Civilinė byla Nr. 3K-3-502/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

33; 35.3.6; 35.5; 43.1; 62.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Airidvika“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Airidvika“ ieškinį atsakovei K. L. dėl skolos, palūkanų priteisimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja N. V., Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 8487,08 Lt skolos už suteiktas paslaugas, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 14 d. Pasvalio rajono policijos komisariato pareigūnas pagal transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktą Nr. 229 ieškovui perdavė automobilį ,,Audi 80“ (duomenys neskelbtini); kad akte nurodyta, jog automobilio savininkė yra atsakovė; kad ieškovas 2009 m. sausio 23 d. išsiuntė atsakovei pranešimą, kuriuo prašė per nustatytą terminą sumokėti 6761,58 Lt skolos, o atsakovė raštu atsisakė sumokėti už suteiktas paslaugas ir nurodė, jog  2008 m. balandžio 26 d. sutartimi automobilį pardavė N. V., pateikė VĮ ,,Regitra“ Šiaulių filialo pažymą apie transporto priemonės išregistravimą. Ieškovas teigė, kad, siekdamas išsiaiškinti transporto priemonės savininką, kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ Panevėžio filialo Pasvalio grupę, tačiau jokių duomenų negavo. 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą ir valstybei – 45,20 Lt bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar yra tinkamas atsakovas, t. y. ar atsakovei yra pareiga atlyginti už ieškovo suteiktas paslaugas, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta, kas valdė transporto priemonę įvykio, per kurį ši transporto priemonė buvo apgadinta ir palikta stovėti Joniškėlio autobusų stotyje, metu.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse iš viso neapibrėžta transporto priemonių savininko sąvoka, yra pateikta tik transporto priemonės valdytojo sąvoka. Teismas pabrėžė, kad įstatymuose, susijusiuose su transporto priemonės registracija, nenustatyta, kad nuosavybė į automobilį pereina nuo jo registravimo momento, be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisių, nes yra registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisės (2001 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2001); kad tai patvirtina Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravo taisyklėse nustatyta sąvoka ,,transporto priemonės valdytojas“, iš kurios turinio akivaizdu, jog registruojant savo vardu transporto priemonę reikšmę turi ne nuosavybės teisių turėjimas, bet valdymo teisėtas pagrindas.

Teismas konstatavo, kad, ieškovui neginčijant transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, nesant kitų įrodymų apie daikto (automobilio) pardavimą kitiems asmenims, laikytina, jog automobilio savininkas eismo įvykio padarymo metu buvo N. V.; kad laikant, jog nustatyta, kad automobilio savininkė ar valdytoja nebuvo atsakovė, vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi, ieškinys atmestinas.

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 8 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovei 1200 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir valstybei – 12 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė būtinas faktines aplinkybes, ištyrė visus įrodymus ir tinkamai išsprendė šalių ginčą.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netinkamai nustatė transporto priemonės savininką, teisinius santykius dėl nuosavybės teisės į daiktus, kai daiktui yra privaloma teisinė registracija; sandorį, kuriam privaloma teisinė registracija, panaudojo prieš trečiuosius asmenis, dėl to netinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, padarė netinkamas išvadas.

CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, o 2 dalyje – kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Vertinant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto, vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių nuostatas, akivaizdu, kad transporto priemonių teisinė registracija yra privaloma, o vienas iš teisinės registracijos sudėtinių elementų yra informacijos apie transporto priemonės valdytoją, savininką arba naudotoją pateikimas viešame registre.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra nevienoda, vertintina dviprasmiškai.   

Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2001, nors nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-145/2003, išaiškino, kad nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo išviešinta ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. 2004 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004, išaiškinta, kad, tvarkant transporto priemonių apskaitą, viešame registre nurodoma ne tik transporto priemonė, bet ir jos savininkas.

Apie trečiąjį asmenį N. V., kaip automobilio savininką, viešame registre visai nebuvo nurodyta, todėl sutarties šalys šios sutarties negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Byloje net nebuvo įrodinėta, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti apie šalių sudarytą sutartį ir jos turinį, bylą nagrinėję teismai turėjo ieškinį atmesti (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).

Reikšminga ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-226-278/2010, kurioje teismas priėmė visiškai skirtingą sprendimą nei nagrinėjamoje byloje, nors bylų faktinės aplinkybės buvo identiškos.

3. Skundžiama nutartis turi ir viešojo intereso pobūdį, nes, susiformavus skirtingai teismų praktikai, asmenys, kurių automobiliai buvo sulaikyti arba priverstinai nutempti, gali lengvai atbuline data sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir taip išvengti civilinės atsakomybės už padarytą žalą arba jų turtui suteiktas paslaugas. Skundžiama nutartimi teismas taip pat sudarė galimybę nesąžiningiems asmenims išvengti civilinės atsakomybės, turto deklaravimo, mokėtinų mokesčių.

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. CK 1.75 straipsniu reglamentuojama teisinė sandorių, o ne daiktų registracija. VĮ ,,Regitra“ registruoja ne sutartis, o transporto priemones ir jas valdančių asmenų duomenis. Atsakovė po ieškinio gavimo pabandė įregistruoti automobilio perleidimo sutartį. VĮ ,,Regitra“ Šiaulių filialas 2009 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (1.6)-24-450 informavo, kad transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių neregistruoja, taip pat nurodė, kad N. V., įsigijęs automobilį, prieš pradėdamas jį eksploatuoti, turėjo jį įregistruoti VĮ ,,Regitra“. Ši pareiga nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2, 3 dalyse. Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse nenustatyta galimybės be naujojo transporto priemonės savininko valios pardavėjui įregistruoti pirkėjo, kaip transporto priemonės valdytojo, duomenis Lietuvos Respublikos transporto priemonių registre.

2. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylų aplinkybės iš esmės skiriasi.

Apie automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir naująjį automobilio savininką ieškovas buvo informuotas atsakant į 2009 m. sausio 21 d. pretenziją.

Kasatoriaus nurodytoje Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-226-278/2010 atsakovais buvo patraukti buvęs ir esamas transporto priemonės savininkai, dėl kurių ieškinys buvo patenkintas. Nurodytoje nutartyje Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimui transporto priemonės aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, taikytina tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas, neperleisdamas nuosavybės teisės, perduoda transporto priemonę valdyti kitam asmeniui. Tokiu atveju, kai, pvz., dėl svetimos transporto priemonės valdytojo, kuris ja disponuoja panaudos ar nuomos pagrindu, veiksmų automobiliui suteikiamos Įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nurodytos paslaugos, solidariosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas, nes socialiai naudingi veiksmai atliekami siekiant užtikrinti eismo saugumą ir išsaugoti savininko turtą (automobilį). Solidarioji atsakomybė negali būti taikoma asmeniui, perleidusiam automobilį ir netekusiam savininko ir valdytojo statuso. Naujasis automobilio savininkas, net ir neįregistravęs transporto priemonės ir savo duomenų VĮ ,,Regitra“ tvarkomame registre, sandorio ir daikto perdavimo pagrindu įgyja transporto priemonės nuosavybės teisę ir teisiškai negali būti laikomas tik transporto priemonės valdytoju.   

3. Nagrinėjama byla ir Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-226-278/2010 parodė, kad VĮ ,,Regitra“ yra susiklosčiusi ydinga ar net neteisėta praktika, kai, asmenims siekiant įforminti transporto priemonės perleidimo faktą, darbuotojai užpildo pranešimo–deklaracijos formą, skirtą deklaruoti transporto priemonės nuosavybės teisės perdavimą užsienio subjektui. Jei VĮ ,,Regitra“, vykdydama Taisyklių reikalavimus išregistruojant transporto priemonę, pareikalautų pateikti valstybinio numerio ženklus, paaiškėtų, kad asmeniui, pateikusiam sutartį, kuria transporto priemonė perleista Lietuvos Respublikos subjektui, buvo duota užpildyti netinkama deklaracija.   

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

           

            Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo ir automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,Automera“ v. G. M., A. Š., bylos Nr. 3K-7-309/2010, išaiškino, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Šiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartyse taip pat konstatuota, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

Teisėjų kolegija plačiau dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatų sisteminio aiškinimo ir automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo teisinės reikšmės nepasisako, nes tai išdėstyta nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. Teisėjų kolegija taip pat plačiau nepasisako ir dėl teismų praktikos aiškinant privalomą sandorių registravimą, nes dėl to pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,Automera“ v. G. M., A. Š., bylos Nr. 3K-7-309/2010. Nagrinėjamai bylai svarbi šioje nutartyje teisėjų kolegijos suformuluota išvada, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Šis išaiškinimas taikytinas ir sprendžiant ginčą tuo atveju, kai yra pareikštas ieškinys dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimo, taigi, ir nagrinėjamoje byloje.

 

Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas

 

            Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalantys solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė buvo priverstinai nuvežto į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir čia saugoto automobilio savininkė ar valdytoja. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi priverstinai nuvežto ir saugoto automobilio savininko ar valdytojo nustatymas yra faktų nustatymo ir vertinimo klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė yra automobilio savininkė ar valdytoja, todėl jų priimti sprendimai paliktini galioti.

           

            Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

 

Atsakovė K. L. advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo 1500 Lt (2010 m. rugpjūčio 20 d. pinigų priėmimo kvitas). Nurodyta suma priteistina atsakovei iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismas turėjo 62,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. gruodžio 7 d. pažyma. Atmetus ieškovo kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus – UAB ,,Airidvika“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

   Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Airidvika“, į. k. 169302692, buveinės adresas: Ustikių k., Pasvalio r., 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atsakovei K. L., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini), išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Airidvika“, į. k. 169302692, buveinės adresas: Ustikių k., Pasvalio r., 62,90 Lt (šešiasdešimt du litus 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                    Egidijus Laužikas                                                                                           

                                               

                                                                                                Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                Pranas Žeimys