Civilinė byla Nr. 2-9-902/2020

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01643-2018-8

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.1.2;

                                                                                           2.1.2.4.1.1.; 3.2.3.1.;3.2.4.9.6.2;3.2.4.9.6.3;

                                                                                           3.2.4.9.2;3.2.6.1;

PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Ingrida Kirsnytė,

sekretoriaujant Elvinai Škarnulienei, Renatai Raupelienei,

dalyvaujant ieškovui ir jo atstovui advokatui A. A.,

atsakovei ir jos atstovui advokatui A. K.,

tretiesiems asmenims B. R., I. Š.,

trečiajam asmeniui Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarei R. V.,

nedalyvaujant Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarei A. Š.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka teismas išnagrinėjo civilinę bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei R. T. (R.), tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, B. R., I. Š., Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarei R. V., Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarei A. Š. ir

n u s t a t ė:

1.Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo pripažinti negaliojančiu bei panaikinti nuo sudarymo momento 2006 m. kovo 16 d. A. P., mirusios (duomenys neskelbtini), sudarytą testamentą, kuris buvo patvirtintas Panevėžio 4-ojo notaro biuro notarės R. V., priteisti iš atsakovės visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.Ieškovas ieškinyje nurodė, jog (duomenys neskelbtini) mirė jo motina A. P., kuri 2006 m. kovo 16 d. buvo sudariusi testamentą. Testamentu ji padarė tokį patvarkymą, jog mirties atveju ji visą savo turtą, įskaitant žemės sklypą su pastatais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), palieka atsakovei R. R. Testamentą patvirtino Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarės R. V. Atsakovė kreipėsi į Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarę A. Š. dėl paveldėjimo priėmimo.

3.Nurodė, jog ieškovas kartu su savo motina visą laiką gyveno name (duomenys neskelbtini). Mama gyveno 2-ame namo aukšte, o jis gyveno 1-ame aukšte. Velionei motinai buvo žinoma, jog gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo statomas ieškovo lėšomis ir už šio namo patarnavimus mokėjo ieškovas motinos vardu. Ieškovo ir motinos A. P. tarpusavio santykiai buvo labai geri, jis savo motiną pagal išgales prižiūrėjo, padėdavo, ją slaugydavo. Mama žinojo gyvenamojo namo kilmę ir yra ne kartą sakiusi, kad ieškovui užrašys testamentu namą ir jis šį turtą paveldės. Nuo 2003 metų motinos sveikata labai pablogėjo, ji sirgo hemoraginiu insultu, jai buvo nustatyta vidutinio laipsnio dešinės rankos parežė bei kitos diagnozės – židininė epilepsija, sudėtingi kompleksiniai priepuoliai, osteochondrozė, osteoporozė, kraujagyslinė demensija. Ieškovas mano, jog 2006 m. kovo 16 d. surašytu testamentu motina A. P. neišreiškė tikrosios savo valios, motinos testamentas galėjo būti sudarytas ją apgavus dėl sandorio esmės, kurio ji negalėjo suprasti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). A. P. sudarytą testamentą prašo pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, nes ieškovo motina šio sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat pagal CK 1.80 straipsnį, nes mama neišreiškė savo tikrosios valios. Nuginčijus testamentą, ieškovas kaip įpėdinis paveldės motinai priklausančią turto dalį (CK 5.17 straipsnio 1 dalis).

4.Ieškovas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus ieškinyje išdėstytais argumentais, prašė ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas papildomai paaiškino, kad B. R. engdavo mamą, su ja elgėsi netinkamai, ją vadino negražiai, jai dėl to ieškovas yra priekaištavęs, liepė išeiti iš namų, sakė eiti į savo namus, tą patį jai sakė ir mama. Ieškovas mano, jog velionę motiną prieš testamento sudarymą galimai galėjo paveikti atsakovės ir jos motinos B. R. veiksmai, kalba. Po patirto insulto mamos mąstymas buvo pasunkėjęs, jai sutrikdavo atmintis, mama neprisimindavo žmonių, pamiršdavo anūkių vardus, nepažindavo ir jo, neprisimindavo įvykių, dalykų, apie kuriuos buvo kalbėję prieš dieną, tačiau kaimynai su ieškovo mama susikalbėdavo, gal ir nelabai rišliai, mama pati išgerdavo vaistus, ji žinojo, kada juos gerti (žiūrėdavo į laikrodį), ji pasakydavo, ko nori valgyti, klausydavo radiją (pati įsijungdavo), ji taip pat pati valdydavo pinigus, pati pasiimdavo į namus atneštą pensiją, pinigus laikė pas save, mama grąžino pinigus atsakovei už langus (pati tai suprato). Po insulto motinos sveikata buvo gerėjusi neilgai, tuo metu ji mažai su kuo bendraudavo. Ieškovas mano, jog mama dėl savo pablogėjusios sveikatos būklės sudarydama testamentą, nesuprato jo pasekmių. Testamento turinys ieškovui kelia abejonių. Mano, kad mama negalėjo sudaryti tokio testamento, kadangi mama žinojo, jog ieškovas buvo neįgalus ir gyveno su mažamete dukra, jie neturėjo kitos gyvenamosios vietos, o atsakovė turėjo ir turi savo gyvenamąją vietą. 2003 m. rugsėjo mėn. mama patyrė insultą, ją po insulto rado sode, ant rankų parnešė namo, iškvietė greitąją pagalbą, išvežė į ligoninę, kur jai buvo atlikta galvos operacija, ieškovas savo motiną taipogi lankė ligoninėje, o jai grįžus namo po ligoninės, rūpestingai ją prižiūrėjo. 2008 metais įvyko epilepsijos priepuolis, paskui pasikartoto, teko kreiptis į medikus. Apie testamento surašymą ieškovas sužinojo tik po motinos mirties, tačiau nesutinka, kad atsakovė sužinojo apie testamento sudarymą po motinos mirties, ji (atsakovė) savo vyrui leido įsirengti dirbtuves ūkiniame pastate, 2012 metais atsakovė skambino ieškovo dukrai Loretai ir siūlė pinigus, kad ieškovas su žmona ir dukra išsikraustytų iš tų namų. Mano, jog tokiu elgesiu atsakovė, žinodama apie testamentą, turėjo pretenzijų į turtą. R. T. rūpinosi ieškovo mama, bet ji atvykdavo tik kelis kartus per savaitę, o ieškovas mama rūpinosi kasdien. Atsakovė nesiėmė veiksmų sutramdyti savo motinos patyčių ir užgauliojimų ieškovo mamos atžvilgiu, kuri vartojo necenzūriniu žodžius, pakeltą balso toną, neleisdavo žiūrėti velionei televizoriaus, nepalikdavo vandens jai atsigerti, todėl ji (ieškovo mama) patyrė psichologinį smurtą nuo savo dukros B. R. Tuo tarpu, ieškovas savo motiną užstodavo. Ieškovas nesutinka, kad testamento turinį galėjo paveikti ieškovo žmonos santykiai su ieškovo mama, nes ieškovo žmona yra ramaus būdo, geranoriška, ji daugelyje atvejų nusileisdavo ieškovo mamai, ja rūpinosi, gamindavo valgį, prausdavo, tvarkydavo tualeto reikalus, ją guodė po jos dukros išpuolių. Namą ieškovas statė dėl savęs, o ne dėl B. R. ir jos vaikų. 2007 m. vaikams padedant ieškovas atliko remontą. Visą gyvenimą ieškovas gyveno dorai, dirbo, kūrė gerbūvį, rūpinosi savo motina ir savo šeima.

5.Atsakovė R. T. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog mirusi testatorė A. P. yra jos motinos B. Z. R. mama, taip pat atsakovės senelė. Atsakovės mama gyveno su senele viename name. Atsakovė taipogi nuo 1997 iki 2008 metų gyveno su mama ir su senele viename name, adresu (duomenys neskelbtini).

6.Atsakovės ir testatorės santykiai buvo labai šilti, testatorė ją mylėjo. Kai pradėjo gyventi atskirai nuo senelės, iki pat jos mirties atsakovė ne rečiau kaip kartą ar kelis kartus per savaitę pas senelę atvažiuodavo, skalbė jos rūbus, tvarkė namus, atveždavo valgyti, vežė močiutę pas gydytojus, pirko jai vaistus, nuolat močiute rūpinosi. Atsakovė su senele nuoširdžiai bendravo, kalbėdavosi, senelė buvo šviesaus proto, senelė turėjo gerą atmintį, tik prieš mirtį, nuo 2016 metų jos sveikata sušlubavo.

2006 metais, testamento sudarymo metu testatorė buvo geros sveikatos, blaiviai mąstė, turėjo gerą atmintį. Ji orientavosi aplinkoje, pažinojo visus asmenis, dalindavosi prisiminimais, praeities ir neseniai įvykusius įvykius prisimindavo gerai.

            7.Testatorė nesutarė su V. P. sutuoktine, jie abu gyveno tame pačiame name, kaip ir senelė, (duomenys neskelbtini). Dėl nesutarimų su ieškovo sutuoktine, siekdama, kad namas nebūtų parduotas, senelė nepaliko namo sūnui – ieškovui, o turtą paliko atsakovei. Ieškovas taipogi rūpinosi savo motina, tačiau jų santykiai nebuvo tokie šilti kaip atsakovės ir senelės. Kiek atsakovė pamena, būtent senelės prašymu atsakovės brolis nuvežė senelę pas notarą, kur buvo patvirtintas jos testamentas. Atsakovė, senelei sudarant testamentą, pas notarą nebuvo. Senelė sakė atsakovės mamai, kad turtą paliks atsakovei. Dėl testamentas atsakovei buvo surašytas neatsitiktinai, o dėl to, kad senelė atsakovę mylėjo, atsakovė ja rūpinosi, tarp jų buvo labai glaudus ryšys. Be to, senelė atsakovei vėliau išrašė įgaliojimą, kuriuo pavedė atsakovei tvarkyti visą jos turtą. Atsakove senelė pasitikėjo, atsakovė su ja visada elgdavosi pagarbiai, ją mylėjo, rūpinosi jos gerove. Testatorė buvo veiksni, sandorio sudarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir juos galėjo valdyti.

8.Atsakovė ir jos atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė papildomai paaiškino, kad ji su ieškovu ir jo žmona sutardavo, nesipyko ir tai matė močiutė. Su močiutė sutarė gerai, jų santykiai buvo šilti, kartu su močiute darė remontą. Iki insulto močiutė meistrams atiduodavo pinigus, paklausdavo ko reikia, viską atsimindavo. Atsakovės močiutė klausydavo, jai kviesdavo medikus, veždavo močiutę pas medikus. Močiutė žinodavo, kokie baigdavosi vaistai, kokių vaistų jai reikia nupirkti, kada reikia vaistus išgerti. Turėdavo močiutei paaiškinti, kodėl tokia vaistų pakuotė. Iki pat mirties močiutė pati gerdavo vaistus. Močiutė turėjo savo griežtą nuomonę. Jeigu pasakydavo, kad valgys tuo pat metu, tai ir valgydavo tuo metu. Atsakovė nesutinka, kad ji darė spaudimą močiutei dėl testamento sudarymo, ji netgi tą dieną močiutės nevežė testamento sudaryti. Visi rūpinosi gerbūviu kartu, su močiutės žinia. Močiutė buvo patenkinta, nes iš tvarto padarė ūkinį pastatą. Po insulto močiutė labai atsigavo, ji vaikščiodavo su lazdele. Močiutė visur dalyvaudavo, Kalėdų seneliui deklamavo eilėraščius. Atsakovė močiutę prausdavo, padėdavo skalbti. Močiutė atsakovei pasakodavo, ką dėdė prieš dieną jai pasakojo apie turgų, ką ten buvo sutikęs. Močiutė atsimindavo vardus, ji žinojo atsakovės vaikų vardus, kas buvo atvažiavęs, žinojo, kada kas pagimdė. Papasakodavo smulkias detales, kurias pati atsakovė pamiršdavo. Močiutės sveikata pablogėjo prieš mirtį, ji sunkiai ėjo, bet elgėsi adekvačiai, niekada nepastebėjo, jog močiutė būtų psichiškai nesveika. Prieš metus laiko, lapkričio mėnesį močiutė suprato, kad atvažiavo greitoji pagalba, ji kalbėjosi su gydytoju. Kaimynai neidavo močiutės aplankyti, ji per tvorą su jais pakalbėdavo, taip pat ji bendraudavo su žmonėmis, kurie ateidavo pas atsakovę, dalyvaudavo atsakovės gimtadieniuose. Močiutė labai pergyvendavo dėl įvykių, kai kas nors nuskęsdavo ar įvykdavo avarija. 2008 metais ją vežė lankyti brolio, jie kalbėdavosi apie ligas, ji važiuodavo į kapines. Močiutė iš pensijos duodavo pinigų dėdei, duodavo pinigų malkoms, vaistams. Būtent atsakovei močiutė duodavo visus pinigus, liepdavo juos paskirstyti. Močiutė suprasdavo, kai duodavo per mažai pinigų, net dėl to verkdavo, sakydavo, kad pinigų neužteks. Močiutė svarstydavo, kiek dėdei duoti pinigų. Močiutė pasidėdavo pinigus, bet visuomet juos surasdavo. Močiutė rūpinosi ir pergyveno už visus.

9.Atsakovė mano, kad močiutė jai testamentu paliko visą turtą, nes atsakovė su visais nesileisdavo į konfliktus, ji gyveno su močiute, jai padėjo prie namų, ji močiute rūpinosi, atsakove močiutė pasitikėjo, tik su ja važiuodavo pas gydytojus. Jeigu atsakovė ilgiau neatvažiuodavo pas močiutę, ji rūpinosi, kas nutiko atsakovei, ar ji nesusirgo.

           10.Tretieji asmenys B. R. ir I. Š. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tretieji asmenys nesutinka, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo statomas ieškovo lėšomis. Mirusiosios testatorės A. P. testamentinė valia joms nekelia abejonių, nes testatorės ir R. T. santykiai buvo labai šilti, testatorė labai mylėjo savo anūkę, o R. T. rūpinosi savo močiute A. P. Tretiesiems asmenimis A. P. yra sakiusi, kad surašys testamentą ir savo visą turtą paliks būtent R. T. A. P. puikiai orientavosi aplinkoje, 2006 metais, kai buvo surašytas testamentas, tretieji asmenys su A. P. bendravo. Ji elgėsi protingai, jos elgesys buvo motyvuotas, mąstymas nuoseklus, jokių protinių gebėjimų sutrikimo neįžvelgė. A. P. domėjosi įvykiais, turėjo puikią atmintį, prisimindavo anksčiau buvusius įvykius, jų tarpusavio bendravimas buvo nuoširdus.

          11.Testamentas buvo surašytas artimai giminaitei. Tokio testamento surašymas atitiko geros moralės principą, nes testatorė ir testamentinė įpėdinė kurį tai laiką kartu gyveno, rūpinosi viena kita, juos sieji giminiški nuoširdūs santykiai. Mano, jog nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą testamentą.

          12.Teismo posėdyje tretieji asmenys palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti.

          13.Trečiasis asmuo B. R. papildomai paaiškino, kad apie testamentą ji sužinojo, kai mama mirė. Po insulto, kai mamą parsivežė į namus, ją reikėjo prižiūrėti, keisti sauskelnes, tačiau mama po truputį stiprėjo, o po pusės metų buvo nuėjusi iki tvarto, kiemo. Ji vaikščiojo puikiai, su ja pilnai susišnekėjo. Dar ligoninėje būnant, ji susiskaičiuodavo sauskelnes, kad nepritrūktų, rūpinosi žąsimis, viščiukais, sakė juos pjauti, kad jie turėtų mėsos. 2003 metais prieš Kalėdas mama jau pešė žąsis. Mama pati pasiimdavo pensiją, pasirašydavo, pinigus susiskaičiuodavo. Ji B. R. paduodavo pinigų einant į parduotuvę. A. atpažindavo artimuosius, ją pažindavo, iki pat mirties ją laikydavo apkabinusi, jai sakė nevargti. A. P. bendravo giminių susitikime, buvo ir R. vestuvėse, bendravo, verkė. Dėl testamento niekas močiutės negalėjo apgauti, ji nepasiduodavo įtikinama, mama turėjo savo nuomonę. Mama pasitikėjo ir tikėjo R. T. B. R. rūpinosi mama, apeidavo gyvulius, R. dirbo, bet lankė močiutę, taipogi padėjo sesuo, brolis irgi užeidavo pažiūrėti.

           14.Trečiasis asmuo I. Š. papildomai paaiškino, kad 1990 metais, kai mirė brolis, kad mamai būtų smagiau ir lengviau išgyventi netektį, apsigyveno anūkė R. T. V. R. išvažiavo studijuoti, ji pas močiutę sugrįždavo per atostogas, savaitgaliais. R. prižiūrėjo aplinką, kiemą, o pradėjusi dirbti, visus pinigus investavo į namą, tvarkė namo stogą, antrą namo aukštą. R. visada būdavo šalia močiutės. 2003 metais močiutę ištiko insultas, ji buvo operuojama, tačiau viskas pasekė labai gerai, jos kalba atsistatė, ji ligoninėje dainavo. Močiutė sunkiai valdė ranką ir koją, bet po pusmečio, metų ji pilnai galėjo vaikščioti, turėjo pilną protą. A. P. buvo labai protinga. 2008 metais ji dalyvavo R. T. vestuvėse, taipogi 2005 metais buvo P. giminės susitikime, ji lankė vyro, sūnaus kapus. A. P. dalyvaudavo mišiose, kas rodo, jog buvo tikinti ir labai protinga. I. Š. pas savo motiną A. P. nuvažiuodavo kartą per savaitę, o gal rečiau, su mama kalbėdavo telefonu. Mama pasakodavo, kad pykosi su brolio žmona, sakė, kad jos pradėjo nebesutarti. Brolienė buvo numetusi A. P. nuo laiptų, paskui ji išėjo iš tų namų, mano, jog brolienei dėl įvykio galimai buvo gėda. 2006 metais I. Š. lankė mamą kartą per savaitę, jai atveždavo lauktuvių, mama vaikščiojo, jeigu tik neatvažiuodavo, mama klausdavo, kas jai nutiko. Kai atvažiuodavo pas A., eidavo kartu sėdėti į svetainę prie televizoriaus, su mama kabėdavo apie brolio V. vaikus, anūkus, jo žmonos ligas, viską ji žinodavo iš mamos, nes brolis nieko nepasakodavo. Apie V. P. mama sakydavo, kad jis buvo turguje, kad jam nesisekė pardavimai. Mama parodydavo, ką jai atveždavo anūkai lauktuvių, kokių saldainių. Jokių A. proto nukrypimų nebuvo.

          15.Trečiasis asmuo sutinka, jog po insulto galimai ieškovas motinai ir nunešdavo arbatos, bet to A. P. nebuvo gana, jai reikėjo žmogaus, todėl sesuo B. R. su mama būdavo ištisai, ji prižiūrėdavo mamą, ruošdavo jai valgį, reikėdavo viską skalbti, R. viską veždavosi namo, taipogi močiutę veždavo pas gydytojus. Mama sakydavo, kad duodavo pensijos lėšas V., duodavo pinigų mokesčiams. 2017 m. sausio mėn., kai mamai buvo 90 metų, ji paskambinusi pasakė, jog niekas jai neįdės sveikinimo per televiziją, todėl jie stengėsi, kad mama būtų pasveikinta tokiu būdu. Tą sveikinimą A. girdėjo ir buvo labai patenkinta. Mama iki pat mirties buvo protinga. Trečiasis asmuo apie testamento turinį sužinojo tik po mamos laidotuvių. Mano, kad mama teisingai surašė testamentą, nes ieškovas nesugebėjo rūpintis namu.

           16.Trečiasis asmuo Panevėžio 4-ojo notaro biuro notarė R. V. teismo posėdyje paaiškino, kad ji patvirtino ginčo testamentą, tačiau šio atvejo ji neprisimena, nes testamentas buvo surašytas prieš 12 metų. Nurodė, jog ginčo atvejis niekuo neišsiskyrė, testamento sudarymo pasekmes ji išaiškino, sakė, kad testatorius iki savo mirties gali su turtu daryti ką nori, gali turtą parduoti, padovanoti, tačiau testatorius neveiksnus nebuvo, jai (notarei) dėl asmens veiksnumo abejonių nekilo.

           17.Trečiasis asmuo Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarė A. Š. teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė. Byla nagrinėta trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

18.Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 2006 m. kovo 16 d. A. P., kuri mirė (duomenys neskelbtini), sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą, įskaitant žemės sklypą su pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), po mirties paliko anūkei R. R. Šį testamentą patvirtino Panevėžio 4-ojo notaro biuro notarė R. V. (b.l. 13, 82, 86, 87, 88, 1 t.). 2018 m. vasario 20 d. Liudijime nurodyta, jog V. P. ir R. T. (R.) padavė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, 2017 m. gruodžio 6 d. mirus A. P., paveldėjimo liudijimas neišduotas (b.l. 14, 79, 80, 81, 84, 85, 89, 1 t.). 2013 m. liepos 3 d. A. P. dvidešimčiai metų išdavė įgaliojimą R. T., kurį patvirtino Panevėžio r. 3-iojo biuro notaras P. D. (b.l. 70-74, 1 t.). Šiuo įgaliojimu A. P. anūkei suteikė platų įgalinimą veikti jos vardu, disponuojant jai priklausančiu turtu, kitaip veikiant jos interesais.

19.Ieškovas V. P. pareikštu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu 2006 m. kovo 16 d. A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)), sudarytą testamentą, patvirtintą Panevėžio 4-ojo notaro biuro notarės R. V., CK 1.89 straipsnio pagrindu, kaip sudaryto savo veiksmų reikšmės negalinčio suprasti fizinio asmens, CK 1.91 straipsnio pagrindu - sudaryto testatorę apgavus dėl sandorio esmės, taip pat pagal CK 1.80 straipsnį, nes testatorė neišreiškė savo tikrosios valios.

20.Atsakovė ir tretieji asmenys atsakovės pusėje, B. R., I. Š., notarė R. V. su ieškovo reikalavimais nesutiko, nes A. P. testamento sudarymo metu 2006 m. kovo 16 d. suprato savo veiksmų esmę, reikšmę ir nebuvo apgauta, turtą po savo mirties testamentu palikdama savo anūkei R. R. (dabar T.).

           21.Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kiti) – nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Kadangi testamentas yra sandoris, kurio teisinių padarinių kyla po testatoriaus mirties ir, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, tai testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka yra detaliai reglamentuojama, atitinkamai įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas gali lemti testamento pripažinimą negaliojančiu.

            22.CK 5.15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Pagal CK 1.89 straipsnį gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį fizinis asmuo sudarė nors ir būdamas juridiškai veiksnus - nesant galiojančio teismo sprendimo dėl pripažinimo neveiksniu - bet kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009).

            23.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 straipsnio 4 dalis) ir kitomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pažymėtina, kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

24.Nagrinėjamoje byloje 2019 m. gruodžio 17 d.-2020 m. vasario 13 d. buvo atlikta pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė įvertinti A. P. (testatorės) psichinę būklę ginčo testamento sudarymo metu (b.l. 53-63, 2 t.). Akte teismo ekspertės A. S. ir V. J. nurodė, kad ekspertėms pateikti duomenys leidžia daryti tik prielaidą, kad A. P. testamento sudarymo metu 2006 m. kovo 16 d. turėjo tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimą, tačiau nėra galimybės įvertinti kokio laipsnio pažintinės veiklos (atminties, dėmesio, orientacijos, mąstymo produktyvumo ir kritiškumo) sutrikimai jai pasireiškė ir kiek reikšmingai įtakojo jos gebėjimą visapusiškai teisingai suvokti sudaromo testamento esmę, suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

25.Taigi, šiuo atveju yra itin svarbi medicininė dokumentacija, joje užfiksuoti įrašai apie testatorės sveikatos būklę būtent testamento sudarymo metu bei kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys apie šio asmens pažintinės veiklos sutrikimus, jų dydį ginčo sandorio metu. Iš kartu su ieškiniu pateikto Išrašo iš ligos istorijos (b.l. 16, 1 t.) matyti, jog A. P. 2003 metais susirgo hemoraginiu insultu, jai buvo nustatytas vidutinio laipsnio dešinės rankos parezė, kitos diagnozės - židininė epilepsija, sudėtingi kompleksiniai priepuoliai, osteochondrozė, kita, tačiau tik 2016 m. balandžio 21 d. (po dešimties metų po testamento sudarymo) po psichologo ir psichiatro konsultacijos buvo nustatyta kraujagyslinė demencija, ryškus kognityvinis sutrikimas, laike ir vietoje orientacija sutrikusi, nuo 2016 m. birželio 13 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, vidutinio lygio (b.l. 27, 28, 35, 36, 1 t.). Iš 2018 m. kovo 15 d. Išrašo iš ligos istorijos (b.l. 17, 1 t.) matyti, kad po 2013 m. insulto vartojo įvarius vaistus, t.y. gydėsi. Dėl epilepsijos priepuolio ji gydėsi ligoninėje nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki birželio 3 d. (savaitę laiko)(b.l. 20, 30, 1 t.), tačiau stacionare priepuoliai nebesikartojo, ligonė išliko sąmoninga, orientuota, buvo išrašyta į namus. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog po insulto (ligoninės neurologijos skyriuje ji gydėsi 2003 m. rugsėjo 3 d.-rugsėjo 25 d. laikotarpiu) atlikus operaciją, jos būklė pagerėjo, ji pradėjo kalbėti, pati pavalgydavo, išliko sąmoninga (b.l. 21-22, 1 t.). A. P. sąmoninga išliko ir prieš pat mirtį, kai ji 2017 m. gruodžio 5 d. buvo atvežta į ligoninės intensyvios terapijos skyriuje (b.l. 25-26, 1 t.). Tokiu būdu, iš aukščiau nurodytų (medicininių) duomenų matyti, kad po insulto A. P. turėjo tam tikrų pažintinės veiklos sutrikimų, tačiau išliko sąmoninga, buvo orientuota, bendravo, todėl manytina, kad ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir savo veiksmus galėjo valdyti ginčo testamento sudarymo metu 2006 m. kovo 16 d., juo labiau, kai tik 2016 m. balandžio mėn. (po dešimties metų po testamento sudarymo) jai buvo nustatyta kraujagyslinė demencija, ryškus kognityvinis sutrikimas, buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Dar daugiau, 2013 m. liepos 3 d. A. P. įgaliojo savo anūkę veikti jos vardu, šis įgaliojimas buvo patvirtintas notaro, kas rodo, jog 2013 m. liepos mėn. notarui nekilo abejonių dėl A. P. psichinės sveikatos būklės sudarant vienašalį sandorį, t.y. jis A. P. laikė veiksniu asmeniu, gebančius sudaryti sandorį. Pažymėtina, jog ginčo testamentą taip pat patvirtino notaras ir jam taipogi nekilo abejonių dėl tokio sandorio sudarymo, t.y. jis įsitikino A. P. veiksnumu sandorio sudarymo metu, ką teisme patvirtino notarė R. V. 2006 m. kovo 16 d. testamente užfiksuota, kad A. P. buvo perskaitytas testamentas, nurodyta, jog testamentas atitinka testatorės valią, ir testatorės pasirašytas, rodo A. P. parašas (b.l. 115, 1 t.). Testatorė pasirašė ir Notarinio registrų knygoje (b.l. 114, 1 t.).

          26.Atsakovė, tretieji asmenys teisme paaiškino, kad 2003 metais A. P. ištiko insultas, ji buvo operuojama, tačiau viskas pasekė labai gerai, jos kalba atsistatė, ji dar ligoninėje dainavo. Močiutė sunkiai valdė ranką ir koją, bet po pusmečio, metų ji pilnai galėjo vaikščioti, ji turėjo pilną protą. A. P. dalyvaudavo giminės susitikimuose, šventėse, Kalėdų seneliui deklamavo eilėraščius, buvo orientuota ir elgėsi adekvačiai, prisimindavo ir pasakodavo praeities įvykius, atsimindavo žmonių vardus, žinojo atsakovės vaikų vardus, prisimindavo, kas buvo atvažiavęs, žinojo, kada kas pagimdė, ji pasakodavo smulkias detales, kurias pati atsakovė pamiršdavo, iki pat mirties buvo sąmoninga, bendravo su gydytojais. Močiutė bendraudavo tiek su jai artimais žmonėmis (kalbėdavosi tiesiogiai arba telefonu), kalbėdavosi (per tvorą) su kaimynais, taip pat ji bendraudavo su žmonėmis, kurie ateidavo pas atsakovę, dalyvaudavo atsakovės gimtadieniuose. Močiutė labai pergyvendavo dėl įvykių, kai kas nors nuskęsdavo ar įvykdavo avarija, pasakodavo apie kasdieninius įvykius (konfliktą su brolio žmona, brolio V. vaikus, anūkus, jo žmonos ligas), parodydavo anūkų atvežtas lauktuves. 2008 metais ji lankė brolį, jie kalbėdavosi apie ligas, ji važiuodavo į kapines. A. P. žinodavo, kokie baigdavosi vaistai, kokių vaistų jai reikia nupirkti, kada reikia vaistus išgerti (ji pažinojo laikrodį), iki pat mirties močiutė pati gerdavo vaistus. Ji turėjo savo griežtą nuomonę, nurodydavo, kada ji valgys. Ji pati pasiimdavo pensiją ir pinigus susiskaičiuodavo. Nors A. P. gaunamą pensiją duodavo paskirstyti atsakovei, savo anūkei, tačiau ji suprasdavo, kai kam nors duodavo per mažai pinigų, net dėl to verkdavo, sakydavo, kad pinigų neužteks, ji taipogi svarstydavo, kiek dėdei duoti pinigų. Močiutė pasidėdavo pinigus, bet visuomet juos surasdavo. Ligoninėje A. P. susiskaičiuodavo sauskelnes, kad nepritrūktų, rūpinosi žąsimis, viščiukais, sakė, kada juos reikia pjauti. Visa tai rodo, jog po 2003 metais patirto insulto A. P. sveikata pagerėjo ir ji veikė turėdama pilną protą, arba būdama veiksni, nes nebuvo praradusi orientacijos vietoje, laike, savyje, atpažindavo jai artimus žmones, taipogi kaimynus, su jais bendraudavo, sekdavo įvykius, jais domėdavosi, dalyvaudavo šventėse, dalindavosi prisiminimais su kitais, iki pat mirties bendravo su gydytojais, pati gerdavo vaistus ir žinodavo, kada vaistai baigdavosi, dainuodavo ir deklamuodavo eilėraščius (nebuvo praradusi atminties), susiskaičiuodavo gaunamą pensiją ir dalyvaudavo pinigus paskirstant, t.y. suprato pinigų vertę, t.y. ji mąstė kaip protingas žmogus, tokiu būdu, galėjo suprasti 2006 m. kovo 16 d. sudaryto sandorio - testamento esmę ir galėjo savo veiksmus valdyti, nes A. P. duodavo nurodymus jai artimiems žmonėms įvairiais klausimais, pavyzdžiui paskirstant jai priklausančius pinigus, ji nurodydavo, kada valgys ir ko nori valgyti ir panašiai.

           27.Į bylą atsakovės R. T. kartu su atsiliepimu pateiktos fotonuotraukos (b.l. 61-69, 1 t.) rodo, jog A. P. 2005-2012 metų laikotarpiu dalyvavo giminės susitikimuose, šventėse, lankęsi prie šeimos kapo, 2012 m. nusifotografavo su anūkais, tai rodo, jog ji bendravo su artimais jai giminaičiais, kartu su kitais džiaugėsi gyvenimo įvykiais, šventė sukaktuves, ir jos elgesys buvo visiškai adekvatus, iš kitų savo elgesiu, apsirengimu (tvarkingai apsirengusi) ji neišsiskyrę, rodo jos atvaizdas fotonuotraukose, ji buvo visiškai orientuota vietoje, laike, erdvėje tiek 2005, 2006, 2008, tiek 2012 metais, tik turėjo judėjimo sutrikimą, vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele.

        28.Teismas vertina liudytojų parodymus. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apklausta daug liudytojų, kurie pažinojo testatorę A. P., liudytojų parodymai yra prieštaringi. Atsakovės pusės liudytojai I. R., B. A., A. L., M. P., G. N., L. Š. teigė, jog A. P. po insulto atpažindavo žmones ir protingai šnekėdavo ir iki pat mirties buvo šviesaus proto, buvo orientuota laike, vietoje, domėjosi ūkiu (prašė bulves nukasti), džiaugėsi remontu, ji su kitais dalindavosi prisiminimais, pasakodavo apie vaikystę, tolesnį gyvenimą, domėjosi, kaip kitiems sekasi, skaitė, žinojo apie pinigų keitimą ir jį vertino (sakė, jog dėl to bus nuostolių), priimdavo svečius, išvirdavo jiems arbatos, pavaišindavo sausainiais, padeklamuodavo eilėraštį (turėjo gerą atmintį), atsakydavo į užduodamus klausimus, turėdavo savo nusistatymą, jos nebuvo galima perkalbėti, A. P. pati pasisakė, jog perrašė testamentą anūkei, kuri ja rūpinosi, ir vėliau dėl to nesigailėjo, t.y. šie liudytojai parodė, jog po insulto A. P. buvo sveiko proto ir buvo valinga. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais ir jais remiasi, nes jų parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų, liudijimai atitinka medicininėje dokumentacijoje užfiksuotus duomenis apie A. P. sąmoningumą ir buvimą orientuota, taipogi aukščiau nurodytose fotonuotraukose užfiksuotą informaciją apie testatorės dalyvavimą šventėse, bendravimą su kitais asmenimis, orientacijos buvimą, be to, šie liudytojai nėra vien tik su A. P. giminystės santykiais susiję asmenys. Tuo tarpu, ieškovo pusėje buvę liudytojai L. P. (J.), T. V., S. P., E. Š. nurodė tam tikrus A. P. atminties ir mąstymo sutrikimus (maišydavo jai artimus žmones, neprisiminė įvykių, sumaišė V. grįžimo į namus laiką, neprisiminė, jog liudytoja jau studijuoja, tapo vangi, atsilikusi), dėmesio sutrikimus, orientacijos erdvėje, laike praradimą, tačiau iš tokių liudijimų teismas negali nustatyti, kokio laipsnio buvo pažintinės veiklos (atminties, dėmesio, orientacijos, mąstymo produktyvumo ir kritiškumo) sutrikimai, t.y. kad pažintinė veikla buvo sutrikusi esmingai, kad sutrikimai buvo nuolatiniai, ilgalaikiai, kad esminiai, jeigu tokie buvo, pažintinės veiklos sutrikimai buvo ginčo testamento sudarymo metu 2006 m. kovo 16 d. Todėl teismas konstatuoja, jog neįrodyta, jog ginčo testamento sudarymo metu A. P. pažintinė veikla buvo iš esmės sutrikusi, todėl laikytina, kad ji suprato sudarymo sandorio – testamento esmę ir galėjo savo veiksmus valdyti.

           29.Nagrinėjamu atveju, svarbu pažymėti, kad testatoriaus valia yra absoliuti, t.y. jis turi teisę palikti visą savo turtą bet kuriam asmeniui arba turi teisę atimti paveldėjimo teisę iš bet kurio asmens nepriklausomai nuo jo giminystės ryšio su testatoriumi (CK 5.19 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teismas pažymi, jog įstatymas nedraudžia kitiems asmenims prašyti, kad testatorius sudarytų testamentą. Jei testamentas sudarytas kam nors paprašius, bet laisva valia, be prievartos ir apgaulės, tai nedaro testamento negaliojančiu. Testamento laisvė reiškia ir tai, kad testatorius testamentu gali palikti bet kokį jam priklausantį turtą, taip pat turtą, kurį įgis ateityje. Kiekvienas asmuo turi teisę pats savo valia nuspręsti, kam turi atitekti jo turtas arba dalis turto po jo mirties.

           30.Teismas sprendžia, jog ginčo testamento sudarymas taip pat atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), kadangi testatorės A. P. ir jos anūkės R. T. tarpusavio santykiai buvo itin glaudūs, močiutė savo anūkę labai mylėjo ir ja pasitikėjo, jai pasakodavo, kas nutiko, anūkė rūpinosi močiute ir jos turtu iki pat mirties, ji močiutę veždavo pas gydytojus, jos gerai sutarė. Tuo tarpu A. P. nesutarė su jos sūnaus V. P. sutuoktine, ji buvo nustūmusi močiutę nuo laiptų. Tai tapo priežastimi testamentu nepalikti turto sūnui, kadangi močiutė nenorėjo, kad namas po jos mirties būtų parduotas.

          31.Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turi būti išsaugomas.

           32.Teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, jog A. P. adekvačiai vertino situaciją, savo tikrąją valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ji nebuvo apgauta, ir ši valia gerbtina. Testamentas yra oficialus dokumentas, sudarytas notarų biure, patvirtintas notaro, testamento turinį reglamentuoja įstatymas (CK 5.18-5.28 straipsniai). Sandoris atitinka įstatymo normas, jo turinys - turtą močiutei palikti savo anūkei, taipogi neprieštarauja įstatymui, priešingai, atitinka aukščiau teismo nurodytus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

           33.Dėl visų aukščiau išdėstytų argumentų, nėra jokio pagrindo pripažinti ginčo testamentą negaliojančiu ieškinyje nurodytais pagrindais CK 1.80, 1.89, 1.91 straipsniai, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

            34.CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. 

           35.Atsakovė R. T. iš viso patyrė 1 100 Eur (300 Eur+600 Eur+200 Eur) advokato pagalbos išlaidų už procesinio dokumento surašymą, atstovavimą (b.l. 75, 161, 1 t., b.l. 101, 102 2 t.). Šios išlaidos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nėra per didelės, yra protingo dydžio, todėl yra priteistinos iš ieškovo, kuris pralaimėjo bylą, atsakovės naudai. Tretieji asmenys atsakovės pusėje nepateikė rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

          36.Tuo tarpu, už ieškovo V. P. atstovavimą Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei ir Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos apmokėtos išlaidos už ekspertizę, ieškinį atmetus, neatlygintinos ir yra dengiamos iš valstybės biudžeto.

           37.Byloje susidariusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 85,50 Eur suma valstybei iš ieškovo, kuriam buvo suteikta Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, 100 procentų apmokant išlaidas, nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 271 straipsniais, teismas                           

n u s p r e n d ė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                                                               Ingrida Kirsnytė