VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,
sekretoriaujant Vitai Grušienei,
dalyvaujant atsakovo UAB „Transtira“ atstovui advokatui Zigmantui Benečiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys byloje ADB „Gjensidige“ ir V. P..
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 949,85 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas bei vertimų išlaidas.
Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies, 17, 23 straipsnių, 41 straipsnio 3, 8 dalių nuostatomis. Jis nurodė, kad 2013 m. gegužės 6 d. Vokietijoje dėl V. P. (atsakovės samdomo darbuotojo, kuris eismo įvykio metu vykdė darbines pareigas), vairavusio transporto priemonę MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vilkikas), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo atsakinga už vilkiko valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau transporto priemonė nebuvo apdrausta. Eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone padarytą žalą, vadovaudamasis 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu 2003/564/EB patvirtintais Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – ir Bendradarbiavimo nuostatai), atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ir pateikė 1899,70 Eur reikalavimą ieškovui. Ieškovas sumokėjo nurodytą sumą ir raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas ją grąžinti, tačiau atsakovė reikalavimo tinkamai neįvykdė, t.y. sumokėjo tik 1/2 reikalautos sumos.
Atsakovas UAB „Transtira“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad eismo įvykio metu prie transporto priemonės MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo prikabinta priekaba KOEGEL SNCO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią buvo apdraudusi UAB DK „PZU Lietuva“. Atsakovas, sumokėdamas pusę sumos, nurodė, kad vadovaujasi 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, jog priekabos civilinės atsakomybės draudikas privalo pagal eismo įvykio vietos (Vokietijos) privalomojo draudimo įstatymą atlyginti 50 proc. įvykio metu patirtų nuostolių.
Atsakovas, pažymėdamas, kad byloje keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu, savo poziciją grindžia tuo, jog deliktiniams teisiniams santykiams turi būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė. Eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, todėl taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę. Todėl priekabos draudikui tenka dalis atsakomybės už eismo įvykį, kurį sukėlė vilkikas su sukabinta drausta priekaba, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, buvęs kartu yra bendro, sujungto junginio vairuotojas. Tai reiškia, kad ½ dalies atsakomybės už eismo įvykio metu patirtą žalą tenka prikabintą priekabą Koegel SNCO 24, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“).
Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ (UAB DK „PZU Lietuva“ teisių perėmėja pateikė atsiliepimą ieškinį, kuriame palaikė ieškovo reikalavimą. Pažymėjo, jog Vokietijos teisė šiuo atveju netaikoma. Trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi, trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. Tarp draudikų susiklostė sutartinės kilmės santykiai ir pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės kitus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.
Trečiasis asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, jog atsakovas UAB „Transtira“ atlygino ieškovui pusę sumos – 949,85 Eur, todėl likusią pusę sumos turi padengti priekabą apdraudusi UAB DK „PZU Lietuva“.
Bylą iš naujo nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme į 2019-03-18 teismo posėdį ieškovas ir tretieji asmenys, kuriems apie jį pranešta tinkamai, neatvyko. Gauti ieškovo ir trečiojo asmens ADB „Gjensidige“ prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant. V. P. jokių prašymų nepateikė, jo neatvykimo į teismo posėdį priežastys nežinomos. Byla išnagrinėta ieškovui ir tretiesiems asmenims nedalyvaujant (CPK 246, 247 str.).
Atvykęs atsakovo atstovas palaikė ankstesnę atsakovo poziciją, pažymėjo, kad jų dėstomus argumentus patvirtina ir teismo papildomai gauti duomenys apie Vokietijos teisę. Prašė atmesti likusią ieškinio dalį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, gindamasi iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis, pažymėdamas, kad joms taikoma ne Vokietijos, bet Lietuvos teisė.
Ieškinys atmestinas.
Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą.
2016-03-29 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas priteisė iš UAB „Transtira“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 949,85 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (949,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 159 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 11 Eur teismo turėtų pašto išlaidų.
2016-08-09 nutartimi Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-29 sprendimą paliko nepakeistą.
2017-03-29 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Vilniaus apygardos teismo 2016-08-09 nutartį panaikino ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šios bylos kontekste yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (nutarties 19 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis (nutarties 24 punktas). Tačiau šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių, o tai suponuoja išvadą, kad Vokietijos teise gali būti kitaip, nei šios nutarties 24 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta (nutarties 25 punktas).
2017-12-05 nutartimi Vilniaus apygardos teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-29 sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimo pagal Vokietijos teisę. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavus, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti ginčui taikytinų Vokietijos teisės normų ir jų turinio, šalims pateikus naujus įrodymus dėl taikytinos Vokietijos teisės ir jos aiškinimo, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos esmės.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 6 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens V. P., vairavusio vilkiką MAN TGX, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), su prikabinta priekaba Koegel SNCO 24, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui Mercedes C 220 CDI, registruotam Vokietijoje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu tiek vilkikas, tiek priekaba buvo registruoti Lietuvos Respublikoje.
V. P. buvo atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo atsakingas už vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Priekabos valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar ADB „Gjensidige“).
Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų Bendradarbiavimo nuostatų bei Vokietijos teisės aktų nuostatomis, administravo žalą, o nustatęs atsakingą subjektą, t.y. neapdrausto vilkiko vairuotoją, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam bei pateikė ieškovui, kaip atsakingam subjektui už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir nepadraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą, reikalavimą apmokėti 1899,70 Eur nuostolių. Ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo turėtas 1899,70 Eur išlaidas, kreipėsi į atsakovą, kuris neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą. Atsakovas sumokėjo pusę reikalautos sumos, t.y. 949,85 Eur.
Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Byloje nėra ginčo nei dėl žalos padarymo fakto, nei dėl žalos dydžio, nei dėl eismo įvykio kaltininko, t.y. vilkiko ir priekabos valdytojo. Byloje iš esmės nekvestionuojama ir tai, kad ieškovas turėjo pareigą patenkinti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą visa apimtimi. Atsakovas ginčija aplinkybę, jog dėl įvykusio įvykio atsako jis vienas, teikdamas, kad jam sumokėjus 50 proc. ieškovo reikalautos sumos dėl neįvykdytos pareigos apdrausti vilkiką, likusią dalį turi sumokėti priekabos, kurią atsakovas buvo tinkamai apdraudęs, draudikas.
Taigi, byloje liko neišspręstas ginčas dėl to, kas ir kokiu pagrindu turi prievolę atlyginti ieškovui likusią nuostolių dalį.
Dėl bylai aktualios Vokietijos teisės turinio ir civilinės atsakomybės subjektų prievolių apimties
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje nurodė, jog pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.
Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsakovo šioje byloje, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Taigi, žalą padariusių asmenų prievolės apimtis nustatytina pagal Vokietijos teisę, kuri tiesiogiai sąlygoja ir draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką ribas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti trečiojo asmens argumentai apie tai, kad jo kaip priekabos draudiko atsakomybę eliminuoja TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi jos aptariamu atveju netaikomos.
Nagrinėjamoje byloje aktualus vienos iš transporto priemonių junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimas pagal Vokietijos teisę. Visi žemiau nurodyti Vokietijos teisės aktai yra viešai prieinami interneto puslapyje http://www.gesetze-im-internet.de.
Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 (b.l. 97-110, t. I) pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį jie atsako solidariai. Transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
Atsakydamas į ieškovo klausimus (b.l. 156, t. I), Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 141, t. I) pažymėjo, kad jeigu kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas iš esmės nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (vok. StVG), pagal kurio 7 straipsnio 1 dalį transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai; tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą (abi priemonės yra vienodai svarbios ir pagrindinės). Šalis sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies; abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsniu ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimu. Rašte pažymėta, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos.
Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, teismas kreipėsi į Vokietijos atsakingą instituciją 1968-06-07 Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka, prašydamas pateikti ginčui aktualią Vokietijos teisę (b.l. 141-142, 151-152, t. II).
Į bylą gautas Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos atsakymas (b.l. 159-161, 167-168, t. II), kuriame nurodyta, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateikto aiškinimas turėtų būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar abi, ar tik viena transporto priemonių junginio dalis yra apdrausta. Atsakyme pažymėta, kad tokiu atveju žala už ją atsakingiems subjektams būtų padalinta 50/50.
Į bylą ieškovas pateikė Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos 2018-05-29 atsakymą teismui kitoje byloje, kurios ratio decidendi sutampa su šia byla (b.l. 178-181, t. II). Rašte nurodyta, kad jeigu vilkikas su priekaba sukelia autoįvykį, tuomet pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalį ir vilkiko laikytojas, ir priekabos, kuri taip pat turi būti apdrausta, laikytojas įpareigojami atlyginti žalą. Jeigu vilkiko ir priekabos laikytojai yra du skirtingi asmenys, tuomet jie pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį atsako solidariai.
Įvertinus šiai bylai aktualų Vokietijos teisės turinį, darytina išvada, kad pagal Vokietijos teisę, priešingai nei pagal Lietuvos (TPVCAPDĮ 16 str. 5 d.), aplinkybė, jog žala padaroma transporto priemonės junginio, valdomo vilkiko vairuotojo, neeliminuoja subjekto, atsakingo už velkama transporto priemone padarytą žalą, atsakomybės. Pagal Vokietijos teisę, konkrečiai pagal Vokietijos Kelių eismo įstatymo (vok. StVG) 7 straipsnio 1 dalį, taip pat Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 421, 249, 823, 840 straipsnių nuostatas, kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams solidariai.
Minėtame 2018-05-29 Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos rašte (b.l. 178-181, t.II) taip pat nurodyta, kad vidaus santykių ribose tarp transporto priemonės civilinės atsakomybės draudiko ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuro („Grune Karte e.V.“) susitarimas dėl žalos atlyginimo vykdomas pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Rašte primintas jau minėtas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2010-10-27 nutartyje ir pažymėta, kad nors joje buvo nagrinėjamas atvejis su daugybiniu draudimu, taigi toks atvejis, kai apdrausti buvo ir vilkikas ir priekaba, tačiau tuos pačius principus galima taikyti ir tokiam atvejui, kai apdrausta būna tik viena transporto priemonių junginio dalis, ir reikalavimų dėl žalos atlyginimo sureguliavimą vykdo Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“).
Ieškovas į bylą pateikė ir 2018-10-31 Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos raštą, teiktą į dar vieną civilinę bylą, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nustatytomis šioje byloje (b.l. 185-188, t. II). Rašte pažymėta, kad pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalį paskirstomas žalos atlyginimas tarp vilkiko bei priekabos draudikų. Kai vilkikas nedraustas civilinės atsakomybės draudimu, jo savininko atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos civilinio kodekso nuostatos. Ar analogiškai taikytinos Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų atsakyti sprendžiantis teismas, nes Vokietijos teismų sprendimų šiuo klausimu nėra.
Šiame kontekste aktualus ir jau minėtame Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 141, t. I) pateiktas aiškinimas apie tai, kas laikoma „apdrausta“ transporto priemone. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nurodė, kad transporto priemonė laikoma apdrausta tol, kol įvykus eismo įvykiui draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą atsižvelgdami į Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentą (vok. KfzPflVV). Transporto priemones, kurios turi būti draudžiamos privalomuoju draudimu ir kurios turi užsienio valstybinius numerius, pagal valstybinę teisę ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 2.5 straipsnį turi apdrausti draudimo bendrovės arba draudikų bendrija. Teismas pažymi, kad transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę įtvirtinta Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (vok. PflVG) 1 straipsnyje. Vadovaujantis aptariamu Vokietijos nacionalinis draudikų biuro aiškinimu, kai tokia pareiga tinkamai nevykdoma už užsienyje registruotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę atsakingo asmens, Biuras tokiuose santykiuose veikia kaip draudikas. Taigi šia prasme Lietuvos Respublikoje registruotas vilkikas, kurios valdytojo (šiuo atveju – atsakovo) civilinei atsakomybei taikoma Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apsauga, Vokietijos teisės prasme laikomas „apdraustas“.
Tokia išvada patvirtina tai, ką nurodė ir Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerija, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 nutartyje pateiktas aiškinimas apie transporto priemonių junginio atskirų dalių draudikų atsakomybės apimtis aktualus ir tuo atveju, kai viena iš junginio dalių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nedrausta, taigi, ir šioje byloje. O Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatos tokiai faktinei situacijai taikytinos vadovaujantis įstatymo analogija.
Nenustatyta, kad Vokietijos teisėje būtų nuostatų, skirtingai reglamentuojančių subjektų, atsakingų už transporto priemonės junginio valdytojo padarytą žalą, atsakomybės apimčių pasiskirstymą tais atvejais, kai abi junginio dalys drausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir tais, kai vienos iš dalių valdytojas tokios pareigos nėra tinkamai įvykdęs. Kad tokių nuostatų Vokietijos teisėje nėra, iš esmės patvirtino ir Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių apsaugos ministerija (b.l. 167-168, 180-181, 187, t. II).
Atlikta Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, kad už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.
Pagal Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsnio 1 dalį bendraskoliai vienas kito atžvilgiu įpareigojami žalą atlyginti lygiomis dalimis. Jau minėta, kad šiai bylai aktualus ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimo aiškinimas, kad už transporto priemonių junginio padarytą žalą už atskirų jos vienetų valdytojų civilinę atsakomybę atsakingi asmenys šią atsakomybę dalinasi per pusę. Be to, nustatant dalis prievolėje, pagal analogiją taikytinos Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatos. Tai, kas išdėstyta, sudaro pagrindą išvadai, kad pagal Vokietijos teisę šioje byloje nagrinėjamu atveju už transporto priemonių junginio vairuotojo padarytą žalą atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsakingi lygiomis dalimis.
Dėl atsakovo tinkamumo ir bylos baigties
Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos rašte (b.l. 180-181, t. II) be kita ko nurodyta, kad nukentėjusysis pagal Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (VVG) 115 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (PflVG) 1 straipsnį gali priekabos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui pareikšti tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal Draudimo sutarčių įstatymo 115 paragrafą galima pareikšti ir užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui. Ir galų gale, reikalavimus, kylančius iš eismo įvykių, kuriuos sukėlė užsienyje leidimą važinėti gavusi transporto priemonė, galima pareikšti taipogi ir Vokietijos draudimo asociacijai Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. pagal Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 2 straipsnio 1 dalies punktą b, 6 straipsnio 1 dalį ir Draudimo sutarčių įstatymo 115 straipsnį. Tarptautinių santykių ribose užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. nukentėjusiojo atžvilgiu atsako solidariai pilna apimtimi. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys.
Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas.
Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pareikalavus šių nuostolių iš Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, pastarasis neturėjo pagrindo tokio reikalavimo kvestionuoti ir privalėjo jį patenkinti (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis). Kaip jau minėta, iš esmės ginčo byloje dėl to ir nekilo.
Savo prievolės dalį, kylančią jam delikto pagrindu, atsakovas yra įvykdęs, sumokėdamas pusę visų nuostolių sumos, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Sprendžiant klausimą, ar Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę su regresiniu reikalavimu pilna apimtimi kreiptis į atsakovą, svarbu pažymėti, kad šiam santykiui taikytina Lietuvos teisė. Kasacinis teismas šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje konstatavo, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas.
Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Biuro, kaip specifinio civilinės atsakomybės draudimo santykių subjekto, teisės reiškiant regresinius reikalavimus nėra reglamentuotos kitaip, todėl ieškovas taip pat patenka į subjektų, kuriems galioja nurodyta taisyklė, ratą.
TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta taisyklė aiškintina taip, kad tuo atveju, kai kaltininko civilinė atsakomybė yra apdrausta privalomuoju draudimu, regreso teisę įgyvendinantis subjektas pirmiausia turi kreiptis į jo draudiką, ir tik jo nesant tiesiogiai į kaltininką. Būtent tokį nurodytos normos aiškinimą lemia specifinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paskirtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 išaiškino, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus, pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t.y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis.
Nagrinėjamu atveju atsakovas Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės ½ dalį, tenkančią jam kaip priekabos valdytojui, yra apdraudęs privalomuoju draudimu. Nėra abejonių dėl to, kad draudimo apsaugos apimtis yra pakankama padengti nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojo civilinės atsakomybės daliai. Todėl ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką, trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.
Byloje jau nustatyta, kad pagal Vokietijos teisę šiuo atveju žalą, padarytą eismo įvykio Vokietijoje kaltininko, lygiomis dalimis turi atlyginti atsakovas UAB „Transtira“ ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“. Atsakovas pusę ieškovo reikalavimo pripažino ir patenkino bylos teisiminio nagrinėjimo metu. Vadovaujantis aptartomis Lietuvos teisės nuostatomis, sutiktina, kad likusios dalies nuostolių, už kurių atlyginimą atsakingas atsakovo priekabos civilinės atsakomybės draudikas, ieškovas negali reikalauti tiesiogiai iš atsakovo. Tai sudaro pagrindą šią ieškinio dalį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui.
Dėl vadovavimosi ieškovo nurodyta Kauno apygardos teismo praktika
Ieškovas prieš 2019-03-18 teismo posėdį pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (t. II, b.l. 175-177), kuriuose prašo teismo vadovautis Kauno apygardos teismo praktika, t.y. 2019-02-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-9-945/2019, 2019-02-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-13-601/2019, 2019-02-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1-657/2019, 2019-03-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-14-254/2019.
Teismas sutinka, kad ieškovo nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra panašios. Šią bylą išnagrinėjęs teismas padarė iš esmės analogiškas išvadas dėl Vokietijos teisės turinio, taikydamas ją ginčo prievolės apimčiai. Tačiau teismas nesutinka, kad nurodyta Kauno apygardos teismo praktika sudaro pagrindą šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimui.
Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje (kasacinės instancijos teismo bylos Nr. 3K-3-162-415/2017) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šioje byloje yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (nutarties 19 punktas).
Analogiškas aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016 38 punkte; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016 32 punkte; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016 44 punkte, 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017 19 punkte.
Jau minėtos šioje byloje priimtos 2017-03-29 nutarties 23 punkte kasacinis teismas akcentavo, kad priekabos draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Taigi, kasacinis teismas, įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad santykiui, kilusiam iš privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties, sudarytos Lietuvos Respublikoje, taikoma Lietuvos teisė. Pats ieškovas dar ieškinyje nurodė, kad savo reikalavimą reiškia naudodamasis Lietuvos Respublikos TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise. Kauno apygardos teismas ieškovo nurodytose nutartyse nepateikė aiškinimo, kokiomis Lietuvos teisės normomis jis vadovavosi, spręsdamas, kad pareigą atlyginti visą žalą turi atsakovas – privalomosios civilinės atsakomybės draudėjas, bet ne jo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas. Taigi, ieškovo nurodytose apeliacinės instancijos teismo nutartyse faktiškai nepasisakyta šiai bylai aktualiais Lietuvos teisės taikymo aspektais.
Nurodytais argumentais teismas ieškovo prašymą taikyti šioje byloje Kauno apygardos teismo praktiką atmeta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Transtira“ už apeliacinį skundą sumokėjo 28,50 Eur žyminį mokestį, už kasacinį skundą 21 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 1 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už kasacinio skundo parengimą, iš viso patyrė 1 249,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovo ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovui priteistina 1 249,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).
Byloje teismas patyrė 14,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 1 249,50 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt devynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 14,85 Eur (keturiolika eurų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Giedrė Čėsnienė