LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. pareiškimą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui R. A. dėl skolos priteisimo pagal vekselį.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. sprendimu iš atsakovo R. A. ieškovui G. B. priteisė 111 000 Lt skolos pagal 2007 m. balandžio 17 d. vekselį, 2 570 Lt teismo išlaidų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Šio sprendimo pagrindu 2009 m. vasario 26 d. išduotas vykdomasis raštas.  

Antstolio V. Č. prašymu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi išaiškino 2009 m. sausio 8 d. sprendimo vykdymo tvarką, nurodydamas iš atsakovo teismo sprendimu priteistą skolos išieškojimą vykdyti iš atsakovo ir pareiškėjos A. A. turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

2009 m. rugsėjo 24 d. tarp atsakovo ir pareiškėjos buvo sudaryta povedybinė sutartis (vedybų sutarčių registre įregistruota 2009 m. rugsėjo 30 d.), kuria nustatyta, jog nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Pareiškėja A. A. kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti 2009 m. sausio 8 d. teismo sprendimo vykdymo tvarką, uždraudžiant išieškojimą vykdyti iš jos gaunamo darbo užmokesčio ir kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Prašymas grindžiamas aplinkybėmis, jog teismo sprendimu priteista skola yra asmeninė atsakovo prievolė; antstolis V. Č. išieškojimą vykdo ne teismo sprendimo pagrindu, o jo vykdymo tvarkos išaiškinimu, be to, net nenustatęs atsakovo turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje; nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. negalioja sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas; antstolis išieškojimą vykdo iš pareiškėjai asmenine nuosavybe priklausančio turto – darbo užmokesčio. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas buvo modifikuotas vykdymo procese ir yra vykdomas netinkamai, todėl būtinas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą tenkino – uždraudė išieškojimo pagal 2009 m. sausio 8 d. teismo sprendimą vykdymą iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir kito jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.

Teismas sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas, pasirašydamas 2007 m. balandžio 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, gavo 111 000 Lt pajamų (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Teismas nurodė, jog byloje nustatytas faktas, kad atsakovas buvo uždarosios akcinės bendrovės vadovas ir savininkas, nepreziumuoja šeimos verslo ar bendrosios sutuoktinių prievolės, taip pat sutuoktinių turto teisinio režimo ir solidarios atsakomybės pagal prievoles buvimo fakto. Teismas pažymėjo, jog bendrosios sutuoktinių prievolės buvimo faktas šioje byloje nebuvo įrodinėjamas, kartu nurodydamas, jog tokį faktą privalo įrodyti kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. 

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, suformuotu 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, sprendė, jog nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos atsakovo sutuoktinės (pareiškėjos) vardu įgytas turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, pažymėjo, jog bendrosios sutuoktinių prievolės buvimo faktas byloje nebuvo nustatytas, todėl padarė išvadą, jog šioje byloje išduoto vykdomojo dokumento pagrindu išieškojimas iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto yra negalimas.

III. Atskirojo skundo, prisidėjimo prie atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Apeliantas G. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir leisti antstoliui V. Č. nukreipti skolos išieškojimą į pareiškėjos darbo užmokestį.

Apeliantas teigia, kad skundžiama nutartis yra visiškai priešinga anksčiau šioje byloje priimtoms nutartims – Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartimi teismas leido išieškojimą pagal 2009 m. sausio 8 d. sprendimą vykdyti iš atsakovo ir pareiškėjos turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apelianto teigimu, vadovaujantis šia nutartimi galimas išieškojimas ir iš pareiškėjos darbo užmokesčio. Be to, atsakovo ir pareiškėjos pasirašytos povedybinės sutarties 3.3 punkte padaryta išlyga, jog pagal bendras prievoles, susijusias su šeimos interesais, sutuoktiniai atsako solidariai, todėl atsižvelgiant į minėtą teismo išvadą, jog pagal 2009 m. sausio 8 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą atsako abu sutuoktiniai, darytina išvada, kad po tokios povedybinės sutarties pasirašymo abu sutuoktiniai atsako solidariai. Apeliantas taip pat nurodo, jog, siekdamas pripažinti povedybinės sutarties 2.2 punkto sąlygas negaliojančiomis, jis kreipėsi su ieškiniu į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, nurodydamas kad už atsakovo prievolę apeliantai atsako abu sutuoktiniai, todėl įsiskolinimas turi būti nukreiptas tiek į vieno, tiek į kito sutuoktinio turtą, įgytą santuokos metu. Dėl nurodytų aplinkybių antstolis dar kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas išaiškinti, ar antstolis gali vykdyti išieškojimą iš atsakovo sutuoktinei priklausančio darbo užmokesčio ir esamų ar būsimų pajamų. Teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi antstolio prašymo netenkino, tačiau nurodė, jog turto režimo statuso nurodymas povedybinėje sutartyje nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Apeliantas pažymėjo, jog teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje konstatavo, jog antstolio abejonėms, ar jis gali, vykdydamas 2009 m. sausio 9 d. teismo sprendimą nukreipti išieškojimą į pareiškėjos darbo užmokestį, nes pagal 2009 m. birželio 30 d. nutarties motyvus išieškojimas iš pareiškėjos darbo užmokesčio pripažintas teisėtu. Be to, 2012 m. birželio 15 d. antstolis priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjos darbo užmokesčio, dėl antstolio veiksmų buvo paduotas skundas, kuris buvo atmestas įsiteisėjusia Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi. Apeliantas pažymi, kad minėtos įsiteisėjusios teismo nutartys turi prejudicinę galią.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis V. Č. nurodo, jog su atskiruoju skundu sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalį dėl draudimo nukreipti išieškojimą į pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį. Atsiliepime iš esmės atkartojami apelianto atskirojo skundo motyvai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja A. A. prašo atmesti skundą ir palikti galioti skundžiamą nutartį. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimu skola priteista tik iš atsakovo, apie skolą pareiškėja sužinojo tik vykdymo proceso metu ir šioje byloje objektyviais duomenimis niekada nebuvo įrodyta, kad pareiškėja žinojo atsakovo prisiimtą prievolę ar jai pritarė, o sutuoktinio sutikimas dėl kito sutuoktinio prisiimtos prievolės nepreziumuojamas. Galiojanti povedybinė sutartis numato, kad visas pareiškėjos turtas nuo povedybinės sutarties sudarymo yra jos asmeninis turtas, sutartimi nustatytas turto teisinis statutas galioja perspektyviai, o ne retrospektyviai, kaip teigia apeliantas. Pažymi, jog visos apelianto nurodomos nutartys yra priimtos vykdymo procese taip pakeičiant 2009 m. sausio 8 d. teismo sprendimo esmę, iki skundžiamos nutarties priėmimo teismo sprendimas buvo vykdomas iš byloje nedalyvaujančio asmens, kurio atžvilgiu nebuvo išduotas vykdomasis dokumentas. Pažymi, jog  atsakovo turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje niekada nebuvo nustatyta atliekant išieškojimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės (CPK 667 str. 1 d.), o sudarius povedybinę sutartį – ji negali būti nustatyta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjant ginčą yra svarbūs keli teisiniai aspektai: dėl išieškojimo galimybės vykdymo procese iš ne skolininkui priklausančio turto, dėl skolininkui priklausančio turto nustatymo procedūros vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą, dėl povedybinės sutarties reikšmės vykdymo procesui. Todėl šiais klausimais teismas pasisako.

Dėl išieškojimo galimybės vykdymo procese iš ne skolininkui priklausančio turto

CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra sudėtinė CPK dalis. Visos vykdymo proceso normos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į civilinio proceso principus ir tikslus. Pagal CPK 2 straipsnį civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Taigi vykdymo procese nekeliamas tikslas nubausti skolininką, o tuo labiau nėra tikslo nubausti jo šeimos narius ar kitus asmenis. Tiesioginis vykdymo proceso tikslas – CPK nustatyta tvarka įvykdyti teismo sprendimą.  

CPK 586 straipsnyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Šis apribojimas nedraudžia atlikti vykdymo veiksmus CPK 611 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais.

Vykdomieji dokumentai yra vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu (CPK 587 str.). Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, vykdo teismo valią. Pats antstolis niekaip negali keisti teismo sprendimo, jo plečiamai ar siaurinančiai aiškinti. Antstolis, kaip pareigūnas, atlikdamas pareigas turi neviršyti savo kompetencijos ribų ir, priešingai nei šalys, civiliniuose santykiuose turi laikytis principo – leidžiama daryti tai, kas tiesiogiai nurodyta įstatymu.

CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. Toks reguliavimas savaime nustato, kad vykdymo procese teismo sprendimas negali būti vykdomas kitaip, kaip tai pažodžiui nustatyta sprendime. Vykdomajame rašte taip pat nurodoma, kas yra skolininkas (to paties straipsnio 7 p.).

Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės reglamentuotos CPK XLVII skyriuje.

Vertinant visas auščiau išvardintas teisės normas seka, kad galiojantys įstatymai draudžia atlikti priverstinio vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento. Vykdomajame rašte tiesiogiai iš teismo sprendimo perrašoma, kokį asmenį teismas nustatė kaip skolininką. Vykdymo procese vykdant teismo sprendimą nenumatyta išieškojimo galimybė ne iš skolininko turto (tam tikra prasme galima išimtis – išieškojimas iš įkaito davėjo turto).

Dėl skolininkui priklausančio turto ar jo dalies nustatymo procedūros vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą

Asmens turto nuosavybės teisinį rėžimą nustato CK. Kaip minėta, vykdymo procese išieškojimas gali būti nukreiptas tik į skolininkui priklausantį turtą. Tačiau tai nereiškia, kad negali būti nukreiptas išieškojimas į turtą, kuris priklauso skolininkui ne asmeninės nuosavybės teise. Procesine teisės norma, leidžiančia nukreipti išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje, yra CPK 666 straipsnis. Pagal šį straipsnį išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas taip pat į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu teismo nuosprendyje nustatyta, kad tas turtas įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas.

Procedūra, kurios laikantis nustatoma skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje, nurodyta CPK 667 straipsnyje: jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo; jei per antstolio nustatytą terminą toks prašymas nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia; pakartotinai nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus galima ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po išieškojimo iš to turto nutraukimo dienos.

Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta bendrąja nuosavybe esančio turto skolininko turto dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį. Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti.

 Sprendimą priėmęs teismas negali išaiškinti sprendimo ar jo vykdymo tvarkos taip, kad būtų pakeista aiškinamo sprendimo esmė ar sukurtos teisės ir pareigos asmenims, nedalyvavusiems ginčo procese.

Teismui vieną kartą nustačius skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, ši dalis laikoma asmeniniu skolininko turtu. Išieškojimas iš tokio turto vykdomas bendra tvarka.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad skolininko turto dalis, į kurią nukreipiamas išieškojimas, nustatoma apylinkės teismo nutartimi. Kadangi tokia nutartis skirta vykdymo procese kylantiems klausimams spręsti, laikantis bendro principo, prašymą turėtų nagrinėti antstolio kontoros buvimo vietos apylinkės teismas (CPK 593 str.). Todėl kilus ginčui dėl išieškojimo nukreipimo į skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, tokio ginčo neturėtų spręsti apygardos teismai, sprendimą priėmę teismai ir pan. Skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma nurodant skolininkui priklausantį konkretų turtą ar jo dalį. Teismas negali apsiriboti vien konstatavimu, jog leidžiama nukreipti išieškojimą į bendrąją nuosavybę.

Dėl povedybinės sutarties reikšmės vykdymo procesui

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. vedybų sutarčių registre įregistruota pareiškėjos ir jos sutuoktinio (atsakovo) vedybų (povedybinė) sutartis (t. 2, b. l. 51, 65). Sutartyje nustatyta, kad nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos sutuoktinio vardu įgytas arba registruotas bet koks turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise.

CK 3.101 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Pagal CK 3.102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Dėl to susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006).

Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką povedybinė sutartis neturi reikšmės vykdant išieškojimą iš vieno iš sutuoktinių turto dėl prievolių, atsiradusių iki tokio susitarimo sudarymo.

Vykdymo procesas nenumato galimybės išieškojimą nukreipti į turtą, kuris nebuvo areštuotas. Teismo nuomone, nukreipus išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, toks turtas pirmiausia areštuojamas. Nukreipus išieškojimą į darbo užmokestį, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. Išieškojimo iš darbo užmokesčio procesinis ypatumas yra tas, kad turto areštas nėra formalizuotas. Antstolio siunčiamas patvarkymas pervesti jam darbo užmokesčio dalį savo pasekmėmis prilyginamas turto areštui, kadangi antstolio reikalavimai privalomi visiems asmenims (CPK 585 str.).

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Disponavimas areštuotu turtu yra apribotas įstatymo. Todėl sandoris, kuriuo keičiamas areštuoto turto teisinis rėžimas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Tokio sandorio šalys neturi teisės sudaryti, o notaras negali patvirtinti. Teismas tokį sandorį turi vertinti kaip niekinį.

Dėl ginčo esmės

Skundžiama nutartis teisiškai mažai reikšminga sprendžiant ginčo esmę – ar galimas išieškojimas iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio dalies.

Kaip minėta, išieškojimas vykdymo procese nukreipiamas į skolininkui priklausantį turtą. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomos pajamos, sudarius santuoką gautos iš darbinės ar intelektinės veiklos. Todėl pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis yra ne jos asmeninė, o jos ir atsakovo jungtinė nuosavybė. Nukreipiant išieškojimą į atsakovui priklausančią nuosavybės dalį pareiškėjos darbo užmokestyje, išieškojimas vykdomas iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant išieškojimą iš atsakovo Z. K. naudai, 2009 m. birželio 15 d. nutartimi buvo nustatyta, jog pareiškėjai ir atsakovui priklauso po 1/2 dalį piniginių lėšų, gaunamų iš pareiškėjos darbinės veiklos. Ta aplinkybė, kad skolininkui priklausanti turto dalis nustatyta ne vykdomojoje byloje, kuri vykdoma pagal išieškotojo G. B. reikalavimą, neturi reikšmės, kadangi nustatytoji asmeninės nuosavybės dalis nesikeičia, iki teismas nenustato kitaip. Kaip matyti iš LITEKO duomenų bazės, minėta nutartis įsiteisėjo 2010 m. gegužės 24 d. Todėl antstoliai turėjo teisę nukreipti išieškojimą į atsakovui priklausančią pareiškėjos darbo užmokesčio dalį.

Povedybinė sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 24 d. ir išviešinta įregistruojant viešame registre 2009 m. rugsėjo 30 d., t. y. po to, kai išieškojimas buvo nukreiptas į atsakovui priklausančią pareiškėjos darbo užmokesčio dalį. Tiek atsakovui, tiek pareiškėjai ši aplinkybė buvo žinoma. Pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą ir išieškojimą į darbo užmokestį, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. Todėl povedybinė sutartis, tiek kiek ji liečia atsakovui priklausančią pareiškėjos darbo užmokesčio dalį, yra niekinė ir neturi reikšmės išieškojimui iš šio turto.

Ginčo  byloje išieškojimą iš pareiškėjos darbo užmokesčio antstolis vykdo 2009 m. sausio 8 d. teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutarties, kuria nustatyta, kad pareiškėjai ir atsakovui priklauso po 1/2 dalį piniginių lėšų, gaunamų iš pareiškėjos darbinės veiklos. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartis nėra antstolio atliekamo išieškojimo iš piniginių lėšų, gaunamų iš pareiškėjos darbinės veiklos, pagrindas.

Ginčijama nutartimi teismas nutarė uždrausti išieškojimo pagal teismo 2009 m. sausio 8 d. sprendimą vykdymą iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Kaip minėta, galiojantys įstatymai nenumato galimybės vykdymo proceso tvarka išieškoti iš asmens, nesančio skolininku, turto. Byloje nėra duomenų, kad būtų buvęs vykdomas išieškojimas iš asmeninio pareiškėjos turto. Todėl teismo draudimas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjos asmeninio turto atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingas. Tačiau toks draudimas išplaukia iš įstatyminio reguliavimo ir nereikalauja teismo patvirtinimo. Kita vertus, iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nutartimi draudžia išieškojimą iš atsakovui priklausančios asmeninio turto dalies pareiškėjos darbo užmokestyje. Toks draudimas nepagrįstas, kadangi išieškojimas vykdomas kitais, aukščiau paminėtais pagrindais. Todėl teismo nutartis panaikinama ir prašymas nutraukti išieškojimą atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos A. A. pareiškimą atmesti.