Administracinė byla Nr. eA-939-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05708-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.3; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 40S-210-(14.40.3.) (toliau – ir ginčijamas sprendimas); įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra, grąžinant žemės sklypą Utenos apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 10-08-211 patvirtintame Kertuojos į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Žemėtvarkos projektas)  pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde nurodė ir teismo posėdyje pareiškėjo atstovė paaiškino, kad Tarnybos ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į P. I. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, t. y. sumokant už 1,49 ha žemės 412,42 Eur. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) I. šeima valdė žemės sklypus, po kurių nacionalizavimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtinus nuosavybės teisių atkūrimą, buvo siekiama atkurti nuosavybę į senelių ir prosenelių valdytas žemės natūra. Valios, jog nacionalizuotos žemės atkūrimas pinigais būtų tinkamas būdas, išreikšta niekada nebuvo. Pareiškėjas buvo susipažinęs su Žemėtvarkos projektu, jame buvo numatyta grąžinti nacionalizuotus žemės sklypus natūra, (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės teritorijoje. Pretendentų gauti žemę žiniaraštyje P. I. buvo įrašytas pirmoje eiliškumo grupėje ir numatyti grąžinti Žemėtvarkos projekte pažymėti žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Valia susigrąžinti žemę natūrą nuo pat 2001 metų keista nebuvo. Utenos apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimu  iš 1,70 ha grąžinta 0,21 ha (1/3 dalis kartu su kitais pretendentais) 0,63 ha turinčiame žemės sklype, Žemėtvarkos projekte pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas nebuvo skųstas, kas dar kartą patvirtina, kad visuomet buvo siekiama atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, pažymėtus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), natūra. Suprojektuotam žemės sklypui Nr. 462-2 gretimi žemės sklypai pagal Žemėtvarkos projektą yra grąžinti pretendentams, jiems atkurtos nuosavybės teisės natūra į besiribojančius žemės sklypus, nuosavybės teisių atkūrimui nesutrukdė tai, kad grąžintini žemės sklypai patenka į Labanoro regioninio parko ribas, atkurta yra rekreaciniu miškų, tačiau, nors Žemėtvarkos projekte vienas iš tokių žemės sklypų (Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suprojektuotas pretendentui P. I., žemės sklypas yra laisvos valstybinės žemės fonde, tačiau P. I. nėra grąžintas, o ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. P. I., kuriam atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. I. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini), 6,80 ha, mirė 1998 m. rugsėjo 6 d. ir iki pat mirties gyveno (duomenys neskelbtini), kuris patenka į Labanoro regioninio parko ribas, jam buvo atkurtos žemės, kurios taip pat patenka į Labanoro regioninio parko ribas. Pareiškėjas po tėvo mirties priėmė palikimą ir dalinės nuosavybės teise valdo statinius, žemės sklypus, esančius regioninio parko teritorijoje ir besiribojančius su parku, 2008 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) įregistravo ūkininko ūkį ir iki šiol ūkininkauja žemės sklypuose, patenkančiuose į Labanoro regioninio parko ribas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad Tarnybos Molėtų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 40SD-3314-(14.40.103.) pareiškėjas buvo informuotas ir pakviestas dalyvauti sprendimo priėmime, kuriuo bus atkurtos nuosavybės teisės P. I. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui neatvykus sprendimas bus priimtas nedalyvaujant. Pareiškėjas su Tarnybos Molėtų skyriumi nesusiekė ir neinformavo apie dalyvavimą ar nedalyvavimą priimat sprendimą. Tarnybos Molėtų skyrius 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui išsiuntė raštą Nr. 40SD-4360-(14.40.103.), kuriame nurodė, kad yra priimtas Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 40S-210-(14.40.3.), kuriuo P. I. įpėdiniams atkurtos nuosavybės teisės į 1,49 ha žemės plotą, atlyginat pinigais. Tarnybos Molėtų skyrius visada vadovavosi pateiktais prašymais, kuriuose buvo nurodoma, kad žemę pageidaujama susigrąžinti natūra, tačiau 1,49 ha negrąžintas žemės plotas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, kurių ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 “Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ ir patenka į miško parkų teritoriją, kuri miško parkams buvo priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ (toliau – Vyriausybės Nutarimas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija prašė nagrinėti skundą jiems nedalyvaujant ir priimti sprendimą savo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad remiantis Miškų kadastro duomenimis, žemės sklypas, Žemėtvarkos projekte pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini) ir esantis (duomenys neskelbtini), patenka į šiuo metu (duomenys neskelbtini) girininkijos (buvusi (duomenys neskelbtini) girininkija) 370 miško kvartalo (buvęs (duomenys neskelbtini) kvartalas) (duomenys neskelbtini) miško sklypų ribas (miško sklypų ribos nesikeitė). Remiantis Vyriausybės Nutarimu ir Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schema, dalis (duomenys neskelbtini) kvartalo miško sklypų priskiriami miško parkų pogrupiui. Pagal Geoinformacijos apie miškus žemėlapį (M-GIS), pateikiamą Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, minėti miško sklypai, sudarantys žemės sklypo, Žemėtvarkos projekte pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini) ribas, patenka į (duomenys neskelbtini) kvartalo dalį, kuri priskiriama miško parkų pogrupio miškams. Miško sklypai priskirti miško parkų pogrupių miškams nuo 2001 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo pakeitimo, yra laikomi valstybės išperkamu nekilnojamuoju turtu, kurį nustatyta tvarka iš piliečių, turinčių teisę  į šį turtą atkurti nuosavybės teises, atlygindama išperka valstybė. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, nenumato galimybių natūra atkurti pareiškėjo tėvo P. I. teisių į žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 40S-210-(14.40.3.) ir įpareigojo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 40S-210-(14.40.3.) teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra.

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius parengė 2000 m. rugpjūčio 17 d. pažymą Nr. 12270, kurioje nurodyta, kad P. I. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 13-11059 P. I. atkurtos nuosavybės teisės į 0,21 ha žemės plotą 0,63 žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinant natūra kartu su bendraturčiais J. I. ir J. I.. Pareiškėjui liko neatkurtas 1,49 ha sklypas Žemėtvarkos projekte  pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad šis miško sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1651  patvirtino Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašą ir Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schemą priskiriamas rekreacinių miškų grupių miško parkų pogrupiui.

Teismas pasisakė, kad nustačius, kad nekilnojamasis turtas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, priskirtas valstybės išperkamam, nuosavybės teisės negali būti atkurtos natūra. Atsižvelgiant į tai, konstatavo kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra, grąžinant žemės sklypą Utenos apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 10-08-211 patvirtintame (duomenys neskelbtini) į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte  pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš Tarnybos Molėtų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 40SD-3314-(14.40.103.) teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo siunčiamas pranešimas apie 2015 m. rugpjūčio 18 d., 10.00 val. Tarnybos Molėtų skyriuje vyksiantį posėdį, kurio metu bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. I., atlyginant pinigais. Pranešimas buvo siunčiamas adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad ši aplinkybė patvirtino pareiškėjo poziciją, kad siunčiamas pranešimas jam nebuvo įteiktas. Darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas ir apie posėdį jam nebuvo tinkamai pranešta. Pareiškėjui atsakovas pasiūlymų atlyginti už nuosavybę kitais būdais neišreiškė. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdė jam įstatymo nustatytos pareigos, pareiškėjui nepasiūlė kitų Atkūrimo įstatymo nustatytų nuosavybės teisių atlyginimo būdų, teismas sprendė, kad jo priimtas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 40S-210-(14.40.3.) negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo.

III.

Pareiškėjas V. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti nuosavybės teises į P. I. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,49 ha žemės natūra.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 punkto nuostatomis, nevertino į bylą pateiktų pareiškėjo įrodymų apie atitikimą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 punkto reikalavimams, todėl priėmė dalyje dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atkurti nuosavybės teises į P. I. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra grąžinant žemės sklypą, nepagrįstą, neteisingą ir naikintiną sprendimą. Akcentuoja, kad teismo sprendimu panaikinto 2015 m. rugpjūčio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr.40S-210-(14.40.3.) priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio „Atlyginimas piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą“ 7 punktas nustatė, jog valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Pretendentas P. I., o po jo mirties 1998 m. ir pareiškėjas, atitinka visus Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio „Atlyginimas piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą“ 7 punkto reikalavimus. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) kaime pagal archyvinius dokumentus buvo 37,60 ha žemės, I. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 34 ha žemės. Taigi, šimtmečiais jiems priklausė žemės ir miškas (duomenys neskelbtini) kaime, buvo ūkininkaujama, prižiūrimas miškas. Nuo turto nacionalizavimo I. šeima liko gyventi (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, pretendentas iki pat mirties 1998 m. gyveno su (duomenys neskelbtini) besiribojančiame (duomenys neskelbtini) kaime, kuris, beje, patenka į to paties, kaip ir (duomenys neskelbtini), Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko teritoriją. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 16 straipsnio 7 punktu, pareiškėjas mano, kad nėra jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris patenka į nacionalinių ar regioninių parkų ribas, natūra.

Pareiškėjas yra pateikęs duomenis, jog besiribojantys žemės sklypai su žemės sklypu, į kurį pareiškėjas prašo atkurti nuosavybės teises natūra, privačios nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims, tačiau, pareiškėjo atžvilgiu, būtent į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, atkurti nuosavybės teisių natūra nematė galimybių, nors šis žemės sklypas yra lygiai toks pat, kaip ir gretimi, priklausantys privačios nuosavybės teise. Šie besiribojantys privačios nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai taip pat patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko teritoriją, žemės sklypams nustatytos specialios naudojimo sąlygos, kaip miško naudojimo apribojimai, vandens telkinių apsaugos zonos, hidrografiniai draustiniai, kraštovaizdžio draustiniai, rekreacinės teritorijos ir kt. Pareiškėjas teigia, kad neprieštarauja dėl taikytinų žemės sklypui specialių naudojimosi sąlygų, neprieštarauja dėl draudimų vykdyti ūkinę veiklą žemės sklype, vienintelio, ko prašo yra atkurti nuosavybės teises natūra į senelių iki nacionalizavimo turėtą žemę.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu ginčija 2016 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - atmesti pareiškėjo skundą pilna apimtimi. Nurodo, kad Molėtų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 40SD-3314-(14.40.103.) pareiškėjas buvo informuotas ir pakviestas dalyvauti sprendimo priėmime, minėtame rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui neatvykus sprendimas bus priimtas nedalyvaujant. Pareiškėjas nesusisiekė su Molėtų skyriumi ir neinformavo apie dalyvavimą ar nedalyvavimą priimant minėtą sprendimą. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nekeitė savo valios ir visada laikėsi tos pačios nuomonės – susigrąžinti žemę natūra.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija susipažinusi su pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniais skundais, teigia, kad pareiškėjo skunde nurodytas teiginys dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nesivadovavimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta galimybė tam tikriems piliečiams, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose turėjusiems žemės, miško ar vandens telkinių, neatlygintinai perduoti jų nuosavybėn lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio naudojimo žemę, mišką ar vandens telkinį, šiuo atveju, yra netinkamas. Mano, kad šiame straipsnyje yra numatyta taisyklė, reguliuojanti asmenims priklausiusio nekilnojamojo turto perkėlimą į kitą vietą tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje, kai nėra galimybių jo atkurti buvusioje vietoje, bet ne jų atkūrimą natūra būtent toje pačioje vietoje, ko šioje byloje siekia pareiškėjas. Kadangi pareiškėjas visą laiką siekė natūra atkurti savo tėvo P. I. nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą (žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)), vertina, kad skundo teiginys dėl teismo nesivadovavimo Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, kuri numato žemės sklypų perkėlimo, o ne atkūrimo natūra, galimybę, yra netinkamas.

Direkcija jau yra nurodžiusi, kad žemėtvarkos projekte žemės sklypas, pažymėtas numeriu (duomenys neskelbtini), patenka į šiuo metu (duomenys neskelbtini) girininkijos (buvusi (duomenys neskelbtini) girininkija) (duomenys neskelbtini) miško kvartalo (buvęs (duomenys neskelbtini) kvartalas) (duomenys neskelbtini)miško sklypų ribas (miško sklypų ribos nesikeitė). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms (toliau - Vyriausybės nutarimas) patvirtintais Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašu ir Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schema, dalis (duomenys neskelbtini) kvartalo miško sklypų priskiriami miško parkų pogrupiui. Pažymi, kad žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą, pažymėtą numeriu (duomenys neskelbtini), sudarantys miško sklypai ((duomenys neskelbtini)) Vyriausybės nutarimu yra priskirti IIB grupės (rekreacinių miškų) miško parkų pogrupių miškams. Kadangi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo pakeitimo, minėti miško parkai yra laikomi valstybės išperkamu nekilnojamuoju turtu, kurį nustatyta tvarka iš piliečių, turinčių teisę į šį turtą atkurti nuosavybės teises, atlygindama šio įstatymo 16 str. numatytais būdais išperka valstybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 3 p.), todėl šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenumato galimybių natūra atkurti pareiškėjo tėvo P. I. teisių į žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Direkcijos nuomone, dėl minėtų aplinkybių, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (dėl besiribojančių sklypų priklausymo privatiems asmenims; aplinkybė, kad ne visas žemės sklypas yra apaugęs mišku; aplinkybės, kad pareiškėjo tėvas iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), patenkančiame į Labanoro regioninio parko teritoriją, pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį, iki šiol ūkininkauja žemės sklypuose, patenkančiuose į regioninio parko teritoriją), siekiant natūra atkurti nuosavybės teisės būtent į žemėtvarkos projekte numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą žemės sklypą, nėra reikšmingi.

Direkcija sutinka su atsakovo pozicija, kad šiuo metu nėra galimybių pareiškėjui natūra atkurti jo tėvo P. I. nuosavybės teisių į žemės sklypą, žemėtvarkos projekte pažymėtą numeriu (duomenys neskelbtini), kadangi šio žemės sklypo plotas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus (valstybinės reikšmės miškų plotų ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“), kurie, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip ir miško parkai (13 str. 1 d. 3 p.) priskiriami valstybės išperkamiems miškams, todėl miško sklypai patenkantys į minėtas teritorijas asmenims negali būti grąžinami. Dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo būdų taikymu, nesant galimybės asmeniui atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą natūra, Direkcija neturi kompetencijos pasisakyti, nes piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ar vandens telkinius išimtinai nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d.). Prašo teismą dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 40S-210-(14.40.3.) teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra, grąžinant žemės sklypą Utenos apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 10-08-211 patvirtintame (duomenys neskelbtini) į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas iš esmės siekia įpareigoti atsakovą grąžinti jam ginčo sklypą natūra. Apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tokius pačius argumentus kaip ir skunde išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo jį iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau atsakovas duomenų, paneigiančių teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjui pranešimas apie 2015 m. rugpjūčio 18 d., 10.00 val. Tarnybos Molėtų skyriuje vyksiantį posėdį buvo siųstas ne pareiškėjo gyvenamuoju adresu, nepateikė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas (ABTĮ 136 str.), remiantis byloje esančia medžiaga, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde iškeltus ginčijamus klausimus, jame nurodytus įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo ar jo neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.

Visu pirma svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 13 punktą miško parkai – intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 ha ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga ir infrastruktūra. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1171 patvirtino miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos aprašą ir Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvus, kuriais remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1651  patvirtino Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašą ir Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schemą, pagal kuriuos Rudesos girininkijai priklauso šie kvartalai ir jų dalys: 4 d., 7, 8, 9 d., 16 d., 17 d., 18 d., 23 d., 24 d., 36 d., 37 d., 41 d., 42 d., 57 d., 70 d., 153 d., 167 d., 168 d., 204 d., 205 d., 206 d., 898 d., 983 d., 985 d., 991 d., 992 d., 996 d., 997 d., 1007 d..

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo senelis J. I. Molėtų r., Inturkės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą grąžinti A. I. turėtą žemę, esančią tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2000 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-194-02/2000 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. I. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrityje.

Utenos apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 13-11059 P. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,21 ha žemės plotą 0,63 žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinant natūra kartu su dviem bendraturčiais.

Tarnybos Molėtų skyrius 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 40SD-3314-(14.40.103.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo“ informavo pareiškėją, kad 2015 m. rugpjūčio 18 d., 10.00 val. Tarnybos Molėtų skyriuje vyks posėdis, kurio metu bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. I., atlyginant pinigais. Pranešimas buvo siųstas adresu: (duomenys neskelbtini). Tarnybos Molėtų skyriaus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę sprendimų priėmimo svarstymo posėdis vyko 2015 m. rugpjūčio 18 d. V. I. posėdyje nedalyvavo.

Tarnyba 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 40S-210-(14.40.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. I.“ atkūrė nuosavybės teises P. I. atlyginant pinigais už 1,49 ha žemės (vertė 412,42 Eur).

Tarnybos Molėtų skyriaus vedėjas 2015 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 40VĮ-1047-(14.40.2.) „Dėl piliečių, kuriems atlyginama pinigais už valstybinės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius, ir piliečių, kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo sklypo individualiai statybai mieste, sąrašų patvirtinimo ir papildymo, ir asmenų kuriems atlyginama pinigais už nustatytą privačios žemės sklypo ploto trūkumą atlikus kadastrinius matavimus sąrašo patvirtinimo“ patvirtino sąrašą asmenų, kuriems atlyginama pinigais už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius, ir piliečių, kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo sklypo individualiai statybai mieste. Sąraše buvo nurodyta, kad P. I. išmokėtina 659,87 Eur suma.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Utenos apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 13-11059 P. I. atkūrus nuosavybės teises į 0,21 ha žemės plotą 0,63 žemės sklype Nr. 462-1 grąžinant natūra kartu su dviem bendraturčiais, pareiškėjui liko neatkurtas 1,49 ha ploto sklypas. Šis miško sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1651 patvirtino Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašą ir Molėtų rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schemą priskiriamas rekreacinių miškų grupių miško parkų pogrupiui.

Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nekilnojamasis turtas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra yra priskirtas valstybės išperkamam, todėl į jį nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,49 ha žemės natūra, grąžinant žemės sklypą Utenos apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 10-08-211 patvirtintame (duomenys neskelbtini) į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo sklypo suprojektavimas ir jo patvirtinimas, įtakos sklypo paskirčiai neturi, kadangi joks žemės projektas negali paneigti įstatymo nuostatų.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Jeigu institucija kviečia piliečius į svarstymą dėl galimybės rinktis iš kitų nuosavybės atkūrimo būdų, tačiau jie neatvyksta, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies pagrindu institucija turi galimybę, sprendimą priimti jiems nedalyvaujant.

Iš Tarnybos Molėtų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 40SD-3314-(14.40.103.) matyti, kad pareiškėjui buvo siunčiamas pranešimas apie 2015 m. rugpjūčio 18 d., 10.00 val. Tarnybos Molėtų skyriuje vyksiantį posėdį, kurio metu bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. I., atlyginant pinigais, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), t.y. pareiškėjas faktiškai gyveno kitu adresu, nei jam buvo siųstas pranešimas. Todėl, pareiškėjui neįteikus pranešimo apie posėdį, ir tokiu būdu užkirtus galimybę rinktis iš kitų Atkūrimo įstatymo nustatytų nuosavybės teisių atlyginimo būdų, 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo priimtas sprendimas Nr. 40S-210-(14.40.3.) negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas sprendimas panaikintas pagrįstai, o atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. I. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Arūnas Dirvonas

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas