Administracinė byla Nr. I1-2939-739/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.5; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 30 d.

  Panevėžys

              Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Utenos AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad jis apytiksliai nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 23 d. (iš viso 15 parų) buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) netinkamomis sąlygomis. Tualetai kamerose buvo atskirti nuo kameros ploto tik 110–120 cm aukščio ir 110–120 cm ilgio pertvara, jie buvo apie 1,5–2 m nuo valgomojo stalo. Tad jis turėjo šlapintis ir tuštintis kitų asmenų akivaizdoje bei stebimas pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir pareigūnai, ateinantys patikrinti, matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus. Todėl jis jautė didelį diskomfortą ir pažeminimą. Areštinė neatitiko jokių higienos normų reikalavimų, taip pat ir ventiliacijos, nes trūko gryno oro, kamera buvo tinkamai nevėdinama, langas neatsidarė, prasidarė tik orlaidė apie 5 cm, todėl teko kvėpuoti dulkėmis ir nemaloniu kvapu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, už kurią prašė priteisti 10 000 Eur žalos atlyginimą.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu į skundą (b. l. 6–8) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kokiomis dienomis ir kokiose kamerose pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje. Paaiškino, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, jame yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Pažymėjo, kad stalas yra ne priešais sanitarinį mazgą, o šiek tiek toliau. Nurodė, kad tokių duomenų ar skundų, jog kameroje esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad jie galimai yra stebimi atliekant gamtinius reikalus, nebuvo. Atsakovės atstovas 2020 m. kovo 5 d. rašte Nr. 89-S-1139 „Dėl išsamių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų“   (b. l. 25) nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija, kuri skunde nurodytu laikotarpiu veikė. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides. Atsakovės atstovas 2020 m. kovo 19 d. rašte Nr. 89-S-1304 „Dėl išsamių duomenų“ (b. l. 42) pateikė duomenis, kada skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ar asmenimis. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjo nurodyti dvasiniai psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis apytiksliai nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 23 d. (iš viso 15 parų) buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje (b. l. 1). Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 7), asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 12–13) esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje nuo  2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio      5 d., nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 24 d. (iki tos dienos 9.37 val.). Tad pareiškėjas tiksliai nurodė buvimo areštinėje datas, išskyrus paskutinę dieną: pareiškėjas nurodė, kad jis buvo areštinėje iki 2020 m. sausio 23 d., o iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad jis buvo areštinėje iki 2020 m. sausio 24 d., 9.37 val. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunde teigė, kad jo nurodytas laikotarpis yra apytikslis (b. l. 1) (taigi, iš esmės teigė, kad jis neprisimena tikslių datų), ir į tai, kad pareiškėjo ir atsakovės atstovo nurodytas laikotarpis skiriasi tik viena, paskutine diena, teismas sprendžia, kad byloje turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. sausio 24 d. (su minėtomis pertraukomis) (toliau – ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą (b. l. 7, 42).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai kamerose buvo atskirti nuo kameros ploto tik    110–120 cm aukščio ir 110–120 cm ilgio pertvara, todėl jis turėjo šlapintis ir tuštintis kitų asmenų akivaizdoje bei stebimas ir pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir pareigūnai, ateinantys patikrinti, matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus. 

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Higienos norma HN 37:2009, kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta (b. l. 8). Iš fotografijų, kuriose užfiksuotos kameros Nr. 1, 2, 3 (kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, b. l. 7, 11–13), matyti, kad sanitarinis mazgas šiose kamerose atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto neaukšta pertvara, viena jo pusė visiškai neatskirta – be pertvaros, durelių (b. l. 14–16). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas, jo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1859-822/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019, 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018). Todėl teismas daro išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose, t. y. sanitarinis mazgas atitvertas 125 cm aukščio pertvara, nėra įrengta durelių, asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl privatumo naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, yra nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kamerose vienas ir konstatavo pažeidimą šiuo laikotarpiu (2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1859-822/2019), išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-478-1062/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3119-756/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Iš bylos duomenų (b. l. 11–13, 42) nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio areštinės kamerose ne vienas, o kartu su kitu asmeniu ar asmenimis, tai buvo šiomis dienomis: nuo 2019 m. spalio 28 d. iki 2019 m. spalio 29 d., nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 24 d., t. y. 11 parų. Atsižvelgiantį į byloje nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas 11 parų areštinės kameroje buvo laikomas ne vienas, ir į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 11 parų.  

Pareiškėjas nors ir teigė, kad jis gamtinius reikalus turėdavo atlikti stebimas ir pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir pareigūnai, ateinantys patikrinti, matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus (b. l. 1), tačiau nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį besinaudojantį sanitariniu mazgu ir kurioje kameroje matė pareigūnai, atidarę kameros duris, ir netvirtino, kad jis specialiai jų buvo stebimas sanitariniame mazge. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad duomenų ar skundų apie tai, kad kamerose esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad galimai juos stebi atliekant gamtinius reikalus, nebuvo (b. l. 8). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė ateinantys patikrinti pareigūnai. Iš fotografijų (b. l. 14–16) matyti, kad kameros durys yra ne prieš sanitarinį mazgą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas sanitariniame mazge pro duryse esantį stebėjimo langelį negalėjo būti matomas. Pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad jį matė pareigūnai pro stebėjimo langelį duryse. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo privatumas buvo pažeistas tuo, kad jį matė pareigūnai, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo tinkamos ventiliacijos, trūko gryno oro, kamera buvo tinkamai nevėdinama, langas neatsidarė, prasidarė tik orlaidė apie 5 cm, todėl teko kvėpuoti dulkėmis ir nemaloniu kvapu.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, ši teisės norma nenustato imperatyvaus reikalavimo gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus – pagal šią teisės normą, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos mechanine patalpų vėdinimo sistema. Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir nenustato reikalavimo įrengti sanitariniame mazge atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovės atstovas 2020 m. kovo 5 d. rašte Nr. 89-S-1139 paaiškino, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija. Kamerose sanitarinio zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo sistema veikė. Kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl vėdinimo sistemos (b. l. 25). Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Utenos AVPK areštinėje patikrino 2018 m. spalio 30 d., t. y. iki ginčo laikotarpio. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (9-12 15.4.8)PA-17831 užfiksavo, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija (patikrinimo metu veikė) (b. l. 27), šio patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, Higienos normos HN 134:2015 17 punktas) (b. l. 31), ir patikrinimo akte bei jo priede – kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų    (b. l. 28, 33). Teismas neturi pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu bei patikrinimo akto ir jo priedo – kontrolės klausimyno pagrįstumu. Todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo nurodytus duomenis, jog kamerose langai turi orlaides, be to, kamerose įrengta ir veikė mechaninė ventiliacija, į tai, kad iš fotografijos matyti, jog orlaidė lange atsidarė (b. l. 26) (pareiškėjas skunde patvirtino, kad orlaidė atsidarė, b. l. 1), į minėtus 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto ir jo priedo – kontrolės klausimyno duomenis, jog sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema), ir patikrinimo metu nebuvo nustatytas Higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimas dėl patalpų vėdinimo, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl netinkamos ventiliacijos kameroje. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinė neatitiko jokių higienos normų reikalavimų (b. l. 1).

Pareiškėjas nesuformulavo, kokių higienos normų reikalavimų neatitiko laikymo sąlygos areštinėje, ir kas būtent buvo netinkama. Todėl, pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių, teismas neturi galimybės įvertinti, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas. Dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių laikymo sąlygų (privatumo tualete, ventiliacijos) šiame teismo sprendime buvo pasisakyta.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (iš viso 11 parų) buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimas, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas teigė, kad dėl privatumo neužtikrinimo jis jautė didelį diskomfortą ir pažeminimą), į mastą bei trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 11 parų, ilgiausiai nepertraukiamai 4 paras). Byloje nenustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1859-822/2019, 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2284-662/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 35 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas 290218260, 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja        Dalia Pranckienė