Nr. 1S-692-168/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.14.,
2.8.12., 2.12.4.
PANEVĖŽIO
APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
2010 m. rugpjūčio 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Sušinskienė, sekretoriaujant Ritai
Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, M.
P. atstovei pagal įstatymą R. P., gynėjui advokatui Antanui
Cemnolonskui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo M. P. atstovės
pagal įstatymą, jo motinos R. P. skundą dėl Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2010-08-11 nutarties, kuria atmestas VŠĮ Rokiškio
psichiatrijos ligoninės teikimas ir M. P. stacionarinis
stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas,
n u s t a t ė:
Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2009-11-10 nutartimi M. P. už
visuomenei pavojingos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., padarymą nepakaltinamumo
būsenoje buvo taikyta priverčiamoji medicinos pobūdžio priemonė – stacionarinis
stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo
įstaigoje - VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. M. P. į
Rokiškio psichiatrijos ligoninę patalpintas 2010-02-04. Skundžiama Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2010-08-11 nutartimi atmestas VŠĮ Rokiškio
psichiatrijos ligoninės teikimas pakeisti M. P. taikomą
priverčiamąją medicinos pobūdžio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro
stebėjimo sąlygomis ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos
priežiūros sąlygomis ir pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo
sąlygomis.
Skundu M. P. atstovė pagal įstatymą, jo motina R. P. prašo panaikinti 2010-08-11 Rokiškio rajono apylinkės
teismo nutartį ir priimti naują nutartį, kuria priverstinis gydymas bendro
stebėjimo sąlygomis M. P. būtų pakeistas į priverstinį
gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Nurodo, kad teismas, nutartyje
nurodydamas, kad M. P. stacionarinio stebėjimo laikotarpis
per trumpas, dėl ko negalima tenkinti gydytojų komisijos teikimo, neatkreipė
reikiamo dėmesio į tai, kad po visuomenei pavojingos veikos padarymo M. P. pusantro mėnesio buvo gydomas Rokiškio psichiatrinės
ligoninės stacionare. Pagerėjus jo sveikatos būklei, buvo išleistas iš
ligoninės. Jam buvo skirtas palaikomasis gydymas. M. P. pastoviai
lankėsi sveikatos centre. Visos šios aplinkybės rodo, kad M.
P. buvo gydomas ir stebimas ne tik tuos pusę metų, kuriuos buvo
priverstinai gydomas psichiatrinėje ligoninėje pagal teismo nutartį, bet žymiai
ilgesnį laiką. Mano, kad tai taip pat turėjo įtakos gydytojų komisijos išvadai.
Teigia iš viso G. P. intensyvioje gydytojų priežiūroje jau
yra išbuvęs daugiau kaip 16 mėnesių. Todėl mano, kad teismo išvada, jog
stacionarinio stebėjimo laikotarpis yra per trumpas, neteisinga. Nurodo, kad M. P. pastoviai kosti, krenkščia, spjaudosi, o tai labai
pykdo kitus ligonius, jis kitų ligonių nemėgstamas, neturi draugų. Šios
aplinkybės labai apsunkina ir jo buvimą ligoninėje. Be to, gydytojams geriausia
žinoti, kokiomis stebėjimo sąlygomis geriausia gydyti ligonį. Nurodo, kad teismas,
priimdamas nutartį neskyrė reikiamo dėmesio ir tai aplinkybei, kad iš esmės
pasikeistų M. P. gyvenimo sąlygos. Jis gyventu su ja
(mama) ir senele nuosavame name, niekada nebūtų paliktas vienas, be priežiūros.
Teismo posėdyje prokuroras
prašo skundą atmesti, M.
P. atstovė pagal įstatymą R. P. ir gynėjas advokatas
A. Cemnolonskas - tenkinti.
Skundas atmestinas.
Priverčiamųjų medicinos
priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant
medicinos priemones bei stebint jo elgesį. LR BK 98 str. 6 d. ir LR BPK 405
str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma,
kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo
pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis
mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą
dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų
taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į
švelnesnę, priima atsižvelgęs į
sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos
atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei
rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl
ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į
švelnesnę. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas,
tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės
taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Iš 2010-07-08 Komisijos
dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros
išvados Nr. 290 matyti, jog M. P. serga
psichine liga – hebefrenine šizofrenija.
Jo psichinė būklė pasikeitė nuo 2004
m, minėta liga jam pirmą kartą nustatyta 2006 m. Išvadoje nurodyta, kad per stebimą laikotarpį
M. P. adaptavosi sunkiai dėl įkyraus, nuolatinio
spjaudimosi, yra ligonių nemėgstamas, jokių artimesnių draugų neturi. Laiką
daugumoje leidžia lovoje, krenkščia, spjaudo, ilgai rengiasi eiti į
pasimatymus, visada po keletą kartų apžiūri palatą. Nurodyta, kad dėl pastovaus
spjaudimosi ir krenkštimo M. P. nepajėgia lankyti
užimtumo. Agresijos impulsyvumo nepastebėta. M. P. atrodo
pagal metus, hipomimiškas, nėra žvilgsnio kontakto, kalbos tonas monotoniškas,
kontaktas formalus, pokalbio temos palaikyti nepajėgia, išsako įkyrumus. Visą
laiką teiraujasi ar nebus pakeisti vaistai. Suvokimo sutrikimų, kliedesių
neišsako. Mąstymas paralogiškas. Dėmesį sukaupia trumpai, fiksuotas
išgyvenimuose. Teigia jog ateityje norėtų dirbti elektriko padėjėju. Komisija
pateikė išvadą, kad ligonio psichikos būsena per stebimą laikotarpį be žymesnių
pakitimų, paūmėjimų nebuvo, elgesys išoriškai teisingas. Pokalbio metu ramus,
emocijos blėsios, nuotaika pažeminta, psichoprodukcijos neišsako. Kritika
normali, socialiniai ryšiai geri. Rekomenduoja
M. P. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis
pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis (b.l. 3 - 4).
Išvada yra rekomendacinio pobūdžio, todėl teismas,
spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo,
įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens
socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti
reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Iš komisijos išvados matyti,
kad joje nėra duomenų apie M. P. sveikatos būklės
pagerėjimą. Kaip tik yra duomenys, kad M. P. sveikatos
būklė per stebimą laikotarpį buvo be žymesnių pakitimų. Todėl laikytina, kad
komisijos išvada nėra pakankamai motyvuota siūlyti M. P. taikyti
lengvesnes priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina ir tai, kad teikime
dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies pakeitimo nurodyta
aplinkybė, kad M. P. socialinis pavojingumas sumažėjęs,
nėra pagrįsta gydytojų komisijos išvada. M. P. visuomenei
pavojingos veikos padarymo metu nukentėjusiajam grasino jį nužudyti, prie jo
artinosi turėdamas peilį, kas savaime parodo didesnį jo pavojingumą visuomenei.
Smurto rizikos įvertinime pagal HCR – 20 nurodyta, kad M. P. stokoja
savivokos, nėra pilnai kritiškas savo ligos ir padaryto nusikaltimo atžvilgiu. M. P. nenori lankytis siūlomuose užsiėmimuose, pasireiškia
negatyvios nuostatos personalo bei kitų pacientų atžvilgiu, stebimi
psichotiniai simptomai. M. P. gyventu su mama, tačiau
psichikos sutrikimo nulemtos mažesnės adaptacinės galimybės, susidūrus su
stresogeniniais faktoriais, gali sukelti vidutinio lygio stresą. Išvadoje
konstatuota, kad smurto rizika yra vidutinė, gali didėti, esant psichinės ligos
paūmėjimui (b. l. 9). Taigi, teismui pateiktieji duomenys leidžia daryti išvadą
tik apie šiuo metu esantį nežymų M. P. psichinės būklės pagerėjimą.
Pažymėtina ir tai, kad be reikiamos priežiūros ir gydymo išlieka tam tikras
pavojus ne tik pačiam ligoniui, bet ir aplinkiniams. Teismui
pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad M. P. būtų
buvusi paskirta globa. M. P. šeimos narė, su kuria jis
gyventų, t.y. jo motina R. P. yra dirbanti, todėl nėra
aiškus ir įvardintas asmuo, kuris
rūpintųsi M. P. R. P. darbo laiku. Vien
ta aplinkybė, kad tame pat name gyvena M. P. senelė,
neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad ji
turi galimybę rūpintis anūku.
Visuma aptartų aplinkybių neleidžia
konstatuoti esantį sumažėjusį M. P. socialinį pavojingumą,
o tai pagrindžia būtinumą jam toliau taikyti esamas priverčiamąsias medicinos
priemones. Skundo teiginiai apie M. P. gyvenamųjų
sąlygų pakeitimą šios išvados nepaneigia. Ambulatorinis stebėjimas kol kas
nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.
Pirmosios instancijos teismo nutartis
yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais
nėra.
Teismas, vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1
p., 2 d.,
n u t a r i a :
M. P. atstovės
pagal įstatymą R. P. skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2010-08-11 nutartį.
Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Teisėja Nijolė Sušinskienė