Civilinė byla Nr. 2-1220-823/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00232-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Obelynė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-229-258/2016 dalies, kuria buvo nutraukta RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo byla, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 9 d. nutartimi UAB „Obelynė“ iškėlė restruktūrizavimo bylą.

2016 m. vasario 8 d. kreditorius ,,Swedbank“, AB  pateikė prašymą dėl RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo. 2016 m. kovo 24 d. pareiškėjas R. D., remdamasis 2016 m. kovo 18 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuria kreditorius „Swedbank“, AB savo 181 560,64 EUR finansinį reikalavimą UAB „Obelynė“ restruktūrizavimo byloje perleido R. D., kreipėsi į teismą, prašydamas įtraukti jį į RUAB „Obelynė“ kreditorių sąrašą vietoje kreditoriaus ,,Swedbank“, AB bei pareiškė, kad atsisako pirminio kreditoriaus prašymo dėl UAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi RUAB „Obelynė“  restruktūrizavimo byloje kreditorių ,,Swedbank“, AB pakeitė kreditoriumi R. D. su 181 560,64 EUR dydžio finansiniu reikalavimu; RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylą nutraukė.  Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi restruktūrizavimo procesas buvo pratęstas iki 2015 m. liepos 10 d., t. y. iki maksimalaus penkerių metų restruktūrizavimo termino. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 12 straipsnio 3 dalimi teismas sprendė, kad, pasibaigus penkerių metų restruktūrizavimo terminui, šis procesas negali būti tęsiamas, todėl RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo byla nutrauktina.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

RUAB „Obelynė“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria nutraukta RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo byla, panaikinti; kreditoriaus R. D. pareiškimą, kuriuo atsisakyta 2016 m. vasario 8 d. prašymo dėl RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo, tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1) Bylą nagrinėjantis teismas nepateikė jokių motyvų, kuriais remdamasis atsisakė priimti kreditoriaus R. D. pareiškimą, kuriuo jis atsisakė prašymo dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Apie teismo atsisakymą priimti kreditoriaus R. D. pareiškimą galima spręsti tik iš ginčijamos nutarties rezoliucinės dalies, kurioje nurodyta, kad kreditoriaus prašymas tenkinamas iš dalies. Iš kreditoriaus veiksmų – prašymo nutraukti bendrovės restruktūrizavimo bylą atsisakymo, akivaizdu, kad naujasis kreditorius, priešingai nei reikalavimo teises perleidęs kreditorius „Swedbank“, AB, yra suinteresuotas bendrovės restruktūrizavimo proceso tęsimu. Ieškovo teisė atsisakyti ieškinio (prašymo) reikalavimų yra ribojama tik tais atvejais, kai yra nustatoma, kad ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui. Kreditoriaus pareiškimas, kuriuo atsisakyta pradinio kreditoriaus prašymo dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis viešajam interesui. Naujojo kreditoriaus pritarimas tolimesnėms bendrovės restruktūrizavimo procedūroms atitinka visų bendrovės restruktūrizavimo bylos dalyvių teisėtus lūkesčius ir interesus.

              2) ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies normos nėra imperatyvaus pobūdžio. Apeliantė nesutinka, kad nurodytose įstatymo nuostatose yra nustatytas maksimalus penkerių metų restruktūrizavimo procedūrų terminas ir jam suėjus restruktūrizavimo procedūros nebegali būti tęsiamos. Įstatyme expressis verbis nėra įtvirtinta, kad teismas restruktūrizavimo terminą gali pratęsti tik vieną kartą, ar imperatyvaus ribojimo, kad restruktūrizavimo procesas, įskaitant ir jo pratęsimus, negali trukti ilgiau nei penkerius metus.

              Kreditorius R. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Pažymi, kad toliau tęsiant RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo procedūras naudos gautų ne tik pareiškėjas, bet ir visi kiti įmonės kreditoriai, įmonė galėtų išsilaikyti kaip ūkio subjektas, darbo vietas išsaugotų esami darbuotojai, galbūt būtų sukurtos naujos darbo vietos, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą ir kt. Iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties nėra aišku, kuo remdamasis teismas R. D. prašymą tenkino tik iš dalies, t. y. įtraukė jį į RUAB „Obelynė“ kreditorių sąrašą, tačiau nepriėmė R. D. atsisakymo nuo 2016 m. vasario 8 d. prašymo dėl RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.

              Dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasibaigus įstatyme nustatytam restruktūrizavimo proceso terminui

Apeliacijos objektu nagrinėjamoje byloje yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutraukė restruktūrizavimo bylą pasibaigus įstatyme nustatytam restruktūrizavimo proceso terminui.

ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis numato, kad įmonės restruktūrizavimo trukmė nustatoma restruktūrizavimo plane. Restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip ketverius metus. Įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti prašymą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo. Teismas arba teisėjas gali pratęsti restruktūrizavimo trukmę, bet ne ilgiau kaip vieniems metams. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas ĮRĮ nuostatas, yra pažymėjęs, kad visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, patenkančių į ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įmonės restruktūrizavimo apibrėžtį, turi būti įvykdytos per ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, kadangi restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau nei ketverius metus, yra viena iš restruktūrizavimo proceso racionalumo principo įgyvendinimo bei kreditorių interesų apsaugos garantijų, sukuriančių teisėtus lūkesčius, kad per tokį laikotarpį bus atkurtas įmonės mokumas, sudarantis sąlygas padengti įmonės įsiskolinimus. Pagal ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies prasmę restruktūrizavimo trukmę ne ilgiau kaip vieniems metams gali pratęsti teismas ir tam yra būtina kreditorių valia, išreikšta susirinkimo nutarime. Toks reglamentavimas reiškia, kad nepavykus įgyvendinti restruktūrizavimo plane numatytų priemonių per 4 metus, kreditoriams paliekama teisė procedūrų, skirtų išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto vykdymą pratęsti dar vieniems metams, taip suteikiant dar vieną galimybę atkurti įmonės mokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies imperatyvi nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus ir šis terminas gali būti teismo pratęstas ne ilgiau kaip vieneriems metams, reiškia, jog restruktūrizavimo termino pratęsimas pasibaigus maksimaliam 5 metų terminui yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-671-157/2016). Nurodyta teismų praktika leidžia pripažinti nepagrįstais apeliantės argumentus, kad ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies normos nėra imperatyvaus pobūdžio, ir kad minėtoje normoje nėra numatyta, jog restruktūrizavimo procesas, įskaitant ir jo pratęsimus, negali trukti ilgiau nei 5 metus.

Iš bylos duomenų matyti, kad RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo planas, kuriame buvo nustatyta bendrovės restruktūrizavimo trukmė iki 2012 m. gruodžio 31 d., buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartimi (t. II, b. l. 7, 45-46). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi restruktūrizavimo procesas pratęstas iki 2015 m. liepos 10 d (iki maksimalaus penkerių metų termino) (t. IV b. l. 100-102). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi netenkino RUAB „Obelynė“ prašymo dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo ir restruktūrizavimo terimo pratęsimo (t. IV b. l. 172-173). Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas skundą dėl RUAB „Obelynė“ 2015 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nutarta patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus pagal parengtą projektą bei pratęsti RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo laiką 12 mėnesių terminui (iki 2016 liepos 10 d.), 2016 m. vasario 4 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-338-330/2016) konstatavo, kad pasibaigus penkerių metų terminui RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo procesas negalėjo būti tęsiamas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo nutarta RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo terminą pratęsti iki 2016 m. liepos 10 d., t. y. restruktūrizavimo terminą pratęsti iki 6 metų, prieštarauja imperatyviai ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatai. Dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties buvo paduotas kasacinis skundas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-547/2016 jį atsisakyta priimti. Taigi, klausimas dėl RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo termino pratęsimo be kita ko jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, konstatuojant galimybės dar kartą pratęsti šį terminą nebuvimą.

Remiantis ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas. Kadangi RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo terminas yra pasibaigęs, byloje nėra duomenų apie restruktūrizavimo plano įgyvendinimą bei restruktūrizavimo plano įgyvendinimo akto pateikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagrįstai ginčijama nutartimi RAUB „Obelynė“ restruktūrizavimo procesą nutraukė.

              Dėl absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų

Apeliantė be kita ko remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu absoliučiu ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindu ir teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis atsisakė priimti kreditoriaus R. D. pareiškimą, kuriuo jis atsisakė prašymo dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas bendrosios kompetencijos teismų praktiką,  yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje  Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Vertinant, ar konkrečiu atveju teismo priimtas procesinis sprendimas yra be motyvų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar teismo procesiniu sprendimu atsakyta į esminius nagrinėjamos bylos aspektus, ar iš procesinio sprendimo turinio galima suprasti, kuo remdamasis teismas priėmė procesinį sprendimą. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

Vertinant ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų pakankamumą atsižvelgtina į tai, kad iš ginčijamos nutarties yra visiškai aiškus teisinis ir faktinis pagrindas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nutraukė RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylą. Teismas ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindą taiko ex officio, nepriklausomai nuo to, ar šiuo klausimu yra pateiktas byloje dalyvaujančių asmenų prašymas. Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindo buvimą, atskirai nepasisakė dėl kreditoriaus  R. D. pareiškimo, kuriuo jis atsisakė pirminio kreditoriaus prašymo nutraukti restruktūrizavimo bylą, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijama nutartis yra nemotyvuota, kadangi kreditoriaus prašymo nutraukti restruktūrizavimo bylą atsisakymas teismo neįpareigoja ir nesudaro kliūčių ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog prašymo nutraukti restruktūrizavimo bylą atsisakymui taikytinos ieškinio (pareiškimo, skundo) atsisakymą reglamentuojančios proceso teisės normos. Ieškinys (pareiškimas, skundas) yra materialinio teisinio turinio procesinis dokumentas, inicijuojantis civilinės bylos procesą, ir jo atsisakymui taikytinos proceso teisės nuostatos susijusios su dispozityvumo principo įgyvendinimu. Prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą yra procesinio pobūdžio prašymas, kurio atsisakymui ieškinio (pareiškimo, skundo) atsisakymą reglamentuojančios nuostatos netaikomos.

              Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

         Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                  Goda Ambrasaitė - Balynienė