Administracinė byla Nr. A-3978-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03808-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.5; 2.3; 8.6.4; 55.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. (F.) N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas F. N. 2018 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-865 „Dėl draudimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui F. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Departamentas nepagrįstai pareiškėjo pateiktą Tarptautinės žmogaus teisių gynimo komisijos (toliau – Komisija) pasą vertino kaip netikrą. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis dokumentas būtų netikras, suklastotas ar padirbtas. Be to, už disponavimą netikru dokumentu yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl disponavimo netikru dokumentu. Darytina išvada, kad pareiškėjas nesinaudojo netikru kelionės dokumentu, o tiesiog neturėjo galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl ir buvo neįleistas į Lietuvą, o laisvai išvyko į Rusiją.
2.2. Komisija yra tarptautinė organizacija, todėl jos išduotas dokumentas nepagrįstai buvo vertinamas kaip pareiškėjo netikras kelionės dokumentas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 1 straipsnio 10 punkto prasme. Pareiškėjo pateiktas Komisijos išduotas pareiškėjui pasas pagal 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1105/2011/ES „Dėl kelionės dokumentų, kurių turėtojui suteikiama teisė kirsti išorės sienas ir į kuriuos gali būti klijuojama viza, sąrašo ir dėl šio sąrašo sudarymo mechanizmo sukūrimo“ yra fantazijos (angl. fantasy) pasas, į kurį neturi būti klijuojamos vizos ir kuris nesuteikia teisės kirsti išorės sienas. Fantazijos pasas nėra netikras (angl. falce) pasas Šengeno kodekso prasme. Netinkamai aiškindamas sąvoką „netikras kelionės dokumentas“, Departamentas nepagrįstai pareiškėjui pritaikė sankcijas, todėl ginčijamas Sprendimas turi būti panaikintas.
2.3. Pareiškėjas Lietuvoje investavo daugiau nei 350 000 Eur, turėdamas veikiantį verslą ir asmeninio nekilnojamojo turto, tikėjosi savo trumpalaikio atvykimo į Lietuvą metu taip pat sutvarkyti ir nacionalinės daugkartinės vizos gavimo klausimus. Pareiškėjas dar iki 2018 m. spalio 10 d. realiai turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą gauti nacionalinę daugkartinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėją suklaidino Komisijos atstovo statusas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Komisijos pasų nuostatų 4 punktu, kad oficialiame pase yra pateiktas specialus pranešimas keliomis kalbomis ir adresuotas užsienio šalių valdžios institucijų atstovams, kuris prašo, kad paso savininkui būtų leista laisvai keliauti, manė, kad galės skubiai ir teisėtai atvykti į Lietuvą, o jau būnant Lietuvoje pateikti prašymą gauti nacionalinę daugkartinę vizą.
2.4. Departamentas su pareiškėjo asmenybe susijusių faktinių aplinkybių (pareiškėjas turėjo leidimą laikinai (iki 2018 m. birželio 9 d.) gyventi Lietuvoje, pareiškėjas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, automobilį, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas, (duomenys neskelbtini) su UAB „Ginota“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau vėliau UAB „Ginota“ vienašališkai nutraukė sutartį ir pasisavino 82 000 Eur sumokėto avanso, todėl pareiškėjas buvo priverstas skubiai atvykti į Lietuvą) arba nevertino, arba vertino paviršutiniškai.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – Informacinė sistema). Pareiškėjas buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, nes pateikė tikrovės neatitinkantį (fantazijos) dokumentą, t. y. diplomatinį pasą, dėl ko kyla pareiškėjo nelegalios migracijos rizika. Pareiškėjas ketino atvykti į Lietuvą, neturėdamas nei galiojančios vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o sienos kirtimui, kaip teisėtą pagrindą, sąmoningai pateikė neaiškios kilmės diplomatinį pasą, siekdamas suklaidinti pareigūnus ir atvykti į Lietuvos Respubliką. Departamentas 2018 m. spalio 1 d. atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Šio sprendimo pareiškėjas teismui neskundė.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Vilniaus pasienio rinktinė 2018 m. spalio 10 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad pareiškėjas turi netikrą kelionės dokumentą ir neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad atvykdamas į Lietuvos Respubliką pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį (fantazijos) dokumentą, t. y. diplomatinį pasą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti vykti į Šengeno erdvę, priėmė Sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. spalio 19 d.
6. Teismas konstatavo, kad Departamentas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu buvo atsisakęs pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimas nebegaliojo nuo 2018 m. birželio 10 d.), todėl pareiškėjas, 2018 m. spalio 10 d. vykdamas į Lietuvos Respubliką, žinojo, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam atsisakyta pakeisti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, pateikdamas pasienio pareigūnams nebegaliojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir bei Komisijos pareiškėjui išduotą pasą, siekė juos suklaidinti, o tai patvirtina pareiškėjo nesąžiningą siekį patekti į Lietuvos Respubliką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui yra žinomi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, nes pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką. Teismas Departamento nustatytą 3 metų draudimo laikotarpį vertino kaip proporcingą. Teismas sprendė, kad Departamentas taip pat pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjo duomenis teikti Informacinei sistemai.
III.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui bei papildomai pažymi, kad:
9.1. Teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes yra be motyvų. Teismas į skundžiamą sprendimą perkėlė motyvus iš kitos administracinės bylos (Nr. eI-4346-473/2018). Tai rodo, kad teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos. Teismo sprendimo 1–3 puslapiai yra visiškai nukopijuotas pareiškėjo skundas, 3–5 puslapiai yra Departamento atsiliepimas, o teismo sprendimo 5–8 puslapiai yra identiški Departamento atsiliepimo 1–4 puslapiams. Teismo sprendimo motyvus (8 puslapis) sudaro dvi paskutinės pastraipos, kurios yra absoliučiai identiškos kitos bylos sprendimo motyvuojamajai daliai, net nepakeitus proceso šalių pavadinimų, bylos aplinkybių ir skundžiamo Departamento sprendimo pagrindo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4346-473/2018 9 puslapio paskutinės dvi pastraipos), kurie niekaip nesusiję su šio teismo sprendimo turiniu ir lieka nesuprantami. Teismas neįvykdė teismo sprendimo motyvavimo pareigos, neatsakė nei į vieną ginčo aspektą, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl į pareiškėjo skundo turinį apskritai nebuvo atsižvelgta ir visiškai nebuvo skirtas dėmesys pareiškėjo argumentams.
9.2. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nors pareiškėjas skunde tokio reikalavimo nereiškė ir prašė tik panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo buvo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
9.3. Departamento Sprendime nurodyta tik tai, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. atvykdamas į Lietuvos Respubliką, dokumentų patikrinimui pateikė tikrovės neatitinkantį (fantazijos) dokumentą, t. y. diplomatinį pasą, todėl kyla šio užsieniečio nelegalios migracijos rizika, t. y. Sprendime draudimas atvykti į Lietuvą nėra motyvuojamas Departamento 2018 m. spalio 1 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Atitinkamai, teismas negalėjo atsižvelgti į tokius Sprendimo priėmimo motyvus, kurie nebuvo įvardyti pačiame Sprendime.
10. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pastebėdamas, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar įvertintos aplinkybės dėl dokumento tikrumo, svarbu yra tai, kad pareiškėjas su Komisijos išduotu pasu ketino kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nors tokios teisės šis dokumentas nesuteikia. VSAT pareigūnai pagrįstai nustatė, kad minėtas dokumentas yra netikras (fantazijos), o Departamentas pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Nei Departamentas, nei teismas neturėjo vadovautis pareiškėjo nurodytomis baudžiamosios teisės nuostatomis, nes byloje nėra sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas. Sprendimas nėra grindžiamas atsisakymu pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis argumentas Departamento atsiliepime buvo nurodytas kaip Departamento gynybinė pozicija, pagrindžianti pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4563-189/2016 atmetė pareiškėjo skundą dėl draudimo vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta iki 2021 m. spalio 19 d. atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat buvo nuspręsta pareiškėjo duomenis įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir į Informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų skundžiamam Sprendimui panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismas neatskleidė bylos esmės, visiškai nevertino skundo argumentų, priėmė nemotyvuotą sprendimą, pažodžiui perrašydamas motyvus iš kitos administracinės bylos; 2) teismas sprendė dėl reikalavimo, kurio pareiškėjas skunde nereiškė; 3) teismas rėmėsi Departamento atsiliepimo argumentais, kuriais nebuvo grindžiamas pareiškėjo ginčijamas Sprendimas.
13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, t. y. tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1273-438/2017). Vienas tokių proceso teisės normų pažeidimų yra sprendimas be motyvų (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodė, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis (5–8 puslapiai) yra identiška Departamento atsiliepimui (1–4 puslapiams). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas visapusiškai neištyrė bylos medžiagos, neatskleidė bylos esmės, o pareiškėjo skundo argumentai nebuvo analizuojami. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą ginant pažeistas teises ir laisves įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir tarptautiniuose dokumentuose, kuriais užtikrinama žmogaus teisių apsauga ir kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Vienas svarbiausių tokių tarptautinių dokumentų yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje asmenims yra garantuojama teisė į teisingą teismą, o 13 straipsnis įpareigoja valstybes Konvencijos dalyves užtikrinti asmenims jų teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų atvejais veiksmingas teisinės gynybos priemones valstybės viduje.
15. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Todėl šiai administracinei bylai aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aiškinimą ir taikymą EŽTT praktikoje.
16. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įpareigoja teismus pakankamai motyvuoti savo sprendimus (EŽTT 1987 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje H. prieš Belgiją, 53 punktas). Nors nacionalinis teismas turi tam tikrą vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) parenkant argumentus ir pripažįstant faktus įrodytais, tačiau jis yra įpareigotas šiuos veiksmus pagrįsti, nurodant savo sprendimų motyvus (EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją, 36 punktas, 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Carmel Saliba prieš Maltą, 73 punktas). Teismo motyvai turi būti tokie, kad šalims būtų sudaryta galimybė veiksmingai pasinaudoti teise į apeliaciją (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, 30 punktas). Tais atvejais, kai šalies paaiškinimai yra reikšmingi proceso baigčiai, teismas privalo pateikti tikslų ir aiškų atsakymą (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, 30 punktas, 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, 28 punktas). Teismai privalo ištirti pareiškėjo pagrindinius argumentus (EŽTT 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Buzescu prieš Rumuniją, 67 punktas, 2006 m. kovo 7 d. sprendimas Donadze prieš Gruziją, 35 punktas).
17. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis prasideda bylos faktinėmis aplinkybėmis, kurios iš esmės pažodžiui yra perrašytos iš Departamento atsiliepimo (teismo sprendimo motyvuojamosios dalies antroji pastraipa ir Departamento atsiliepimo 3–4 pastraipos). Toliau teismas, kaip nurodyta Departamento atsiliepime (2 puslapio 2 pastraipa), aprašė, koks Departamento sprendimas byloje yra ginčijamas ir kokiais teisės aktais vadovaujantis jis buvo priimtas (teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trečioji ir ketvirtoji pastraipos). Teismas pacitavo UTPĮ 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalies nuostatas bei nurodė, ką nustato Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Vertinimo tvarka) (teismo sprendimo 6 puslapio 2–3 pastraipos). Teismo sprendimo 6 puslapio 4–5 pastraipose iš esmės pakartojamos faktinės aplinkybės, nurodytos šio sprendimo motyvuojamosios dalies 2 ir 3 pastraipose, o teismo sprendimo 6 puslapio 5 pastraipoje pacituojama Vertinimo tvarkos 16.1 punkto nuostata, kuri dar kartą teismo pacituojama jo sprendimo 7 puslapio 1 pastraipoje.
19. Teismo sprendimo 7 puslapio 2 pastraipoje teismas nurodė, ką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – Taisyklės), pacitavo Taisyklių 111 punkto nuostatą bei SIS II reglamento 24 straipsnio nuostatas. Teismas sprendime nenurodė, kokį reglamentą trumpina pavadinimu SIS II, tačiau iš Departamento atsiliepimo turinio matyti, kad taip Departamentas trumpino 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo. Teismas, kaip ir Departamentas atsiliepime, pacitavo minėto reglamento 24 straipsnio nuostatas (teismo sprendimo 7 puslapio 2 pastraipa ir Departamento atsiliepimo 2 puslapio 2 ir 4 pastraipos).
20. Departamentas atsiliepime pažymėjo, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Informacinę sistemą (atsiliepimo 3 puslapio 1 pastraipa). Šį Departamento atsiliepimo argumentą teismas perrašė į sprendimo motyvuojamąją dalį net 3 kartus (du kartus 7 puslapio 1 pastraipoje bei 8 puslapio 1 pastraipoje). Teismas, remdamasis šiuo motyvu ir faktine aplinkybe, kad pareiškėjas pateikė pareigūnams Komisijos pareiškėjui išduotą diplomatinį pasą, darė išvadą, analogišką Departamento atsiliepimo išvadai, kad Departamentas pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjo duomenis teikti Informacinei sistemai (teismo sprendimo 8 puslapio 1 pastraipa ir Departamento atsiliepimo 3 puslapio 1 pastraipa).
21. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė Departamento atsiliepimo argumentą, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, nes jam anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (teismo sprendimo 7 puslapio 1 pastraipa ir Departamento atsiliepimo 3 puslapio 4 pastraipa). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodė Departamento atsiliepimo argumentą, kad Departamento 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2018 m. birželio 9 d. (teismo sprendimo 7 puslapio 1 pastraipa ir Departamento atsiliepimo 3 puslapio 3 pastraipa). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje darė analogišką Departamento atsiliepime nurodytai išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai pateikė negaliojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Komisijos pareiškėjo vardu išduotą pasą, siekdamas suklaidinti pasienio pareigūnus, kas patvirtina jo nesąžiningumą siekiant pateikti į Lietuvos Respubliką (teismo sprendimo 7 puslapio 1 pastraipa bei 8 puslapio 1 pastraipa ir Departamento atsiliepimo 3 puslapio 4 pastraipa).
22. Teismo sprendimo 8 puslapio 2 pastraipa yra visiškai nesusijusi su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, o teismo sprendimo motyvuojamosios dalies paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, todėl neanalizuotini.
23. Iš šios nutarties 18–22 punktuose aprašytos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies analizės matyti, kad ši teismo sprendimo dalis nėra visiškai identiška Departamento atsiliepimui, kaip pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, tačiau šią teismo sprendimo dalį iš esmės galima laikyti Departamento atsiliepimo santrauka. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, sprendime neatsakė į pagrindinius pareiškėjo keliamus bylos faktinius ir teisinius aspektus, nenurodė savarankiškų motyvų, dėl kurių darė išvadą, kad pareiškėjo skundas atmetamas. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje neargumentavo, kodėl vienareikšmiškai pripažino Departamento išvadų pagrįstumą, nesiaiškindamas pareiškėjo nurodytų skundo argumentų pagrįstumo, t. y. netinkamai vadovavosi ir taikė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus sprendimo motyvuojamosios dalies turiniui.
24. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės remdamasis skundžiamame Departamento Sprendime nurodytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Pirmosios instancijos teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir savarankiškų teisinių išvadų byloje nepateikė.
25. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be Departamento nustatytų faktinių aplinkybių perrašymo ir teisės normų citavimo, iš esmės yra tęsiama sprendimo aprašomoji dalis (atsakovo teisiniai argumentai ir atsikirtimai). Būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010).
26. Pirmiau išvardyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina skundžiamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisako dėl esminių skundo argumentų, negali būti vertinamas, kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui. Šis sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo F. (F.) N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė