Civilinė byla Nr. 2A-13-601/2019 

  Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15793-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5.;

                                      3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

  (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Kaunas

         Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Lozoraitytės ir Izoldos Nėnienės,

         teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-656-199/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Hoptransa“, tretieji asmenys T. S., DK „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS filialą Lietuvoje, „VSK Strachovoj dom“, OOO „Konsalting“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

         Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 34 262,20 Lt (9 923,02 Eur ) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2012-03-23 Vokietijoje dėl atsakovės darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 9 923,02 Eur (34 262,20 Lt) ieškovui, kurį sumokėjęs ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovė jų gera valia nesumokėjo.

2.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovės transporto priemonė Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu, žalia korta, ką patvirtina transporto priemonės tarptautinio draudimo polisas Nr. RUS/002/06496707. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose valstybėse, ji galiojo ir Vokietijos teritorijoje. Ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise turėtų nukreipti į atsakovei žaliąją kortelę išdavusią draudimo bendrovę BCK „Straxovoj dom“ Rusijoje, nes atsakovė už draudimo polisą sumokėjo draudimo brokeriui kompanijai OOO „Konsalting“. Priekaba autoįvykio dieną buvo drausta „If P&C Insurance AS“ draudimo bendrovėje. Pagal Vokietijos įstatymus, Lietuvos draudimo bendrovė, šiuo atveju – ieškovas gali susigrąžinti 50 proc. išmokėtos žalos iš draudimo bendrovės, kuri buvo apdraudusi priekabą, t. y. iš „If P&C Insurance AS“, kadangi autoįvykyje dalyvavo priekaba.

3.       Trečiasis asmuo „If P8C Incurance AS“ nurodė, kad atsakovė apie šį eismo įvykį draudiko nėra informavusi. Eismo įvykis įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje vilkikui MERCEDES BENZ 1841 tempiant priekabą SCHMITZ, ir, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala dėl šio eismo įvykio buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Priekaba žalos administravimo medžiagoje apskritai nėra paminėta, todėl aplinkybė, kad priekaba draudiko buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi jokios įtakos draudiko atsakomybei dėl šio eismo įvykio atsirasti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Hoptransa“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 34 262,20 Lt (9 923,02 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-09-25 iki visiško sprendimo įvykdymo, 1 028 Lt (298 Eur) žyminio mokesčio, 890,60 Lt (258 Eur) už vertimo paslaugas, 233 Lt (67,50 Eur) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 153,48 Lt (44,50 Eur) kelionės išlaidų bei 75,45 Lt (22 Eur) pašto išlaidų valstybės naudai (t. 2; b. l. 105-113; 129-130).

5.       Teismas nustatė, kad priekaba SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu laikotarpiui nuo 2011-06-27 iki 2012-06-26 „If P8C Incurance AS“ filiale. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimas priimtas dėl kito įvykio ir jame nustatytos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl juo nesivadovavo. Atsakovės pateiktas draudimo polisas Nr. RUS/002/06496707 BCK „Strachovoj dom“ eismo įvykio metu Vokietijoje nesuteikė draudiminės apsaugos atsakovės naudojamai transporto priemonei MERCEDES BENZ ACTROS 1841, v/n (duomenys neskelbtini), nes Rusijos Federacija nėra Europos Sąjungos narė bei tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovas dėl žalos atlyginimo turėtų kreiptis į Rusijos draudimo bendrovę BCK „Strachovoj dom“. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad priekaba SCHMITZ, v/n (duomenys neskelbtini), sukėlė šio eismo įvykio padarinius ir buvo pagrindinė eismo įvykio dalyvė, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai. Kelno policijos valdybos sudarytoje eismo įvykio schemoje nurodyta, kad eismo įvykį sukėlė vilkikas. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras vadovavosi Bendradarbiavimo nuostatais, Vokietijos teisės aktais administruojant žalą ir pateikė Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl 2012-03-23 eismo įvykio Vokietijoje, atlyginimo dėl vilkiko, neturėjusio draudiminės apsaugos, susidūrimo su automobiliu Peugeot 207, o ne dėl transporto priemonių junginio arba priekabos, kuri turėjo draudiminę apsaugą. Priekaba nuo vilkiko nebuvo atsikabinusi. Žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą. Teismo nuomone, atsakovė nepateikė įrodymų, kad dėl 2012-03-23 eismo įvykio Vokietijoje kreipėsi į priekabos draudiką „If P8C Incurance AS“, veikiantį per „If P8C Incurance AS“ filialą, bei jį užregistravo. Byloje yra pateikti Vokietijos transporto priemonių draudiko biuro įrodymai dėl automobilio Peugeot 207, v/n (duomenys neskelbtini), sugadinimų dėl ginčo eismo įvykio, kurie patvirtina žalos dydį bei sąsajas su eismo įvykiu. Dėl 2012-03-23 eismo įvykio Vokietijoje žala mokama pagal vilkiko Mercedes Benz 1841, v/n (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį, kurios nebuvo. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad trečiasis asmuo „IF P8C Incurance AS“, veikiantis per „If P8C Incurance AS“ filialą, turėtų atlyginti 50 proc. žalos. Aplinkybes, kad ieškovas sumokėjo Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui už automobilio Peugeot 207 savininkui atlygintą žalą bei padengė visas išlaidas, susijusias su žalos administravimu, t. y. 9 923,02 Eur, patvirtina byloje esantys įrodymai - pranešimai apie mokėjimus, išlaidų ataskaitos, 2012-10-14 sąskaita-faktūra Nr.7150004486, autoserviso sąskaitos, ekspertizės. Teismas konstatavo, kad pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalis ieškovui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. 2012-03-23 eismo įvykis Vokietijoje įvyko dėl atsakovės vairuotojo kaltės. Atsakovė nevykdė TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo apdrausti transporto priemonę – vilkiką Mercedes Benz 1841, v/n (duomenys neskelbtini), naudojamą pagal lizingo sutartį, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o sudaryta sutartis su BCK „Strahovoj dom“ nesuteikė draudiminės apsaugos. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras trečiajam asmeniui atlygino žalą už eismo įvykio metu Vokietijoje sugadintą automobilį Peugeot 207, todėl atsakovei tenka pareiga atlyginti ieškovui nuostolius. Tenkinęs ieškinį, teismas iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

6.       Apeliaciniu atsakovė UAB „Hoptransa“ prašė Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (t. 3, b. l. 5-16):

1.1.                       teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad vilkikas neturėjo draudiminės apsaugos. Rusija priklauso tarptautinei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai. Atsakovė transporto priemonę buvo apdraudusi, už išduotą tarptautinį draudimo polisą (žaliąją kortelę) Nr. RUS/002/06496707 sumokėjusi, draudimo polisas autoįvykio dieną galiojo, draudiminė apsauga apėmė Vokietijos teritoriją, todėl dalis reikalavimo dėl žalos atlyginimo turėjo būti nukreipta ne į atsakovę, o į transporto priemonės draudimo polisą išdavusią draudimo bendrovę BCK “Strachovoj dom“;

1.2.                       teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nei vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir jos turinio. Nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudarė faktinį ieškinio pagrindą ir turėjo būti įrodinėjamas byloje, todėl teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko ir nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomų įrodymų, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas;

1.3.                        teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus dėl priekabos draudiko atsakomybės. Draudimo apsauga turėjo būti vertinama pagal Vokietijos teisės aktus. Transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus, todėl pateikto Vokietijos Aukščiausio Teismo sprendime numatyti principai privalėjo būti taikomi sprendžiant ir dėl šiame autoįvykyje padarytos žalos atlyginimo. Ieškovui buvo žinoma, kad priekabos draudikas įsipareigojęs atlyginti 50 proc. autoįvykyje padarytos žalos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad dalis žalos būtų atlyginta „If P&C Insurance AS“ draudimo bendrovės. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės ir draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ sudarytos sutarties sąlygų ir iš jų kylančių pasekmių, šalių įsipareigojimų.

7.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė: kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 39-52).

2.1.                       atsiliepimo į apeliacinį į skundą argumentuose nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Autoįvykio metu dėl vilkiko nebuvo sudaryta įstatymų reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl ieškovas privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantę. Šiuo atveju atsakingas yra vilkiko valdytojas, o ne priekabos SCHMITZ draudikas. Draudikų atsakomybė yra solidari tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus. Kai žala padaroma, esant sukabintoms velkamajai ir velkančiajai transporto priemonėms, išmoka mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Byloje pateikti įrodymai aiškiai atskleidžia Vokietijos teisės turinį bei patvirtina ieškovo reikalavimo pagrįstumą.

8.       Trečiasis asmuo „If P8C Incurance AS“, veikianti per „If P8C Incurance AS“ filialą, prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 3; b. l. 56-60).

3.1.                       atsiliepimo į apeliacinį į skundą argumentuose nurodė, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, visi byloje esantys įrodymai buvo ištirti ir įvertinti visapusiškai bei objektyviai. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas turi teisę reikšti apeliantei atgręžtinį reikalavimą dėl Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėto žalos atlyginimo priteisimo. Vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius, atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius su aptariamu eismo įvykiu susijusius dokumentus. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms ir nagrinėjamu atveju nėra tinkamas teisės išaiškinimas, turintis precedentinę reikšmę šioje civilinėje byloje. Šiuo atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

         Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacinis skundas atmestinas.

10.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl žodinio bylos nagrinjimo

11.       Trečiasis asmuo DK „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS filialą Lietuvoje, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, o apeliantė nenurodė jokių argumentų, kodėl prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias reiktų papildomai aiškintis. Tuo tarpu tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

12.       Apeliantė prašė prijungti papildomus įrodymus Vokietijos žalios kortos biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. raštą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta, apeliantė pateikė Vokietijos žalios kortos biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. atsakymą, kurį prašo priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantė siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas ir šį raštą gavo tik 2014 m. rugsėjo 23 d. (rašto data 2014-09-02), teisėjų kolegija apeliantės pateiktą raštą priima į bylą.

Dėl ginčo esmės

13.       Byloje nėra ginčo nei dėl ieškovės nurodyto Vokietijoje 2012 m. kovo 23 d. įvykusio eismo įvykių fakto ir šiuo įvykiu atsiradusios žalos dydžio (9 923,02 Eur), nei dėl to, kad eismo įvykį sukėlė vilkiką ,,Mercedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba ,,Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių valdytoja yra atsakovė, vairavęs atsakovės darbuotojas T. S.. Nėra ginčo, kad žalą nukentėjusiesiems atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kurio išlaidas kompensavo ieškovas. Byloje taip pat nėra ginčo, jog įvykio metu priekaba buvo apdrausta privalomuoju draudimu „If P8C Incurance AS“ filiale (draudimo sutarties liudijimas Nr. 05/1369009), o vilkikas buvo apdraustas „BCK Strahavoj dom“ transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu („žalia korta“ Nr. RUS/002/ 06496707; t. 1, b. l. 131-132). Ieškovas sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 9 923,02 EUR (34.252,20 Lt), regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovei.

14.       Pripažindama ieškovo teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo, atsakovė nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė argumentais, kad ieškovas pretenzijas reiškia netinkamam asmeniui.

15.       Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdama apeliacinį skundą atsakovė akcentavo, kad ir vilkikas, ir priekaba buvo tinkamai apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pretenzijas ieškovas turėtų reikšti draudikams. Dėl bylą pirmą kartą išnagrinėjus apeliacine tvarka priimtos Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, kuria buvo atmesti atsakovės (apeliantės) argumentai (t. 3, b. l. 81-87), atsakovė pateikė kasacinį skundą. Įvertinęs šį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 17 d. nutartimi (t. 4, b. l. 177-193), kuria byla grąžinta nagrinėti pakartotinai apeliacine tvarka, pripažino pagrįsta skundžiamuose žemesnių instancijų teismų procesiniuose sprendimuose pateiktą išvadą, kad vilkikas ,,Mercedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi atsakovės nurodomas civilinės atsakomybės draudikas – Rusijos draudimo bendrovė „BCK Strachovoj dom“ – neatitinka tokiam subjektui keliamų privalomų reikalavimų. Po tokios kasacinio teismo išvados atsakovė iš esmės pakeitė savo procesinę poziciją ir nurodė, kad atsakomybė atlyginti žalą turi būti padalinta tiek tarp vilkiko valdytojo, tiek tarp priekabos draudiko (raštas dėl papildomų įrodymų pateikimo; t. 5, b. l. 10-12).

16.       Taigi, nagrinėjamu atveju, ginčo esmė, - ar ieškovas gali reikalauti visų išlaidų atlyginimo iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios atsakovės, jeigu vilkikas buvo sujungtas į vientisą junginį su priekaba, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs trečiasis asmuo „If P &C Insurance AS“.

17.       Vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl žalos tretiesiems asmenims, per eismo įvykį padarytos ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu žalos atlyginimą nukentėjusiajam išmoka valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudikų biuras, ieškovui tenka pareiga tokias išlaidas atlyginti vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktu. Išmokėjęs išmoką ieškovas įgyja teisę į išlaidų atlyginimą iš žalą padariusio arba pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio asmens (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

18.       Tenkindamas ieškinį visa apimtimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žala buvo sureguliuota vadovaujantis Vidaus nuostatais. Teismas taikė TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį, pagal kurią išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, jeigu vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta priekaba. Nesutikdama su tokia išvada atsakovė nurodė, kad ginčo santykiui turi būti taikoma Vokietijos, o ne Lietuvos teisė.

19.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje (t. 4, b. l. 177-193) nurodė, kad ieškovas reikalavimą reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant Vidaus nuostatus, už kurių įgyvendinimą Vokietijoje yra atsakingas Vokietijos nacionalinis draudikų biuras. Kasacinis teismas išaiškino, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui eismo įvykio vietos valstybės biuro reikalavimai dėl turėtų išlaidų atlyginimo yra privalomi. Kartu kasacinis teismas sprendė, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiančiam ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras išmoką išmokėjo ir pretenziją ieškovui pareiškė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

20.       Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 5 dalimi, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šios nuostatos atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu kuriamą teisinį reglamentavimą, kad žalos atlyginimo prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė. Be to, į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį įtraukta sąlyga, kad už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytą teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino kaip reiškiantį, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma Vokietijos teisė.

21.       Byla pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui grąžinta tam, kad būtų nustatytas nagrinėjamam klausimui aktualios Vokietijos teisės turinys, kaip faktinis ieškovo reiškiamo regresinio reikalavimo pagrindas. Kitaip tariant, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad draudimo išmoką išmokėjęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, o vėliau ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją patenkinęs ieškovas, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, įgijo teisę visos išmokų sumos reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką tinkamai neįvykdžiusios apeliantės.

22.       Įvertinus kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d., 2018 m. vasario 22 d., nutartimis (t. 5, b. l. 4-5, 41-42) ieškovas įpareigotas pateikti teismui Vokietijos teisės nuostatas apie transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, kurie patvirtintų ieškovo teisę reikalauti viso žalos atlyginimo iš transporto priemonių junginio dalies (vilkiko) neapdraudusio transporto priemonės valdytojo. Priešingą išvadą patvirtinančius įrodymus pasiūlyta pateikti atsakovei.

23.       Ieškovas informavo teismą apie į bylą jau pateiktus Vokietijos garantinio fondo 2014 m. gegužės 15 d. raštą ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. raštą, taip pat teikė prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, dėl bylos sustabdymo, kol tokio paties pobūdžio informacija bus išreikalauta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-5675-994/2018 (atnaujintas bylos Nr. 2-117-854/2019). Apeliantė taip pat pateikė papildomus įrodymus – Vokietijos advokatų teisinį pareiškimą apie ginčo teisinius santykius (t. 5, b. l. 10-23). Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi (t. 5, b. l. 78-80) nutarė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus gauta informacija Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-162-945/2018 (kurioje sprendžiamas analogiškas ginčas) apie Vokietijoje taikytiną teisę ginčo santykiams. 

24.       Gavus duomenis apie Vokietijoje taikytiną teisę ginčo santykiams (t. 5,b. l. 95-103), 2018 m. gruodžio 18 d. civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas (t. 5, b. l. 104).

25.       Išanalizavusi į bylą surinktus duomenis apie ginčo santykiui taikytiną Vokietijos teisę (duomenis apie ginčui taikytinos Vokietijos teisės turinį, taip pat jos aiškinimą, teismui pateikė šalys; taip pat Vokietijos Federalinė teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerija, kuri 2018 m. gegužės 29 d. rašte (6 t., b. l. 4–6) nurodė, jog visi teisės aktai gali būti rasti oficialioje teisės aktų duomenų bazėje http://www.gesetze-im-internet.de), įvertinusi šalių pateiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi keletą bylai spręsti reikšmingų aplinkybių.

26.       Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalimi, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietą priekabą, šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos valdytojas. Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę. Kaip matyti iš į bylą pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (t. 1, b. l. 168-181) turinio, toks teisinis reglamentavimas aiškinamas kaip reiškiantis, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Kitaip tariant, kadangi vilkikas ir priekaba, vairuojami vieno asmens, vertinami kaip vientisas junginys, tiek vilkiko, tiek ir priekabos valdytojas atsako už visą žalą, kuri gali atsirasti eksploatuojant junginį ir privalo šią atsakomybę apdrausti. Valdytojams šią pareigą įvykdžius, atskirais vilkiko ir priekabos draudimais iš esmės yra du kartus visa apimtimi draudžiamas tas pats interesas. Tokia išvada atitinka Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte (t. 5, b. l. 31-33), Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte (t. 5, b. l. 97-98) bei apeliantės pateiktą Vokietijos advokatų teisiniame pareiškime (t. 5, b. l. 18-22) pateiktą teisinio reglamentavimo aiškinimą.

27.       Nurodytas teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo skundžiamu sprendimu taikytos TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Teismas pažymi, kad priekabos draudikas negali reikalauti riboti jo atsakomybę remdamasis TPVCAPDĮ nuostatomis tiek dėl sprendimo 20 punkte pateiktos išvados, jog atsakomybės ribos vertinamos taikant Vokietijos teisę, tiek dėl Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 4 straipsnio nuostatos, jog transporto priemonę eksploatuojant Vokietijoje draudimo sutarčiai turi būti taikomi Vokietijos teisės nustatyti reikalavimai, tiek ir dėl to, kad, kaip minėta sprendimo 20 punkte, į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį (t. 1, b. l. 133) yra įtraukta sąlyga, jog už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

28.       Be to, Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidari civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko. Dėl nurodytos priežasties trečiasis asmuo, kuriam eismo įvykiu padaroma žalos, viso žalos atlyginimo gali reikalauti tiek iš vilkiko draudiko, tiek ir iš priekabos draudiko, nepriklausomai nuo to, kuria konkrečiai junginio dalimi ir kokia apimtimi yra padaroma žala. Toks aptariamo teisinio reglamentavimo aiškinimas yra pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte, Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte bei apeliantės pateiktame Vokietijos advokatų teisiniame pareiškime.

29.       Kaip matyti iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašto, taip pat Vokietijos garantinio fondo 2014 m. gegužės 15 d. rašto turinio, aptariamos Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) ir Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG), Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) nuostatos yra skirtos draudimo teisiniams santykiams reglamentuoti ir apibrėžia draudikų prievolių apimtis bei situacijos, kai tas pats interesas apdraudžiamas kelis kartu, sprendimo būdus. Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų teisių gynimo ministerijos pateiktame paaiškinime nurodoma, kad vienai iš transporto priemonių junginio dalių esant neapdraustai, valdytojo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas taikant bendrąsias Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) normas, kaip taikyti atsakomybę turi spręsti ginčą nagrinėjantis teismas, Vokietijos teismų praktikos šiuo klausimu nėra.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę yra užtikrinama nukentėjusiojo teisių apsauga. Šios pareigos neįvykdęs transporto priemonės valdytojas, pats būdamas atsakingu už žalos atsiradimą, papildomai apsunkina nukentėjusiojo padėtį, kadangi šis netenka galimybės įgyvendinti Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 115 straipsnyje, Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę reikšti reikalavimą tiesiogiai transporto priemonės draudikui. Tokiu atveju vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu. Iš šio teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą. Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimą atsakingų asmenų atsakomybė. Kaip minėta nutarties 28 punkte, vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko.

31.       Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliantei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su „If P &C Insurance AS“ apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų apeliantė, kaip vilkiko valdytoja, reikalavimą grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikšti iš draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimą, kad žalą atlygintų priekabos draudikas. Kaip matyti iš surinktos medžiagos, Vokietijos įstatymuose nėra nuostatų, kurios paneigtų nukentėjusiųjų teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios apeliantės arba ją ribotų, įpareigodamos nukentėjusįjį savo teises ginti reikalavimą reiškiant kitą transporto priemonių junginio dalį apdraudusiam draudikui. Šią išvadą paneigiančių duomenų į bylą nepateikė ir apeliantė.

32.       Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai dėl dalinės atsakomybės taikymo. Apeliantė nurodo, kad, jai neįvykdžius pareigos apdrausti vilkiką, priekabos draudimas netapo negaliojančiu, todėl ieškovas, būdamas draudiku, sumokėjęs draudimo išmoką, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą turi padalinti atsakomybę tarp apeliantės, kaip neapdrausto vilkiko valdytojos, ir priekabos draudiko.

33.       Vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalimi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kurį sukėlė Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginys, kilo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pareiga administruoti žalą. Tuo atveju, jeigu žalą administruojantis eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras gauna patvirtinimą iš transporto priemonės registracijos vietos valstybės draudikų biuro, kad transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta ir yra tinkamai paskirtas patikėtinis žalai transporto priemonės registracijos vietos valstybėje administruoti, reikalavimas perduodamas tokiam patikėtiniui (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis). Priešingu atveju žalą administruoja eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras. Byloje nustatyta, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ėmėsi veiksmų atsakomybės subjektui identifikuoti ir, nustatęs, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas, priėmė sprendimą pats išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiesiems. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 5, 10 straipsniais, ieškovo pareiga atlyginti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išlaidas yra absoliuti, ji nepriklauso nuo to, ar transporto priemonė buvo apdrausta. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kad jis galėtų savo teises įgyvendinti patogiausiu, priimtiniausiu būdu. Nukentėjusieji galėjo pasirinkti, kam pareikšti reikalavimą – vilkiko valdytojai, priekabos draudikui ar Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Gavęs reikalavimą ir jį įvykdęs, Vokietijos draudikų biuras įgijo teisę reikalauti išlaidų atlyginimo iš ieškovo. Patenkinęs Vokietijos draudikų biuro reikalavimą ieškovas perėmė teisę reikalauti, kad išlaidas atlygintų už žalos atsiradimą atsakingi asmenys. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad išmokos buvo išmokėtos pagrįstai, laikantis Vokietijos teisės aktų, taip pat Vidaus nuostatų reikalavimų.

34.       Vertindama ieškovo teisę visos išmokos kompensavimo reikalauti iš apeliantės, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta nutarties 29 punkte, Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 78 straipsnio 1 dalies, Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies nuostatos yra skirtos už žalą atsakingų asmenų ir civilinės atsakomybės draudikų tarpusavio (vidaus) santykiams reglamentuoti. Kad žalos atlyginimas tarp bendraskolių paprastai skirstomas lygiomis dalimis, nurodoma ir Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 426 straipsnio 1 dalyje. Vertindamas vienos transporto priemonių junginio dalies draudiko pretenziją kitos junginio dalies draudikui, Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime nurodė, kad kiekvienos junginio dalies draudikas privalo atlyginti dalį žalos, todėl negali reikalauti atlyginti visas turėtas išlaidas. Tokia išvada yra pateikta ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte bei apeliantės pateiktame Vokietijos advokatų teisiniame pareiškime. 

35.       Tačiau nagrinėjamoje byloje kilo kitokio pobūdžio ginčas, t. y. ginčas ne tarp vilkiko valdytojo (apeliantės) ir priekabos draudiko. Ieškinį apeliantei, kaip neapdrausto vilkiko valdytojai, reiškia ne priekabos draudikas, bet nukentėjusiesiems žalą atlyginęs nacionalinis draudikų biuras. Nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai. Šią išvadą patvirtina Vidaus nuostatų 2 straipsnio 1–2 dalyse pateiktas „nacionalinio draudikų biuro“ ir „draudiko“ sąvokų išaiškinimas, taip pat Vidaus nuostatų 3, 4, 7, 10 straipsniuose apibrėžtos nacionalinių draudikų biurų funkcijos – patikėtinių paskyrimas, žalių kortų išdavimas bei pareiga spręsti su žalos administravimu susijusius klausimus. Kad nacionalinis draudikų biuras yra speciali administracinė institucija, bet ne civilinės atsakomybės draudikas, išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoja ir priekabos draudike, ir turi teisę reikalauti iš už žalos atsiradimą atsakingų asmenų visų turėtų išlaidų atlyginimo.

36.       Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad ieškovas turėtų padalinti atsakomybę vilkiko valdytojai ir priekabos draudikei, iš kiekvienos reikalaudamas po 50 proc. išmokos sumos. Pažymėtina, kad, kaip minėta nutarties 28, 30 punktuose, civilinės atsakomybės draudiko ir pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio valdytojo atsakomybė yra solidari, kiekvienam iš jų gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti visą žalą. Į bylą pateiktuose Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinto specialaus ribojimo, kad tarpusavio santykius tarp už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų reglamentuojančios teisės normos yra taikomos ir nacionaliniams draudikų biurams. Kitaip tariant, ieškovas įvykdė jam tekusią pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko, o apeliantė neįvykdė pareigos šią teisę nuginčyti, kadangi nepateikė duomenų apie įstatyminį šios teisės ribojimą.

37.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvuodamas savo išvadas ir be pagrindo konstatuodamas, jog priekabos draudikui negali būti taikoma pareiga atlyginti transporto priemonių junginiu padarytą žalą ar jos dalį, pripažindamas ieškovo teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš neapdrausto vilkiko valdytojo, ginčą išsprendė tinkamai, todėl sprendimas, aukščiau nurodytais motyvais, paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad ieškinio patenkinimas pats savaime negali būti vertinamas kaip užkertantis kelią apeliantei, taikant Vokietijos teisės normas, reglamentuojančias už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų tarpusavio santykius, reikšti trečiajam asmeniui „If P &C Insurance AS“ reikalavimą vykdyti draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės valstybei priteistinos 95,49 Eur (74,64 Eur kasacinės instancijos teisme ir 20,85 Eur apeliacinės instancijos teisme) išlaidos, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų po skundžiamo sprendimo priėmimo, atlyginimas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

      Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

      Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

      Priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 95,49 Eur (devyniasdešimt penkis eurus 49 ct) bylinėjimosi išlaidų.

      Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                  Evaldas Burzdikas 

          Virginija Lozoraitytė 

           Izolda Nėnienė