Civilinė byla Nr. e2A-275-464/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00098-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.5.1.1.; 2.4.2.3.; 2.5.9.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1393-436/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pamario namas“ ieškinį atsakovui R. P., tretiesiems asmenims A. P., Druskininkų miesto savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarei J. L. dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Pamario namas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu Druskininkų savivaldybės 2-ojo notaro biuro 2012-06-28 išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)dalį, kuria atsakovui R. P. buvo pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), panaikinant atsakovo R. P. vardu minėto turto registraciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ginčijamu sandoriu buvo nesąžiningai perleista nuosavybės teisė į ieškovės skolininkui A. P. priklausiusį didelės vertės turtą – namą su priklausiniais, todėl nebeliko objektyvios galimybės į jį nukreipti skolinių įsipareigojimų išieškojimo. Klaipėdos apygardos teismas 2011-02-21 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-565-123/2011 jau yra pripažinęs A. P. ir B. P. 2008-08-13 sudarytą pastatų dovanojimo sutartį, kuri patvirtinta Druskininkų savivaldybės 1-ojo notaro biuro notaro J. P., notarinio registro Nr. I-2960, negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikęs restituciją natūra – įpareigojęs atsakovę B. P. grąžinti atsakovui A. P. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Tačiau B. P. 2012-03-22 mirė taip ir neįvykdžiusi teismo įpareigojimo. Ginčo pastatus Druskininkų savivaldybės 2-ojo notaro biuro 2012-06-28 išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. D2-1898 pagrindu savo vardu įsiregistravo B. P. sūnus atsakovas R. P.. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismui 2011-02-21 priėmus sprendimą už akių, B. P. neteko nuosavybės teisės į ginčo pastatus, todėl atsakovas R. P. negalėjo paveldėti B. P. nebepriklausiusio turto, vadinasi, paveldėjimo teisės liudijimo dalis, kuria R. P. paveldėjo B. P. nepriklausantį turtą, yra neteisėta.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2016-09-13 sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia Druskininkų savivaldybės 2-ojo notaro biuro 2012-06-28 išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atsakovui R. P. buvo pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), panaikinant minėto turto registraciją atsakovo R. P. vardu; priteisė iš atsakovo R. P. 986,67 Eur teisinės pagalbos išlaidas ieškovei BUAB „Pamario namas“; priteisė iš atsakovo R. P. 1 465 Eur žyminio mokesčio ir 10,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; iki teismo sprendimo įvykdymo paliko galioti Kauno apygardos teismo 2016-01-26 nutartimi atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. 
4. Teismas pripažino, kad šioje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalies išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu pripažinus nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį negaliojančiu nuo sudarymio momento 2008-08-13, buvo nutraukti nuosavybės pobūdžio teisiniai santykiai, atsiradę po sandorio sudarymo, t. y. panaikinta B. P. nuosavybės teisė į ginčo pastatus ir atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis, grąžinant nuosavybę į ginčo turtą atsakovui A. P. (CK 1.138 str. 5 p.).
5. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad palikimo atsiradimo momentu ir ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu Nekilnojamojo turto registre ginčo pastatų savininkė tebebuvo nurodyta B. P., teisinės reikšmės neturi, nors nuginčyto sandorio šalys šio fakto ir nebuvo išviešinusios. Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas, o nuosavybės teisės atsiradimo ar apsibaigimo pagrindas yra atitinkamas sandoris, įvykis ar aktas, bet ne jo registracijos faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2016-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016).     
6. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, teismas sprendė, kad atsakovas R. P. negalėjo paveldėti B. P. nepriklausančio turto, taigi Druskininkų savivaldybės 2-ojo notarų biuro 2012-06-28 išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis į ginčo statinius išduota atsakovui nepagrįstai, todėl toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d., 5.1 str.).
7. Atsakovo argumentus dėl jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodęs, kad vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 str.) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal šias sąlygas, todėl CK 4.96 straipsnio nuostatos neturi būti taikomos ir jos nėra pažeistos.
8. Ieškovės prašymą dėl 986,67 Eur bylinėjimosi išlaidų teismas pripažino pagrįstu ir jį tenkino (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Kadangi ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio, teismas 1 465 Eur žyminį mokestį priteisė valstybei iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.). Teismas nesvarstė iš esmės atsakovo prašymo atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų dėl sunkios turtinės padėties nurodęs, kad toks prašymas nagrinėtinas CPK 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, o ne priimant teismo sprendimą.      

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-09-13 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) tuo atveju, jeigu bus atmesti atsakovo apeliacinio skundo motyvai dėl bylos esmės neatskleidimo ir dėl teismo sprendimo panaikinimo, atleisti atsakovą nuo 1 400 Eur žyminio mokesčio, priteisto pirmosios instancijos teismo sprendimu; 3) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Kauno apygardoje nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-13-327/2016; 4) prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes sprendė tik dėl paveldėjimo teisės liudijimo galiojimo nenustatęs, ar turtas iš tiesų priklausė palikėjai, ar ne, jeigu priklausė, tai kuri ginčo turto dalis priklausė palikėjai.
2. Iki dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančią atsakovo tėvai ginčo turtą pagal įstatymo prezumpciją valdė jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ši prezumpcija ieškovės nebuvo ginčyta ir nenuginčyta, o skundžiamą sprendimą priėmęs teismas visiškai nesigilino ir neanalizavo, kad Klaipėdos apygardos teismas, pripažindamas pastatų dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, grąžino A. P. ir B. P. į pradinę padėtį buvusią iki ginčo kilimo, t. y. ginčo šalys sugrįžo į tą padėtį, kai abu bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė ginčo pastatus, o tai reiškia, kad ginčo turtas priklausė abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis. Šioje byloje nebuvo analizuotos dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės ir joje esantys šalių patvirtinimai.
3. Teismas nurodė prieštaringus argumentus dėl aplinkybių, susijusių su turto teisine registracija. Atsakovas sutinka su teismo pozicija, kad pati registracija nuosavybės teisės nesukuria ir nepanaikina, taigi  reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas, byla turėjo būti šioje dalyje nutraukta CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nurodant ieškovei kreiptis  į viešojo registro tvarkytoją.     
4. Ieškovė praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti. Ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2012-08-08, todėl ieškovė apie paveldėjimo teisės liudijimą turėjo sužinoti nuo 2012-08-08, 1 metų senaties terminas paveldėjimo santykiams ginčyti suėjo 2013-08-08, o ieškovės ieškinys pareikštas 2016-01-26, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po įstatyme numatyto termino. Pažymi, kad ieškovė patvirtino žinojusi apie B. P. mirtį, pripažino po jos mirties negalėjusi įregistruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir išregistruoti B. P. nepriklausančio turto iš viešojo registro.
5. Ieškovė nepagrįstai nurodė, o teismas nepagrįstai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 str.), spręsdamas paveldėjimo teisės liudijimo galiojimo klausimą, nes paveldėjimo teisės liudijimas nėra sandoris CK prasme. Jis tik patvirtina praeityje egzistavusį vienašalį sandorį – palikimo priėmimo sandorį, kurio ieškovė neginčijo. Vienam sutuoktiniui mirus, notaras pagal Notariato įstatymo 52 straipsnį  kito sutuoktinio prašymu išduoda nuosavybės teisės liudijimą į pergyvenusio sutuoktinio turto dalį– tai ir būtų ta turto dalis, į kurią galėtų pretenduoti  ieškovė.
6. Tarp šios civilinės ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-13-327/2016 yra prejudicinis ryšys ir baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas turės įtakos šioje civilinėje byloje priimtam sprendimui: pripažinus BUAB „Pamario namas“ vadovą V. N. nuosprendžiu kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, ateityje taptų nepagrįstomis A. P. prievolės BUAB „Pamario namas“, todėl ieškovės BUAB „Pamario namas“ vykdomas bet koks išieškojimas iš A. P. turto taptų neteisėtas ir neįmanomas. Todėl mano, kad egzistuoja sąlygos privalomam šios bylos sustabdymui.
7. Teismas sprendimu nepagrįstai neatleido atsakovo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kurio atsakovas dėl savo turtinės padėties negali sumokėti. Atsakovas yra studentas, mokantis už studijas, tuo tikslu kreipęsis į Valstybinį studijų fondą paskolai gauti, o vienintelės jo pajamos yra 155,66 Eur našlaičio pensija. Jis buvo pateikęs teismui dalį įrodymų apie savo turtinę padėtį, tačiau teismas nurodė, kad toks prašymas spręstinas CPK 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, be ne priimant teismo sprendimą. Tačiau tokia teismo išvadas neatitinka operatyvumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo principų.  
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Pamario namas“ prašo Kauno apygardos teismo 2016-09-13 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, neprijungti atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų kaip šio ginčo atveju nereikšmingų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Atsakovas dėl ginčo pastatų priklausomybės klausimo pirmojoje instancijoje nekėlė, t. y. atsakovas byloje priešieškinio neteikė ir nereikalavo pripažinti ginčo pastatus bendrąja A. P. ir B. P. jungtine nuosavybe ir nustatyti jų turto dalis. Taigi teismas tokio klausimo, negalėdamas peržengti ieškinio ribų, ir nenagrinėjo.
2. Kita vertus, pergyvenęs sutuoktinis, trečiasis asmuo A. P., taip pat nesikreipė į notarą dėl liudijimo į jam tenkančią dalį bendrosios jungtinės nuosavybės išdavimo, nors dalyvavo mirusios sutuoktinės turto paveldėjimo procedūrose, leido šiuos pastatus paveldėti sūnui (atsakovui), notarei neatskleisdamas, kad pastatai priklauso jam nuosavybės teise. Visa tai patvirtina nesąžiningus atsakovo ir trečiojo asmens ketinimus  visomis priemonėmis išvengti priverstinio A. P. skolos išieškojimo iš ginčo turto.      
3. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino yra nepagrįsti. Ieškovė šioje byloje negali būti laikoma asmeniu, pretenduojančiu į B. P. palikimą. Ieškovė šiuo atveju nėra nei B. P. įpėdinis, nei jos kreditorius, todėl ieškovei turi būti taikomas ne CK 5.8 straipsnyje numatytas sutrumpintas, o bendrasis CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
4. Sutinka, kad įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Tačiau paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialus  palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas, kurį ieškiniu ginčydama ieškovė  kartu ginčijo ir vienašalį atsakovo sandorį – palikimo priėmimą. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad ieškovė negalėjo teisme prašyti įvertinti paveldėjimo teisės pagal testamentą dalies liudijimo galiojimo pagal sandorių pripažinimo negaliojančiomis normas, o teismas negalėjo tokio ieškovės prašymo patenkinti, yra klaidingi, nieko nepagrįsti ir prieštaraujantys Lietuvos teismų analogiškais klausimais formuojamai praktikai,
5. Teismų praktikoje buvo nagrinėjami ir asmenų reikalavimai dėl pastatų teisinės registracijos panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014), todėl su tokio reikalavimo negalimumu susiję skundo argumentai taip pat nėra pagrįsti Be tom šiuo konkrečiu atveju tokio reikalavimo poreikį ieškovei nulėmė ir ankstesnės bylos dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia  baigtis, kai B. P. vardu teisinė registracija nebuvo registre panaikinta, siekiant piktybiškai išvengti išieškojimo iš šio turto.
6. Baudžiamoji byla, dėl kurios prašoma sustabdyti šią bylą, su nagrinėjama byla nėra susijusi. Net jeigu trečiajam asmeniui baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-327/2016 ir būtų pripažinta kokia nors žala, ją turėtų atlyginti ne BUAB „Pamario namas“, pripažindamas 2008-05-03 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, o BUAB „Pamario namas“ direktorius V. N.. 
7. Pirmosios instancijos teismui nepriėmus sprendimo, atsakovas nei CPK 83 straipsnio 3 dalies, nei CPK 96 straipsnio 7 dalies pagrindu prašyti jį atleisti nuo žyminio mokesčio negalėjo. Po teismo sprendimo priėmimo atsakovas turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui atskirą prašymą dėl dalies atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, kartu pateikdamas tokio atleidimo būtinybę pagrindžiančius dokumentus.
11. Trečiasis asmuo Druskininkų savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016-09-13 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentu, kad teismui panaikinus pirminį nuosavybės įgijimo pagrindą, paskesni sandoriai gali būti pripažįstami kaip išvestiniai iš pirminio ir dėl to pripažįstami negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo

12. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, prašydamas juos priimti, t. y. apelianto asmens dokumento kopiją; paskolos gavėjo prašymo – anketos kopiją; pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą kopiją; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2016-10-03 pažymos apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PZ1-4920 kopiją; UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ 2016-10-03 pažymos apie priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei kitų išmokų kopiją; 2016-09-02 studijų sutarties su priedu kopiją; gyvenamojo namo techninio paso kopiją; namo, esančio Pavėsio g. 11, Druskininkuose 1988-10-18 pirkimo–pardavimo sutarties kopiją; Druskininkų miesto statybos ir architektūros skyriaus 1988-11-17 leidimo Nr. 92/88 kopiją; Druskininkų miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989-03-21 sprendimo Nr. 36 kopiją; Druskininkų miesto architektūros ir urbanistikos skyriaus 1989-05-22 leidimo Nr. 68/89 kopiją; 1992-05-22 Lietuvos Respublikos Druskininkų miesto potvarkio Nr. 176-V kopiją; santuokos liudijimo kopiją; 1993-07-03 santuokos akto įrašo kopiją Nr. 69; piliečio, įmonės, įstaigos ar organizacijos žemės sklypo registravimo valstybiniame žemės kadastro duomenų registre 1995-08-25 pažymėjimo kopiją; A. P. namų valdo žemės sklypo plano kopiją; Lietuvos Respublikos Druskininkų miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 107-V išrašo kopiją; Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos departamento prie vidaus reikalų ministerijos 1998-03-24 rašto Nr. 62 kopiją; 1995-08-28 paskolos su turto įkeitimu sutarties kopiją; 1995-07-25 paskolos sutarties kopiją; Alytaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus) 2008-08-05 pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį Nr. _(9.9)-ST6-50/08_ kopiją; 2008-08-13 pastatų dovanojimo sutarties kopiją; VĮ Registrų centro išrašo kopiją; Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų tvarkaraščio kopiją.
13. Šiais dokumentais siekiama pagrįsti apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apelianto turtinės padėties įvertinimu, apelianto teiginius apie ginčo turto priklausymą A. P. ir B. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir baudžiamosios bylos, dėl kurios prašoma sustabdyti nagrinėjamos  civilinės bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka, proceso eigą. 
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, taip yra skatinamas ir bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis taip pat turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.
16. Taigi proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Kaip nurodyta, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau.
17. Nagrinėjamu atveju visi tie duomenys, kuriuos prašoma prijungti prie bylos, galėjo ir turėjo būti teikiami būtent pirmosios instancijos teismui. Be to, sutiktina ir su ieškovės atsikirtimais į apeliacinį skundą, įskaitytinai ir dėl tokio apelianto prašymo, kad skundo argumentais bei naujais juos pagrindžiančiais įrodymais iš esmės nepagrįstai siekiama išplėsti šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir įrodinėti tokias aplinkybes, kurios apskritai nebuvo pirmosios instancijos teisme įrodinėjamos, o tokie ketinimai įstatymų leidėjo yra draudžiami, taip pat ir naujų įrodymų pateikimo ribojimu (CPK 306 str.  2 d., 312 str., 314 str.).    
18. Tokiu atveju teisėjų kolegija prašymo priimti į bylą įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir / ar kurie net nėra susiję su pirmosios instancijos teisme nurodytomis aplinkybėmis bei reikalavimais, netenkina ir jų nevertina. 

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

19. Apeliantas, susipažinęs su informacija apie Lietuvos apeliaciniame teisme rašytinio proceso tvarka 2017-05-02 paskirtą nagrinėti jo apeliacinį skundą, tą pačią dieną, t. y.  2017-05-02 pateikė prašymą jo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016-09-13 sprendimo teisėtumo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašyme nurodyta, kad apeliantas pageidautų savo poziciją dėl skundo argumentų išdėstyti pats ar per atstovę žodžiu, nes pirmosios instancijos teisme bylos esmės nebuvo atskleista, o žodinis nagrinėjimas apeliaciniame procese padėtų bylos esmę atskleisti. Tai pat prašyme teigia, kad ieškovė, savo atsiliepime ginčydama apeliacinio skundo argumentus, pateikia naujus savo argumentus, į kuriuos apeliantas neturi jokios procesinės galimybės atsikirsti, tą galima būtų padaryti tiktai žodinio proceso metu, nes papildomų argumentų, paaiškinimų, motyvų pateikimą riboja CPK 307 straipsnio, 314 straipsnio, 320 straipsnio, 323 straipsnio nuostatos.
20. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).
21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat yra pasisakoma, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Todėl byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
22. Tokio teisinio reglamentavimo bei kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija apelianto prašymo motyvų, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino daugelio bylai reikšmingų aplinkybių, kad apeliantas neturi galimybės atsikirsti į ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl CPK nustatytų ribojimų tai padaryti, nevertina kaip išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad apelianto išvardintos CPK nuostatos dėl ribojimų teikti papildomus (naujus) argumentus, paaiškinimus bei motyvus yra nustatytos ne tik procesinių dokumentų turiniui, šios taisyklės bei ribojimai galioja apeliaciniame procese nepriklausomai nuo teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme formos (rašytinis ar žodinis).     

Dėl civilinės bylos sustabdymo

23. Apeliaciniame skunde apeliantas pakartotinai (tokį prašymą buvo pareiškęs ir pirmosios instancijos teisme) prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Kauno apygardoje nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-10-327/2017 (buvęs baudžiamosios bylos Nr. 1-13-327/2016), tvirtindamas apie civilinės bylos ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamos baudžiamosios bylos prejudicinį ryšį ir baudžiamojoje byloje priimto procesinio sprendimo įtaką nagrinėjamoje byloje priimtam procesiniam sprendimui.
24. Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Teismų praktikoje aiškinama, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
25. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-327/2017 pareikšti kaltinimai V. Č., R. G., V. N. ir A. S. už UAB „Jonapolė“ buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, sukčiavimą (teismų informacines sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Tokia procesinė informacija apie baudžiamąją bylą neteikia pagrindo net teoriniam vertinimui, kad joje galėtų būti nustatytos faktinės aplinkybės, galinčios turėti kokią nors įtaką nagrinėjamoje byloje kilusio civilinio ginčo dėl paveldėjimo liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu išsprendimui. Tarp šių dviejų bylų nėra nei faktinio, nei teisinio ryšio, lemiančio apeliacinio proceso sustabdymo poreikį. 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo 

26. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimams atmesti, net neanalizuojant jų pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pirmiausiai aptaria apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino skaičiavimu.  
27. Apelianto teigimu, paveldėjimo teisės liudijimas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2012-08-08, todėl ieškovė apie jo išdavimą turėjo sužinoti nuo 2012-08-08, o ieškinį pateikusi tik 2016-01-26, praleido CK 5.8 straipsnyje nurodytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimo daliai ginčyti. Šie skundo argumentai nėra pagrįsti.
28. CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi šioje teisės normoje nustatytas ne tik terminas paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, bet nurodytas ir konkretus subjektas (kitas testamentinis ar įstatyminis įpėdinis, dar neįgyvendinęs paveldėjimo pagrindu atsiradusių teisių), kuriam šis terminas adresuotas, bei įvardintas konkretus tikslas (siekis paveldėti, pasidalinti palikimą) teisinių veiksmų per įstatyme nustatytą terminą atlikimui.
29. Tačiau šioje normoje įtvirtintas specialus įpėdinių teisių gynimo būdas savaime neriboja kitų asmenų, kurie patys nepretenduoja į palikimą, teisės ginčyti įpėdiniui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, esančio tik įpėdinio turimos teises įforminimo dokumentu, jeigu tų asmenų subjektinės teisės yra pažeidžiamos būtent paveldėjimo teisės liudijančio dokumento išdavimu. Tokiu atveju šis dokumentas gali būti teisme ginčijamas bendrais pagrindais, įrodinėjant to asmens (ne paveldėtojo) teisių bei interesų pažeidimą arba suvaržymą.
30. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, nurodė, kad ginčo objektas (pastatai) nuosavybės teise palikėjai B. P. nebepriklausė, nes Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-21 įsiteisėjusiu sprendimu šis turtas, panaikinant dovanojimo sandorį, per restitucijos institutą grąžintas iš B. P. nuosavybės jos sutuoktiniui A. P., kuris yra ieškovės skolininkas. Toks reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad ieškiniu yra ginčijamas būtent apelianto paveldėjimo teisės  į konkrečius daiktus turėjimas, kuri jam buvo pripažinta (patvirtinta) ginčijamu paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu. Ieškovės teigimu, pagal CK 4.47 straipsnio 2 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama paveldėjimu, tačiau apeliantas iš savo motinos paveldėti to, kas jai pačiai nepriklausė, negalėjo, taigi paveldėjimo teisės liudijimas šio konkretaus turto dalyje nenusako (nepatvirtina) įpėdinio (apelianto R. P.) teisės į šį turtą turėjimo ir todėl yra negaliojantis.
31. Taigi ieškiniu nepretenduojama į B. P. palikimą. Ieškovė, ginčydama apeliantui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį ir pasirinkusi CK 1.138 straipsnio 2 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą, gina kitą savo interesą. Ji siekia savo skolininko mokumo atkūrimo, kad iš jo turimo turto būtų galima išieškoti, įrodinėdama, kad ginčo objektu tapęs turtas iki palikimo atsiradimo nepriklausė išimtinai palikėjai, jo savininku pagal teismo sprendimą buvo ieškovės skolininkas trečiasis asmuo A. P..
32. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovės reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris paduodant ieškinį nebuvo pasibaigęs. Apie tokios trukmės ieškinio senaties termino taikymą, kuomet ginčas susijęs su paveldėjimo teisės liudijimu įforminto paveldėjimo tikruoju turto savininku, jau pasisakyta ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-337/2013).

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ir teisme pareikšto reikalavimo dėl teisinės registracijos panaikinimo

33. Teisėjų kolegija neturi teisinių prielaidų sutikti ir su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo teisėtumą, negalėjo taikyti CK 1.80 straipsnyje įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto.
34. CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisę gali perduoti / perleisti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Šis draudimas yra imperatyvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad imperatyvia įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).
35. Vadinasi, joks kitas asmuo, nebūdamas daikto savininku, dėl tiesiogiai įstatyme įtvirtinto draudimo negali atlikti disponavimo veiksmų su jam nepriklausančiu turtu, atitinkamai, šio imperatyvo nepaisymas negali sukurti ir tokių teisėtų padarinių ar lūkesčių, kaip nuosavybės teisės paveldėjimu įgijimas pagal CK 4.47 straipsnio 2 punktą.
36. Nagrinėjamu atveju ginčo turto, kurio paveldėjimas įformintas ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu, nuosavybės teisė pagal įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-21 sprendimą buvo  sugrąžinta A. P.. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad po šio teismo sprendimo priėmimo būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės dėl ginčo turto savininko ar savininkų, kad kuris nors iš suinteresuotų asmenų iniciavo tokius pakeitimus, pavyzdžiui, teisme siekė pasidalinti turtą, nustatyti neskolingo sutuoktinio turto dalį ir pan., byloje nėra. Todėl apelianto skundo teiginiai, kad B. P. testamentu visą jai priklausantį turtą po savo mirties paliko savo sūnui, apeliantui R. P., taigi apeliantas ir yra teisėtas įpėdinis, teisėtai paveldėjęs pagal testamentą tai, kas priklausė palikėjai, stokoja faktinio ir teisinio pagrįstumo.
37. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą gali būti nuginčyta ginčijant jos įgijimo pagrindą – palikimo priėmimą, o nuginčijus teisę, paneigiamas ir ją patvirtinusio dokumento (liudijimo) teisėtumas. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo aplinkybes, kad apeliantas negalėjo priimti palikimo dėl pačiai palikėjai nepriklausiusio turto, taigi kvestionavo jo teisę paveldėti ginčydama tokį faktą liudijantį juridinį dokumentą, kvalifikavusi šį ginčą kaip imperatyvaus įstatyminio reguliavimo pažeidimą (CK 1.80 str.). Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, paveldėjimo teisės liudijimas gali būti ginčijamas pagal sandorių negaliojimą lemiančias teisės normas. Akivaizdu, kad toks liudijimas, patvirtinantis nuosavybės teisių perėjimą palikimo priėmimu, kai turtas nebuvo valdomas pačios palikėjos nuosavybės teise, taigi ir negalėjo atitiekti kitam asmeniui kaip jos palikimas, neatitinka įstatymo imperatyvo.
38. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad diskrecija pasirinkti savo pažeistų interesų gynimo būdą priklauso asmeniui, inicijuojančiam teisminį procesą (CPK 5 str., 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., CK 1.137 str., 1.138 str.). Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti, nors šis ieškinio elementas ir nėra ieškovui privalomas. Teisinį santykį visada kvalifikuoja pats teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjamas byloje faktines aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju nėra priežasčių vertinimui, kad ieškovė yra pasirinkusi netinkamą ar pagal įstatymą negalimą savo interesų gynimo būdą, o teismas taikė įstatymą, kurio negalėjo taikyti.  
39. Nėra pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo apskritai negalėjo būti teisme priimtas ir nagrinėjamas, arba byla turėjo būti šioje ginčo dalyje nutraukta, atsižvelgiant į aplinkybę, jog teisinė registracija savaime nuosavybės teisės nesukuria ir nepanaikina. Tokio pobūdžio išvestiniai reikalavimai, priešingai nei tvirtina apeliantas, nepatenka į CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sritį ir yra teismuose nagrinėjami pagal akumuliavimo principą kartu su kitais reikalavimais (CPK 22 str., 24 str.), nes asmuo gali per teismą reikalauti panaikinti bet kokius jo teisių ar interesų suvaržymus. Tuo leidžia įsitikinti ir teismų praktika dėl tokių reikalavimų nagrinėjimo, kurios dalis pacituota ir ieškovės atsiliepime į skundą.

Dėl faktų, susijusių su A. P. ir B. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir dovanojimo sutarties sudarymu, neįvertinimo teismo sprendime

40. CPK galiojantys dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai (CPK 12 str., 13 str., 17 str.) lemia, kad teismas nagrinėja tik tuos reikalavimus, kurie jam yra pareikšti, vertina tik tas aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai. Vien šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai dėl neatkleistos bylos esmės, teismui padarytų sprendime savo išvadų nepagrindus įstatymo prezumpcijos dėl ginčo turto valdymo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ar dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių analize, atmestini kaip nepagrįsti.
41. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tokią aplinkybę, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, kuriam iš apelianto tėvų priklausė nuosavybės teisė į ginčo statinius paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu, yra prieštaringi ir net vienas kitą paneigiantys. Viena vertus, apeliantas akcentuoja, kad jis yra teisėtas įpėdinis, nes teisėtai paveldėjo pagal testamentą viską, kas priklausė jo motinai B. P. (t. y. visą ginčo objektu tapusį turtą), todėl paveldėjimo liudijimas jam išduotas taip pat teisėtai. Pažymėtina, kad tokias pačias aplinkybes jis įrodinėjo ir pirmosios instancijos teisme, atsiliepime į ieškinį tvirtindamas, kad visi statiniai, kuriuos jis pagal testamentą paveldėjo, priklausė būtent B. P. asmeninės nuosavybės teise pagal 2008-08-13 dovanojimo sutartį, o žemės sklypas, ant kurio yra šie statiniai, – pagal 2008-08-13 turto pasidalijimo tarp jo tėvų sutartį. Visi šie juridiniai faktai, kaip buvo teigiama, yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys yra teisingi ir nenuginčyti, taigi leidę jam paveldėti.
42. Kita vertus, apeliaciniame procese apeliantas jau įrodinėja ir visiškai priešingas aplinkybes, kad ginčo statiniai, kaip įgyti jo tėvų santuokos metu, priklauso jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir lygiomis dalimis, nors, pažymėtina, jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvimas reikštų, kad nuosavybės dalys nėra nustatytos. 
43. Tokių skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad apeliaciniame skunde, pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje ir  312 straipsnyje nustatytus ribojimus, teikiami iš esmės nauji atsikirtimo į ieškinį argumentai, t. y. kam ir kokiomis dalimis priklausė ginčo turto nuosavybės teisė šio turto paveldėjimo momentu, kai tokie klausimai nebuvo įrodinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, jie šio teismo neanalizuoti ir nevertinti.
44. CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme. Todėl skundo argumentai dėl teismo neįvertintų sutuoktiniams priklausančių turto dalių ar jų jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvimo šiuo konkrečiu atveju nėra teisiškai aktualūs ir neleidžia sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl neatskleistos bylos esmės, lemiančios proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimą.  
45. Be to, dėl tokių skundo argumentų būtina pažymėti, kad apeliantas net neturi subjektinės reikalavimo teisės iškelti turto sutuoktiniams priklausomybės ar jo dalių nustatymo klausimų, kai šių klausimų nekelia pats sutuoktinis, trečiasis asmuo A. P., kuris, kaip buvo minėta pirmiau, po Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-21 sprendimo priėmimo nei šioje byloje, nei atskiroje byloje reikalavimų, susijusių su kurios nors ginčo turto dalies jam priklausymu, nekėlė. Priešingai, Druskininkų miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-141-314/2012 pagal pareiškėjos B. P. skundą dėl antstolės veiksmų, kurioje priimta nutartis prijungta prie nagrinėjamos bylos medžiagos, teismas joje pacitavo trečiojo asmens A. P. teiginius kitoje pagal jo paties skundą inicijuotoje civilinėje byloje, kad antstolė neturėjo teisės atlikti nekilnojamojo turto vertinimo bei patvarkymu įvertinti ginčo turtą 137 279,89 Eur (474 000 Lt) suma, kadangi nekilnojamasis turtas priklauso jo sutuoktinei B. P. asmeninės nuosavybės teise. Tokiu atveju kliūtimi paveldėti po motinos mirties galimai atsiradusią turto dalį (nors tokia faktinė aplinkybė dėl kurios nors dalies jai priklausančio turto nenustatinėta) tampa būtent trečiojo asmens neveikimas, o ne kurie nors teismo šioje byloje neatlikti veiksmai.
46. Taip pat klaidingas yra ir apelianto įsitikinimas, kad teismas turėjo analizuoti bei savo sprendime aptarti ginčo turto 2008-08-13 dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos teismo kitoje civilinėje byloje. Tokiais skundo argumentais taip pat nepagrįstai siekiama išplėsti apeliacinio nagrinėjimo ribas, paneigiant įstatyminius teismo sprendimo privalomumo bei prejudicialumo principus.
47. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011-02-21 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-565-123/2011 pripažino negaliojančia 2008-08-13 atsakovų A. P. ir B. P. sudarytą pastatų dovanojimo sutartį, patvirtintą Druskininkų savivaldybės 1-ojo notaro biuro notaro J. P., notarinio registro Nr. I-2960, nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovę B. P. grąžinti atsakovui A. P. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovai pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydami 2011-02-21 sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Klaipėdos apygardos teismas 2011-09-29 nutartimi atsakovų pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-74/2012 Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-29 nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012 kasatoriaus A. P. kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-26 nutarties netenkino ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartį paliko nepakeistą (CPK 179 str. 3 d.).
48. CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas ir juose konstatuoti faktai yra visuotinai privalomi ir vykdytini visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimui įsiteisėjus, nei šalys, nei kiti dalyvavę byloje asmenys ar jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti tų pačių reikalavimų ar kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Civilinėje byloje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu jau yra nustatytas ir 2008-08-13 dovanojimo sutarties teisinis ydingumas, dėl ko ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, grąžinant šalis į padėtį, buvusią iki šio sandorio sudarymo, ir ieškovės teisė reikšti reikalavimą savo skolininkui A. P., ir šio asmens nesąžiningumas, perleidžiant savo sutuoktinei neatlygintinai jam priklausiusio turto dalį, dėl ko jam liko turto už 274 404,17 Lt ir sumažėjo galimybės atsiskaityti su kreditore.
49. Tokiu atveju apelianto skundo argumentai, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimą už akių, nenustatinėjo sutuoktinų turto dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pagrįsti vieninteliu  aspektu, kad šio teismo sprendimo turinys leidžia tuo įsitikinti. Kita vertus, šie argumentai neteikia pagrindo nagrinėjamoje byloje iš naujo atlikti įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręsto ginčo dėl dovanojimo sutarties negaliojimo vertinimą, nes toks sprendimas yra įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią.
50. Dar kartą pažymėtina, kad net ir priėmus Klaipėdos apygardos teismo sprendimą bei jam įsiteisėjus, CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatos iš esmės nekliudė suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymu saugomo intereso gynimo dėl tų ginčų, kurie šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo išnagrinėti ir išspręsti. Tačiau sutuoktiniai A. P. ir B. P. šia teise nesinaudojo, priešingai, iš teismo sprendimo jiems atsiradusių teisių bei pareigų neįgyvendino ir buvusios teisinės registracijos B. P. vardu nepakeitė, dėl ko vėliau atsirado prielaidos visą be išimties turtą neteisėtai paveldėti jų sūnui, apeliantui R. P., taip pat nesikreipė į teismą su reikalavimais dėl sutuoktinių turto dalių nustatymo, nors šie klausimai nepateko į Klaipėdos apygardos teisme nagrinėto ginčo apimtį, dėl labiau tikėtino jų siekio išvengti išieškojimo iš šio turto pagal A. P. prievoles ieškovei. Vadinasi, ir tokių teisinių padarinių, kaip paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimas, atsirado ne dėl netinkamo šio ginčo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, o dėl pačių turto esamų / buvusių savininkų nesuderinamo su teisingu, protingu ir sąžiningu  elgesiu veiksmų (neveikimo).
51. Todėl į deklaratyvius apeliacinio skundo argumentus apie teismo pareigos pažeidimą, iš naujo nevertinant dovanojimo sutarties, kuri teisiškai jau buvo įvertinta kitoje civilinėje byloje, ir neatsižvelgiant į jos sudarymo aplinkybes, neatsižvelgtina. Teisės taikymo ir aiškinimo, įrodinėjimo proceso ar įrodymų vertinimo klaidų, suponuojančių išvadą, kad ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl pirmosios instancijos teisme priteistų iš apelianto bylinėjimosi išlaidų 

52. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas neteisingai išspręsto apelianto prašymo, susijusio su atleidimu nuo žyminio mokesčio į valstybes pajamas, klausimas. Apelianto teigimu, jis šio mokesčio neišgali sumokėti, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, į tai neatsižvelgė.
53. CPK nuostatose, reglamentuojančiose žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei ir atleidimo nuo jo klausimus, įtvirtintas ginčų bei subjektų sąrašas, kuomet nuo šio mokesčio mokėjimo yra atleidžiama tiesiogiai pagal įstatymą ir nepareiškus tokio prašymo (CPK 83 str.1 d. ir 2 d.), o kitais atvejais pats teismas turi diskrecijos teisę įvertinti asmens, pateikusio prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, turtinę padėtį, lemiančią, ar jis gali būti atleistas nuo mokesčio sumokėjimo į valstybės pajamas ir nuo kokios dalies šio mokesčio (CPK  83 str. 3 d.). Toks procesinis klausimas gali būti sprendžiamas ir ieškinio pateikimo teismui stadijoje (CPK 135 str. 2 d.), ir galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo metu (CPK 96 str.). CPK 96 straipsnyje, reglamentuojančiame  bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei bei jų paskirstymą šalims  baigiamojo akto byloje priėmimo metu, jų paskirstymo šalims klausimas bei priteisimo iš konkrečios šalies galimybė yra siejama su abiejų šalių – tiek ieškovo, tiek atsakovo turtinės padėties įvertinimu. Šios teisės normos 3 ir 4 dalyse pasisakyta kaip yra sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą iš atsakovo, jeigu jis yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
54. Minėta, kad visiško atleidimo nuo tokio mokesčio sumokėjimo sąlygos yra nustatytos CPK 83 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, jeigu teismo sprendimo priėmimo metu galima taikyti bent vieną iš CPK 83 straipsnio 1 dalyje aptartų visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindų, arba jeigu atsakovo mokumo situacija tiek akivaizdi ir be papildomo duomenų apie ją įvertinimo, taip pat yra aišku, kad ji objektyviai negali pasikeisti (pavyzdžiui, atsakovas yra mažametis / nepilnametis, negaunantis ir negausiantis artimiausiu metu jokių pajamų ar turto, atsakovas yra neįgalus asmuo, gaunantis menkas pajamas, atsakovas dėl kitų priežasčių yra ir bus ilgą laiką nedarbingas bei panašūs atvejai), teismas šiais išimtinais atvejais gali apsvarstyti atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio klausimą ir priimti sprendimą atleisti atsakovą nuo pareigos kompensuoti dalį valstybės bylinėjimosi išlaidų.
55. Tuo atveju, kai atleidimo nuo žyminio mokesčio į valstybės pajamas pagrindas galutinio teismo sprendimo priėmimo metu nėra akivaizdus, t. y. jis nėra nustatytas CPK 83 straipsnyje ir nėra apspręstas individualios, išskirtinės asmens situacijos, abi šalys, taigi ir atsakovas, gali teikti atitinkamą prašymą teismui ir po bylos išnagrinėjimo.
56. Asmens teisės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų išieškojimo valstybei realizavimo pagrindai, tokio prašymo nagrinėjimo tvarka bei atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo sąlygos yra įtvirtinti CPK 96 straipsnio 7 dalyje. Šioje normoje yra nustatyta kelių vertinamųjų kriterijų sutaptis, sprendžiant dėl asmens tokio pobūdžio prašymo pagrįstumo. Kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Tačiau teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas. Be to, šioje teisės normoje įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog asmuo gali būti atleistas ne nuo visų priteistų bylinėjimosi išlaidų, o tik nuo jų dalies.
57. Vadinasi, tokiu teisiniu reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2011-10-01, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visuomenės solidarumo principą, išplėtė atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei instituto taikymo ribas. Pagal šį teisinį reglamentavimą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. Pastarąjį sudaro viso bylos nagrinėjimo (proceso) metu į valstybės biudžetą iš fizinio asmens – bylos šalies, priteistos bylinėjimosi išlaidos, kaip jos apibrėžtos CPK 79 straipsnio 1 dalyje. Tam, kad teismas galėtų taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lengvatą, numatytą CPK 96 straipsnio 7 dalyje, to prašantis fizinis asmuo turi pagrįsti vieną iš prieš tai minėtų alternatyvių aplinkybių: objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų arba / ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir esminio fizinio asmens ar jo šeimos turtinės padėties pablogėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-909-117/2015).
58. Tokiu atveju konstatuotina, kad šiuo aspektu apelianto teisės nėra suvaržytos, juolab kad prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies nebuvo atmestas, tik iš esmės neišspręstas, taigi ir galimybė kreiptis į pirmosios instancijos teismą CPK 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka jam neapribota. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad pats apeliantas pripažįsta pirmosios instancijos teisme pateikęs tik dalį jo turtinei padėčiai įvertinti reikalingų įrodymų, kitą dalį šių įrodymų jis siekė pateikti apeliacinės instancijos teismui, tačiau šie nauji įrodymai nebuvo priimti dėl CPK 314 straipsnyje nustatytų draudimų. Be to, apeliantui, jeigu jis kreipsis į pirmosios instancijos teismą dėl jo prievolės valstybei dydžio sumažinimo, išliks galimybė ir į šio procesinio klausimo peržiūrą instancine tvarka.    

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui 2016-11-21 pateikė prašymą priteisti jai iš apelianto 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas šios instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, t. y. PVM sąskaitą faktūrą ir ataskaitą apie šioje byloje suteiktas teisines paslaugas bei mokėjimo dokumentą. Prašoma priteisti suma sudaro tik pusę maksimalaus dydžio išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-20 redakcija), todėl jos ieškovei kompensuotinos pilnai (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų už advokato pagalbą bankrutavusiai akcinei bendrovei „Pamario namas“ (juridinio asmens kodas 142111556).

Teisėjos                                                                      Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virginija Čekanauskaitė

Dalia Kačinskienė