Administracinė byla Nr. I-371-162/2013
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00018-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos 35.2; 74
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 15 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei-Bedalienei, dalyvaujant pareiškėjos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos atstovei Daivai Šačkuvienei, atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atstovui Andriui Kačalinui, 2013 m. vasario 25 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėja Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba (b.l. 5-7) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.
Nurodo, jog vykdant Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą buvo nustatyta, kad savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintas Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) neatitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka privalo kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams, tačiau į šio Aprašo nuostatas nėra įtrauktos profesinio mokymo įstaigos. Tokiu būdu profesinio mokymo įstaigų mokiniams Aprašo nustatyta tvarka nėra kompensuojamos važiavimo išlaidos į įstaigą ir atgal, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos.
Nurodo, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai buvo pateiktas Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje 2012 m. gegužės 28 d. teikimas Nr. (5.1)-TR-112 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto pakeitimo“, kurio įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Pažymi, kad į savivaldybės mero 2012 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. M-40 sudarytą savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d., 21 posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas ir sprendimo projekto „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ svarstymas, kuriam nebuvo pritarta. Savivaldybės taryba, nepritardama teikimo pagrindu parengtam sprendimo projektui, atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovės teikimą.
Pareiškėjos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos atstovė Daiva Šačkuvienė prašo tenkinti prašymą jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atstovas Andrius Kačalinas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, o netenkinus šio prašymo, atmesti pareiškėjos prašymą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovė atsiliepime (b.l. 34-39) nurodo, jog ji neturi finansinių galimybių atlikti prašomus veiksmus, todėl įpareigojimas juos atlikti prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, jog atsakovės galimybės pasirinkti finansavimo šaltinius yra ribotos ir didžiąja dalimi yra apspręstos Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, kuriuo taip pat apribotos savivaldybių skolinimosi galimybės. Neužtikrinus pakankamo tam tikros funkcijos finansavimo, funkcijos priskyrimas ar perdavimas savivaldybei yra tik deklaratyvus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir negali būti priverstinai vykdomas, nes negalima įpareigoti atlikti to, ko neįmanoma atlikti. Pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, tame tarpe ir perduotas valstybės funkcijas, tačiau šių funkcijų negalėtų vykdyti, jeigu finansiškai nebūtų užtikrinamas jų vykdymas. Akcentuoja, jog remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimu, negalima priskirti savivaldos institucijoms tokių funkcijų, kurių šios nebūtų pajėgios atlikti. Teigia, jog vertinant, ar atsakovė pajėgi atlikti pareiškėjos prašyme nurodytus veiksmus, būtina įvertinti, ar savivaldybėms priskyrus savarankišką transporto kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkciją, atsakovės biudžeto pajamų šaltinio (gyventojų pajamų mokesčio dalies) padidėjimas iki 2013 metų buvo proporcingas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išlaidų padidėjimui.
Nurodo, kad lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos priskyrimas savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms prieštarauja Konstitucijos 120 straipsniui, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto ir Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies reglamentavimas prieštarauja savivaldybių biudžetų savarankiškumo principui, kadangi atsakovė turi kompensuoti ne tik jos teritorijoje, bet ir kitose savivaldybėse gyvenančių mokinių kelionės išlaidas. Tuo tarpu atsakovės biudžeto pajamos formuojamos išskirtinai iš atsakovės teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų mokamo gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų. Todėl mano, jog Konstitucijai prieštarauja situacija, kuomet atsakovės biudžeto lėšos, gaunamos iš vietos bendruomenės atstovų sumokėtų mokesčių atskaitymų, ginčijamo reglamentavimo pagrindu turi būti naudojamos kitų savivaldybių gyventojų poreikiams (kelionių išlaidoms kompensuoti).
Teigia, jog savivaldybės funkcijos išplėtimas už vietos savivaldos teritorijos ribų ir vietos bendruomenės atstovų pajamų mokesčių atskaitymų ženklios dalies panaudojimas kitų savivaldybių poreikiams, nesuteikiant kompensacijas mokančiai savivaldybei teisės reguliuoti kompensacijų už įvažiavimą klausimų, negali būti laikomas savarankiška funkcija Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
Pažymi, jog atsakovei pagal skiriamą gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų dalį, ši dalis yra mažiausia po Vilniaus miesto savivaldybei skiriamų atskaitymų dalies. Todėl įvertinant tai, kad atsakovei (kartu Kaunu ir Vilniumi) tektų didžioji dalis kompensuotinų važiavimo išlaidų, viena mažiausių gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų dalis lemia Konstitucijos 29 straipsniu draudžiamas diskriminacines sąlygas vykdant priskirtas savivaldos funkcijas, apriboja Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo principą, iškraipo atsakovės Konstitucijos 121 straipsnyje laiduotą biudžetinį savarankiškumą, tuo pažeidžiant pagrindinį konstitucinį teisinės valstybės principą. Teigia, jog antikonstitucinis reglamentavimas (funkcijų nepakankamas finansavimas) yra pateisinama priežastis laikinam (iki bus skirtas finansavimas) funkcijos nevykdymui (daliniam funkcijos nevykdymui).
Taip pat nurodo, jog atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kadangi yra saistoma Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo, Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo ir kitų strateginio planavimo ir biudžetinio planavimo procesus reglamentuojančių teisės aktų. Preliminari pareiškėjos reikalavimui įgyvendinti reikalinga suma yra apie 1,6 mln. litų, o tokios apimties asignavimų neįmanoma skirti neatlikus biudžeto pakeitimo proceso. Todėl įpareigojimas gali būti nustatomas tik „iki artimiausio biudžeto tvirtinimo“.
Atsakovė 2013 m. vasario 18 d. pateikė prašymą (b.l. 49-52) kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams. Teigia, jog atsakovė nekvestionuoja pačios lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos priskyrimo, tačiau nesant šios funkcijos finansavimo šaltinio, ji negali būti įvykdyta pilna apimtimi. Mano, jog neištyrus, ar minėtos savivaldybės funkcijos vykdymui priskirtas pakankamas finansavimo šaltinis, įpareigojimas vykdyti funkciją būtų tik deklaratyvus. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimas Konstitucijai suponuotų atsakovės teisę reikalauti ir atitinkančią Lietuvos valstybės pareigą neriboti atsakovei tenkančios gyventojų pajamų mokesčio dalies pervedimą į atsakovės biudžetą, kad išspręstų funkcijos finansavimo klausimą. Pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir priedėlio nuostatų atitikimas Konstitucijai kelia abejonių, liudija aplinkybė, jog Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-18 yra priimtas nagrinėti Seimo narių grupės prašymas, be to, Konstituciniame Teisme yra priimtas analogiškas prašymas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. kreipimąsi administracinėje byloje Nr. I-2826-815/2012. Teigia, jog Konstitucinio Teismo priimtuose prašymuose yra keliamas klausimas dėl to paties įstatymo tų pačių nuostatų, kurių konstitucingumu abejoja atsakovė, atitikimo Konstitucijai.
Teisėjų kolegija konstatuoja
Pareiškėja Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.
Taigi, byloje kilęs ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu T2-361 patvirtintos Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (minėta – toliau ir Aprašas), į kurio nuostatas neįtrauktas profesinio mokymo įstaigų mokinių važiavimo išlaidų kompensavimas.
Faktinės bylos aplinkybės
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 (b.l. 8) 1 punktu patvirtino Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą. Minėtas sprendimas įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Šiuo Aprašu (b.l. 9-12) buvo nustatytas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių švietimo ir vaikų globos įstaigų mokinių, gyvenančių kitų savivaldybių teritorijose, vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimas, taip pat nustatytas specialiųjų poreikių asmenų iki 21 metų, kurie gyvena savivaldybės teritorijoje, bet nepajėgia (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) patys atvykti į švietimo įstaigą (išskyrus profesines, aukštąsias mokyklas), nemokamą atvežimą į ją ir parvežimą į namus (Aprašo 1 punktas). Taip pat šio Aprašo nuostatos taikomos ir kitoms mokykloms ir mokiniams (žr. Aprašo 4, 19 punktus), išskyrus profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Į Aprašo nuostatas neįtraukus profesinio mokymo įstaigų mokiniams važiavimo išlaidų kompensavimo, 2012 m. gegužės 28 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai pateikė teikimą Nr. (5.1)-TR-112 (toliau – ir Teikimas), kuriame nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka privalo kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų bei šių įstaigų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą bei šių bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu. Teikime pažymėta, kad savivaldybės tarybos Aprašas tokios galimybės profesinio mokymo įstaigų mokiniams nenustatė. Jame taip pat nurodyta, kad savivaldybės taryba, nenustatydama važiavimo išlaidų kompensavimo profesinio mokymo įstaigų mokiniams, pažeidė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Esant minėtoms aplinkybėms, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai pasiūlė artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį) svarstyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo pakeitimo klausimą, nustatant važiavimo išlaidų kompensavimą ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams (b.l. 13-14). 2012 m. birželio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai pateikė prašymą pratęsti įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 1 d. (b.l. 15). 2012 m. birželio 14 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba pratęsė įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 1 d. (b.l. 16). 2012 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai dar kartą pateikė prašymą pratęsti įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 1 d. (b.l. 17). 2012 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba įvykdymo terminą nustatė iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b.l. 18).
Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2012 m. gruodžio 13 d. potvarkiu į darbotvarkę įtraukė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo klausimą svarstymui (b.l. 19-20). Tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. vykusiame posėdyje nepritarė savivaldybės administracijos pateiktam sprendimo projektui „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės Tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (b.l. 25).
Dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą ir įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos
Nagrinėjamoje byloje prieš įvertinant Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymo pagrįstumą, pirmiausia būtina nustatyti, ar pareiškėja, prieš teikdama prašymą teismui, laikėsi nustatytos įgaliojimų įgyvendinimo privalomos tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme, o atsakovė pareiškėjos reikalavimo neįvykdė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-658/2004; 2011 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011).
Pagal Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas (Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis). Įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką sureglamentavo Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu. Taigi, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu įgyvendinami Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką (1 straipsnis). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: 1) tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams; 2) kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti; 3) neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straispnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; 4) kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Taigi, minėtų Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nustatęs nurodytas aplinkybes, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pirmiausia pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Minėtu įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu yra aiškiai apibrėžta, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymų leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1275/2012 ir kt.). Taip pat, pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktą Vyriausybės atstovas turi teisę nustatyti kitą Vyriausybės atstovo nurodytų veiksmų įvykdymo terminą, jeigu gautas pagal kompetenciją savivaldybės administravimo subjekto motyvuotas prašymas šį terminą pratęsti.
Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo atsakovę atlikti veiksmus, kuriuos buvo prašoma atlikti pareiškėjos Teikime. Kreipimasis į teismą bei nurodytas Teikimas grindžiami Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Kaip ir minėta, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pažymėjęs (2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 -761/2008 ir kt.), jog aiškinant šią teisės normą, teisė kreiptis į teismą suponuojama (jai atsirasti yra būtina) tuo, kad 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas teikimas būtų motyvuotas, t. y. jame turėtų būti aiškiai suformuluotas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimas įstatymams ar Vyriausybės sprendimams. Pareiškėjo teisei kreiptis į teismą taip pat reikšminga šio punkto nuostata apie laiką, per kurį minėtas teikimas savivaldybės administravimo subjekto turi būti apsvarstytas.
Kaip matyti iš Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimo, jame aiškiai suformuluota ir nurodyta, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtintu Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes savivaldybės taryba nenustatė važiavimo išlaidų kompensavimo profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Be to, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba Teikime nedviprasmiškai ir aiškiai nurodė, kad turi būti pakeistas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, nustatant važiavimo išlaidų kompensavimą ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams; taip pat tiksliai nurodė reikalavimo įvykdymo terminą, t.y. artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį) svarstyti minėtu sprendimu patvirtinto 1 punkto pakeitimo klausimą.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimas buvo motyvuotas, jame buvo aiškiai suformuluotas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
2012 m. birželio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai pateikė prašymą Nr. (4.32.)-R2-2133 pratęsti Teikimo įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 1 d.. Pareiškėja, pasinaudodama Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punkte jai suteikta teise, 2012 m. birželio 14 d. šį terminą pratęsė iki 2012 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2012 m. lapkričio 14 d. dar kartą pateikė prašymą Nr. (4.32.)-R2-3858 pratęsti teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 1 d., tačiau 2012 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba teikimo įvykdymo terminą nustatė iki 2012 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. vykusiame posėdyje nepritarė savivaldybės administracijos pateiktam sprendimo projektui „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės Tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba, prieš kreipdamasi į teismą, įgyvendino įstatyme numatytas privalomas procedūras ir nepraleisdama 10 dienų termino (pareiškėjai 2012 m. gruodžio 31 d. išsiųsta Klaipėdos miesto savivaldybės mero informacija apie atsisakymą įvykdyti Teikimą, prašymas teisme gautas 2013 m. sausio 8 d.).
Dėl Aprašo atitikimo Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo nuostatoms
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, jog pareiškėja, prieš teikdama prašymą teismui, laikėsi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytos įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, o atsakovė pareiškėjos reikalavimo neįvykdė, todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Klaipėdos miesto savivaldybė privalėjo jos teritorijoje kompensuoti visas važiavimo išlaidas profesinio mokymo įstaigų mokiniams, ir ar savivaldybė, nekompensuodama šių išlaidų, neįgyvendino Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardintos savivaldybių savarankiškos (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) funkcijos. Minėto straipsnio 1 dalies 33 punkte nustatyta viena iš savivaldybių funkcijų, tai – keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas. Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas: 1) kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis; 2) vaikų globos įstaigose, vaikų socializacijos centruose, bendrojo lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susiekimo laivais ir keltais.
Kaip matyti iš minėto teisinio reguliavimo, savivaldybėms yra priskirtas lengvatinių keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas, o Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas savivaldybės teritorijoje kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.
Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-361 patvirtinto Aprašo 4 punkto nuostatų matyti, jog Aprašas taikomas: 4.1. Klaipėdos miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloms (mokykloms-darželiams, „Gilijos“ pradinei, pagrindinėms, vidurinėms ir specialiosioms mokykloms, gimnazijoms, neformaliojo švietimo įstaigoms, Regos ugdymo centrui), vaikų globos įstaigoms; 4.2. bendrojo lavinimo mokykloms, kurių savininkas nėra Klaipėdos miesto savivaldybė; 4.2.1. bendrojo lavinimo mokykloms, kurių savininkas yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija; 4.2.2. bendrojo lavinimo mokykloms, turinčioms viešosios įstaigos statusą, kurių savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo (asmenys). Aprašo 5 punkte nurodyta, kad Aprašo nuostatos netaikomos mokiniams (išskyrus specialiųjų poreikių asmenims iki 21 metų), gyvenantiems Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Aprašo 6 punkte reglamentuojama, kad mokiniai į vaikų globos įstaigas, bendrojo lavinimo, neformaliojo švietimo mokyklas (toliau – Mokyklas) ir atgal į namus gali būti pavežami mokykliniais, „geltonaisiais“ autobusais, reguliaraus susisiekimo tarpmiestiniais ir vietiniais autobusais, traukiniais, keltais, privačių vežėjų ir tėvų (globėjų, rūpintojų) transportu. Taigi, minėtame punkte apibrėžta „Mokyklos“ sąvoka. Aprašo 19.1 – 19.4 punktai reglamentuoja savivaldybės kompensuojamų važiavimo išlaidų subjektų sąrašą, nurodant, kad savivaldybė kompensuoja visas važiavimo išlaidas: 19.1. kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems Mokyklų mokiniams, šių Mokyklų darbo dienomis važiuojantiems į Mokyklą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis; 19.2. vaikų globos įstaigose, Mokyklų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo keltais; 19.3. vaikų globos namuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais; 19.4. Mokyklose, kurių ugdomoji kalba yra rusų kalba, besimokantiems mokiniams, gyvenantiems kitų savivaldybių teritorijose, kuriose nėra mokyklų rusų ugdomąja kalba.
Tad kaip matyti iš Aprašo nuostatų, jose nėra įtrauktas važiavimo išlaidų kompensavimas profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neginčija fakto, jog profesinio mokymo įstaigų mokiniams nėra numatyta važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka, tačiau teigia, kad šios nuostatos įgyvendinimas yra neįmanomas ekonominiu atžvilgiu, kadangi kompensuoti važiavimo išlaidas profesinio mokymo įstaigų mokinimas trūksta reikiamų lėšų.
Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projekto (b.l. 21-22) bei Aiškinamojo rašo (b.l. 23-24) matyti, kad atsakovė jį parengė atsižvelgusi į Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimą. Parengtame sprendimo projekte buvo numatyta, kad dabartiniu 2010 m. gruodžio 23 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-361 patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nuostatos būtų taikomos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad patvirtinus sprendimo projektą, Aprašas atitiks šiuo metu galiojančius teisės aktus, visoms įstaigoms (švietimo, globos ir profesinio mokymo) bus taikoma vienoda mokinių vežiojimo organizavimo ir išlaidų kompensavimo tvarka. Neigiamomis sprendimo priėmimo pasekmėmis nurodyta tai, kad jo įgyvendinimui reikalingos papildomos biudžeto lėšos. Aiškinamajame rašte pažymėta, kad sprendimo įgyvendinimui iš savivaldybės biudžeto papildomų asignavimų reikės apie 1934,7 tūkst. litų.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolas (b.l. 53-54) patvirtina, kad minėto sprendimo projektui nepritarta argumentuojant, jog aptariamai funkcijai vykdyti savivaldybei nėra skirta lėšų.
Administracinio teismo kompetencija sprendžiant ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tokiu būdu administracinis teismas privalo patikrinti administravimo subjekto kompetenciją priimant atitinkamą aktą, akto teisėtumą, tai yra, ar ji priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ar priimtas aktas yra pagrįstas teisės normomis, o akto turinys atitinka teisės normų reikalavimus. Taip pat teismas privalo tikrinti ar administravimo įgaliojimai yra įgyvendinami siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-225/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2011).
Remdamasi išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, jog Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo nuostatos dėl važiavimo išlaidų kompensavimo yra galiojančios ir imperatyvaus pobūdžio, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės (atsakovės finansinis nepajėgumas įvykdyti savivaldybėms priskirtą savarankišką transporto kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkciją) nesudaro pagrindo ignoruoti minėtą teisės normą, tokiu būdu nevykdant teisėto pareiškėjos reikalavimo. Nagrinėjimu atveju teisėjų kolegija konstatavo, jog Aprašas, dėl kurio pakeitimo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba atsakovei pateikė Teikimą, neatitinka Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų ir teigti kitaip, t.y. įstatymo neįgyvendinimą pateisinti ar vertinti ekonominiu ar politiniu aspektu nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Atsakovė nesutinka ir teigia, jog ji yra saistoma Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo, Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo ir kitų strateginio planavimo ir biudžetinio planavimo procesus reglamentuojančių teisės aktų. Atsakovės argumentais, preliminari pareiškėjos reikalavimui įgyvendinti reikalinga suma yra apie 1,6 mln. litų ir tokios apimties asignavimų neįmanoma skirti neatlikus biudžeto pakeitimo proceso, numatant kitų išlaidų – biudžetinių įstaigų išlaikymui skirtų lėšų, darbo užmokesčio ir (ar) kitoms savivaldos funkcijoms skirtų asignavimų – mažinimo (perskirstymo). Atsižvelgiant į atsakovės argumentus bei remiantis teisingumo ir protingumo principais nustatomas 6 mėnesių įstatymo įgyvendinimo terminas, kuris bus skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą
Atsakovė prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams, o šios bylos nagrinėjimą sustabdyti. Pažymi, jog dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir priedėlio nuostatų konstitucingumo kreipėsi Seimo narių grupė (prašymo Nr. 1B-7/2012), be to, Konstituciniame Teisme yra priimtas analogiškas prašymas (prašymo Nr. 1B-23/2012) pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. kreipimąsi administracinėje byloje Nr. I-2826-815/2012) dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir priedėlio konstitucingumo (b.l. 49-52).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Administracinių bylų teisenoje šią tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3149/2012 ir kt.). Taip pat prabrėžtina, jog pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2453/2012).
Atsakovė, prašydama kreiptis į Konstitucinį Teismą, nekelia abejonių dėl Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai, tačiau abejoję Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatų konstitucingumu. Nagrinėjamoje byloje taikomi šie įstatymai – Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas, o Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas nėra taikomas. Teismui nesant abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikomų įstatymų nuostatų konstitucingumo, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartyje Nr. I-2826-815/2012, kuria kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nurodyta, kad teismas neabejoja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitiktimi Konstitucijai; pabrėžta ir tai, kad įstatymų leidėjas keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimą ir mokėjimą įvardydamas savarankiškąja savivaldybės funkcija, turi konstitucinį pagrindą savivaldybę įpareigoti šioje srityje remti ypač jautrias visuomenės grupes, tačiau nepaneigdamas savarankiškos funkcijos esmės. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad neabejojama ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto konstitucingumu, jog pagal Konstituciją Seimas turi diskreciją nustatyti, kokios savivaldybių funkcijos yra savarankiškos.
Atsižvelgusi į taikytiną teisinį reguliavimą, nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomų įstatymų konstitucingumo, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise, atsakovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjos Dalia Gumuliauskienė
Laimutė Jokubauskaitė
Eglė Kiaurakytė