dalyvauti kelių eisme, todėl automobiliui negali būti taikyti bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai įtvirtinti CK 6.333 straipsnyje. Nors ši informacija ieškovei buvo žinoma, nes buvo nurodyta Sutartyje, tačiau ji nebuvo priežastimi ieškovei atsisakyti sudaryti Sutartį. Ieškovė, kaip profesionali verslininkė automobilių pardavimo srityje turėjo įvertinti, kad perka naudotą septynių metų senumo automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo, ir būti atidesnė bei rūpestingesnė, ji turėjo visas technines galimybes patikrinti perkamos transporto priemonės istoriją (bylos nagrinėjimo metu surado galimybę gauti Ginčo automobilio istoriją iš Prancūzijos duomenų bazės), patikrinti automobilio techninę būklę pas specialistus, tačiau to nepadarė ir prisiėmė riziką dėl perkamo naudoto automobilio trūkumų. Teismas taip pat įvertino tai, kad atsakovas pardavė savo reikmėms naudotą ir valdytą automobilį, tai nėra atsakovo verslas, todėl atsakovas nelaikytinas automobilių pardavimo srities profesionalu, kuriam turėtų būti taikomas didesnis atsargumo, atidumo ar rūpestingumo standartas, t. y. ieškovė savo rizika pirko automobilį iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas. Šios aplinkybės eliminuoja pardavėjo atsakomybės prezumpciją ir griežtesnius profesionalaus pardavėjo atsakomybės standartus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis).

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė UAB „Baltijos realizacijos centras“ apeliaciniame skunde prašo teismo Tauragės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti, papildomai su kitomis patirtomis bylinėjimosi išlaidomis priteisti 307 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą. Ieškovė taip pat prašo priimti jos su apeliaciniu skundu teikiamus papildomus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo UAB „Autosa“ nežinojo apie Ginčo automobilio apgadinimus. Ieškovė buvo pateikusi teismui rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad Prancūzijos įmonė SDVI IVECO 2013 m. gruodžio 11 d. pardavė daužtą (pažeistą) Ginčo automobilį UAB „Autosa“ už 2 600 Eur. Tai. kad Ginčo automobilis buvo daužtas patvirtina ir dokumentuose užfiksuota rida, t. y. UAB „Autosa“ perkant Ginčo automobilį,  automobilio odometras rodė nuvažiuotus 35 887 km, tokia pati automobilio rida yra užfiksuota ir ekspertizės ataskaitoje po eismo įvykio. Taigi, nuo autoįvykio Ginčo automobilis buvo netvarkomas ir neeksploatuojamas. Kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, UAB „Autosa“ žinojo apie Ginčo automobilio defektus bei eismo įvykį, todėl apie defektus privalėjo nurodyti ir atsakovui, kuris 2013 m. gruodžio 30 d. Ginčo automobilį nusipirko už 9 300 litų (2 693,46 Eur), t. y. vos 93,46 Eur brangiau nei mokėjo UAB „Autosa“.

8.2.                      Ieškovės įsitikinimu, UAB „Autosa“ laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 11 d. (Ginčo automobilio pirkimo diena iš Prancūzijos įmonės) iki 2013 m. gruodžio 30 d. (atsakovo Ginčo automobilio pirkimo iš UAB „Autosa“ diena), daužto Ginčo automobilio suremontuoti negalėjo suspėti. Be to, Ginčo automobilis atsakovo vardu VĮ „Regitra“ buvo įregistruotas 2014 m. sausio 4 d., tačiau atsakovas Ginčo automobiliui techninę apžiūrą atliko tik 2014 m. sausio 31 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo Ginčo automobilio pirkimo arba mėnesiui nuo jo įregistravimo dienos. Iš techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 500-0087211 matyti, kad Ginčo automobilio odometras rodė 35 901 km, t. y. vos 14 km daugiau nei perkant Ginčo automobilį iš Prancūzijos. Taigi, UAB „Autosa“ pirko daužtą Ginčo automobilį, kurį per santykinai trumpą laiką pardavė atsakovui. Remiantis Ginčo automobilio rida, atsakovas Ginčo automobilį nusipirko irgi daužtą.

8.3.                      Ieškovė pažymi, kad atsakovas po dviejų metų Ginčo automobilį ieškovei pardavė brangiau nei jį pirko iš UAB „Autosa“, kas, ieškovės vertinimu, parodo, kad atsakovo perkamas Ginčo automobilis turėjo kėbulo defektus po eismo įvykio. Atsakovas teismo 2019 m. liepos 25 d. posėdžio metu paaiškino, kad Ginčo automobilį reikėjo paruošti techniniai apžiūrai: buvo pradegusios sėdynės, automobilį reikėjo nupoliruoti, remontuoti važiuoklę. Tai reiškia, kad pats atsakovas nurodo eismo įvykio padarinius, kuriuose reikėjo šalinti. Be to, atsakovas Ginčo automobilį naudojo ilgą laiką bei intensyviai, todėl turėjo jam atlikti įvairius remonto darbus, atlikti techninius aptarnavimus, per kuriuos turėjo suprasti, kad Ginčo automobilis buvo daužtas.

9.       Atsakovas V. T. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Byloje nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovui iš UAB „Autosa“ įsigyjant Ginčo automobilį buvo ir / ar turėjo būti žinoma, jog jis dalyvavo eismo įvykyje Prancūzijos Respublikoje. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio, jog Prancūzijos Respublikoje registruota įmonė SDVI IVECO pardavė UAB „Autosa“ apgadintą Ginčo automobilį. Bylos dokumentai patvirtina, kad SDVI IVECO įsigijo galbūt daužtą Ginčo automobilį dar 2011 metais, t. y. netrukus po eismo įvykio, tačiau tarp SDVI IVECO ir UAB „Autosa“ po dviejų metų sudarytoje Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartyje niekur nėra nurodyta, kad Ginčo automobilis parduodamas apgadintas.

9.2.                      Trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu dėl praėjusio ilgo laiko tarpo negalėjo atsakyti, kokios būklės įsigijo Ginčo automobilį, tačiau nurodė, kiek pamena, Ginčo automobilis buvo įsigytas be defektų.

9.3.                      Ieškovė, įrodinėdama jokio faktinio pagrindo neturintį teiginį, jog atsakovui Ginčo automobilis buvo parduotas apgadintas, remiasi spėlionėmis ir prielaidomis, iš automobilio odometro parodymų kaitos daro kategoriškas išvadas apie jo remonto momentą, nors tai neturi jokio tiesioginio priežastinio ryšio. Atsakovui įsigijus ne naują transporto priemonę, pastaroji turėjo mikroįbrėžimų, kurie paprastai yra pašalinami elementaraus automobilio poliravimo būdu. Ši procedūra, priešingai nei teigia ieškovė, yra atliekama ne tik po dažymo, bet ir norint paprastai pagerinti transporto priemonės estetinę išvaizdą. Automobilio važiuoklė yra labiausiai besidėvinti transporto priemonės dalis, todėl visiškai suprantama, jog įsigijus naudotą transporto priemonę tenka kai kurias susidėvėjusias detales pakeisti (buvo girdimas bildesys).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).

11.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       Pagal CPK 306 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus apeliaciniam skundui keliamus turinio reikalavimus, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13.       Ieškovė UAB „Baltijos realizacijos centras“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Prašymo išduoti administracinio statuso sertifikatą formą, automobilio įsigijimo dokumentus bei atsakymą į pretenziją. Ieškovės vertinimu, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi prašymo išduoti administracinio statuso sertifikatą forma yra techninis dalykas, kuris sustiprina ieškovės atstovo poziciją išsakytą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o automobilio įsigijimo dokumentai jau buvo pateikti į bylą, tačiau be VĮ „Regitra“ atstovės parašų bei antspaudų, kuriuos pateikė atsakovo atstovas, atsakydamas į pretenziją.

14.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo šių teikiamų naujų įrodymų nepriimti. Nurodo, kad ieškovė teikia ekrano kopiją iš Prancūzijos elektroninės transporto priemonių registravimo sistemos lietuvių kalba, nors interneto svetainė yra tik prancūzų kalba. Ekrano kopijos originalo ieškovė nepateikė, o teikiamas vertimas nepatvirtintas vertėjo parašu. Ieškovės teikiami 2013 m. gruodžio 30 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis bei neišverstas Transporto priemonės registracijos Prancūzijos Respublikoje liudijimas jau yra civilinėje byloje. Nepaisant to, ieškovė nepateikė nei jokios svarios priežasties, dėl kurios šie dokumentai, kuriuos ji savo žinioje turėjo dar civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir / ar kodėl šių įrodymų pateikimo galimybė iškilo vėliau.

15.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės teikiami nauji įrodymai arba jau yra nagrinėjamoje byloje, arba teikiami be patvirtintų vertimo kopijų, taip pat į tai, kad ieškovė šiuos naujus įrodymus galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės UAB „Baltijos realizacijos centras“ kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus ir grąžina juos padavusiam asmeniui.

Dėl ginčo esmės

16.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2016 m. kovo 10 d. sudaryta Sutartis atitiko įstatymų reikalavimus, o atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie jokius eismo ar kitus įvykius, kuriuose Ginčo automobilis iki jo pardavimo ieškovei galėjo būti apgadintas.

17.       Ieškovė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdama, jog teismas klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus. Ieškovės vertinimu, atsakovas žinojo apie Ginčo automobilio daužtumą ir tai patvirtina byloje esantys Prancūzijos įmonės SDVI IVECO 2013 m. gruodžio 11 d. Ginčo automobilio pirkimo-pardavimo dokumentai bei vėlesnis Ginčo automobilio perpardavimas, remontas ir eksploatavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.

18.       Kaip matyti iš Prancūzijos įmonės SDVI IVECO 2013 m. gruodžio 11 d. sudarytos Paraiškos dėl transporto priemonės pardavimo Nr. 13754 ir jos oficialaus vertimo iš prancūzų kalbos, SDVI IVECO deklaravo Ginčo automobilio pardavimą trečiajam asmeniui UAB „Autosa“. Nei 2013 m. gruodžio 11 d. paraiškoje, nei kartu pateiktoje sąskaitoje-faktūroje Nr. 32440117 nebuvo deklaruota ar nurodyta, kad transporto priemonė būtų daužta. Taigi, ieškovė, įrodinėdama, kad UAB „Autosa“ įsigydama Ginčo automobilį iš SDVI IVECO, o atsakovas jį pirkdamas iš UAB „Autosa“ žinojo apie Ginčo automobilio daužtumą, remiasi iš esmės tik Ginčo automobilio rida, kuri nuo eismo įvykio 2011 metais iki Ginčo automobilio pardavimo atsakovui buvo deklaruojama beveik nepakitusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien Ginčo automobilio odometro parodymai negali patvirtinti UAB „Autosa“ ir tuo labiau atsakovo žinojimo apie Ginčo automobilio daužtumą. Be to, byloje nėra įrodymų, kurie galėtų paneigti, kad Ginčo automobilis per dviejų metų laikotarpį nuo eismo įvykio 2011 metais iki jo pardavimo trečiajam asmeniui 2013 metais buvo suremontuotas Prancūzijos įmonės SDVI IVECO ir trečiajam asmeniui UAB „Autosa“ parduotas kaip nedaužtas.

19.       Remiantis bylos duomenimis, UAB „Autosa“ 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė Ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5704, pagal kurią trečiasis asmuo pardavė atsakovui V. T. Ginčo automobilį už 9 300 Lt (2 693,47 Eur). Šioje sutartyje, kaip ir Prancūzijos įmonės SDVI IVECO 2013 m. gruodžio 11 d. Ginčo automobilio pirkimo dokumentuose, nebuvo nurodyta, kad Ginčo automobilis buvo daužtas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks reikalavimas pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti transporto priemonės defektus 2013 m. gruodžio 30 d. dar nebuvo privalomas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

20.       Remiantis atsakovo pateikta AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 2018 m. spalio 3 d. pažyma bei pačios ieškovės pateiktu išrašu iš „autoDNA“ duomenų bazės, atsakovo Ginčo automobilio valdymo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2016 m. kovo 10 d. jokių eismo įvykių, kuriuose būtų dalyvavęs Ginčo automobilis, bei žalų registruota nebuvo.

21.       Ieškovė UAB „Baltijos realizacijos centras“ su atsakovu V. T. 2016 m. kovo 10 d. sudarė Sutartį, pagal kurią atsakovas už 4 500 Eur pardavė, o ieškovė iš atsakovo nupirko Ginčo automobilį. 2016 m. kovo 10 d. Priedo prie sutarties Nr. LT-2016/8405 1.3, 1.4 punktais atsakovas patvirtino, kad turtas nebuvo apgadintas eismo įvykiuose per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo turto savininkas bei jam nėra žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose turtas buvo apgadintas.

22.       Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ir ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių paneigti tarp ieškovės ir atsakovo 2016 m. kovo 10 d. sudarytos Sutarties atitikimą įstatymų reikalavimams arba atsakovo nežinojimą apie 2011 m. Ginčo automobilio eismo įvykį, kuriame jis buvo apgadintas.

23.       Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

24.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, spręsdamas, jog tarp ieškovės ir atsakovo 2016 m. kovo 10 d. sudaryta Sutartis atitiko įstatymų reikalavimus, o atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie jokius eismo ar kitus įvykius, kuriuose Ginčo automobilis iki jo pardavimo ieškovei galėjo būti apgadintas, tokią savo išvadą grindė byloje esančių ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25.       Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

27.       Atsakovas V. T. patyrė 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias prašo priteisti iš ieškovės. Prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, į bylą pateikė 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. CON-19-191 bei bankinio mokėjimo nurodymo išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovas sumokėjo 544,50 Eur. Patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos iš ieškovės UAB „Baltijos realizacijos centras“.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarojos akcinės bendrovės „Baltijos realizacijos centras“ (juridinio asmens kodas 111623156) 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 ct.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atsisakyti priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos realizacijos centras“ kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Teisėjai                                                                         Erika Misiūnienė

                                                                        Almantas Padvelskis

                                                                        Giedrė Seselskytė