Administracinė byla Nr. A-524-556/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03574-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 33.2; 37.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Europos socialinio fondo agentūros skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra (toliau – ir pareiškėjas, ir VšĮ Europos socialinio fondo agentūra) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–11), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 1K-190 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1K-190).
Pareiškėjas paaiškino, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinės paramos panaudojimo prasme teisiškai reikšmingi tik tie pažeidimai, kurie atitinka 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą sąvoką, pagal kurią pažeidimas – Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų ES bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Taigi tam, kad veika atitiktų struktūrinės paramos pažeidimo turinį, ji turi turėti visus būtinus elementus: teisės akto pažeidimą, nepagrįstą išlaidų patyrimą bei žalą arba jos atsiradimo grėsmę biudžetui. Europos Komisijos parengtų Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairių (2007 m. lapkričio 29 d. galutinė redakcija, COCOF 07/0037/03-ES) (toliau – ir Gairės) 24 punkte „Lygiateisiškumo principo nesilaikymas“ yra apibūdinamas taip: pirkimo procedūra įvykdyta laikantis paskelbimo taisyklių, tačiau jos metu nesilaikyta vienodo elgesio su tiekėjais principų. Viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra (toliau – ir CPVA) 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje neteisėtais veiksmais laiko 2008 m. spalio 24 d. sudarytos ir vykdomos nuomos sutarties Nr. 200810N-1400/Nr. 2008/1024-22 (toliau – ir Sutartis) pakeitimus, atliktus 2009 m. birželio 1 d. Susitarimu Nr. 1 bei 2009 m. rugpjūčio 31 d. Susitarimu Nr. 2. CPVA teigimu, tariamas pažeidimas buvo padarytas 2009 metų birželio– rugpjūčio mėnesiais, t. y. praėjus 7–10 mėnesių po pirkimo procedūrų pasibaigimo. Tuo metu Gairių 24 punkte aprašytas pažeidimas gali būti padaromas tik pirkimo procedūros vykdymo metu ir tai aiškiai nurodyta pažeidimo aprašyme. Taigi Sutarties vykdymo metu pasirašant Susitarimus Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo įmanoma pažeisti pirkimo procedūros, kuri jau buvo pasibaigusi (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte aiškiai nurodyta, kad pirkimas pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis). Gairių 24 punkte lygiateisiškumo pažeidimas suprantamas kaip tam tikro nepagrįsto pranašumo suteikimas tiekėjui. Šiuo atveju tai, kad Sutarties vykdymo metu pareiškėjas atsisakė dviejų automobilių, negali būti vertinama kaip lengvatinių (palankesnių) sąlygų sudarymas nuomotojui. Atsakovas finansinę korekciją pareiškėjui taikė ne todėl, kad pareiškėjas patyrė nepagrįstas išlaidas, tačiau todėl, jog sutaupė valstybės biudžeto ir ES lėšas. Bet kokios interpretacijos, kad lėšų sutaupymas kažkokiu būdu gali būti prilyginamas nepagrįstų išlaidų patyrimui, prieštarautų pamatiniam protingumo principui. Neatlikus Sutarties keitimų, pareiškėjas būtų išleidęs papildomai 102 524,89 Lt, o, atlikęs Sutarties keitimus, šią sumą sutaupė. Kadangi pareiškėjo veiksmai taupant valstybės biudžeto ir ES lėšas niekaip nesusiję su finansiniais nuostoliais, akivaizdu, kad pareiškėjo veiksmuose nėra ir trečiojo būtinojo pažeidimo požymio – žalos biudžetui. CPVA 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje teiginį, kad dviejų automobilių nuomos paslaugų atsisakymas nebuvo pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, grindžia tik planuotų ir pasirašytų finansavimo ir administravimo sutarčių vertinimu, tačiau ši aplinkybė tariamo pareiškėjo padaryto pažeidimo kontekste nėra esminė. Pirma, pirkimai planuojami atsižvelgiant į buvusią panašių prekių/paslaugų naudojimo patirtį bei biudžeto formavimo ir pirkimo plano sudarymo metu turimus (spėjamus) duomenis. Antra, CPVA pareiškėjo veiksmus vertino beveik po šešerių metų ir visiškai neatsižvelgė į ekonominio pakilimo situaciją, buvusią 2008 metų viduryje. Pažymėtina, kad 2004–2006 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo laikotarpiu žmogiškųjų išteklių sričiai buvo skirta 565 617 000,00 Lt, o 2007–2013 m. buvo planuota skirti 3 569 588 917,00 Lt, t. y. daugiau nei 6 kartus didesnę sumą, kurią pareiškėjas ruošėsi administruoti vykdydamas projektų priežiūrą. Be to, iki 2008 metų pareiškėjo organizacijoje taip pat buvo nuomojami 5 automobiliai. Pareiškėjo organizacijoje 2008 metais faktiškai dirbo 183 darbuotojai (kiekvienais vėlesniais metais šis skaičius augo), kurių absoliučios daugumos funkcijos buvo susijusios su projektų įgyvendinamų visos Lietuvos teritorijoje priežiūra. Taip pat pareiškėjas atsižvelgė į tarpinių institucijų raštus dėl planuojamų skelbti kvietimų. Taigi objektyviai įvertinus 2008 metų kontekstą, akivaizdu, kad pirkimo planavimo metu pareiškėjas elgėsi rūpestingai, o 5 automobilių nuomos planas, atsižvelgiant į pareiškėjo funkcijų pobūdį ir daugiau nei 6 kartus didėjančią administruojamą paramos sumą, buvo pagrįstas. Be to, pirkimas buvo vykdomas 3 metus, todėl pareiškėjas visiškai pagrįstai pirkimo dokumentų rengimo metu turėjo planuoti ir numatyti su kiekvienais metais didėjančias pareiškėjo funkcijų apimtis. Sutarties pakeitimai buvo inicijuoti atsižvelgus į 2009 metų balandžio–gegužės mėnesiais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinė apsaugos ir darbo ministerija) vidaus audito tarnybos atlikto audito ataskaitą, pateiktą 2009 m. birželio 1 d. raštu Nr. (9.6-3)SD-4536. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos audito ataskaitoje buvo konstatuota, kad siekiant efektyviau valdyti valstybės biudžeto lėšas tikslinga atsisakyti dviejų transporto priemonių bei rekomenduota inicijuoti Sutarties pakeitimą. Pareiškėjui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. sausio 30 d. raštu Nr. (2.28)-07)-SD-1020 buvo pateiktas Ministro Pirmininko 2009 m. sausio 30 d. pavedimas, kurio lentelės dalyje „Siūlymai dėl materialinio aprūpinimo išlaidų mažinimo“, kaip viena išlaidų taupymo sritis, buvo nurodytas išlaidų mažinimas transportui. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių Krizės įveikimo plano įgyvendinimo priemonių lentelės 7 punkte nustatyta, kad rengiant Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, būtina sumažinti „asignavimus investicijoms ne mažiau kaip 10 proc., pirmiausia atsisakant investicijų automobiliams, baldams, buitinei technikai <...>“. CPVA 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas neįrodė, o CPVA neturi duomenų, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Audito tarnybos rekomendacijos yra privalomo pobūdžio, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos audito rekomendacija buvo pateikta tuomet, kai valstybei buvo iškilęs poreikis reikšmingai taupyti lėšas, be to, rekomendacijos įgyvendinimas buvo racionalus, naudingas ir niekaip nesusijęs su žalos padarymu valstybei. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsisakymas įgyvendinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Audito tarnybos rekomendaciją būtų neprotingas ir neracionalus veiksmas, prieštaraujantis gero viešojo administravimo principui. Be to, Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 10 straipsnio 11 punkte nurodyta, jog viešojo juridinio asmens vadovas užtikrina, kad priimtas sprendimas dėl vidaus audito ataskaitoje pateiktų rekomendacijų būtų įgyvendintas ne vėliau kaip per šiame sprendime nurodytus rekomendacijų įgyvendinimo terminus. Taip pat pareiškėjo dalininkų vidaus audito tarnybų rekomendacijų įgyvendinimo klausimas buvo ne kartą keltas VšĮ Europos socialinio fondo agentūros valdyboje. Taigi akivaizdu, kad, ekonominio sunkmečio laikotarpiu, reikalavimo taupyti lėšas nevykdymas būtų ne tik nesuderinamas su viešuoju interesu, bet ir sukeltų pareiškėjo vadovybei tiesiogines neigiamas teisines pasekmes. Dėl dviejų automobilių atsisakymo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė) pateikė ne sprendimą, o 2013 m. spalio 14 d. rekomendaciją Nr. S-(80-2741)-2335 CPVA registruoti įtariamą pažeidimą ir jam pasitvirtinus taikyti pareiškėjui Gairių 24 punkte nurodytą 10 proc. finansinę korekciją, o tai patvirtina, kad struktūrinių fondų audito institucija nelaikė įtarimo reikšmingu ir paliko situacijos vertinimą bei galutinio sprendimo priėmimą struktūrinę paramą administruojančioms institucijoms. CPVA, kaip techninės paramos įgyvendinančioji institucija, turėjo atlikti pažeidimo tyrimą, tačiau tai nereiškia, kad turėjo pareigą pakeisti savo poziciją dėl jau anksčiau įvertintų ir pripažintų tinkamomis išlaidomis pagrįstumo. CPVA, 2009–2010 metais nagrinėdama pareiškėjo su 2009 m. spalio 19 d. mokėjimo prašymu Nr. 3 pateiktą Sutartį, su 2010 m. vasario 25 d. mokėjimo prašymu Nr. 6 pateiktą Susitarimą Nr. 1 ir su 2010 m. balandžio 19 d. mokėjimo prašymu Nr. 7 pateiktą Susitarimą Nr. 2, jokių neatitikimų nenustatė, todėl nesuprantama, kodėl po daugiau nei 3 metų, audito institucijai pateikus tik rekomendaciją įvertinti įtarimo aplinkybes, ji pakeitė savo nuomonę. Akivaizdu, kad atsakovas ir CPVA pareiškėjo veiksmus vertindamos kaip pažeidimą (ir siekdamos tik formaliai įvykdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės rekomendaciją), pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, nustatantį, jog viešojo administravimo subjekto sprendimai ir veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 patvirtintų Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės Nr. 1225) 74.3 punkte įtvirtinta, kad įgyvendinančioji institucija ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo įtariamo pažeidimo užregistravimo ES struktūrinės paramos kompiuterinėje informacinėje valdymo ir priežiūros sistemoje (toliau – SFMIS) atlieka pažeidimo tyrimą. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės Nr. 1443) 198 punkte nurodyta, kad Finansų ministerija (toliau – ir Ministerija) gavusi įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos jį išnagrinėja ir priima galutinį sprendimą. CPVA 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pastebėjimas Nr. EX.65, kuriame buvo suformuluota rekomendacija registruoti įtariamą pažeidimą, CPVA buvo pateiktas 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. S-(80-2741)-2335. Taigi nepaisant norminiuose teisės aktuose įtvirtintų terminų, pažeidimo tyrimo atlikimas ir galutinio sprendimo priėmimas buvo vilkinamas daugiau nei pusmetį. Aplinkybė, kad pažeidimo tyrimo atlikimas ir sprendimas dėl jo buvo atidėliojimas, tik papildomai patvirtina, jog CPVA ir Ministerija neturėjo teisiškai pagrįstų argumentų taikyti pareiškėjui finansinę korekciją.
Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 44–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalį pažeidimas, tai Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų ES bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Pagal šį apibrėžimą, pažeidimo sudėtį sudaro Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu ir dėl nepagrįstų ES bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Ministerija, išnagrinėjusi viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros sprendime dėl nustatyto pažeidimo nurodytą informaciją, nustatė, kad pareiškėjas, pakeisdamas Sutartį, atsisakė reikšmingos pirkimo objekto dalies, t. y. nutraukė dviejų iš penkių nuomojamų automobilių nuomą, pakeisdamas esmines nuomos sutarties sąlygas, t. y. nuomos sutarties objektą. Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo dokumentų, kurie buvo pateikti konkurse dalyvavusiems tiekėjams, pagrindu, todėl Sutarties keitimas sumažinant Sutarties objektą sąlygojo skirtumą tarp pirkimo dokumentuose nurodyto ir nuo Sutartyje įtvirtinto pirkimo objekto. Sumažinus Sutarties objektą, Sutarties įgyvendinimo metu, buvo pažeistas VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas lygiateisiškumo principas, kadangi potencialiems paslaugų teikėjams, kurie negalėjo pareiškėjui pasiūlyti penkių automobilių nuomos, tačiau galėjo pasiūlyti trijų automobilių nuomą, buvo apribota galimybė dalyvauti konkurse ir pateikti pareiškėjo poreikį atitinkantį pasiūlymą. Pareiškėjas nei CPVA teiktuose paaiškinimuose, nei skunde teismui nepateikė duomenų apie tai, kad jis būtų svarstęs galimybę pasinaudoti Sutarties 13.5 papunktyje jam suteikta teise nutraukti nuomos sutartį ir iš naujo atlikti viešąjį pirkimą, naujuose pirkimo dokumentuose numatant tą automobilių kiekį, kuris atitiktų realų pareiškėjo poreikį. Taip pat nepateikė skaičiavimų, įrodančių, kad naujo viešojo pirkimo organizavimas ir naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymas nebūtų efektyvesnė priemonė viešojo pirkimo tikslo – įsigyti pareiškėjui būtinų paslaugų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas – pasiekimui. Ministerija, atsižvelgdama į tai, kad nebuvo duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas vertino galimybę pagal Sutarties 13.5 papunktį nutraukti Sutartį, prieš priimdamas sprendimą dėl grąžinimo, padarė išvadą, kad pareiškėjas, neatlikęs rinkos analizės, būtinų skaičiavimų, nepasinaudojęs Sutarties 13.5 papunktyje numatyta galimybe nutraukti Sutartį, nesiėmė visų galimų veiksmų pasiekti viešojo pirkimo tikslą, t. y. toliau įgyvendindamas pakeistą Sutartį bei neatlikdamas naujo viešojo pirkimo, atitinkančio pareiškėjo poreikius, nepagrįstai patyrė ES bendrojo biudžeto išlaidas, dėl kurių galėjo būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Pareiškėjas skunde neteisingai interpretuoja Gairių 24 punkte nurodyto pažeidimo sąvoką, nes Europos Komisijos pateiktame Gairių vertime į lietuvių kalbą nurodoma, kad vienodo požiūrio principo pažeidimas nustatomas tuomet, kai sutartys pasirašytos laikantis skelbime nurodytų taisyklių, bet sutarties sudarymo tvarka pažeidžia vienodo požiūrio į subjektus principą. Šiame punkte aiškiai nurodoma, jog pažeidimo esmė yra ta, kad sutarties sudarymo tvarka pažeidžia vienodo požiūrio į subjektus (lygiateisiškumo) principą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Sutarties pakeitimas nesuteikė jokio pranašumo nuomotojui ir faktiškai pablogino jo padėtį, tačiau nenutraukus Sutarties ir neatlikus naujo viešojo pirkimo, kuris atitiktų realius pareiškėjo poreikius, o pareiškėjui ir nuomotojui sutarus toliau įgyvendinti Sutartį mažesne apimtimi, nuomotojui buvo sudaryta išskirtinė galimybė teikti pirkimo dokumentų sąlygų neatitinkančias paslaugas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pažeidimo tyrimo atlikimas ir sprendimas dėl jo buvo atidėliojamas, nes CPVA ir Ministerija neturėjo teisiškai pagrįstų argumentų taikyti pareiškėjui finansinę korekciją. Taisyklėse Nr. 1225, Taisyklėse Nr. 1443 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintose Metodinėse pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijose (toliau – ir Metodinės rekomendacijos) nustatyti informacijos apie įtariamus pažeidimus registravimo, pažeidimų tyrimo ir nustatymo terminai yra instrukcinio pobūdžio ir nėra laikomi esminiais procedūriniais pažeidimais, kurie turėtų įtakos pažeidimo tyrimo ir nustatymo rezultatams. Pareiškėjas nurodo, kad CPVA, 2009–2010 m. vertindama Sutartį, Susitarimą Nr. 1 ir Susitarimą Nr. 2, juos pripažino teisėtais ir pagrįstais ir teigia, jog CPVA ir Ministerija tik formaliai vykdė Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės rekomendaciją. Tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pripažinimas tinkamomis finansuoti išlaidas nepaneigia už projektą atsakingų institucijų teisės atlikti patikrinimą vėliau, gavus informacijos apie galimą pažeidimą. Pareiškėjas tvirtina, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos audito rekomendacija yra privalomo pobūdžio ir ji neturėjo teisės jos neįgyvendinti. Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo (toliau – ir Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas) 10 straipsnio 10 punkte numatyta, jeigu audituojamų viešojo juridinio asmens padalinių ir pavaldžių arba jo valdymo sričiai priskirtų viešųjų juridinių asmenų vadovai nesutinka su vidaus audito ataskaitoje pateiktomis rekomendacijomis, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo ataskaitos gavimo dienos turi raštiškai paaiškinti viešojo juridinio asmens ir vidaus audito tarnybos vadovams nesutikimo motyvus, t. y. ši nuostata reiškia, kad vidaus audito ataskaitoje pateiktos rekomendacijos nėra savaime privalomojo pobūdžio, nes Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas numato galimybę nesutikti su šiomis rekomendacijomis ir pateikti nesutikimo motyvus. Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 įvadinės dalies 73 punktą, Europos Komisija, laikydamasi 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką, turi patvirtinti priemones, reikalingas šiam reglamentui įgyvendinti, siekdama užtikrinti skaidrumą ir paaiškinti nuostatas, taikytinas veiksmų programų valdymui, tarp jų – susijusias su valdymu ir kontrole. Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnio 1 dalies b punktą, valstybės narės yra atsakingos už veiksmų programų valdymą ir kontrolę, užkertant kelią pažeidimams, juos nustatant ir ištaisant bei susigrąžina neteisėtai sumokėtas sumas, tam tikrais atvejais su delspinigių palūkanomis. O pagal Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnio 3 dalį, Europos Komisija priima Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo taisykles, Reglamento Nr. 1083/2006 103 straipsnio dalyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė rekomendacijoje Nr. EX.65 nurodė registruoti įtariamą projekto finansavimo ir administravimo sutarties pažeidimą dėl finansavimo projektui Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001. Teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas pakeisdamas Sutartį ir atsisakydamas 2 automobilių iš 5 reikšmingai pažeidė Sutartį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo CPVA atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 30–37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nagrinėjamu atveju yra visiškai nereikšminga ir neturinti įtakos pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog CPVA, tikrindama automobilių nuomos išlaidas, pripažino jas tinkamomis finansuoti. Nors iš pradžių CPVA, nagrinėdama Sutarties, Susitarimo Nr. 1 ir Susitarimo Nr. 2 sudarymo pagrįstumą, jokių neatitikimų nenustatė ir pareiškėjo sumokėjimo prašymais deklaruotas automobilių nuomos išlaidas pripažino tinkamomis, tai dar nereiškia, kad toks pažeidimas negalėjo būti nustatytas vėliau. Taisyklių Nr. 1225 62 punkte nustatyta, kad pažeidimus įtarti gali kiekvienas institucijos, atsakingos už strategijos ir veiksmų programų įgyvendinimą, darbuotojas pagal savo kompetenciją. Taigi jei vienas darbuotojas pagal savo kompetenciją neįtarė pažeidimo (pvz., tikrindamas mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą), tai dar nereiškia, kad kitas darbuotojas pagal savo kompetenciją jo neįtars ir nebus pradėtas pažeidimo tyrimas. Pareiškėjas, vertindamas, ar nagrinėjamuoju atveju savo veiksmais pažeidė Bendrijos teisės aktus (šiuo atveju VPĮ), neteisingai ir klaidinančiai Sutarties sąlygų keitimo faktą nagrinėja tik formaliai vertindamas, ar veiksmai, padaryti pasirašant Susitarimą Nr. 1 ir Nr. 2, atitiko Gairių 24 punkte aprašytą situaciją, kuriai esant taikoma 10 proc. finansinė korekcija. CPVA, tirdama ir nustatydama pažeidimus ir nustatydama netinkamų finansuoti išlaidų dydį, vadovaujasi Gairių nuostatomis. Gairės yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas ir yra skirtos finansinės korekcijos, nustačius Bendrijos teisės aktų pažeidimą, parinkimui, o ne pačiam Bendrijos teisės akto pažeidimo kvalifikavimui. Atsižvelgiant į tai, tinkamo Gairių punkto parinkimas turi įtakos tik pačios finansinės korekcijos dydžiui, o ne pažeidimo faktui per se. Nustačius, kad išlaidos yra patirtos pažeidžiant reikalavimus, žala bendrajam biudžetui yra jau atsiradusi (tuo atveju, jei neteisingos sumos jau yra deklaruotos Europos Komisijai, t. y. jei valstybė narė jau yra gavusi pinigus iš ES biudžeto) arba gali atsirasti (tuo atveju, jei pažeidimas buvo nustatytas dar prieš išlaidų deklaravimą ir valstybė narė dar nėra gavusi pinigų, kurių neturėjo gauti). Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam finansinė korekcija buvo pritaikyta ne todėl, jog jis patyrė nepagrįstas išlaidas, o todėl, kad jis sutaupė valstybės biudžeto ir ES lėšas. Šiuo atveju neaišku, kaip faktas, kad pareiškėjas sumokėjo proporcingai mažiau pinigų už pirkimu įsigytas paslaugas, gali būti susijęs su tuo, kas yra nepagrįstos išlaidos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vertinant, ar galėjo atsirasti ar buvo atsiradusi žala biudžetui, būtina įvertinti įtaką galimiems finansiniams nuostoliams. Taip pat nurodo, kad, jo nuomone, veiksmai taupant valstybės biudžeto ir ES lėšas niekaip nesusiję su finansiniais nuostoliais, todėl pareiškėjo veiksmuose nėra žalos biudžetui, kaip būtinojo pažeidimo požymio. Toks pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas bei visiškai neaiškus, kadangi įrodžius, kad buvo patirtos nepagrįstos išlaidos, žala biudžetui jau yra arba dar gali būti (priklausomai nuo to, ar išlaidos jau deklaruotos ar dar ne). Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų buvusios nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktas, asmens pasiūlymą. Atsižvelgiant į tai, vertinama, kad pareiškėjas, pakeitęs vieną iš esminių Sutarties sąlygų – Sutarties objektą, Bendrijos viešųjų pirkimų nuostatų prasme sudarė naują sutartį dėl 3 automobilių nuomos, todėl darytina išvada, jog, sumažinus Sutarties objektą, buvo pažeistas VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas lygiateisiškumo principas. Pareiškėjas nurodo, kad dviejų automobilių nuomos paslaugų buvo atsisakyta atsižvelgus į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto audito rekomendacijas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos auditas atliktas vadovaujantis Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymu, kurio 10 straipsnio 11 punkte nustatyta viešojo juridinio asmens vadovo pareiga užtikrinti, jog priimtas sprendimas dėl vidaus audito ataskaitoje pateiktų rekomendacijų būtų įgyvendintas ne vėliau kaip per šiame sprendime nurodytus rekomendacijų įgyvendinimo terminus. Pareiškėjo teigimu, šis įstatymo straipsnis reiškia, pareiškėjo pareigą vadovautis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rekomendacijomis, tačiau, CPVA manymu, toks įstatymo straipsnio interpretavimas yra nepagrįstas, nes jame nenurodyta, kad audito įstaigos rekomendacijos yra privalomos. Kadangi CPVA pati atliko pažeidimo tyrimą, vertinama, kad klausimas dėl Valstybės kontrolės rekomendacijų patariamojo aspekto nėra reikšmingas bylai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nepaisant norminiuose teisės aktuose įtvirtintų terminų pažeidimo tyrimo atlikimas ir gautinio sprendimo priėmimas buvo vilkinamas daugiau nei pusmetį, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikia jokių vilkinimo įrodymų ar tariamo vilkinimo sukeltų neigiamų pasekmių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 38–41) paaiškino, kad šios ministerijos audito ataskaitoje pateiktos rekomendacijos neturi privalomojo pobūdžio. Pirma, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su audito ataskaitos ir joje suformuluotų rekomendacijų projektu bei nurodyti galimus audito ataskaitos projekto netikslumus ir paprašyti juos pašalinti. Antra, galėjo nesutikti su vidaus audito ataskaitoje pateiktomis rekomendacijomis ir per 10 kalendorinių dienų nuo vidaus audito ataskaitos gavimo dienos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovui ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vidaus audito skyriaus vadovui pateikti nesutikimo motyvus. Tokiu atveju privalomą sprendimą dėl vidaus audito ataskaitoje suformuluotų rekomendacijų įgyvendinimo būtų priėmęs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš pareiškėjo nėra gavusi nesutikimo dėl vidaus audito ataskaitoje suformuluotų rekomendacijų ir šio nesutikimo motyvų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija netikrina projekto išlaidų tinkamumo finansuoti, o vykdydama Ministerijos sprendimą ji atliktų tik techninę lėšų pervedimo funkciją. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nurodė, kad palaiko Ministerijos ir CPVA poziciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (III t., b. l. 14–29) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad VšĮ Europos socialinio fondo agentūra 2008 m. liepos 25 d. paskelbė supaprastintą atvirą konkursą, kurio sąlygose (toliau – ir Konkurso sąlygos), be kita ko, buvo nustatyta, jog: pirkimo objektas – 5 lengvųjų automobilių nuoma (9 punktas); pirkimo objektas į dalis neskaidomas, todėl pasiūlymai turi būti teikiami visam nurodytam kiekiui (12 punktas); sudarant pirkimo sutartį negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos (76 punktas); sutartis įsigalioja nuo 2008 m. gruodžio 15 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 15 d. (79 punktas); pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos (81 punktas). Tarp konkursą laimėjusios uždarosios akcinės bendrovės „Transporent“ (toliau – ir UAB „Transporent“) ir VšĮ Europos socialinio fondo agentūros 2008 m. spalio 24 d. buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo penkis automobilius – tris ,,Toyota Auris“ ir du ,,Toyota Avensis“. Sutartyje šalys, be kita ko, susitarė, kad: Konkurso sąlygos yra šios sutarties dalis (1 dalies 1 pastraipa); Sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos abiejų sutarties šalių pasirašytu susitarimu, kuris yra neatsiejama Sutarties dalis (17.1 punktas); Sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos (17.3 punktas). Iš Sutarties 13.5 punkto turinio matyti, kad nuomininkas (t. y. pareiškėjas) turėjo teisę nutraukti Sutartį kitais nei šios Sutarties 13.2.1–13.1.7 punktuose nustatyti pagrindais, tokiu atveju jis netektų teisės naudotis išsinuomotu turtu (13.5.1 punktas) ir jam nebūtų grąžinti Sutarties pagrindu sumokėti mokėjimai (13.5.2 punktas). Sutarties 13.5.3 punkte šalys susitarė, kad tuo atveju, jei sutartis būtų nutraukiama dėl nuomininko kaltės, jam reiktų sumokėti sutarties nutraukimo baudą, kurios dydis nustatytas Sutarties 13.5.3.1–13.5.3.4 punktuose. Pareiškėjas (kaip projekto vykdytojas), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (kaip asignavimų valdytoja) ir CPVA (kaip įgyvendinančioji institucija) 2009 m. kovo 24 d. pasirašė „Projekto „Europos socialinio fondo agentūrai pavestų funkcijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir žmoniškųjų išteklių plėtros veiksmų programą, vykdymas“ projekto kodas Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001 (toliau – ir Projektas) finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001 (toliau – ir Finansavimo ir administravimo sutartis), kurios 1 priedo 4 punkte nurodyta, kad Projekto lėšomis numatoma finansuoti pareiškėjui priskirtų funkcijų vykdymo išlaidas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vidaus audito skyrius atlikęs VšĮ Europos socialinio fondo agentūros veiklos ir finansinį auditą už 2008 metus 2009 m. gegužės 25 d. ataskaitos Nr. A7-11 3.6 punkte „Veiklos ir ūkinės sutartys“ nurodė, kad siekiant efektyviau valdyti valstybės biudžeto lėšas tikslinga atsisakyti dalies transporto priemonių. Ataskaitoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vidaus audito skyrius rekomendavo pareiškėjui vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.223 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į faktinį transporto priemonių poreikį inicijuoti Sutarties pakeitimus. Pareiškėjas ir UAB „Transporent“ 2009 m. birželio 1 d. pasirašė Susitarimą Nr. 1, kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad šalys iš dalies keisdamos Sutartį susitaria, jog pareiškėjas laikinai, t. y. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., grąžins UAB „Transporent“ du automobilius, kurie remiantis šiuo susitarimu ir buvo grąžinti. Vėliau pareiškėjas ir UAB „Transporent“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė Susitarimą Nr. 2, kuriuo, iš dalies keisdamos Sutartį, nutraukė dviejų automobilių nuomos sutartis, grąžino nuomotojui du automobilius ir sumokėjo 11 194,05 Lt automobilių grąžinimo anksčiau numatyto termino mokestį pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą. Pareiškėjas 2009 m. spalio 19 d. CPVA pateikė šiuos prašymus pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidas ir šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus: mokėjimo prašymą Nr. 3 pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidas patirtas už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. vasario 25 d. mokėjimo prašymą Nr. 6 pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidas už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. sausio 31 d., 2010 m. balandžio 19 d. mokėjimo prašymą Nr. 7 pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidas už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Valstybės kontrolė 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. S(80-2741)-2335 „Dėl preliminarių pastebėjimų ir rekomendacijų (1 mokėjimo prašymo detalusis testavimas ir 1 viešojo pirkimo vertinimas)“ VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai pateikė Preliminarius 2012 m. valstybinio finansinio (teisėtumo) audito pastebėjimus ir rekomendacijas, kurių 2 punkte rekomendavo įregistruoti įtariamą pažeidimą Projektui, kadangi Projekto vykdytojas atlikęs Sutarties keitimus pažeidė VPĮ reikalavimus. CPVA 2014 m. balandžio 14 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001/IT02, kurioje, inter alia, nustatė, kad laikotarpiu 2008 m. spalio 24 d.–2009 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) pareiškėjas, nesant objektyvių aplinkybių ir (arba) privalomų vykdyti nurodymų Sutarties vykdymo metu, Susitarimo Nr. 2 pagrindu atsisakęs dviejų automobilių nuomos paslaugų nepagrįstai pakeitė Sutarties sąlygas ir padarė teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, nuostatų (t. y. pirkimo metu galiojusio VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto) pažeidimą. Todėl CPVA tinkamomis finansuoti išlaidomis nepripažino 10 proc. nuo pareiškėjo Europos Komisijai deklaruotos Sutarties vertės, t. y. 18 700,50 Lt. CPVA direktorius 2014 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2014/8-1-8 „Dėl pažeidimo projekte „Europos socialinio fondo agentūrai pavestų funkcijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir žmoniškųjų išteklių plėtros veiksmų programą, vykdymas“ projekto Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2014/8-1-8) patvirtino pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001/IT02 18 700,50 Lt netinkamų finansuoti išlaidų sumą pagal Sutartį ir pasiūlė Ministerijai susigrąžinti pareiškėjui išmokėtus 18 700,50 Lt. LR finansų ministras 2014 m. birželio 18 d. priėmė ginčijamą įsakymą Nr. 1K-190, kuriame nurodė pareiškėjui ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti 18 700,50 Lt į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sąskaitą.
Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Įsakymo Nr. 1K-190 teisėtumo ir pagrįstumo. Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjas, Sutarties vykdymo metu Susitarimo Nr. 2 pagrindu atsisakęs dviejų automobilių nuomos paslaugų ir pakeitęs Sutarties sąlygas, padarė ginčo laikotarpiu galiojusio VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto pažeidimą. Taip pat tai, ar tokio pažeidimo tyrimas buvo atliktas nepažeidžiant tokiems tyrimams nustatytų procedūrų ir, ar už tokio pobūdžio pažeidimą (jei jis buvo padarytas) pareiškėjui skirta sankcija 10 proc. nuo pareiškėjo Europos Komisijai deklaruotos Sutarties vertės, t. y. 18 700,50 Lt, yra proporcinga. Bendrosios taisyklės, reglamentuojančios Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) (toliau – ir struktūriniai fondai) ir Sanglaudos fondo veiklą, nustatytos Reglamente Nr. 1083/2006, kuriuo apibrėžiamos sanglaudos politikos taikymo sąlygos, įskaitant Bendrijos strateginių gairių dėl sanglaudos nustatymo metodą, nacionalinę bendrąją strategiją ir nagrinėjimo Bendrijos lygiu procesą (1 straipsnis).
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktu, Gairių 24 punktu, VPĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 6 dalies 11 punktu (įstatymo Nr. X-471 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d., kai įsigaliojo įstatymas Nr. 81-3179), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2013 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013 dėl VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo, LAT 2009 m. liepos 29 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. A-3 (Teismų praktika. 2009, 31) dėl lygiateisiškumo principo taikymo sudarant ir vykdant viešojo pirkimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 17, 18, 19, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 31, 33, 38, 39, 41, 51, 57, 58, 70, 72, 75, 79, 81, 93, 95, 98, 100 straipsnių, IV skyriaus, 1 ir 2 priedėlių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymu (Nr. 81-3179), įsigaliojusiu 2008 m. rugsėjo 15 d., VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punktas (įstatymo Nr. X-471 redakcija) neteko galios, tačiau VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje (įstatymo Nr. 81-3179 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.
Teismas šioje byloje nustatė, kad 2008 m. spalio 24 d. sudarytoje Sutartyje buvo įtvirtinti vienas kitam prieštaraujantys punktai, t. y. 17.1 punktas, pagal kurį Sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos abiejų sutarties šalių pasirašytu susitarimu, kuris yra neatsiejama Sutarties dalis, ir 17.3 punktas, pagal kurį Sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos; pagal Sutarties 13.5.1 punktą pareiškėjas turėjo teisę nutraukti Sutartį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Transporent“ 2009 m. birželio 1 d. pasirašė Susitarimą Nr. 1, kurio 1 punkte buvo nustatyta, jog šalys iš dalies keisdamos Sutartį susitaria, kad pareiškėjas laikinai, t. y. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., grąžins UAB „Transporent“ du automobilius, kurie remiantis šiuo susitarimu ir buvo grąžinti, vėliau pareiškėjas ir UAB „Transporent“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė Susitarimą Nr. 2, kuriuo, iš dalies keisdamos Sutartį, nutraukė dviejų automobilių nuomos sutartis, grąžino nuomotojui du automobilius ir sumokėjo 11 194,05 Lt automobilių grąžinimo anksčiau numatyto termino mokestį pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl galimybės pakeisti Sutartį būtų kreipęsis į Viešųjų pirkimų tarnybą. Teismui nekilo abejonių dėl visuotinai žinomo fakto, jog dėl ekonomikos krizės 2008 metų antroje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai expressis verbis konstatuota Penkioliktosios Vyriausybės programoje, tai ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, taip pat dėl to, kad tokia situacija valstybėje nulėmė ir sumažėjusį pareiškėjo darbuotojų skaičių ir ženkliai mažesnes sumas, nei tos, kurias pareiškėjas ruošėsi administruoti iki ekonominės krizės. Teismas, nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs nurodyto teisinio reguliavimo, aktualios teismų praktikos kontekste, priėjo išvadą, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 31 d. Susitarimu Nr. 2 be išankstinio Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo pakeitė esminę Sutarties sąlygą (t. y. nutraukdamas net dviejų iš penkių automobilių nuomos sutartis iš esmės pakeitė Sutarties dalyką), nepasinaudojo CK 6.204 straipsnyje, Sutarties 3.5 punkte įtvirtinta teise atsižvelgiant į ekonomikos krizės 2008 metų antroje pusėje Lietuvoje susiklosčiusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį nutraukti Sutartį ir skelbti naują konkursą trijų automobilių nuomos paslaugoms pirkti. Taip pareiškėjas pademonstravo palankumą UAB „Transporent“, kuri buvo laimėjusi konkursą ir su kuria jau buvo sudaryta Sutartis, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą ir sudarė prielaidas žalai bendrajam biudžetui atsirasti, todėl jo veika atitinka Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pažeidimo sudėtį ir yra vertintina kaip Gairių 24 punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principo pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad toks pažeidimas yra susijęs su struktūrinių fondų lėšų panaudojimo teisėtumu, todėl jis negali būti pateisinamas siekiu sutaupyti nacionalinio biudžeto lėšas. Pareiškėjo deklaruojamas siekis sutaupyti vertintinas neatsiejamai nuo šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad, pareiškėjui ir UAB „Transporent“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. pasirašius Susitarimą Nr. 2, pareiškėjas ne tik nutraukė dviejų automobilių nuomos sutartis, grąžino nuomotojui du automobilius, bet ir sumokėjo 11 194,05 Lt automobilių grąžinimo anksčiau numatyto termino mokestį pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą. Teismo nuomone, ši faktinė aplinkybė, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti CK 6.204 straipsnyje, Sutarties 3.5 punkte įtvirtinta teise nutraukti Sutartį ir skelbti naują konkursą trijų automobilių nuomos paslaugoms pirkti, patvirtina tai, jog pareiškėjas pasirinkdamas tokį nacionalinio biudžeto lėšų taupymo būdą ne tik padarė Gairių 24 punkte įtvirtintą vienodo požiūrio principo pažeidimą, bet ir veikė neefektyviai, neracionaliai. Pareiškėjo argumentai, jog tokiais pareiškėjo veiksmais ir neveikimu nebuvo padaryta žala, taip pat, kad Sutarties vykdymo metu pasirašant Susitarimus Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo įmanoma pažeisti pirkimo procedūros, kuri jau buvo pasibaigusi, vertintini kritiškai. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste kaip teisiškai nereikšmingi vertintini ir pareiškėjo teiginiai, kad dėl dviejų automobilių atsisakymo Valstybės kontrolė pateikė ne sprendimą, o 2013 m. spalio 14 d. rekomendaciją Nr. S-(80-2741)-2335 CPVA registruoti įtariamą pažeidimą ir jam pasitvirtinus taikyti pareiškėjui Gairių 24 punkte nurodytą 10 proc. finansinę korekciją ir, kad tai patvirtina, jog struktūrinių fondų audito institucija nelaikė įtarimo reikšmingu ir paliko situacijos vertinimą bei galutinio sprendimo priėmimą struktūrinę paramą administruojančioms institucijoms. Šioje byloje nenustatyta, kad CPVA pareiškėjo veiksmus vertindama kaip pažeidimą siekė tik formaliai įvykdyti Valstybės kontrolės rekomendaciją, ar kad jis pažeidė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog pagal Gairių 24 punkte pateiktą pažeidimo aprašymą toks pažeidimas gali būti padaromas tik pirkimo procedūros vykdymo metu. Pareiškėjas nurodo, kad laikosi pozicijos, jog atsisakymas įgyvendinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Audito tarnybos rekomendaciją būtų neprotingas ir neracionalus veiksmas, prieštaraujantis gero viešojo administravimo principui, kad pareiškėjo dalininkų vidaus audito tarnybų rekomendacijų įgyvendinimo klausimas buvo ne kartą keltas VšĮ Europos socialinio fondo agentūros valdyboje, o ekonominio sunkmečio laikotarpiu, reikalavimo taupyti lėšas nevykdymas būtų ne tik nesuderinamas su viešuoju interesu, bet ir sukeltų pareiškėjo vadovybei tiesiogines neigiamas teisines pasekmes. Įvertinęs šiuos pareiškėjos teiginius, teismas pažymėjo, kad jie niekaip nepateisina pareiškėjo veikos, kuri, kaip šiame sprendime konstatavo teismas, pagrįstai pripažinta Gairių 24 punkte įtvirtinto vienodo požiūrio principo pažeidimu.
Teismas, pasisakydamas dėl pažeidimo tyrimo procedūrų, nurodė, kad pareiškėja teigia, jog CPVA pažeidė Taisyklių Nr. 1225 74.3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį įgyvendinančioji institucija ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo įtariamo pažeidimo užregistravimo SFMIS atlieka pažeidimo tyrimą, o Ministerija pažeidė Taisyklių Nr. 1443 198 punkto nuostatą, pagal kurią Ministerija gavusi įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos jį išnagrinėja ir priima galutinį sprendimą. Pareiškėjo nuomone, tai, kad nepaisant norminiuose teisės aktuose įtvirtintų terminų, pažeidimo tyrimo atlikimas ir galutinio sprendimo priėmimas buvo vilkinamas daugiau nei pusmetį tik papildomai patvirtina, jog CPVA ir Ministerija neturėjo teisiškai pagrįstų argumentų taikyti pareiškėjui finansinę korekciją. Tuo metu, kai CPVA pradėjo pažeidimo tyrimą, Taisyklių Nr. 1225 63.3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.) buvo nustatyta, kad įgyvendinančioji institucija, įtarusi pažeidimą ir (ar) gavusi informacijos apie įtariamą pažeidimą iš vadovaujančiosios, tvirtinančiosios, mokėjimo, audito institucijų, ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo pažeidimo įtarimo ir (ar) informacijos apie įtariamą pažeidimą gavimo dienos, vadovaudamasi Metodinėmis rekomendacijomis, kurios tvirtinamos finansų ministro įsakymu, atlieka papildomą projekto vykdytojo dokumentų patikrinimą ir (ar) patikrą vietoje ar kitus veiksmus, būtinus pažeidimui ištirti. Taisyklių Nr. 1443 192 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įtariama, jog pareiškėjas, vykdydamas pirkimus prieš paraiškos pateikimą, pažeidė Lietuvos Respublikos ir (ar) ES teisės aktus ar projekto vykdytojas projekto įgyvendinimo metu ir po jo įgyvendinimo, iki sueis Reglamento Nr. 1083/2006 57 straipsnio 1 dalyje nurodyti terminai, pažeidė Lietuvos Respublikos ir (ar) ES teisės aktus ir (ar) projekto finansavimo ir administravimo sutarties sąlygas ir dėl to atsirado ar galėjo atsirasti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir (ar) ES biudžeto nuostolių padarius nepagrįstų išlaidų, šiose Taisyklėse Nr. 1443 ir Taisyklėse Nr. 1225 nustatyta tvarka atliekamas įtariamo pažeidimo tyrimas ir nustatomas arba nenustatomas pažeidimas. Pagal Taisyklių Nr. 1443 195 punktą, įtariamus pažeidimus tiria ir nustato įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi Taisyklių Nr. 1225 nuostatomis. Pagal Taisyklių Nr. 1443 198 punktą, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, jį išnagrinėja ir sprendimą priima nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos. Šioje byloje nustatyta, kad Valstybės kontrolė Preliminarius 2012 m. valstybinio finansinio (teisėtumo) audito pastebėjimus ir rekomendacijas, kurių 2 punkte rekomendavo įregistruoti įtariamą pažeidimą, CPVA pateikė 2013 m. spalio 14 d.; CPVA pažeidimo tyrimą pradėjo 2013 m. lapkričio 27 d., baigė 2014 m. balandžio 14 d.; CPVA direktorius Įsakymą Nr. 2014/8-1-8, kuriuo patvirtino pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP1-5.1-FM-01-V-01-001/IT02 18 700,50 Lt netinkamų finansuoti išlaidų sumą pagal Sutartį ir pasiūlė Ministerijai susigrąžinti pareiškėjui išmokėtus 18 700,50 Lt, priėmė 2014 m. gegužės 15 d.; Finansų ministras ginčijamą įsakymą Nr. 1K-190 priėmė 2014 m. birželio 18 d. Vadinasi, tiek CPVA atlikdama pažeidimo tyrimą, tiek Ministerija, gavusi šios agentūros direktoriaus sprendimą dėl pažeidimo, nesilaikė Taisyklėse Nr. 1225 ir Taisyklėse Nr. 1443 įtvirtintų terminų. Atsakovas atsiliepime neneigia, kad buvo pažeisti Taisyklėse Nr. 1225, Taisyklėse Nr. 1443 ir Metodinėse rekomendacijose nustatyti terminai, tačiau nurodo, jog pažeisti terminai yra instrukcinio pobūdžio ir nėra laikomi esminiais procedūriniais pažeidimais, kurie turėtų įtakos pažeidimo tyrimo ir nustatymo rezultatams. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo nurodomi pažeisti terminai atlikti tyrimą, priimti įsakymą, yra instrukcinio pobūdžio, o ne terminai, kuriuos pažeidus, negali būti priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad LVAT yra nurodęs, jog viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (LVAT 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2011). Pažymėtina, kad su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal VAĮ III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodomų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir įvertinimu. Jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl konkretaus asmens, tai kartu gali reikšti ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai taip pat gali turėti įtakos asmens teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui, todėl individualūs administraciniai aktai turintys minėtų procedūrinio pobūdžio trūkumų yra naikintini kaip neteisėti ir (ar) nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie nustatytus viešųjų pirkimų pažeidimus, t. y. apie tai, jog buvo pažeistos VPĮ nuostatos. Todėl teigti, kad pareiškėjas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą manyti, jog nebus priimtas ginčijamas įsakymas, nėra pagrindo. Taip pat šioje byloje nenustatyta, kad CPVA atlikdama pažeidimo tyrimą nebūtų išklausiusi pareiškėjo, nebūtų ištyrusi jo nurodomų aplinkybių, pateiktų įrodymų, ar būtų jų nevertinusi. Taip pat kaip nepagrįstas atmestas ir pareiškėjo teiginys, kad instrukcinio pobūdžio terminų pažeidimas patvirtina, jog CPVA ir Ministerija neturėjo teisiškai pagrįstų argumentų taikyti pareiškėjui finansinę korekciją. Vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 1K-190 yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras ir kad dėl to šis įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Dėl pareiškėjui pritaikytos sankcijos proporcingumo teismas nurodė, kad pagal Gairių 24 punktą už vienodo požiūrio principo pažeidimą rekomenduojama sankcija yra 10 proc. sutarties sumos; ši suma gali būti sumažinta iki 5 proc., atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas: Susitarimu Nr. 2 be išankstinio Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo pakeitė esminę Sutarties sąlygą (t. y. nutraukdamas net dviejų iš penkių automobilių nuomos sutartis iš esmės pakeitė Sutarties dalyką); nepasinaudojo CK 6.204 straipsnyje, Sutarties 3.5 punkte įtvirtinta teise atsižvelgiant į ekonomikos krizės 2008 metų antroje pusėje Lietuvoje susiklosčiusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį nutraukti Sutartį ir skelbti naują konkursą trijų automobilių nuomos paslaugoms pirkti; pasirašė Susitarimą Nr. 2, kuriuo ne tik nutraukė dviejų automobilių nuomos sutartis, grąžino nuomotojui du automobilius, bet ir sumokėjo 11 194,05 Lt automobilių grąžinimo anksčiau numatyto termino mokestį pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad Įsakymu Nr. 1K-190 pareiškėjui skirta sankcija 10 proc. nuo pareiškėjo Europos Komisijai deklaruotos Sutarties vertės, t. y. 18 700,50 Lt, yra proporcinga, atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jos mažinti. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuota, kad Finansų ministras Įsakymu Nr. 1K-190 pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, Sutarties vykdymo metu Susitarimo Nr. 2 pagrindu atsisakęs dviejų automobilių nuomos paslaugų ir pakeitęs Sutarties sąlygas, padarė ginčo laikotarpiu galiojusio VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto pažeidimą ir pareiškėjui skyrė 10 proc. nuo pareiškėjo Europos Komisijai deklaruotos Sutarties vertės, t. y. 18 700,50 Lt, sankciją. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 36–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, vertindamas Sutarties pakeitimą, visapusiškai neįvertino, ar trumpesnio dviejų automobilių nuomos termino nustatymas pirkimo vykdymo metu būtų pakeitęs potencialių tiekėjų elgseną, detaliai nenagrinėjo, ar toks pakeitimas atitiko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) ir nacionalinių teismų praktikoje išskirtus esminio sutarties pakeitimo požymius, ir, ar toks pakeitimas realiai suteikė nuomotojui palankumą.
2. Sutarties sąlygų keitimą sąlygojo objektyvios, nuo Sutarties šalių nepriklausančios aplinkybės. Bet kurio tiekėjo pasiūlymas, pagal kurį būtų siūloma nuomoti tik tris automobilius, pareiškėjo būtų atmestas kaip neatitinkantis pirkimo sąlygų (tarp jų ir laimėtojo) ir tuo metu buvusio realaus automobilių poreikio, todėl atsakovas ir teismas nepagrįstai laikosi pozicijos, jog buvo pažeistos tiekėjų, kurie galėjo pateikti tris automobilius, teisės. Teismas turėjo nustatyti, ar dviejų automobilių nuomos termino sutrumpinimo faktas turėjo įtakos kitų potencialių tiekėjų galimybei dalyvauti pirkime, tačiau tinkamai to neįvertino. Pažymėtina, kad viešai skelbtame leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbime buvo nurodyta tik bendra Sutarties 36 mėnesių trukmė, tačiau ypatingai svarbu pažymėti, jog atskirų automobilių nuomos terminų skelbime numatyta nebuvo. Atskirų automobilių nuomos terminai buvo įtvirtinti Konkurso sąlygose, su kuriomis susipažinti iki skelbime nurodyto termino galėjo visi subjektai, išreiškę susidomėjimą dėl penkių automobilių nuomos. Akivaizdu, kad net ir nustačius dviem iš penkių automobilių trumpesnius nuomos terminus, toks pakeitimas niekaip nebūtų pakeitęs bendros Sutarties 36 mėnesių trukmės, nurodytos viešai paskelbtame skelbime (nes trys iš penkių automobilių vis tiek būtų nuomojami 33 ir 35,5 mėnesių terminui).
3. Teismas nagrinėdamas bylą tik konstatavo, kad pareiškėjas pakeitė esminę sąlygą, tačiau išsamiai ir visapusiškai nevertino viešojo pirkimo sutarties keitimo turinio. Teisingumo Teismo suformuotos praktikos kontekste (2008 m. birželio 19 d. sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06) Sutarties keitimas ir Susitarimo Nr. 2 sudarymas realiai neapribojo potencialių tiekėjų galimybės dalyvauti pirkime ir niekaip nepažeidė tiekėjų lygiateisiškumo principo, nenulėmė papildomų paslaugų pirkimo bei nepadidino pirkimo objekto, ekonominė Sutarties pusiausvyra pasikeitė nuomotojo nenaudai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog nuomotojui buvo demonstruotas palankumas. LAT taip pat yra konstatavęs, kad ne kiekvienas galiojančios viešojo pirkimo sutarties keitimas laikytinas esminiu jos sąlygų modifikavimu (2013 m. balandžio 3 d. apžvalga Nr. AC-38-1). Teismas, nors ir teisingai konstatavo, kad ekonominė krizė paveikė pareiškėjo veiklą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog prasidėjusi ekonominė krizė buvo objektyvi, nuo šalių valios nepriklausanti, aplinkybė, kurios niekas negalėjo numatyti; teismas neatsižvelgė į tai, kad su nuomotoju Sutartis buvo sudaryta teisėtai ir pagrįstai, o dėl prasidėjusios nenumatytos ekonominės krizės su pareiškėjo poreikiu taupyti lėšas būtų susidūręs bet kuris tiekėjas, laimėjęs pirkimą, t. y. bet kuris pirkime dalyvavęs tiekėjas susidurtų su tomis pačiomis aplinkybėmis; teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas siekė viešojo intereso ir sutaupė 102 524, 89 Lt biudžeto lėšų sudėtingos ekonominės krizės metu; teismas neatsižvelgė į tai, kad iš esmės Sutarties 17.1 punkto (kuriame buvo numatyta galimybė keisti Sutartį) teisėtumą patvirtinto ir CPVA, 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje remdamasi LAT 2013 m. sausio 4 d. nutartimi Nr. 3K-3-75/2013 suformuota praktika, todėl teismo teiginys, jog pareiškėjas pažeidė Sutarties pasirašymo metu nebegaliojusios VPĮ redakcijos 18 straipsnio 6 dalies 11 punktą, yra neteisėta ir nepagrįsta; be to, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nėra jokių prielaidų teigti, kad dviejų automobilių nuomos termino sutrumpinimas galbūt galėjo būti iš anksto šalių suderinta valia, peržengianti teisėtumo ribas (pareiškėjas veikė įgyvendinamas audito rekomendaciją dėl valstybės biudžeto lėšų taupymo); nuomotojui ekonominės Sutarties pusiausvyros prasme Sutarties pakeitimas buvo nenaudingas ir kt.). Taigi, atsižvelgus į nurodytus Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų suformuluotus esminio viešojo pirkimo sutarties keitimo požymius, darytina išvada, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes, dviejų automobilių nuomos termino sutrumpinimas buvo teisėtas, pagrįstas ir ne tik nesusijęs su neigiamomis pasekmėmis potencialiems tiekėjams, tačiau ir turėjo reikšmingos pridėtinės vertės racionalizuojant ir taupant biudžeto lėšas pasaulinės ekonominės krizės metu, todėl pareiškėjas nepažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tiekėjų lygiateisiškumo principo bei nepadarė Gairių 24 punkte aprašyto pažeidimo.
4. Kadangi atsakovas taiko finansines korekcijas būtent už ES paramos panaudojimo pažeidimus, šios bylos kontekste, pažeidimas galėjo būti nustatytas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti visi privalomi jo elementai. Teismas sprendime iš esmės apsiribojo tik vienintelio iš trijų būtinųjų Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte įtvirtinto pažeidimo turinio elementų vertinimu, t. y. teisės akto pažeidimu, tačiau teismas sprendime tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad Sutarties pakeitimas nenulėmė nei nepagrįstų ES bendrojo biudžeto išlaidų patyrimo ir jų deklaravimo, nei žalos ar jos grėsmės ES bendrajam biudžetui, todėl vien tai yra savarankiškas pagrindas naikinti teismo Sprendimą.
5. Nesant išlaidų deklaravimo fakto, tokios išlaidos negali būti ne tik ES struktūrinės paramos korekcijos taikymo objektu, bet ir išlaidų tinkamumo vertinimo objektu. Tai yra esminė ES struktūrinės paramos išlaidų vertinimo taisyklė. ES struktūrinės paramos lėšų administravimo prasme nėra svarbu, dėl kokių priežasčių lėšos nėra deklaruojamos. Svarbu, kad deklaruojamos lėšos būtų tinkamos. Taigi atsakovo ir CPVA pozicija, jog nagrinėjant pažeidimą yra nustatinėjama, ar apskritai buvo deklaruotos lėšos, o ne aplinkybė, ar būtent deklaruotos lėšos buvo patirtos teisėtai, yra visiškai nepagrįsta, nes projektų vykdytojai vis tiek nors dalį lėšų įgyvendindami projektą deklaruoja. Toks CPVA ir atsakovo aiškinimas reikštų, jog finansinės korekcijos taikomos nesiejant jų su konkrečia ES bendrajam biudžetui padaryta žala, o tai prieštarauja Reglamente Nr. 1083/2006 įtvirtintai pažeidimo sampratai. Teismas neįvertino esminės ES struktūrinės paramos išlaidų vertinimo taisyklės, pagal kurią, tam, kad išlaidos taptų vertinimo objektu, jos turi būti patirtos ir deklaruotos, o tam, jog būtų pritaikyta finansinė korekcija, turi būti nustatyta, kad subjektas deklaravo netinkamas lėšas. Atsakovas ir CPVA neneigia, kad tos išlaidos, kurias pareiškėjas deklaravo pagal Sutartį, buvo tinkamos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad „nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo“ (bylos Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Teismas, nevertindamas aplinkybės ir nenustatydamas, kad Susitarimu Nr. 2 sutrumpintas dviejų automobilių nuomos terminas nenulėmė jokių Sutartyje (bei Pirkimo sąlygose) nenumatytų lėšų patyrimo, padarė esminę pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pažeidimo sąvoką klaidą.
6. Teismas, vertindamas, ar Susitarimu Nr. 2 sutrumpinus dviejų automobilių nuomos terminą, buvo padaryta žala ES bendrajam biudžetui, rėmėsi prielaidomis bei neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas, vertindamas žalos (ar jos grėsmės) elementą, kaip būtiną pažeidimo sudėties požymį, tik nurodė, kad buvo sudarytos prielaidos žalai, tačiau konkrečiai nevertino, kokia žala būtent ES bendrajam biudžetui buvo padaryta. Pažymėtina, kad LAT 2012 m. kovo 20 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-132/2012 konstatavo, kad „teismai procesinių sprendimų negali priimti grįsdami juos prielaidomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimai, kad ginčo pirkimo sąlyga galėjo turėti įtakos techninių pasiūlymų vertinimui, sudaro prielaidas skaidrumo principo pažeidimui nesuderinami su motyvuoto sprendimo reikalavimais“. LVAT 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje (bylos Nr. A492-857/2014) konstatavo, kad vertinant, ar veika atitinka ES struktūrinės paramos pažeidimo sąvoką, būtina įvertinti įtaką galimiems finansiniams nuostoliams bei pažymėjo, kad „nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas pats pažeidimų faktas, pažymėta, kad pažeidimas yra susijęs su viešaisiais pirkimais, tačiau nei įgyvendinančioji institucija, nei sprendimus dėl finansinių korekcijų priėmusi ministerija nevertino pažeidimo įtakos galimiems finansiniams nuostoliams“. Akivaizdu, kad ginčo byloje vertinamas teisinis santykis, atsiradęs iš Susitarimo Nr. 2, niekaip nenulėmė nepagrįstų lėšų patyrimo ir jų deklaravimo, nes Susitarimo Nr. 2 turinys buvo susijęs ne su tam tikrų papildomų paslaugų pirkimu ir išlaidų patyrimu, bet su lėšų nuomotojui nesumokėjimu dėl nuomos termino sutrumpinimo. Teismas sprendime vertindamas pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą nuomotojui sumokėtą 11 194, 05 Lt dviejų automobilių grąžinimo mokestį, neatsižvelgė į tai, kad ši suma niekada nebuvo deklaruota CPVA ir nėra struktūrinės paramos išlaidų tinkamumo vertinimo dalykas (dėl to ginčo tarp šalių nėra). Susitarimo Nr. 2 pasirašymas, vertinant ES struktūrinės paramos panaudojimo prasme bei atsižvelgus į šios bylos faktines aplinkybes, niekaip nenulėmė žalos ar jos grėsmės atsiradimo ES bendrajam biudžetui. Sumokėta dviejų automobilių grąžinimo suma leido sutaupyti 113 718, 94 Lt Lietuvai skirto ES bendrojo biudžeto lėšų bei sudarė galimybę atsakovui sudėtingos ekonominės krizės metu šias lėšas perskirstyti kitiems ES paramos techninės paramos naudotojams, kuriems nacionaliniai asignavimai (kaip ir pareiškėjui), buvo ženkliai sumažinti krizės metu.
7. Finansinės korekcijos parinkimas ir skyrimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei priimtas visapusiškai neįvertinus viešųjų pirkimų esminio tikslo. Taip pat šios bylos kontekste aplinkybė, kad pareiškėjas pagal Sutarties 13.5.3.1 punktą sumokėjo Nuomotojui 11 194,05 Lt dviejų automobilių grąžinimo mokestį, yra teisiškai nereikšminga, nes niekaip nesusijusi su galima žala ES bendrajam biudžetui (priešingai, buvo sutaupyta 113 718,94 Lt ES bendrojo biudžeto lėšų). Finansinės korekcijos parinkimas ir skyrimas šiuo pagrindu yra neteisėtas ir nepagrįstas bei priimtas neatsižvelgus į tai, kad grąžinimo mokestis nebuvo sumokėtas ne iš ES bendrojo biudžeto. Be to, pažymėtina, kad nei CPVA 2014 m. gegužės 15 d. pažeidimo tyrimo išvadoje, nei atsakovo 2014 m. birželio 18 d. sprendime (nei šių institucijų atsiliepimuose) nėra nurodyti 10 proc. finansinės korekcijos dydžio parinkimo argumentai, visiškai neatsižvelgta į tai, jog Sutarties pakeitimas faktiškai nulėmė lėšų sutaupymą, o ne nuostolius ES bendrajam biudžetui. Nei atsakovas, nei CPVA nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų bei aiškių paskaičiavimų, kaip buvo nustatyta bazinė suma, nuo kurios pritaikyta būtent 18 700,50 Lt finansinė korekcija. Taip pat akivaizdu, kad net ir laikantis atsakovo ginčo metu dėstomos situacijos vertinimo, finansinė korekcija turėjo būti skaičiuojama tik nuo sumų, kurios buvo patiriamos ir deklaruojamos po Susitarimo Nr. 2 pasirašymo, t. y. po 2009 m. rugpjūčio 31 d., nes ginčo dėl Sutarties teisėtumo ir išlaidų pagrįstumo iki šios datos apskritai tarp šalių nėra. Tinkamo motyvavimo svarbą aktualizuoja ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog net ir pritaikius mažiausią konkrečiame Gairių punkte (pasisakyta buvo dėl Gairių 23 punkte numatytos mažiausios 5 proc. korekcijos) skirtą finansinę korekciją, jos pagrįstumas gali būti paneigtas remiantis proporcingumo principu (LVAT byla Nr. A492-857/2014).
Trečiasis suinteresuotas asmuo CPVA atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 70–84) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad CPVA 2014 m. gegužės 15 d. buvo išleistas direktoriaus įsakymas Nr. 2014/8-1-8 (toliau – ir Sprendimas dėl pažeidimo), kuriuo buvo patvirtinta netinkamų finansuoti išlaidų suma, t. y. 18 700,50 Lt, ir kuriame buvo nurodytas siūlymas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai susigrąžinti šią, CPVA patvirtintą, netinkamų finansuoti išlaidų sumą iš Projekto vykdytojo. Atsižvelgdama į CPVA siūlymą, Ministerija 2014 m. birželio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 1K-190, kuriuo priėmė sprendimą susigrąžinti netinkamomis pripažintą išlaidų sumą iš Projekto vykdytojo. Atsižvelgiant į tai, CPVA manymu, neteisingas yra pareiškėjo teiginys, jog Ministerija savo įsakymu taikė pareiškėjui finansinę korekciją 18 700,50 Lt. Finansinė korekcija, t. y. netinkamų finansuoti išlaidų suma, pareiškėjui buvo nustatyta Sprendimu dėl pažeidimo, nors pareiškėjas jo neskundžia. LVAT 2013 m. kovo 20 d. nutartyje Nr. AS143-268/2013 konstatavo, kad CPVA priimtu Sprendimu dėl pažeidimo yra priimamas sprendimas dėl nustatyto pažeidimo, kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir pateikiamas vienas iš pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai. LVAT nurodė, kad „įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dalis dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos negali būti keičiama. Tai yra galutinis sprendimas šiuo klausimu (užbaigta procedūra). <...>. Toks sprendimas yra reikšmingas pats savaime ir sukelia teisines pasekmes, nelaikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu.“. CPVA manymu, teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, įvertino tai, kad pareiškėjui nutraukus net dviejų iš penkių automobilių nuomą buvo iš esmės pakeistas Sutarties dalykas, tokiu būdu konstatuodamas, jog buvo pakeistos esminės Sutarties sąlygos (Sutarties dalykas yra viena iš esminių Sutarties sąlygų). LAT taip pat nurodo, kad Teisingumo Teismo praktikoje viešojo pirkimo sutarties pakeitimo teisėtumas pirmiausia vertinamas, atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos pareigą griežtai laikytis jos paskelbtų viešojo pirkimo sąlygų ne tik pasiūlymų vertinimo metu, bet ir iki sutarties įvykdymo pabaigos. CPVA nuomone, tam, kad būtų įrodyta, jog pirkimo sutarties pakeitimas yra esminis, būtina įrodyti bent vienos iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių buvimą. Nei viena iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, t. y. nei ekonominė krizė, nei audito išvados, nebuvo nenumatytos aplinkybės, dėl kurių Sutarties keitimas galėtų būti vertinamas kaip nepažeidžiantis VPĮ numatytų principų. Nepaisant Sutarties sudarymo metu galiojusios VPĮ nuostatos, jog Sutarties sąlygos negali būti keičiamos, CPVA, vadovaudamasi LAT praktika (2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013), pažeidimo tyrimo metu padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuomos paslaugų sutarties vykdymas yra tęstinio pobūdžio, sudarytai Sutarčiai galėtų būti taikoma pasikeitusio VPĮ nuostata, leidusi keisti tik tokias Sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai. Vadovaujantis LAT praktika, perkančioji organizacija negali keisti esminės, įtrauktos į pirkimo dokumentus, viešojo pirkimo sutarties sąlygos, dėl kurios būtų patvirtintas kitas tiekėjas. Taip pat, siekiant užtikrinti procedūros skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), galiojantys viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Bendrijos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei juose nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-337/98, Rink. 2000, p. 1-8377). Sumažinus Sutarties objektą, buvo pažeisti tiek VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas lygiateisiškumo principas, tiek Bendrijos teisės aktuose įtvirtintos nuostatos (t. y. lygiateisiškumo principas). Dėl privalomų pažeidimo turinio elementų nebuvimo yra pateikiama visiškai neteisinga ir klaidinanti pozicija. CPVA, siekdama teisinio aiškumo, paaiškino, kad išlaidos, kurias CPVA vertino kaip nepagrįstas išlaidas, yra realiai patirtos, pareiškėjo prašytos apmokėti ir jam apmokėtos už realiai nuomotus automobilius. Tai yra CPVA pažeidimo tyrimo objektu niekada nebuvo ir nėra išlaidos, kurių pareiškėjas realiai nepatyrė. Kaip yra nurodęs LVAT 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-857/2014, pažeidimo tyrimu yra siekiama teisėto tikslo – išvengti ES fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo projektų išlaidoms, laikytinomis netinkamomis, finansuoti. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš ES fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti. CPVA, kaip įgyvendinančios institucijos, atliekami veiksmai (pažeidimo tyrimas) ir priimami sprendimai (netinkamų finansuoti išlaidų patvirtinimas) neturi nieko bendro su baudomis ar sankcijomis, t. y. netinkamų finansuoti išlaidų pripažinimas neturi tikslo, kurio siekiama asmenims paskiriant baudas ar sankcijas. Netinkamų finansuoti išlaidų dydžio patvirtinimas yra savarankiškas, nuo kitų institucijų galimų priimti sprendimų (baudų ir sankcijų skyrimo) nepriklausantis veiksmas. CPVA mano, kad buvo tinkamai pritaikyta 10 proc. vienodo dydžio norma ir tokiu būdu užtikrinta, kad Europos Komisijai deklaruotos išlaidos atitiktų taikomas nacionalines ir bendrijos taisykles.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjo apskųstu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 1K-190 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų grąžinimo“ viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra, nustačius, kad ji (Europos socialinio fondo agentūra) pažeidė Europos sąjungos finansinės paramos panaudojimo tvarką, t. y. nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto reikalavimų, įpareigota grąžinti dalį finansinės paramos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (1 T, b. l. 188-189). Taigi administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – dalies išlaidų pripažinimo netinkamomis finansuoti teisėtumas ir pagrįstumas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija tikrinanti bylą atkreipia dėmesį, kad Įsakyme Nr. 1K-190 nurodoma apie Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto pažeidimą, kuriame iki 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Vėliau, o taip pat ir Įsakymo Nr. 1K -190 priėmimo metu, Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalis jau nustatė, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nereikalaujama, kai atlikus supaprastintą pirkimą sudarytos sutarties vertė yra mažesnė kaip 10 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio) arba kai pirkimo sutartis sudaryta atlikus mažos vertės pirkimą. Tikrinamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos buvo pakeistos galiojant pastarajai Viešųjų pirkimo įstatymo redakcijai, tačiau tai ginčo esmės nekeičia. Pagrindinis teisiškai reikšmingas momentas, dėl ko taikyta finansinė korekcija (sumažinta Europos Sąjungos finansinė parama) – pirkimo sutarties sąlygų pakeitimas sutarties galiojimo laikotarpiu, kas CPVA ir finansų ministro nuomone, nesuderinama su Viešųjų pirkimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu lygiateisiškumo principu.
Be kita ko, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymas dėl paramos grąžinimo turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja - pažeidimo tyrimo išvada (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A143-2152/2013, A756-2046/2013, A858-1927/2014 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1411/2011).
Todėl priimant sprendimą (bendrine prasme) šioje byloje bus analizuojamas abiejų dokumentų turinys bei juose daromos išvados.
Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo ir šalinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1K-307, 2 punkte nurodoma, kad pažeidimas - Lietuvos Respublikos ir/arba Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimas veikimu arba neveikimu, dėl kurio atsirado arba galėjo atsirasti valstybės ir/arba Europos Bendrijų biudžeto nuostolių. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad pažeidimas taip pat gali būti nustatomas tuomet, kai paramą administruojanti institucija neatlieka arba netinkamai atlieka jai pavestas paramos administravimo funkcijas. Tuo atveju, jei nustatytas pažeidimas yra susijęs su projekto vykdytojui išmokėtomis paramos lėšomis ir administruojanti institucija priima sprendimą jas susigrąžinti, šios lėšos yra susigrąžinamos Lėšų grąžinimo taisyklių nustatyta tvarka (Taisyklių 12 p.).
2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) N. 1260/1999, 2 straipsnio 7 punkte išdėstyta, kad pažeidimas – Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ir pasisakydamas dėl viešųjų pirkimų pažeidimų (teigtina kartu ir dėl pažeidimo sampratos), yra pažymėjęs, kad vien tik aplinkybė, kad konkreti nuostata nebuvo įgyvendinta, nereiškia, kad pažeidimas nebuvo padarytas ir jis neturi reikšmės. Be to, vien tik aplinkybė, kad nekilo konkretūs, apčiuopiami padariniai, nereiškia, kad neigiamų padarinių apskritai nekilo. Teisės aktai nenustato, kad finansinės korekcijos negali būti taikomos, jei nustatyti iš pirmo žvilgsnio formalūs teisės aktų pažeidimai iki galo nebuvo realizuoti (įgyvendinti) arba nesukėlė tiesioginių, betarpiškų, matomų neigiamų padarinių. Pastebėtina, kad net ir formalūs pirkimo dokumentų trūkumai faktiškai gali atgrasyti potencialius dalyvius nuo dalyvavimo viešajame pirkime, o esamiems dalyviams gali realiai sutrukdyti pateikti tinkamą pasiūlymą. Taigi net ir formalūs viešojo pirkimo trūkumai konkrečioje situacijoje gali patvirtinti, kad pirkimas buvo atliktas pažeidžiant skaidrumo, viešumo, vienodo vertinimo ar kitus pagrindinius viešųjų pirkimų vykdymo imperatyvus. Vien tik šių principų pažeidimas gali sudaryti pagrindą taikyti griežtas poveikio priemones, nes tokie pirkimo trūkumai paprastai negali būti laikomi mažareikšmiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013).
Taigi laikantis formuojamos administracinės jurisprudencijos tikrinamo pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo (apelianto) pateiktu pažeidimo sąvokos traktavimu, bet plačiau dėl to nepasisako. Šiuo konkrečiu atveju, būtina aptarti kitus teorinius aspektus, susijusius su pažeidimo nustatymu.
Visų pirma, yra pažymėtina, jog teisės pažeidimui apskritai yra būdingi keturi objektyviniai ir subjektyviniai požymiai, jo sudėties elementai, t. y. objektas, objektyvinė pusė, subjektas bei subjektyvinė pusė. Ir visi šie išvardyti keturi pagrindiniai elementai tarpusavyje yra organiškai susiję. Jei nėra bent vieno iš jų, negali būti teisės pažeidimo sudėties ir atsirasti atsakomybė (minimu atveju finansinė korekcija sumažinant pirkimui skirtas lėšas). Todėl teisės pažeidimo sudėtis suprantama kaip veikos juridinių požymių, tam tikrų elementų visuma, pasireiškianti priešingumu teisei ir žalingumu, pavojingumu visuomenei.
Be nurodytų teisės pažeidimų požymių teoriniu aspektu yra aktualu ir tai, kad kiekvienas teisės pažeidimo sudėties elementas dar turi jį patį apibūdinančių požymių sistemą. Esamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, aktualiausias elementas - teisės pažeidimo subjektyvinė pusė, susidedanti iš teisės pažeidimo padariusio teisinio vieneto (organizacijos, įstaigos ir kt.) kaltės, motyvo ir tikslo, kur kaltė yra pagrindinis teisės pažeidimo subjektyvinės pusės požymis. Jeigu kaltė dėl teisinio vieneto elgsenos nenustatyta ir atsiradę padariniai yra atsitiktinio aplinkybių sutapimo rezultatas, vadinasi, nėra subjektyvinės pusės, dėl ko negali būti ir teisės pažeidimo, suponuojančio atitinkamų poveikio priemonių taikymą.
Gautoje patikrinti administracinėje byloje, pareiškėjas (apeliantas), teikdamas paaiškinimus, iš principo neneigia, kad buvo nukrypta nuo pirkimo sutarties (2008 m. spalio 24 d. sudarytos nuomos sutarties) sąlygų, tačiau tai padaryta dėl aplinkybių, kurios buvo nulemtos situacijos pasikeitimu, sąlygotu ne pareiškėjo valios.
Akivaizdu bei nepaneigtina, kad 5 (penkių) automobilių nuomos planas buvo įgyvendintas, sudarius sutartį 2008 m. spalio 24 d., atsižvelgiant į pareiškėjo funkcijų pobūdį ir didėjančią administruojamą paramos sumą, tačiau pasikeitus šalies ekonominei situacijai atsirado poreikis ir finansinei korektūrai, o realiai sudarytos Sutarties pakeitimui, ką patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliktas patikrinimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos audito ataskaitoje buvo konstatuota, kad siekiant efektyviau valdyti valstybės biudžeto lėšas tikslinga atsisakyti dviejų transporto priemonių bei rekomenduota inicijuoti Sutarties pakeitimą. O Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių Krizės įveikimo plano įgyvendinimo priemonių lentelės 7 punkte buvo nustatyta, kad rengiant Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, būtina sumažinti „asignavimus investicijoms ne mažiau kaip 10 proc., pirmiausia atsisakant investicijų automobiliams, baldams, buitinei technikai <...>“.
Priimant skundžiamą įsakymą ir taikant finansinę korekciją į šias aplinkybes atsižvelgta nebuvo. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar buvo privalomos audito išvados ar ne (ko negalima būtų pasakyti apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 189). Esminė viešajai įstaigai kilusi užduotis buvo užtikrinti efektyvų finansų valdymą, paisant rekomendacijų, teisinio reguliavimo, intervenciją atliekant mažiausiai pažeidžiamoje rekomenduotoje bei nurodytoje srityje. Taigi, Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, Sutarties pakeitimas padarytas nesant Europos socialinio fondo agentūros kaltės, t. y. nesant teisės pažeidimo subjektyvinės pusės, kas eliminuoja ir atsakomybę – finansinę korekciją, sumažinant skirtą finansavimo sumą, atliktą Įsakymu Nr. 1K-190.
Kita vertus, teisėjų kolegija nori atkreipti dėmesį ir į tai, jog finansinės korekcijos pritaikymo procedūroje nebuvo analizuoti tokie momentai, kaip Sutarties galimos nutraukimo išlaidos, kaip sankcija už visos Sutarties nutraukimą ir jų padengimo šaltinis, galimybė viešajai įstaigai atlikti priskirtas funkcijas be papildomų transporto priemonių, kitos galbūt naujos 3 automobilių nuomos sutarties sudarymas ir jos sudarymo laikas bei išlaidos, jau praėjęs Sutarties vykdymo laikas ir likęs laikas iki visos Sutarties pabaigos (paramos pabaigos), o tai, t. y. protingumo ir teisingumo kriterijai, tik papildomai įgalina daryti išvadą, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 1K-190 buvo neteisėtas bei nepagrįstas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, o apeliacinis skundas turi būti patenkintas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Viešosios įstaigos Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 1K-190 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų grąžinimo“ panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius