Civilinė byla Nr.
3K-3-225/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 73 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A
R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano
Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo UAB „HUAN
YU“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „HUAN YU“ ieškinį atsakovui UADB „Seesam
Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Atsakovas UADB „Seesam Lietuva“
apdraudė ieškovo automobilį „Toyota
Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių
savanoriškuoju draudimu; draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo
polisas Nr. 270/0030159/2007; draudimo polise nurodytos sutarties sąlygos
detalizuotos Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėse Nr.
006 (toliau – ir Taisyklės). Ieškovas nurodė, kad draudimo poliso galiojimo
metu automobilių stovėjimo aikštelėje rastas apgadintas apdraustas automobilis,
apie įvykį pranešta policijai ir atsakovui. Transporto priemonė buvo pateikta
atsakovui apžiūrėti, sudaryta 6942,42 Lt remonto darbų sąmata. Klaipėdos m. VPK
Eismo priežiūros skyrius 2007 m. gruodžio 11 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinės
teisės pažeidimo bylą, nes nenustatė asmens, apgadinusio automobilį; tuo tarpu
atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes pripažino įvykį
nedraudžiamuoju pagal Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo
taisyklių Nr.006 8.1.21 punktą, kuriame nustatyta, kad draudikas neatlygina
žalos, jeigu draudžiamasis įvykis yra sukeliamas tyčia, siekiant gauti draudimo
išmoką, taip pat klastojant dokumentus apie įvykį ar jo padarinius arba kitais
būdais siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Ieškovas
pažymėjo, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 8 d.
priimtuose sprendimuose nemokėti draudimo išmokos neatskleista ieškovo tyčios
ar duomenų klastojimo faktų, jie apskritai nenurodyti. Pagal Draudimo įstatymo
19 straipsnį, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovas per trisdešimt dienų, t.
y. ne vėliau kaip iki 2008 m. sausio 7 d., turėjo išmokėti draudimo išmoką ir
nuo nurodytos datos iki ieškinio padavimo – mokėti 0,04 proc. dydžio
delspinigius už 147 d., iš viso: 408,22 Lt. Ieškovas prašė priteisti iš
atsakovo 6942,46 Lt draudimo išmokos, 408,22 Lt delspinigių ir 210 Lt žyminio
mokesčio.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis
apylinkės teismas 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė,
kad ieškovo nurodytas apdrausto automobilio sugadinimo mechanizmas
paneigtas atsakovo pateikto rašytinio
įrodymo – 2009 m. kovo 17 d. specialisto technikos mokslų daktaro V. M. išvados MV 2009-04 duomenimis, jog automobilio sugadinimai nebūdingi
atvejui, jei į stovintį aikštelėje automobilį atsitrenktų kita transporto
priemonė; liudytojo UADB „Seesam Lietuva“ žalų vyr. eksperto V.
B. parodymais, kad padaryti sugadinimai būdingi judančiam, bet ne stovinčiam
automobiliui; Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikta eismo
įvykio medžiaga, kad automobilis galėjo būti apgadintas ne toje vietoje; kitais
byloje esančiais įrodymais. Teismas,
įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas nenurodė tikrųjų eismo
įvykio aplinkybių, taip pažeidė Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų, kurios yra
neatskiriama draudimo sutarties dalis, 7.3.1.4 punktą, kuriame įtvirtintas
įpareigojimas draudėjui, atsitikus draudžiamajam įvykiui, atskleisti draudikui
visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio aplinkybėms, padariniams,
žalos dydžiui bei draudimo išmokai nustatyti. Ieškovo nurodytas eismo įvykio
aplinkybes teismas vertino kaip duomenų apie įvykį klastojimą, siekiant neteisėtai gauti draudimo
išmoką (CK 6.158 straipsnis, 6.38 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasis Draudimo
įstatymo 82 straipsnio 2 dalimi, Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.3.1.4,
7.3.1.13 punktais, teismas pripažino, kad draudikas visiškai ištyrė ir pagrįstai, remdamasis Kelių
transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.006 8.1.21 punktu, eismo įvykį pripažinęs nedraudžiamuoju, atsisakė išmokėti draudimo
išmoką.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko
nepakeistą Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d.
sprendimą, apeliacinį skundą atmetė. Kolegija pažymėjo, kad draudimo apsauga –
tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam
įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Draudimo įstatymo 2
straipsnio 11 dalis, CK 6.987 straipsnis). Įstatymo ir Draudimo taisyklių
nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies
nekompensuojama. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju,
draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos,
draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo nustatytais
atvejais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymą ir
draudimo sutartį atsiradimas saistomas draudžiamojo įvykio fakto nustatymo (CK
6.987 straipsnis). Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas
privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo,
kilus šalių ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. UAB draudimo kompanija „Lindra“,
bylos Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė
išvadą, kad draudikas įrodė, jog eismo įvykis, iš kurio ieškovas kildina
reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju, dėl to
draudikui neatsirado prievolės mokėti draudimo išmoką. Pagal CPK 178 straipsnį
šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus. Teismo funkcija įrodinėjimo procese – tirti ir vertinti šalių
pateiktus įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką
sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą
civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuo atveju, kai jam nekyla
abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų
įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste (CPK
185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik
įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą
padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka CK 1.5
straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismo
vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė pirmiau nurodytų proceso
taisyklių ir principų. Kolegija taip pat nelaikė, kad teismas priėmė sprendimą,
remdamasis vien tik specialisto išvada. CPK
177 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kas yra įrodymai ir kaip jie
gaunami. Kolegija sutiko, kad specialių
žinių turinčio asmens pateiktų duomenų tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar
teisėjo nutartį civilinėje byloje, nepaisant jo išvados mokslinio tiriamojo
pobūdžio, nėra eksperto išvada, kaip tai nustatyta CPK 177 straipsnio 2 dalyje,
212 straipsnyje, tačiau išvada yra rašytinis įrodymas, kuriame yra duomenų apie
aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje
byloje V. K. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-587/2004). Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo ir kitais rašytiniais įrodymais, taip
pat liudytojų parodymais ir teisiškai teisingai sprendė, kad neįrodyta eismo
įvykio ir atsiradusios ieškovui žalos priežastinio ryšio, eismo įvykis
nepripažintas draudžiamuoju; dėl to neatsiranda draudiko prievolės sumokėti
draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas)
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują
sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nedraudžiamojo įvykio kvalifikavimo. Pagal Kelių transporto priemonių
savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.21 punktą draudikas gali
neišmokėti draudimo išmokos, jeigu įvykis sukeliamas tyčia, siekiant gauti
draudimo išmoką, taip pat klastojant duomenis apie įvykį ar jo padarinius ar
kitais būdais siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti.
Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pirmiau nurodytų sąlygų,
reikšmingų draudimo išmokai nemokėti, buvimą. Teisėsaugos institucijų
nenustatyta, kad kasatorius klastojo ar kitaip neteisėtai siekė įgyti draudimo
išmoką, nepaisant to, jog apgadintą transporto priemonę jis remontavo savo
lėšomis.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, taip
pažeidė CPK 183, 185 straipsnius. Atsakovo pateiktoje 2009 m. kovo 17 d.
specialisto išvadoje MV 2009-04, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai, išdėstyta
nevienareikšmė specialisto pozicija, išvada nėra kategoriška; teismai
neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pasitelkė specialistą išvadai pateikti ir tai
galėjo turėti įtakos šio šališkumui ir suinteresuotumui. Kadangi ekspertizė
nebuvo skirta teismo, tai nebuvo pagrindo išvadoje nurodytų aplinkybių vertinti
kaip prima facie įrodymų. Kita
vertus, specialisto išvadą teismas priėmė po parengiamojo posėdžio, nepaisant
to, kad atsakovui nebuvo kliūčių tokiai išvadai pateikti anksčiau, taip galbūt
nesilaikyta CPK 181 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK ir teismų praktikos nuostatų, kad
teismo pareiga apginti asmens pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus
suponuoja būtinumą teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos
aplinkybes; tai galima padaryti, ištyrus ir įvertinus kiekvieną byloje esantį
įrodymą; teismas turi įsitikinti dėl įrodymų pakankamumo, tinkamai paskirstytos
įrodinėjimo pareigos, įrodymų ryšio su įrodinėjimo dalyku, įrodymų leistinumo,
patikimumo, taip pat dėl to, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt. Šiuo
atveju bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į kasatoriaus pateiktus įrodymus,
bet rėmėsi tik atsakovo pateikta specialisto šališka išvada.
Atsiliepime į kasacinį skundą
atsakovas prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad Draudimo įstatymo ir Taisyklių
nustatytais atvejais draudikas turi teisę atsisakyti kompensuoti draudėjo
patirtą žalą. Kasatorius neginčija, kad buvo supažindintas su Taisyklėmis,
kurių 8.1.21 punkte įtvirtinta bendrųjų nuostatų išimtis, kai atsakovas turi
teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau nepagrįstai teigia, jog be
pagrindo įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Bylą nagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai vertino įrodymų visumą (atsakovo iš
administracinės bylos pateiktą pažymą apie eismo įvykį, specialisto išvadą,
taip pat liudytojų V. P., V. M. parodymus)
ir jų pagrindu padarė išvadą, kad kasatorius, nuslėpęs tikrąsias eismo įvykio,
kurio metu buvo apgadintas apdraustas automobilis, aplinkybes, veikė
nesąžiningai, siekė suklaidinti atsakovą, taip neteisėtai gauti draudimo
išmoką. Nors kasatorius teigia, kad pažeistos įrodymų tyrimą ir vertinimą
nustatančios CPK nuostatos, kad nepagrįstai priimta atsakovo pateikta
specialisto išvada, tačiau neatskleidžia CPK 181 straipsnio pažeidimo esmės;
kasatorius nepateikė įrodymų, kad dėl teismo priimtos specialisto išvados buvo
užvilkintas bylos nagrinėjimas. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo
įrodymų tyrimo ir vertinimo taip pat atmestini, nes kasatorius nepagrindžia
keliamų abejonių dėl įrodymų ryšio su įrodinėjamu dalyku, nagrinėjama byla.
Kasatorius bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo
pateiktus, nors tokią teisę turėjo pagal
CPK 178 straipsnį; kasatoriaus siekis perkelti šią pareigą bylą nagrinėjusiems
teismams neatitinka CPK įtvirtinto rungimosi principo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Dėl nedraudžiamojo įvykio kvalifikavimo
Asmuo, siekdamas apsaugoti savo
turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį su draudiku,
kuris įsipareigoja kompensuoti draudėjo patirtus nuostolius, įvykus
draudžiamajam įvykiui. Įstatyme ar
sutartyje gali būti nustatyti atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo šios
pareigos. Šioje byloje draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes, jo
vertinimu, žala draudėjui atsirado dėl draudėjo tyčios, t. y. duomenys apie
įvykį ar jo padarinius buvo klastojami arba kitais būdais siekiama neteisėtai
gauti draudimo išmoką.
Draudimo sutarties šalys paprastai
nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas,
t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185
straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko
teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką tinkamai
atskleisti standartines sutarties sąlygas kitai šaliai – draudėjui. Sudarydamos
draudimo sutartį, šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią
informaciją, kuria disponuojant kiekviena iš šalių galėtų objektyviai
apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu,
standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju,
jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t.
y. sudarė galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties
sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su
standartinėmis sutarties sąlygomis, pripažįstama tik tada, jeigu jos yra
įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas
atskirame dokumente sutarties pasirašymo metu.
Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio
6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo
išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudimo
įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisės atsisakyti mokėti
arba sumažinti draudimo išmoką atsiradimo sąlyga – draudėjo padarytas draudimo
sutarties sąlygų pažeidimas, o taip pat
šios teisės įgyvendinimo tvarka – draudikas privalo atsižvelgti į
draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį
ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Teisės
atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti pagrindai nustatomi draudimo
taisyklėse. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką turi lemti
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai. Ypač reikšmingas
kriterijus yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal
bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes ir išdėstytą teisinį
reglamentavimą, išvada, jog draudikas įrodė, kad eismo įvykis, iš kurio
kasatorius kildina reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas
draudžiamuoju, todėl draudikui neatsirado prievolės mokėti draudimo išmoką, yra
teisėta ir pagrįsta.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, taip pažeidė CPK 183,
185 straipsnius. Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai priėmė atsakovo pateiktą specialisto išvadą MV 2009-04 , taip
pažeidė CPK 181 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi,
kad kasatorius nekonkretizuoja CPK 181 straipsnyje nustatytų reikalavimų
pažeidimo ir neatskleidžia jo esmės. CPK 181 straipsnyje reglamentuojamas
atsisakymas priimti įrodymą. Nors kasatorius nurodo, kad specialisto išvada
nėra kategoriška, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog bylą nagrinėję teismai,
priimdami sprendimus, vadovavosi ne tik nurodyta išvada, kuri laikytina
rašytiniu įrodymu, nes joje yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės
bylai, bet ir Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikta eismo
įvykio medžiaga, liudytojų V. M. ir V. B. parodymais, ir tai
tinkamai motyvavo. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų
tyrimo ir vertinimo taip pat atmestini, nes kasatorius nepagrindžia keliamų
abejonių dėl įrodymų ryšio su įrodinėjamu dalyku, nagrinėjama byla. Kasatorius
bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus,
nors tokią teisę turėjo pagal CPK 178 straipsnį.
Teisėjų kolegija, apibendrindama
išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo
nutartį nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
priteisimo
Kasacinės
instancijos teismas patyrė 23,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Netenkinant ieškovo kasacinio skundo, paliekant nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš
ieškovo UAB „HUAN YU“,
įm. k. (duomenys neskelbtini),
buveinės adresas: (duomenys neskelbtini),
atsisk. sąsk. Nr. (duomenys
neskelbtini) AB SEB banke, į valstybės biudžetą 23,85 Lt (dvidešimt tris litus 85
ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos
teisme.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys