Civilinė byla Nr.3K-3-588/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1;
95.6.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. K. ieškinius atsakovui A. K., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, VPK VK Eismo priežiūros tarnybai, UAB „Vilniaus energija“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, J. J., S. D., A. V., A. A., O. J., Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl išlaikymo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė L K. 2001 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. K. jam priklausančias 46/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), jų nepilnamečiam sūnui A., gimusiam 1985 m. balandžio 18 d., išlaikyti.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2002 m. vasario 25 d. sprendimu šį ieškovės reikalavimą patenkino.
Tas pats teismas, išnagrinėjęs atsakovo kreditorės O. J. pareiškimą, 2003 m. gegužės 6 d. nutartimi procesą šioje civilinėje byloje atnaujino ir įtraukė O. J. į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų.
L. K. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti jai iš atsakovo išlaikymą sūnui A. nuo kreipimosi į teismą dienos už trejus metus iki jo pilnametystės atsakovui priklausančiu turtu – 46/100 dalimis buto, esančio (duomenys neskelbtini).
2003 m. balandžio 18 d. šalių sūnus A. K. tapo pilnametis.
Išnagrinėjęs bylą iš naujo, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino; priteisė ieškovės naudai iš atsakovo jų sūnaus išlaikymą nuo 1998 m. gruodžio 20 d. iki sūnaus pilnametystės, t. y. iki 2003 m. balandžio 18 d. periodinėmis išmokomis po 350 Lt per mėnesį, iš viso 18 176,66 Lt. Nustatęs, kad yra susidariusi didelė mokesčių už komunalines paslaugas skola, teismas konstatavo, kad, priteisus išlaikymą turtu, buto įsiskolinimo dydžiui augant, šalių sūnaus interesų apsauga pablogėtų. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra darbingas, teismas laikė, jog tikslinga priteisti išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Vilniaus apygardos teismo Civilių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 1 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik papildė jo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad nuspręsta panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentą dėl išlaikymo priteisimo ne ieškovės reikalaujama forma, pažymėjo, kad teismas iš esmės priteisė išlaikymo įsiskolinimą, o ne išlaikymą nepilnamečiui, todėl CK 3.196 straipsnyje nustatytos išlaikymo formos netaikytinos. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė neteko teisės reikalauti priteisti išlaikymą, tačiau laikė, jog nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, nes pagal CPK 313 straipsnį draudžiama priimti apeliantui blogesnį sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jeigu, neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu šalių sūnaus A. K., buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, jis turi teisę pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą kreiptis dėl proceso byloje atnaujinimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės kasacinį skundą, 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 17 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas, įtvirtintas teisės normose, įpareigoja teismą išlaikymą vaikui iš tėvų (tėvo ar motinos), nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, priteisti asmeniškai vaikui, o ne uzufruktoriui, turto administratoriui, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 3.202 straipsnio 1 dalis, 3.303 straipsnio 1 dalis). Be to, atkreipusi dėmesį į tai, kad 2003 m. balandžio 18 d. A. K. tapo pilnametis, teisėjų kolegija konstatavo, kad 2004 m. kovo 1 d. jo motina neturėjo teisinio pagrindo būti ieškove ir atstovauti jo interesams teisme kaip uzufruktorė, priteisiant išlaikymo įsiskolinimą (CK 3.191 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes sukakęs 18 metų amžių asmuo įgyja visišką civilinį procesinį veiksnumą ir savo procesines teises įgyvendina savarankiškai. Laikydamas, kad byloje buvo nuspręsta dėl teisės asmens, kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, kasacinis teismas konstatavo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą proceso teisės normų pažeidimą, kuris yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, ir teismų priimtus procesinius sprendimus panaikino bei grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Patikslinusi ieškinį, L. K. prašė teismo priteisti sūnui A. K. iš atsakovo A. K. išlaikymą turtu – atsakovui priklausančias 46/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat prašė palikti iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 25 d. sprendimą, kuriuo buvo priteistas išlaikymas turtu, pažymėdama, kad sutinka, jog sprendimas būtų pakeistas, nurodant, kad išlaikymas priteisiamas ne jai, o A. K. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad santuoka, kurioje gimė du sūnūs – A., gim. 1980 m., ir A., gim. 1985 m., su atsakovu buvo nutraukta 1996 m. gruodžio 3 d. Šeima iširo dėl atsakovo kaltės, nes ši jam nerūpėjo, gautą atlyginimą jis išleisdavo savo poreikiams arba grąžinti kreditorių skoloms. Dėl šių priežasčių ji 1996 m. neprašė išlaikymo vaikams, nes jo nebūtų gavusi. Įsigaliojus 2000 m. CK, kurio 3.196 straipsnyje buvo nustatyta nauja išlaikymo forma – priteisimas vaikui tam tikro turto, 2001 m. gruodžio 20 d. ji kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl sūnaus A., gimusio 1985 m. balandžio 18 d., išlaikymo. Ieškovės teigimu, po santuokos nutraukimo ji viena rūpinosi nepilnamečiais vaikais, mokėjo buto išlaikymo ir pagerinimo išlaidas. Šiuo metu ji viena teikia sūnui A. K. visą išlaikymą – aprūpina maistu, perka drabužius, apmoka transporto, mokymosi priemonių ir kitas išlaidas, kurios iki 2003 m. balandžio 18 d. buvo 700 Lt, o nuo šios datos išlaikymui reikalinga suma didintina iki 1000 Lt, nes vyresnio amžiaus vaikui išlaikyti reikia daugiau lėšų. Iš atsakovo priteistina išlaikymo suma per mėnesį turėtų būti 350 Lt, kol A. K. buvo nepilnametis, ir 500 Lt iki jis tapo pilnametis. Laikydama, kad ieškinį dėl išlaikymo priteisimo pateikusi 2001 m. gruodžio 20 d., pagal CK 3.200 straipsnį ji, kaip uzufruktorė (tą pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi), turėjo teisę gauti iš atsakovo jo nemokėtą išlaikymą už trejus metus iki ieškinio padavimo, o pagal CK 3.194 straipsnį – už laikotarpį nuo ieškinio padavimo iki sūnaus pilnametystės, ieškovė nurodė, kad už visą laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 20 d. iki 2003 m. balandžio 18 d., skaičiuojant po 350 Lt per mėnesį, iš atsakovo priteistina išlaikymo suma būtų 18 200 Lt. Pažymėdama, kad A. K. teisė savarankiškai reikalauti išlaikymo pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad išlaikymą teismas priteisia iki vaikui sueis 24 metai, kai jam būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, atsirado 2003 m. balandžio 18 d., t. y. pasiekus pilnametystę, bei teigdama, kad sūnus serga progresuojančia trumparegyste, turi įgimtą širdies ydą, šiuo metu mokosi ir, nors dirba, tačiau lėšų pragyventi nepakanka, todėl ji ir šiuo metu išlaiko pilnametį sūnų, o atsakovas prie išlaikymo neprisideda, ieškovė laikė, kad jai taip pat priteistinas iš atsakovo išlaikymas po 500 Lt per mėnesį už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki sūnui sueis 24 metai (t. y. iki 2009 m. balandžio 18 d.). Pažymėdama, kad visa prašomo išlaikymo suma gerokai viršija atsakovui priklausančios buto dalies vertę, ieškovė teigė turinti pagrindą prašyti priteisti išlaikymą turtu, nes tik tokia išlaikymo forma, atsakovui turint didelių skolų, tačiau neturint lėšų joms grąžinti, užtikrintų realų išlaikymo prievolės įvykdymą.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovei nesutikus pasitraukti iš bylos, teismo 2004 m. gruodžio 28 d. protokoline nutartimi šalių sūnus A. K. buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. 2005 m. vasario 21 d. A. K., kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo A. K. išlaikymą turtu – atsakovui priklausančias 46/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškinyje jis nurodė, kad nuo 1996 metų, tėvams nutraukus santuoką, jis buvo išlaikomas tik motinos L. K. lėšomis. Atsakovas jokio išlaikymo neteikė. Iki pilnametystės iš atsakovo priteistina išlaikymo suma, kuri atspindėtų bent minimalius poreikius, turėtų būti 500 Lt; už laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 20 d. iki 2003 m. balandžio 18 d. (treji metai iki uzufruktorės (ieškovės L. K.) ieškinio padavimo (CK 3.200 straipsnis) ir vieneri metai bei keturi mėnesiai iki pilnametystės (CK 3.194 straipsnio 3 dalis) tai sudarytų 32 000 Lt. Kadangi, tapęs pilnamečiu, jis taip pat buvo išlaikomas ieškovės L. K., be to, jam yra būtina parama, nes serga progresuojančia trumparegyste, turi įgimtą širdies ligą, iki 2005 m. liepos 1 d. mokėsi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro dieniniame skyriuje, stipendijos negavo, tai jam iš atsakovo priteistinas išlaikymas iki sueis 24 metai; už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. balandžio 18 d. tai sudarytų 52 000 Lt. Bendra išlaikymo suma, kurią privalo sumokėti atsakovas, yra 84 000 Lt. Laikydamas, jog pagal CK 3.196 straipsnį turi teisę pasirinkti išlaikymo formą, trečiasis asmuo prašė priteisti išlaikymą turtu – atsakovui priklausančias 46/100 dalis buto, nes atsakovas, atsižvelgiant į tai, kad dengia savo asmenines skolas, neturi galimybės sumokėti išlaikymo įsiskolinimą. Be to, dėl sveikatos būklės jam reikėtų turėti atskirą plotą bute, kuris išlaikomas jo motinos lėšomis.
Atsakovas A. K. teismo posėdžio metu A. K. reikalavimą pripažino ir sutiko, kad jo sūnui būtų priteistas išlaikymas turtu, teigdamas, kad kitų kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti nukreipti į jo darbo užmokestį.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartimi trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bylą buvo įtraukti Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, VPK VP Eismo priežiūros tarnyba, UAB „Vilniaus energija“, VSDFV, J. J., S. D., A. V. ir A. A.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 15 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė; sprendimo dalį, kuria ieškovės L. K. sūnui išlaikyti priteistos iš atsakovo 46/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), panaikino ir nauju sprendimu L. K. ieškinį atmetė; trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A.K. ieškinį iš dalies patenkino ir priteisė jam iš atsakovo išlaikymą konkrečia pinigų suma – vienkartine 24 334 Lt išmoka; kitą ieškinio dalį atmetė; nustatė A. K. naudai atsakovo A. K. turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką); Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl arešto butui panaikinimo, paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, kad šalių sūnus A. K. 2003 m. balandžio 18 d. tapo pilnametis, todėl jo motina neteko teisinio pagrindo būti ieškove ir atstovauti sūnaus interesams teisme kaip uzufruktorė, tačiau ji nesutiko pasitraukti iš bylos, dėl to A. K. teismo 2004 m. gruodžio 28 d. protokoline nutartimi buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu ir kaip trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais pateikė ieškinį atsakovui dėl išlaikymo priteisimo turtu, kuris teismo buvo priimtas, teismas konstatavo, kad ieškovė L. K. yra netinkama šalis šioje civilinėje byloje, nes ji nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvė, ir šiuo pagrindu jos ieškinį atmetė (CPK 45 straipsnio 3 dalis). Trečiojo asmens A. K. ieškinio reikalavimą teismas laikė susijusiu su laikotarpiu, kai jis buvo nepilnametis, ir laikotarpiu jam tapus pilnamečiu. Nustatęs, kad L. K. ieškinys buvo pateiktas 2001 m. gruodžio 20 d., išlaikymo, priteistino sūnui jam esant nepilnamečiui, laikotarpį teismas skaičiavo nuo 1998 m. gruodžio 20 d. iki 2003 m. balandžio 18 d. A. K. ieškinį pateikė 2005 m. vasario 21 d., todėl išlaikymas, teismo nuomone, priteistinas nuo 2003 m. balandžio 18 d., kada jis tapo pilnametis, iki tol, kol jis atitiks CK 3.194 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas maistui, aprangai, sveikatos priežiūrai, auklėjimui, mokymui, laisvalaikiui ir kt., taip pat į tai, kad vaikas tuo metu (1998–2003 m.) buvo vyresnio mokyklinio amžiaus, ir tai lėmė didesnių išlaidų būtinumą, įvertinęs šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad protingos ir būtinos išlaidos nepilnamečiam šalių sūnui išlaikyti per mėnesį buvo apie 500-600 Lt. Įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl šalių turtinės padėties, teismas laikė, kad atsakovas turėjo geresnes galimybes užtikrinti materialinį nepilnamečio sūnaus išlaikymą, nes jis tuo metu gavo daug didesnes pinigines pajamas, nei ieškovė, ir buvo pajėgus teikti išlaikymą, todėl, teismo vertinimu, turėtų skirti sūnui reikalaujamos išlaikymo vertės už nurodytą laikotarpį po 350 Lt per mėnesį, iš viso – 18 525 Lt (36 mėn. x 350 Lt ir 16 mėn. 28 dienos x 350 Lt). Nustatęs, kad trečiojo asmens ieškinio reikalavimas priteisti jam išlaikymą sulaukus pilnametystės įstatymiškai yra pagrįstas už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 26 d., t. y. nuo tada, kai įsigaliojo CK 3.194 straipsnio 3 dalies pataisa, iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. iki jis mokėsi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro dieniniame skyriuje, ir nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., t. y. jo mokymosi Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokyklos dieniniame skyriuje laikotarpiu, teismas konstatavo, jog mokymosi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre laikotarpiu jam buvo būtina finansinė parama, todėl išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 26 d. iki 2005 m. birželio 30 d. yra 2497 Lt, skaičiuojant po 350 Lt per mėnesį, o, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė ir toliau padeda sūnui materialiai (moka komunalinius mokesčius už butą, perka maistą ir kt.), taip pat į tai, kad trečiasis asmuo ir mokosi, ir dirba, kad atsakovo gaunamos pajamos nedidelės, sprendė, jog už mokymosi Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokyklos dieniniame skyriuje laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. jam iš atsakovo reikalingas 150 Lt išlaikymas per mėnesį, iš viso – 3300 Lt (22 mėn. x 150 Lt). Pažymėjęs, kad priteisiant išlaikymą turtu, būtina išsiaiškinti, ar priteistinas turtas pagal savo vertę atitinka išlaikymo dydį, prašomo priteisti turto vertę teismas nustatinėjo remdamasis rinkos kainomis, esančiomis sprendimo priėmimo dieną (CK 3.4, 3.119 straipsniai). Teismo paskirtos ekspertizės akto Nr. 05-118 išvadų duomenimis nustatęs, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 323 000 Lt, ir ji labai skiriasi nuo VĮ Registrų centro nurodytos buto rinkos vertės, teismas, vadovaudamasis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis dėl 323 000 Lt buto rinkos vertės, laikė, jog atsakovui priklausančios buto dalies (46/100) vertė yra 148 580 Lt. Nustatęs, kad bendra išlaikymo už visus aptartus laikotarpius įsiskolinimo suma – 24 334 Lt – atitinka 16/100 dalių (arba 16,38 proc.) prašomo priteisti turto vertės, teismas sprendė, kad išlaikymo dydis, įskaičiuojant įsiskolinimą ir ateityje mokėtinas sumas, gerokai skiriasi nuo prašomo priteisti turto, kaip išlaikymo būdo, vertės. Teismas sutiko su šalių teiginiais, kad vaiko teisė į išlaikymą turi būti ginama ir šios teisės apsauga yra prioritetinė, tačiau laikė, jog, atsakovui turint įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams už beveik 90 000 Lt sumą, vaiko interesai negali būti tenkinami maksimaliai, visiškai nepaisant kitų kreditorių interesų. Be to, įvertinęs tai, kad pagal nustatytą išlaikymo dydį prašomos priteisti nuosavybėn gyvenamosios patalpos plotas būtų tik 5,4 kv. m, ir tai visiškai neužtikrintų pilnamečio asmens realių reikmių, kad tokio dydžio turto dalis negalėtų būti realiai atskirta, taip pat atsižvelgęs į tai, kad dar vyksta teisminis ginčas dėl įkeitimo teisės ginčo butui atkūrimo byloje, kurioje finansinių reikalavimų dydis siekia 100 000 Lt, teismas konstatavo, jog tokiomis aplinkybėmis, kai atsakovas turi išlaikymo prievolės įsiskolinimą ir kartu kitų skolų tretiesiems asmenims, tačiau neturi pakankamų nuolatinių pajamų joms grąžinti, yra pagrindas priteisti išlaikymą tvirta vienkartine pinigų suma – 24 334 Lt, taip išvengiant skolininko nemokumo rizikos ateityje (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėjęs, kad vaiko išlaikymo teisėtų interesų prioritetas nusveria kitų kreditorių reikalavimus į skolininko turtą (CPK 754 straipsnio 2 dalis), ir kartu atsižvelgdamas į tai, kad dar nėra pasibaigęs teisminis ginčas dėl buto, kurio dalis yra vienintelis atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas, įkeitimo teisės atkūrimo, bei siekdamas ateityje geresnio ir efektyvesnio vaiko interesų užtikrinimo vykdymo procese, teismas laikė, kad yra tikslinga nustatyti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką) (CK 3.197 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės, trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė. Atmesdama apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiuosius asmenis (atsakovo kreditorius), taip apsunkindamas sūnaus teisę gauti tinkamą išlaikymą, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas yra įvykdęs įsipareigojimus kreditoriams, pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai nusprendusiu, kad teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje dėl išlaikymo vaikui priteisimo turtu, turės įtakos atsakovo kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Pripažindama nepagrįstu apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas negalės realiai išmokėti išlaikymo įsiskolinimo, todėl būtina priteisti išlaikymą turtu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK ir CPK yra įtvirtintos teisės normos, nustatančios aktyvų teismo vaidmenį užtikrinant vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą – suteikiančios teismui teisę savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą atsakovo skolų grąžinimą kreditoriams ir kartu atsižvelgdamas į prioritetinį vaikų teisių apsaugos principą, pagrįstai priteisė išlaikymą vienkartine išmoka ir pagrįstai atsakovo turtui taikė priverstinį įkeitimą (hipoteką). Kadangi pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka iš naujo pagal bendrąsias CPK nustatytas taisykles, tai turto vertė, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai buvo nustatoma remiantis rinkos kainomis, buvusiomis sprendimo priėmimo metu, ir pirmosios instancijos teismas byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į visų byloje dalyvaujančių asmenų interesus, teisingumo ir protingumo principus, pagrįstai sprendė dėl priteistino išlaikymo formos. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, nustačius atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką), jei atsakovas nevykdys teismo sprendimo, A. K. turės galimybę kreiptis dėl priteisto išlaikymo sumos išieškojimo iš atsakovo turto kartu su kitais kreditoriais. Atmesdama kaip nepagrįstą apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas pripažino trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinį ir nepagrįstai atsisakė patvirtinti taikos sutartį, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad į bylą buvo įtraukti tretieji asmenys, kurių teisėms ir teisėtiems interesams gali turėti įtakos teismo sprendimas. Priėmus atsakovo ieškinio pripažinimą ir patvirtinus taikos sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiųjų asmenų (atsakovo kreditorių) atžvilgiu būtų buvę pažeisti teisingumo, teisės į tinkamą procesą principai ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai
Kasaciniu skundu atsakovas A. K. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. K. ieškinį dėl išlaikymo priteisimo turtu patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo pripažinimą trečiojo asmens A. K. ieškinio ir patvirtinti taikos sutartį, taip pat pažeidė imperatyviąsias CPK 47 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias tretieji asmenys negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jie dalyvauja, interesus.
2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su jo (kasatoriaus) asmeninėmis prievolėmis kreditoriams. Teismų sprendimai dėl skolų priteisimo yra įsiteisėję, jie pateikti vykdyti ir jis (kasatorius) juos vykdo pagal galimybes. Teismai klaidingai laikė, kad kreditoriai gali tikėtis atgauti skolas pardavus turtą iš varžytynių, ir nepagrįstai prioritetinėmis vertino kreditorių, kurie ir taip gavo bei gauna jiems priteistas pinigines sumas bei turtą vykdymo procese, teises.
3. Bylą nagrinėję teismai, nepriteisdami išlaikymo trečiojo asmens A. K. reikalaujama forma, netaikė teisės normų, kurias turėjo taikyti – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų, pagal kuriuos visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; nesivadovavo šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje išdėstytų išaiškinimų; peržengė ieškinio ribas ir taip pablogino sūnaus padėtį, nes jis (kasatorius) objektyviai neturi galimybės išmokėti sūnui priklausančios išlaikymo sumos.
Pareiškimais dėl prisidėjimo prie atsakovo A. K. kasacinio skundo ieškovė L.K. ir tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. K. prašo kasacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. K. – pilnametis, Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro (iki 2005 m. birželio 30 d.) ir Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokyklos (2006 m. rugsėjo 1 d –2008 m. liepos 1 d. laikotarpiu) dieninių skyrių studentas kreipėsi 2005 m. vasario 21 d. su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti jam iš tėvo (atsakovo A. K.), kuris neteikė sūnui išlaikymo nuo santuokos su ieškove L. K. nutraukimo 1996 metais iki jo pilnametystės ir neteikia materialinės paramos jam suėjus 18 metų, išlaikymą turtu – atsakovui priklausančias 46/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 323 000 Lt, už laikotarpį iki jo pilnametystės (1998 m. gruodžio 20 d.–2003 m. balandžio 18 d.) ir už laikotarpį jam tapus pilnamečiu iki sueis 24 metai (2003 m. balandžio 18 d. – 2009 d. balandžio 18 d.).
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. balandžio 22 d. sprendimu priteista iš atsakovo A. K. O. J. naudai 77 232 Lt negrąžintos paskolos ir delspinigių. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. kovo 17 d. sprendimu priteista iš atsakovo S. D. naudai 10 278,70 Lt. Išieškojimas pagal nurodytus sprendimus buvo nukreiptas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su L. K., nukreipiant išieškojimą į atsakovui tenkančią turto dalį. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, tenkindamas antstolio pareiškimą, 2001 m. vasario 2 d. nutartimi nustatė, kad skolininko A. K. turto dalis, esanti bendrojoje su L. K. nuosavybėje, yra 46/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgdamas į tai, kad su L. Klimavičiene lieka gyventi nepilnametis sūnus A. K. Be to, valstybei atsakovas yra skolingas pagal teismų sprendimus, kuriais iš jo priteistas žyminis mokestis ir pašto išlaidos. Skola UAB „Vilniaus energija“ už butui tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, 2006 m. gegužės 1 d. duomenimis, yra 1405,22 Lt, iš jų – ieškovės vekselis 800,14 Lt sumai ir atsakovo nesumokėtas likutis pagal teismo sprendimą 605,08 Lt. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus priimtus sprendimus nutarta išieškoti iš A. K. personalinės įmonės „Baltasis Amūras“ 8646,49 Lt nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsakovas taip pat skolingas trečiajam asmeniui A. V. pagal notariškai patvirtintas paskolos sutartis. Šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei L. K. ir tretiesiems asmenims A. K., AB bankui „Hansabankas“ dėl įkeitimo teisės butui, esančiam (duomenys neskelbtini), atkūrimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
CPK 13 straipsnyje įtvirtintas proceso šalių dispozityvumo principas, kuris yra būdingas privatinei teisei. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Vienas iš dispozityvumo principo turinio elementų yra šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas – pripažinti ieškinį (CPK 42, 139, 140 straipsniai). Dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais (ginčo objektu) ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus. Šalies teisę procese pasirinkti veiklos modelį lemia materialiosios teisės. Materialiųjų teisinių santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai laisvai disponuoti savo teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti tokios teisės ir procese. Teismas neturi jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutartį, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų. Tačiau teismas nepriima atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas teismo posėdyje pripažino trečiojo asmens (savo sūnaus) ieškinį, kuriuo šis prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą turtu – atsakovui priklausančią 46/100 buto dalį, kurios rinkos vertė 148 580 Lt, kai tuo tarpu išlaikymo įsiskolinimas yra 24 334 Lt. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepriėmė atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtino šalių taikos sutarties, nes tai pažeistų kitų kreditorių, dalyvaujančių byloje trečiaisiais asmenimis, turtinius interesus. Šioje byloje dalyvaujantys tretieji asmenys yra atsakovo kreditoriai, turintys materialinį suinteresuotumą, kurie nesutiko su atsakovo ir trečiojo asmens A. K. pozicija dėl buto dalies šiam perdavimo už išlaikymo įsiskolinimą ir procese veikė prieš A. ir A. K., siekdami jiems priteistų iš atsakovo skolų išieškojimą nukreipti į atsakovui priklausančią buto dalį. Tokie trečiųjų asmenų (kreditorių) veiksmai procese atsakovo atžvilgiu yra teisėti ir nesuponuoja CPK 47 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo. Dėl to pirmasis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizę buto vertei nustatyti, kurią atlikus, nustatyta, kad 46/100 buto dalies vertė yra 148 580 Lt. Teismas, išanalizavęs įsiskolinimo ir sumų būsimam atsakovo sūnaus išlaikymui dydžius bei šių dydžių santykį su 46/100 buto dalies pinigine verte, konstatavo, kad išlaikymo dydis, skaičiuojant įsiskolinimą ir ateityje mokėtinas sumas, gerokai skiriasi nuo prašomo perduoti turto, kaip išlaikymo būdo, vertės. Tokiomis aplinkybėmis, kai atsakovo sūnui prašoma perduoti visa atsakovui priklausanti buto dalis savo verte nėra proporcinga išlaikymo įsiskolinimo dydžiui, o atsakovas turi didelių skolų ir kitiems kreditoriams, atsakovo pilnamečio vaiko interesai negali būti tenkinami maksimaliai, visiškai nepaisant kitų kreditorių interesų. Tokia vaiko teisių gynyba neatitiktų teisingumo principo, pagal kurį reikalaujama siekti protingos skirtingų interesų patenkinimo pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-288/2003). Priteisus trečiajam asmeniui A. K. iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą konkrečia pinigų suma (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakovo nekilnojamajam turtui pritaikius priverstinį įkeitimą (CK 3.197 straipsnis), prioritetinis vaiko teisių apsaugos principas nebuvo pažeistas. Jeigu atsakovas nevykdys teismo sprendimo dėl priteisto įsiskolinimo, tai trečiasis asmuo A. K. turės galimybę kreiptis dėl jo išieškojimo iš atsakovo įkeisto turto. Kartu ir kiti kreditoriai savo reikalavimus dėl jiems iš atsakovo priteistų sumų išieškojimo galės nukreipti į nurodytą buto dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nepriteisdami išlaikymo trečiojo asmens A. K. prašoma forma, nepažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11 straipsnių nuostatų ir neperžengė ieškinio ribų. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, nusprendžia išlaikymą vaikams iš tėvų, kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, priteisti vienu iš CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų. Šioje normoje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė, bet ne pareiga tenkinti prašymą priteisti išlaikymą vaikui konkrečiu būdu, pirmiausia atsižvelgiant į teisėtus vaiko interesus.
Dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą, todėl skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Dangutė Ambrasienė
Algirdas Taminskas