Civilinė byla Nr. e2A-417-798/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02138-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.6.2.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDUI dėl garantinės išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. G..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos išmokėti garantinę išmoką ieškovei bei dėl to, kokia teisės aktų redakcija turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar bankas įvykdė visas sąlygas garantinei išmokai pagal atsakovės suteiktą garantiją gauti.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Medicinos bankas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės priteisti 51 703,38 Eur garantinę išmoką, 730,93 Eur palūkanų už pradelstą garantinio įsipareigojimo įvykdymo terminą, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant palūkanas nuo prašomos priteisti skolos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Atsakovė atsisakė išmokėti lėšas pagal sutartį, nes ieškovė nepateikė įrodymo, pagrindžiančio, kad išieškojimas pagal vekselį yra įvykdytas / išieškojimo negalimumo akto. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutiko, kadangi, ieškovės teigimu, reikia vadovautis UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO veiklos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330, redakcija, kuri galiojo tuo metu, kai ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu įvykdyti garantinį įsipareigojimą. Pirmosios instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija nesutiko. Atsakovė, teikdama garantiją kredito įstaigai, sudarė kelis sandorius su konkrečia įstaiga. Pirmasis sandoris sudaromas su kredito įstaiga, kuriame apibrėžiamos garantijų teikimo sąlygos, garantinių įsipareigojimų vykdymo tvarka ir kitos sąlygos. Antrasis sandoris sudaromas išduodant konkrečią garantiją. Sutartis dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/8 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2010 m. spalio 7 d., o garantija Nr. 1G-348/2011 buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 24 d. Taigi per laikotarpį tarp šių dviejų sutarčių sudarymo, teisės aktai, reglamentuojantys garantijų teikimo tvarką, gali būti pakeičiami, dėl to Sutartyje dėl garantijų teikimo yra nurodyta, kad 1 ir 2 straipsnyje teisės aktai nurodyti su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šiuo atveju garantija buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 24 d., tai rizika dėl šios garantijos suteikimo sąlygų ir reikalavimai dėl jos vykdymo buvo vertinami pagal 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-453 patvirtintą UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO veiklos nuostatų redakciją, kuri numatė, kad kredito įstaiga turi teisę kreiptis į bendrovę dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuoti ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti.
3.2. Nuostatų punktas, kuriame yra įtvirtinta sąlyga, kurioje nurodoma, kokiais atvejais yra įvykdomas garantinis įsipareigojimas (15 punktas), yra laikytina imperatyvia teisės norma, todėl ieškovės teiginys, kad turi būti vadovaujamasi kita Nuostatų redakcija, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio nuostatoms. Teismo vertinimu, atsakovė, priimdama sprendimą atsisakyti vykdyti garantiją ieškovei nepateikus visų reikalaujamų dokumentų, vadovavosi tinkama nuostatų redakcija.
3.3. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovės specifiką. Nurodė, kad atsakovė yra ne privatus verslo subjektas, o specifinį statusą turinti įmonė, valstybės įsteigta garantijų smulkiam ir vidutiniam verslui suteikimo institucija. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį atsakovės suteikiamos garantijos yra prilyginamos valstybės garantijoms, kas lemia būtinumą tiksliai ir griežtai vadovautis teisės aktų nuostatomis, kurios numato garantinio įsipareigojimo vykdymo tvarką.
3.4. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad išieškojimas vykdomas iš vekselio laiduotojo ir tai negali būti prilyginama kredito gavėjui, taip pat, jog teisės aktai nenumato, kad kredito garantijos grąžinimas privalo būti užtikrinamas laidavimu. Kredito sutarties užtikrinimo priemones ieškovė pasirinko pati ir jas nurodė teikdama paraišką atsakovei dėl garantijos (pati ieškovė paraiškoje nurodė, kad vekselį laiduoja D. K. (dabartinė pavardė G.). Prievolės pasirinkti vienokias ar kitokias kredito sutarties užtikrinimo priemones ieškovė neturėjo, tokiu būdu pati ieškovė prisiėmė riziką dėl suteikto kredito tinkamo įvykdymo.
3.5. Teismo vertinimu, ieškovė, gavusi iš antstolio informaciją apie išieškojimo iš vekselio įvykdymą / neįvykdymą, ir pateikusi atsakovei duomenis taip, kaip to reikalauja teisės aktai, turi teisę reikalauti įvykdyti garantinį įsipareigojimą. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad priešingas situacijos vertinimas, kai atsakovė išmokėtų garantinę išmoką ieškovei nesant informacijos apie įvykdytą vekselį (ar išieškojimo negalimumą), sąlygotų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, kuomet ji turėtų galimybę įsiskolinimą pasidengti tiek iš atsakovės, tiek iš vekselio laiduotojo. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB Medicinos bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1517-560/2019 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB Medicinos banko 2018 m. lapkričio 22 d. patikslintą ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Bankas sutiko su pirmosios instancijos teismo ir fondo pozicija, kad šiuo atveju fondo išduota garantija yra paprastoji (sąlyginė).
4.2. Byloje tarp šalių kilo ginčas kokia nuostatų redakcija turi būti vadovaujamasi sprendžiant ar bankas įvykdė visas sąlygas garantinei išmokai pagal garantiją gauti. Banko nuomone, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi ta nuostatų redakcija, kuri galiojo fondui priimant 2018 m. liepos 31 d. sprendimą dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo, t. y. turi būti vadovaujamasi Nuostatų redakcija, kuri galiojo nuo 2017 m. gegužės 27 d. (patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 3D-361). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pritarė atsakovės pozicijai, motyvuodamas tokią išvadą CK 6.157 straipsniu, numatančiu, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.157 straipsnio 2 dalį. Tokią išvadą apeliantė padarė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. e3K-3-158-690/2018, Nr. e3K-3-470-687/2018 ir Nr. e3K-3-82-378/2019, kuriose aiškiai nurodoma, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Šiuo atveju tarp šalių yra susiformavę tęstiniai sutartiniai santykiai, kurie prasidėjo fondui išdavus garantiją ir tęsiasi iki garantijos įvykdymo ar jos pabaigos kitais pagrindais. Išmoka pagal garantiją neabejotinai yra susijusi su sutartinių santykių vykdymu (tęsimu), todėl remiantis nurodyta teismų praktika ir teisės doktrina šiuo atveju sprendžiant, ar įvykdytos visos sąlygos garantinei išmokai gauti ir ar atsirado pareiga garantui išmokėti išmoką pagal garantiją, turi būti vadovaujamasi tomis teisės normomis, kurios galioja priimant sprendimą dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo, t. y. nuostatų redakcija, kuri galiojo nuo 2017 m. gegužės 27 d.
4.3. Banko nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo vadovautis sprendime nurodyta teismų praktika: Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-717-330/2017 ir Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2498-467/2018, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-717-330/2017 priimta 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis yra pavienė, ja nesiremiama kitose bylose, ji prieštarauja aukščiau paminėta kasacinės, instancijos teismo praktikai, o Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2498-467/2018 dar nėra įsiteisėjęs.
4.4. Bankas nesutinka su teismo ir fondo pozicija, kad nuostatų redakcijos, kurios galiojo nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. ir kurioms galiojant buvo išduota 2011 m. rugpjūčio 24 d. garantija, pakeitimai, vertintini kaip imperatyviųjų teisės normų pasikeitimai ir jie garantijai netaikytini. Skirtumas tarp nurodytų nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. galiojančių Nuostatų ir 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų nurodytų punktų redakcijų dėl reikalavimų pagal vekselius yra tik tas, kad pirminėje redakcijoje buvo numatyta, kad turi būti „reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti“, o vėlesnėje redakcijoje (pirmą kartą nuo 2012 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad „reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti“. Banko nuomone, jokio skirtumo teisine prasme tarp žodžių junginių „reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti“ ir „reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti“ nėra, nes juose žodis „įvykdyti“ buvo pakeistas žodžiu „realizuoti“. Šis pakeitimas yra gramatinis ir jis nesukelia jokių kitokių teisinių pasekmių.
4.5. Lyginant nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. galiojančių Nuostatų ir nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų redakcijas, pastebėta, kad nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų redakcija be jau minėto šio skundo 3.1.4.1 punkte pakeitimo buvo papildyta nauju 24 punktu, kuris aiškiai nustatė, kada kredito įstaiga įgyja reikalavimo teisę pagal fondo išduotą garantiją tuo atveju, kai kredito įstaigos naudai yra išduotas vekselis. Teismas sprendime šio nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų 24 punkto visiškai neanalizavo ir nevertino, ar šis pakeitimas yra imperatyvus ar ne, ar juo turi būti vadovaujamasi šiuo atveju ar ne. Banko nuomone, šis Nuostatų pakeitimas nėra imperatyvus, yra grynai procesinio / procedūrinio pobūdžio, nes nustato, kokie dokumentai turi būti pateikiami, kad kredito įstaiga įgytų reikalavimo teisę į garantinę išmoką tuo atveju, kai jos naudai yra išduotas vekselis. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. galiojantys Nuostatai tokio dokumento, kuris pagrįstų, kad reikalavimai pagal vekselį įvykdyti, kaip išieškojimo negalimumo akto apskritai nenumatė, todėl fondas visiškai nepagrįstai jo reikalauja iš banko.
4.6. Apeliantės manymu, kad fondui pateikta antstolio pažyma rodo, jog reikalavimai pagal banko naudai išduotą vekselį yra įvykdyti ir bankas įgyto teisę į garantinę išmoką. Kitas alternatyvus fondo reikalavimas, kad bankas pateiktų duomenis apie reikalavimų pagal vekselį įvykdymą, yra nelogiškas, prieštaraujantis garantijos esmei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, kadangi, jeigu reikalavimai pagal vekselį būtų įvykdyti, tai kredito gavėjo skola bankui būtų padengta ir garantija tiesiog pasibaigtų bei fondui nebeliktų pareigos mokėti garantinę išmoką. Be to, šiandien D. G. (laiduotojui pagal vekselį) yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, kas irgi pagrindžia jo nemokumą.
4.7. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir tos aplinkybės, kad kreditavimo sutartis su fondo pritarimu buvo keista jau galiojant Nuostatų pakeitimams, kurie buvo įtraukti ir į nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančią Nuostatų redakciją. Tuo būdu, šioje byloje aktualus vekselis, su kuriuo susijęs šis ginčas, buvo išrašytas ir laiduotas D. G. 2014 m. rugsėjo 9 d. jau nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojant šioje byloje aktualiems Nuostatų pakeitimas, kurie iš esmės nepakeisti yra likę ir nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančioje Nuostatų redakcijoje. Banko nuomone, fondo pritarimas kreditavimo sutarties pakeitimams vertintinas kaip garantijos pakeitimas plačiąja prasme. Tuo būdu, fondas, pritardamas kreditavimo sutarties pakeitimams, turėjo vadovautis nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančiais Nuostatais, kuriose padaryti pakeitimai yra likę ir nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančiuose Nuostatuose.
4.8. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nesutiko su banko pozicija, jog išieškojimas iš vekselio laiduotojo negali būti prilyginamas išieškojimui iš kredito gavėjo, taip pat, kad teisės aktai nenumato, jog kredito grąžinimas gali būti užtikrinamas laidavimu. Tai, kad bankas, be kitų užtikrinimo priemonių, pasirinko ir laidavimą ant kredito gavėjo išduoto vekselio, jokiu būdu nereiškia, kad šią priemonę bankas turi realizuoti iki kreipdamasis į fondą dėl garantinės išmokos pagal garantiją. Nuostatai aiškiai ir konkrečiai nurodo užtikrinimo priemones, kuriomis be garantijos gali būti užtikrinamas kredito grąžinimas. Tiek garantijos išdavimo metu, tiek fondo sprendimo dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo priėmimo metu, sprendžiant dėl garantijos sąlygų įvykdymo, vertinamos būtent iš kredito gavėjo išieškotos sumos, pagal kredito gavėjo išduotus vekselius, būtent vekselio davėjas (o ne vekselio laiduotojas) neturi turėti realizuotino turto, kad kredito įstaiga įgytų reikalavimo teisę į garantinę išmoką, fondas, įvykdęs garantinius įsipareigojimus, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę būtent į kredito gavėją (o ne į laiduotoją). Pažymėjo, kad nei nutarimas, nei nuostatai, nei sutartis dėl garantijų teikimo nenumato galimybės šalims susitarti dėl papildomų, juose neaptartų, užtikrinimo priemonių, tokių kaip laidavimo ir pan. Banko nuomone, tai, kad paraiškoje dėl garantijos suteikimo buvo nurodyti duomenys apie užtikrinimo priemonę – kredito gavėjo išrašomą vekselį, kurį laiduoja D. K. (dabartinė pavardė G.), - jokiu būdu nereiškia, kad šalys (bankas ir fondas) susitarė, kad ji privalo būti realizuota iki bankui kreipiantis į fondą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo. Be to, bankas pasirinko šią užtikrinimo priemonę – D. G. laidavimą ant kredito gavėjo išduoto vekselio, nes ja siekė užsitikrinti likusios skolos po garantinės išmokos gavimo susigrąžinimą (garantija garantavo tik 70 procentų negrąžinto kredito grąžinimą).
4.9. Šiuo atveju fondui reikalaujant, kad laiduotojas pagal vekselį įvykdytų reikalavimus, t. y. sumokėtų visą skolą, prieštarauja garantijos esmei, nes jam ją sumokėjus garantija paprasčiausiai pasibaigs arba laiduotojas ją gali mokėti labai ilgą laikotarpį, jeigu mokės labai mažomis sumomis (laiduotojui mokant bankui po 1 Eur kas mėnesį fondas tikėtina spręs, kad reikalavimai pagal vekselį nėra įvykdyti). Šiuo metu kredito gavėjas, kuris ir išdavė vekselį, kurį laidavo D. G., jau yra likviduotas dėl bankroto ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, todėl turi būti laikoma, kad reikalavimai pagal kredito gavėjo išduotą vekselį yra įvykdyti / realizuoti, o bankas įgijo teisę reikalauti sumokėti garantinę išmoką pagal fondo išduotą garantiją. Netgi vertinant D. G. mokumą (su kuo apeliantė nesutinka), iš antstolio M. P. 2018 m. balandžio 25 d. pažymos matyti, kad jis jau daugiau kaip 6 mėnesius iki jos išdavimo neturi realizuotino turto, todėl ir tuo pagrindu bankas įgijo teisę į garantinę išmoką.
5. Atsiliepime į ieškovės UAB Medicinos banko apeliacinį skundą atsakovė UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS nurodė, kad:
5.1. Kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, kredito įstaiga turi teisę kreiptis į bendrovę dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuoti ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti. Apeliantė įrodymų, kad įvykdė šiuos reikalavimus, nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Ginčo dėl įrodymų nepateikimo byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad priešingas situacijos vertinimas, kai atsakovė išmokėtų garantinę išmoką ieškovei nesant informacijos apie įvykdytą vekselį (ar išieškojimo negalimumą) sąlygotų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, kuomet ji turėtų galimybę įsiskolinimą pasidengti tiek iš atsakovės, tiek iš vekselio laiduotojo.
5.2. Pažymėjo ir tai, kad garantijos gavėja, kreditavimo santykių profesionalė, sutiko su tokiomis atsakovės suteiktos garantijos sąlygomis ir įsipareigojo jų laikytis. Be to, apeliantė niekada neprašė į pasirašomą sutartį įtraukti sąlygą, kad Nuostatų 15 punktas būtų netaikomas. Be to, neprašė pasirašytą sutartį pakeisti ir papildyti sąlygą, kad Nuostatų 15 punktas būtų netaikomas. Nagrinėjamu atveju apeliantė turėjo visas galimybes derėtis dėl garantijos sąlygų.
5.3. Apeliantės argumentai dėl CK 6.157 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo šiai bylai yra teisiškai nereikšmingi, kadangi apeliantė reikalauja Nuostatų apskritai netaikyti, o ne taikyti kitą Nuostatų redakciją.
5.4. Apeliantė turėjo pareigą, prieš kreipdamasi į atsakovę dėl garantinės išmokos, realizuoti ir užtikrinimo priemonę laidavimą už kredito gavėjo išduotą vekselį. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad viena iš užtikrinimo priemonių buvo laidavimas už kredito gavėjo išduotą vekselį, neva nereiškia, kad šią priemonę bankas turėjo realizuoti iki kreipdamasis į atsakovę dėl garantinės išmokos pagal garantiją. Teismas pagrįstai nustatė, kad pati apeliantė prisiėmė pareigą realizuoti užtikrinimo priemonę pagal laidavimą.
5.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja garantijos esmei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams bei nepažeidžia banko teisių. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad teismo sprendimas neva prieštarauja garantijos esmei bei pažeidžia banko teises. Bankas yra verslo subjektas, laikytinas savo srities profesionalu, kuriam taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jam žinomi / turi būti žinomi teisiniuose santykiuose taikomi elgesio standartai, jų nesilaikymo pasekmės ir su tuo susijusi galima jam pačiam tenkanti rizika.
5.6. Apeliantė yra nesąžininga, nes siekia nepagrįstai praturėti. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nėra jokios galimybės iš laiduotojo išsiieškoti įsiskolinimo, tačiau, siūlydama sudaryti taikos sutartį, siūlo perleisti tik dalį reikalavimo į laiduotoją (tą, kuris yra užtikrintas garantu), o likusią dalį nori pasilikti sau.
5.7. Atsakovė prašo atmesti 2019 m. rugpjūčio 9 d. ieškovės UAB Medicinos banko apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl garantinės išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
8. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB Medicinos bankas ir UAB ,,Eurotiltas“ 2011 m. lapkričio 11 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_145912, kuri buvo keista 2011 m. spalio 11 d. papildomu susitarimu Nr. 1, 2012 m. balandžio 23 d. papildomu susitarimu Nr. 2, 2014 m. rugsėjo 9 d. papildomu susitarimu Nr. 3.
9. Tinkamas prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas: UAB ,,Eurotiltas“ išrašytu 2011 m. rugpjūčio 11 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kurio suma 720 000 Lt, apmokėjimo terminas 5 dienos po pateikimo, vekselio pateikimo vizuoti terminas pratęstas iki 2017 m. sausio 3 d.; šiaudų smulkinimo ir granulių gamybos įrengimų komplekto ŠSGL įkeitimu pagal 2011 m. lapkričio 11 d. sutartinio įkeitimo lakštą (įkeitimo identifikavimo kodas 02/2/2011/00/110927); betoninės konstrukcijos automobilių svarstyklių įkeitimu pagal 2011 m. gruodžio 7 d. sutartinio įkeitimo lakštą (įkeitimo identifikavimo kodas 02/2/2011/00/12887); UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO 2011 m. rugpjūčio 24 d. garantija.
10. UAB ,,Eurotiltas“ ir ieškovė teikė atsakovei paraišką ,,Dėl garantijos suteikimo“, kurioje buvo nurodytos visos pagrindinės kredito sutarties, kurios užtikrinimui siekta gauti garantiją, sąlygos, t. y. kredito suma 720 000 Lt, kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės (pati garantija, šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrangos bei automobilių svarstyklių įkeitimas, taip pat UAB ,,Eurotiltas“ paprastasis neprotestuotinas 720 000 Lt vekselis, kurį laiduoja D. K.). 2011 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduota garantija.
11. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2383-638/2016 UAB ,,Eurotiltas“ iškelta bankroto byla, o 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas bankroto byloje. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą dėl BUAB ,,Eurotiltas“ pabaigos.
12. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. pagal UAB ,,Eurotiltas“ išrašytą 2014 m. rugsėjo 9 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį išdavė 2016 m. lapkričio 30 d. vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-13658.
13. UAB Medicinos bankas kreipėsi į UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDĄ su 2018 m. gegužės 16 d. prašymu Nr. S/00/2018-1570 ,,Dėl garantijos išmokos sumokėjimo“. UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS, išnagrinėjęs minėtą banko prašymą, 2018 m. liepos 31 d. valdybos posėdžio protokolu Nr. 5A-16/2018 nutarė nevykdyti garantinio įsipareigojimo ieškovei pagal bendrovės 2011 m. rugpjūčio 24 d. suteiktą garantiją.
Dėl nagrinėjamai situacijai taikytinos veiklos nuostatų redakcijos ir precedentų
14. UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO garantijų teikimas yra reglamentuojamas ne tik garantijų teikimo sutartimis, tačiau taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D330 patvirtintais UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO veiklos nuostatais su vėlesniais pakeitimais (toliau – Nuostatai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ su vėlesniais pakeitimais (toliau – Nutarimas)
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kadangi šiuo atveju garantija buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 24 d., tai rizika dėl šios garantijos suteikimo sąlygų ir reikalavimai dėl jos vykdymo buvo vertinami pagal 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-453 patvirtintą UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO nuostatų redakciją.
16. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė UAB Medicinos bankas nesutiko. Nurodė, kad banko nuomone, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi ta nuostatų redakcija, kuri galiojo fondui priimant 2018 m. liepos 31 d. sprendimą dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo, t. y. turi būti vadovaujamasi Nuostatų redakcija, kuri galiojo nuo 2017 m. gegužės 27 d. (patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 3D-361). Apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.157 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Šiuo atveju tarp šalių yra susiformavę tęstiniai sutartiniai santykiai, kurie prasidėjo fondui išdavus garantiją ir tęsiasi iki garantijos įvykdymo ar jos pabaigos kitais pagrindais.
17. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ginčo atveju turėtų būti taikoma atsakovės nuostatų redakcija, galiojusį ne garantijos išdavimo, o veiksmų atlikimo metu.
18. Pagal bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit (teisės aktų galiojimas laike) teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinamas pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad garantiją sudarius 2011 m. rugpjūčio 24 d., jos sąlygos ginčo dalyje turėtų būti vertinamos pagal 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D330 patvirtintą UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO veiklos nuostatų redakciją.
20. Apeliantė taip pat nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir fondo pozicija, kad nuostatų redakcijos, kuri galiojo nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. ir kuriai galiojant buvo išduota 2011 m. rugpjūčio 24 d. garantija, pakeitimai, vertintini kaip imperatyviųjų teisės normų pasikeitimai ir jie garantijai netaikytini. Apeliantės teigimu, pakeitimai yra kosmetiniai ir jie nesukelia jokių kitokių teisinių pasekmių.
21. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka. CK normos, reglamentuojančios garantijos teisinius santykius, yra dispozityvios ir nenustato griežtai apibrėžtų garanto atsakomybės dėl prievolės įvykdymo sąlygų. Tai reiškia, jog šalys gali susitarti dėl kitų garanto teisės atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimus atsiradimo sąlygų. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas). Taigi šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų.
22. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą; 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-701/2017 21 punktą). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).
23. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovės argumentams, kad Nuostatų sąlyga, reguliuojanti kreipimosi į atsakovę tvarką, yra imperatyvi. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų suderinusios pasikeitusių imperatyvių normų taikymo galimybę iki teisinio reguliavimo pasikeitimo sudarytiems sandoriams. Taigi, nors imperatyvių teisės normų pasikeitimas nereikalauja keisti sutarties, sutartis turi būti vykdoma atsižvelgiant į imperatyvias teisės normas.
24. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nagrinėjamai situacijai taikytinų Nuostatų redakcijų, taip pat nurodė, kad apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.157 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Tokią išvadą apeliantė padarė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. e3K-3-158-690/2018, e3K-3-470-687/2018 ir e3K-3-82-378/2019, kuriose aiškiai nurodoma, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-717-330/2017 ir Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2498-467/2018.
25. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas.
26. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą minėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.). Apeliantės pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų kitose bylose, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmęs sprendimą dėl šalių ginčo nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
Dėl prašymo išmokėti garantinę išmoką atmetimo pagrįstumo
27. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija yra vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Teisės doktrinoje yra išskiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Paprastosios (arba sąlyginės) garantijos atveju yra priešingai, nes užtikrinto sandorio neįvykdymas yra būtinoji iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Šiuo atveju garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, jų neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012).
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartis dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/8 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2010 m. spalio 7 d., o garantija Nr. 1G-348/2011 buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 24 d. Šiuo atveju tarp šalių nekilo ginčas, kad buvo sudaryta paprastoji (sąlyginė) garantija.
29. Kaip minėta, garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš, laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).
30. 2011 m. rugpjūčio 24 d. (garantijos išdavimo metu) galiojusių UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO veiklos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 3D-723 redakcija), 15 punkte yra numatyta, kad kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, kredito įstaiga turi teisę kreiptis į Bendrovę dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuoti ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti.
31. Ieškovės teigimu, atsakovės reikalavimas dėl įvykdytų prievolių pagal išrašytą vekselį pažeidžia garantijos esmę. Atsakovė nesutiko su tokia ieškovės pozicija, kadangi ieškovė kreipimosi į atsakovę dėl garantinės išmokos metu, dokumento, pagrindžiančio išieškojimo iš vekselio laiduotojo negalimumo akto nepateikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė, priimdama sprendimą atsisakyti vykdyti garantiją ieškovei nepateikus visų reikalaujamų dokumentų, vadovavosi tinkama Nuostatų redakcija, kadangi juose yra aiškiai suformuotos sąlygos, kurioms esant garantinis įsipareigojimas gali būti vykdomas ir kada prašymas dėl jo įvykdymo gali būti pateikiamas.
32. Apeliantė nurodė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. galiojanti Nuostatų redakcija numatė dvi užtikrinimo priemones: turto ir (ar) turtinių teisių įkeitimą ir vekselį. Taip pat nuostatuose yra akcentuojami būtent kredito gavėjo (ne)įvykdyti reikalavimai. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka, tačiau sprendžia, kad apeliantė per siaurai aiškina kredito gavėjo, kaip skolininko, apeliantės atžvilgiu sąvoką.
33. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnis).
34. Taigi, išanalizavus nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą spręstina, kad trečiasis asmuo, laidavęs už kredito gavėjo UAB ,,Eurotiltas“ skolas ieškovei, įsipareigojo besąlygiškai, visu savo turtu solidariai atsakyti už kredito gavėjo įsipareigojimus ieškovei pagal išrašytą vekselį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepagrįstas yra apeliantės argumentas, kad būtent vekselio davėjas (o ne vekselio laiduotojas) neturi turėti realizuotino turto, o fondas, įvykdęs garantinius įsipareigojimus, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę būtent į kredito gavėją (o ne į laiduotoją). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė pati pasirinko įstatymuose numatytas kredito sutarties užtikrinimo priemones, todėl nagrinėjamu atveju pati prisiėmė riziką dėl suteikto kredito tinkamo įvykdymo bei įsipareigojo pirmiausia išnaudoti visas prisiimtas kredito sutarties užtikrinimo priemones ir tik po to kreiptis į atsakovę, pateikusi atitinkamus įrodymus dėl prievolių (ne)įvykdymo, dėl garantinės išmokos gavimo.
35. Pažymėtina, kad garantijos, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį lemia ir jos subsidiarumas, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti garanto prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę. Analizuojant garanto subsidiariąją atsakomybę už skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus hipoteka, įkeitimu ir garantija), garantas disponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia savo reikalavimus, kylančius iš pagrindinės prievolės, patenkintų, nukreipdamas išieškojimą į konkretų įkeistą turtą, t. y. pasinaudotų daiktiniais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakaktų kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis galėtų reikalauti skolos išieškojimo iš kito pagrindinio skolininko neįkeisto turto, o esant negalimam išieškojimui iš šio turto – pareikšti reikalavimą garantui dėl skolininko prievolės įvykdymo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog prievolės užtikrinimo priemonė pagal laidavimą liko nerealizuota, o apeliantė patvirtino, jog užtikrinimo priemone nepasinaudojo. Taigi, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susiklosčius situacijai, kai atsakovė išmokėtų garantinę išmoką ieškovei nesant informacijos apie įvykdytą vekselį (ar išieškojimo negalimumą) sąlygotų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, kuomet ji turėtų galimybę įsiskolinimo padengimą gauti iš atsakovo ir papildomai nukreipti skolos išieškojimą į vekselio laiduotoją.
36. Kreditorė (nagrinėjamu atveju apeliantė), norėdama gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą arba nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Vadovaujantis CK 6.92 straipsnio 4 dalimi, jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą.
37. Kaip jau ne kartą pažymėta teismų praktikoje, aplinkybė, kad atsakovės akcininkas yra valstybė, o jos veikla sureguliuota teisės aktais, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliantė negalėjo derėtis su atsakove dėl garantijos sąlygų. Kadangi byloje nėra duomenų dėl to, kad apeliantė su atsakove derėjosi dėl garantijos sąlygų, laikytina, kad su atsakovės išduota garantija ir jos sąlygomis apeliantė sutiko. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutiko dėl garantijų teikimo sutarties sąlygų ir įsipareigojo jų laikytis, suprasdamos, kad tik prisiimtų sutartinių įsipareigojimų laikymasis (vykdymas) sukuria atitinkamas teises bei pareigas, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl to, jog atsakovė visiškai nepagrįstai iš apeliantės reikalavo įrodyti sąlygas, kurioms esant ji įgijo teisę į garantinę išmoką, yra atmestini.
38. Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kad 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų redakcija buvo papildyta nauju 24 punktu, kuris aiškiai nustatė, kada kredito įstaiga įgyja reikalavimo teisę pagal fondo išduotą garantiją tuo atveju, kai kredito įstaigos naudai yra išduotas vekselis. Teismas neįvertino ar šis pakeitimas yra imperatyvus ar ne, ar juo turi būti vadovaujamasi nagrinėjamu atveju, ar ne. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, priimdama sprendimą dėl garantijos (ne)išmokėjimo ieškovei, pagrįstai vadovavosi veiklos nuostatų redakcija, kuri galiojo išduodant garantiją. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo aiškinti nuo 2017 m. gegužės 27 d. galiojančių Nuostatų redakcijos.
39. Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Atsakovė UAB ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDO atsilipime į apeliacinį skundą prašė priteisti 700 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti, atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą. Pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų išsamiau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko (juridinio asmens kodas 112027077) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS (juridinio asmens kodas 124261860) naudai 700 Eur (septynis šimtus eurų) atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjai Antanas Rudzinskas
Egidija Tamošiūnienė
Aldona Tilindienė