Civilinė byla Nr. 2A-767/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00717-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

95.3.; 121.21.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Dalios Višinskienės,

              teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3959-781/2013 pagal ieškovės Z. Š. ieškinį atsakovui G. S. dėl atliktų pagerinimų priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

                            Šioje byloje keliami klausimai, susiję su reikalavimo teisės turėjimo priskyrimo konkrečiam asmeniui teisingumu (netinkamo ieškovo nustatymu), įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu.

              Ieškovė Z. Š. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. S. 250 000 Lt dydžio turto pagerinimo išlaidas. Savo reikalavimą ieškovė motyvavo tuo, kad 1998 m. gruodžio 11 d. iš atsakovo įsigijo žemės sklypą su namu. 2010 m. vasario 2 d. teismo sprendimu šalių sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija. Būdama nurodyto turto (žemės sklypo ir namo) savininke ir teisėta valdytoja ieškovė jį iš esmės pagerino, todėl atsakovas turi atlyginti pagerinimų vertę.

              Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad tikroji namo ir žemės sklypo pirkėja buvo ne ieškovė, o jos dukra. Taigi ieškovė niekada nebuvo ginčo turto savininkė. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kokius konkrečius pagerinimus atliko, kada juos atliko ar kiek jie kainavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

              Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 4 – ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties tikrąja šalimi – pirkėja, buvo ne ieškovė, o jos dukra. Teismas pabrėžė, kad ieškovė neįrodė, jog ji investavo į ginčo namo pagerinimus 250 000 Lt. 

              Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė neįrodė savo patirtų išlaidų dydžio, ji niekada nebuvo ginčo turto savininke, teismas konstatavo, jog ieškovė nėra materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kildina savo reikalavimą, šalis. Dėl to teismas ieškovės pareikštą ieškinį atmetė kaip pareikštą asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Ieškovei nesutikus pakeisti ją kitu ieškovu, anot teismo, ji turi prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

                            Apeliaciniu skundu ieškovė Z. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

                            Apeliaciniame skunde teigiama, kad 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pirkėjo teises ir pareigas įgijo būtent apeliantė. Liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai neginčijamai tvirtina, kad apeliantė rekonstravo jos vardu įgytą turtą. Taigi atsakovas turi pareigą atlyginti turto pagerinimus. Turto pagerinimų vertę įrodo pateikta turto vertės nustatymo pažyma. Tikrajai vertei nustatyti turėtų būti paskirta teismo ekspertizė.

                            Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

                            Atsiliepime į apeliacinį skundą atsikertant į apeliacinio skundo argumentus nurodoma, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog apeliantė nėra sąžininga ginčo turto įgijėja ir ji nebuvo tikroji               1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Apeliantė ginčo turto nevaldė, nebuvo jo savininkė, todėl ir negalėjo atlikti nurodomų pagerinimų. Byloje apklaustas liudytojas R. G., apeliantės dukros sutuoktinis, parodė, kad būtent jis savo lėšomis atliko ginčo turto pagerinimus. Bet kuriuo atveju apeliantė nenurodė, kokius konkrečiai pagerinimus atliko, kada juos atliko, kiek jie kainavo. Apeliantės pateikta turto vertinimo pažyma neturi įrodomosios reikšmės, nes ji parengta ne pagerinimų vertės nustatymo tikslu. Pirmiausia atsakovui turėtų būti grąžintas jam priklausantis turtas, o tik tuomet sprendžiamas klausimas dėl jo pagerinimų.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisės taikymo bei faktų nustatymo aspektais, bet ne nagrinėja bylos iš naujo (de novo). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas analizuoja tiek teisės, tiek fakto klausimus.

Apeliaciniame skunde apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas įrodinėjimas netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių netinkamos šalies – šiuo konkrečiu atveju ieškovo, nustatymo pasekmes (CPK 45 straipsnis), įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), taikymo aspektais. Būtent šių aspektų pagrindu teisėjų kolegija ir revizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl netinkamo ieškovo ir įrodymų vertinimo

              Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Tuo tarpu teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą realizavimas yra santykinis ir priklauso nuo materialinių teisinių santykių, kurių pagrindu kreipiamasi į teismą, turinio ir konkrečių faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad teisę į teisminę gynybą turi tik asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Vadinasi, kiekvienas asmuo prieš kreipdamasis į teismą dėl savo teisių gynimo turi tinkamai įvertinti ne tik tai, ar jo reikalavimai yra pagrįsti, bet ir inter alia, ar jis apskritai turi teisę į reiškiamo reikalavimo patenkinimą, kitaip tariant – ar jis yra materialinio teisinio santykio, kurio pagrindu inicijuojama byla, subjektas (šalis). Neturėdamas materialinio teisinio subjektiškumo, t. y. nebūdamas ginčijamo materialinio teisinio dalyviu, turinčiu reikalavimo teisę, ieškinį pareiškęs asmuo pagal proceso teisės normas laikomas netinkamu ieškovu (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisės neturėjimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti pareikštą ieškinį nepagrįstu ir jį atmesti. Šis faktas nustatinėjimas kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu atsiradusius materialinius teisinius santykius.

              Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) pareiškė atsakovui, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, reikalavimą atlyginti namo valdymo laikotarpiu turėtas jo pagerinimo išlaidas. Savo reikalavimo faktiniu pagrindu apeliantė nurodė aplinkybes, kad ji ginčo namą iš atsakovo įsigijo 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (sutartis sudaryta tarp apeliantės ir atsakovo atstovės – apeliantės dukros O. G.) ir buvo jo savininke iki 2011 m. sausio 17 d., kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 4 – ojo apylinkės teismo sprendimas, kuriuo minėta sutartis pripažinta negaliojančia ir taikyta vienašalė restitucija – namas grąžintas atsakovo nuosavybėn.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, konstatuotų faktinių aplinkybių ir jų civilinių teisinių pasekmių, turinčių reikšmės materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų kvalifikacijai nagrinėjamoje civilinėje byloje. Prejudicinę galią šiuo atveju turi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. S. v. Z. Š., O. G., bylos Nr. 2A-127-340/2011, nustatytos faktinės aplinkybės. Nurodytoje byloje nustatyta, kad tikroji ginčo namo pirkėja pagal 1998 m. gruodžio 11 d. sutartį buvo ne apeliantė, bet jos dukra O. G.. Vadinasi, apeliantė, nepaisant nuosavybės teisių į namą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre jos vardu, nebuvo nei ginčo namo savininke, nei valdytoja. Dėl to apeliantė neturi prievolės grąžinti namo apeliantui bei nėra vienašalės restitucijos teisinių santykių subjektu.

              Apeliantės procesiniuose dokumentuose išdėstyti paaiškinimai implikuoja, kad ji įrodinėja esą ginčo namas – tuomet, kai buvo valdomas jos dukros, buvo pagerintas: padidintas jo plotas, įrengtas vidus, būtent jos lėšomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie jos lėšų investavimą į ginčo namo pagerinimą. Byloje esančių įrodymų visetas, o būtent R. G. su Lietuvos taupomuoju banku sudaryta Paskolos sutartis Nr. 13801629 (b. l. 71-72), O. G. ir R. G. su Nordea Bank Finland Plc sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. KK 06/08/103GO (b. l. 75-83), R. G. parodymai (b. l. 125-126), rodo, kad ginčo namo remontą asmeninėmis ar skolintomis lėšomis atliko ne apeliantė, bet O. G. ir R. G.. Tą patvirtino teismo posėdyje ir pati apeliantė, parodžiusi, kad į namo remontą asmeninių lėšų neinvestavo (b. l. 122). Tokiu būdu apeliantė de facto pripažino neturinti reikalavimo teisės į apeliantą dėl atliktų pagerinimų priteisimo.

              Taigi iš nurodyto įrodymų viseto bei apeliantės pripažinimo, kad į namo remontą nėra investavusi savo asmeninių ar skolintų lėšų, seka, jog apeliantė pareiškė atsakovui reikalavimą, į kurio patenkinimą neturi teisės (CPK 185 straipsnis). Kitaip tariant, šioje byloje apeliantė siekė apginti ne savo, bet faktinės ginčo namo savininkės ir valdytojos O. G. bei jos sutuoktinio R. G. teises. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino apeliantę pagal nustatytas faktines aplinkybes esant netinkama ieškove. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada pirmosios instancijos teismo padaryta objektyviai ir visapusiškai įvertinus pateiktus įrodymus, nustačius šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Dėl to, kas pasakyta, apeliantės argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymą vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Šiame kontekste teisėjų kolegija taipogi pažymi, kad pirmosios instancijos teismas siūlė apeliantę pakeisti tinkamu ieškovu, tačiau pastarajai su tuo nesutikus, teismas priėmė vienintelį šioje byloje galimą sprendimą – ieškinį atmetė (CPK 45 straipsnio 3 dalis).

              Kiti apeliacinio skundo argumentai, pripažinus pirmosios instancijos išvadą dėl apeliantės buvimo netinkama ieškove pagrįsta, teisinės reikšmės bylos baigčiai neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

              Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį kaip pareikštą netinkamo ieškovo (CPK 328, 330 straipsniai).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi apeliantei iki šios nutarties priėmimo atidėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei priteisiamas 6 000 Lt žyminis mokestis (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

                            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,  

n u t a r i a:

                            Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                            Priteisti valstybei iš ieškovės Z. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 000 Lt žyminį mokestį.

Teisėjai                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                                          Kazys Kailiūnas

                                                                                                                                                          Dalia Višinskienė