Administracinė byla Nr. eP-64-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01244-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.4; 60.3.10

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. spali 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021 pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Būsto administravimo skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. A51-121179/19(3.3.2.26E-BŪS) „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio pastatui (duomenys neskelbtini)“ (toliau – 2019 m. gruodžio 17 d. raštas); 2) panaikinti Administracijos 2020 m. kovo 3 d. raštą Nr. A63-49/20(3.2.1E-AD24) „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio pastatui (duomenys neskelbtini)“ (toliau – 2020 m. kovo 3 d. raštas); 3) įpareigoti Administraciją išbraukti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statinys), iš Administracijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 patvirtinto nekilnojamojo turto, kuriam 2020 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad gavęs Administracijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kreipėsi į Administraciją ir nurodė, jog Statinys negali būti naudojamas dėl objektyvių priežasčių, jis nekelia jokio pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai – Statinio konstruktyvas yra stabilus, o pats Statinys stovi nuošaliame žemės sklype, prie kurio nėra nei pėstiesiems įprasto priėjimo, nei privažiavimo automobiliams, pastato angos užsandarintos. Tai patvirtina A. Š. pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Pareiškėjas prašė išbraukti Statinį iš Sąrašo, tačiau Administracija 2019 m. gruodžio 17 d. raštu prašymą atmetė. Apskundus 2019 m. gruodžio 17 d. raštą, Administracija 2020 m. kovo 3 d. raštu skundą atmetė.

3.       A. Š. nurodė, kad Statinys neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-39 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.1 ir 2.2 punktuose išvardytų kriterijų. Pažymėjo, kad tiek, kiek jam leidžia aplinkybės, pareiškėjas organizuoja ir atlieka Statinio priežiūrą. Statinys yra nenaudojamas, o jo nugriovimas ir rekonstrukcija nėra galimi dėl ne nuo A. Š. priklausančių priežasčių, t. y. negavus statybą leidžiančių dokumentų ir nesant galimybės įsirengti įvažiavimą į žemės sklypą, kuriame yra Statinys, kadangi teritorija, kurioje suplanuotas įvažiavimas į sklypą, buvo pripažinta valstybinės reikšmės mišku. Pareiškėjas ėmėsi teisinių priemonių, kad problema būtų išspręsta. Nepaisant to, jam nėra išduoti statybą leidžiantys dokumentai, A. Š. neturi teisės įvažiuoti į sklypą ir vykdyti Statinio naudotojo pareigų. Be to, pareiškėjas ėmėsi būtinų priemonių, kad Statinio būklė nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui: Statinio angos yra užsandarintos ir į jį nėra galimybės patekti pašaliniams asmenims, prie Statinio yra įspėjimai, kad eiti į jį ir būti šalia draudžiama.

4.       A. Š. nurodė, kad Statinys neturėjo būti įtrauktas į Sąrašą ir remiantis Aprašo 3 punktu, t. y. dėl to, kad Statinio naudojimas, valdymas, priežiūra negalima dėl nuo savininko nepriklausančių aplinkybių. Statinys į Sąrašą buvo įtrauktas nepagrįstai, kadangi Administracija ir kitos institucijos savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu šeštus metus nepagrįstai riboja savininko nuosavybės teises į Statinį ir nuomos teisę į sklypą. Pareiškėjas pažymėjo, kad vienintelis taikomas ir aktualus techninės priežiūros dokumentas šiuo atveju yra Statinio techninės priežiūros žurnalas, kuris 2019 m. spalio 30 d. ir buvo pateiktas Administracijos Būsto administravimo skyriui kartu su prašymu išbraukti Statinį iš Sąrašo. Be to, A. Š. manė, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį Aprašo 3 punktas numato baigtinį sąrašą atvejų, kai nekilnojamas turtas gali būti neįtraukiamas į Sąrašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui, todėl turėtų būti pradėtas Aprašo teisėtumo tyrimas.

5.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas nurodė, kad Administracijos Būsto administravimo skyriaus specialistai kelis kartus patikrino A. Š. priklausančio Statinio būklę, nustatytas aplinkybes fiksuodami 2019 m. birželio 27 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. A32-2568/19(2.1.15-UK9) bei 2019 m. gruodžio 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. A32-676/19(2.1.15-BŪS). Pirmojo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Statinys yra itin blogos būklės, neprižiūrimas. Pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Statinio būklė nuo pastarojo tikrinimo iš esmės nepakito, Statinio savininko atlikti veiksmai pastato priežiūrai organizuoti yra nepakankami, neužtikrinantys pastato atitikimo esminiams statinio reikalavimams. Blogą Statinio būklę patvirtina ir paties pareiškėjo užsakymu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Resums“ 2019 m. spalio 7 d. atlikta Statinio tikslinė apžiūra, kurios akte užfiksuoti defektai, deformacijos ir gedimai.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog Statinio saugą užtikrinantys darbai būtų atlikti. Statinio būklė atitinka Aprašo 2.2 punkte įtvirtintą kriterijų, todėl Statinys buvo pagrįstai įtrauktas į Sąrašą. Nurodė, kad netinkama Statinio priežiūra lemia ir tai, jog nagrinėjamo Statinio atveju yra aktualus ir Aprašo 2.1 punkte įtvirtintas kriterijus (patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Statybos įstatymo nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį). A. Š. buvo paaiškinta, kad pastatų techninę priežiūrą naudotojai privalo organizuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 ,,Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017) V skyriuje nustatyta tvarka, pagal kurią pastatų techninę priežiūrą sudaro ne vien tik pastato techninės priežiūros žurnalo pildymas. Administracija nurodė, kad šie dokumentai buvo pradėti pildyti tik 2019 m. spalio 7 d., t. y. jau po to, kai 2019 m. birželio 27 d. buvo nustatyta pavojinga Statinio būklė, ir po to, kai 2019 m. rugsėjo 5 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Statinys buvo įtrauktas į Sąrašą.

8.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su Aprašo 3 punkte įtvirtintomis išimtimis, dėl kurių Statinys galėtų būti netraukiamas į Sąrašą. Be to, A. Š. dėstomos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis nuo jo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kliudančiomis pareiškėjui vykdyti statinių naudotojų pareigas (A. Š. į Administraciją dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo nesikreipė, o įvažiavimo į sklypą nebuvimas nėra priežastis apleisti Statinį).

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Teismas nustatė, kad Administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio specialistai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu, patikrino pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Statinio būklę ir surašė 2019 m. birželio 27 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. A32-2568/19, kuriame nustatė, kad Statinys nenaudojamas, apleistas, angos neužsandarintos; taip Statinio savininkai nevykdo Statybos įstatymo 47 straipsnyje numatytų statinio naudotojo pareigų ir Statinį yra siūloma įtraukti į nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. bus taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą.

11.       Administracijos Būsto administravimo skyriaus 2019 m. liepos 15 d. raštu
Nr. A51-66226/19(3.3.10.2-EM4)

12.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui papildomai pateikus Statinio priežiūros aktą bei techninės priežiūros žurnalą, Administracijos Būsto administravimo skyriaus specialistai 2019 m. gruodžio 13 d. atliko pakartotinį Statinio patikrinimą vietoje, kurio metu buvo nustatyta, kad Statinio būklė nepakito, konstrukcijos apirusios, pažeistos drėgmės, Statinio angos uždengtos tinkleliu, tačiau tinklelis neapsaugo nuo kritulių patekimo į pastato į vidų, o tai lemia tolesnį spartų konstrukcijų būklės blogėjimą, jokie kiti tvarkybos darbai nėra atlikti. Dėl šių nustatytų trūkumų 2019 m. gruodžio 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. A32-676/19 buvo padaryta išvada, jog Statinio savininko atlikti veiksmai pastato priežiūrai organizuoti yra nepakankami, neužtikrinantys pastato atitikimo esminiams statinio reikalavimams, dėl to išvadoje buvo pasiūlyta Statinį palikti Sąraše.

13.       Teismas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 17 d. rašte, atsižvelgiant į pakartotinį Statinio patikrinimą, pareiškėjas buvo informuotas, jog Statinys atitinka Aprašo 2.1 ir 2.2 punktuose nurodytus kriterijus ir dėl to nėra pagrindo jo išbraukti iš Sąrašo, taip pat pažymėta, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 V skyriaus nuostatomis, pastatų techninę priežiūrą sudaro ne vien tik pastato techninės priežiūros žurnalo pildymas. Išnagrinėjusi A. Š. skundą dėl minėto rašto, Administracija 2020 m. kovo 3 d. rašte jį atmetė ir nurodė, kad Statinio savininkas nėra atlikęs veiksmų Statinio būklei pagerinti ir Statinio atitikčiai esminiams statinio reikalavimams užtikrinti.

14.       Teismas pažymėjo, kad Aprašo 2.1 ir 2.2 punktuose įtvirtintų kriterijų buvimą pagrindžia Administracijos specialistų surašyti 2019 m. birželio 27 d. ir 2019 m. gruodžio 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktai, kurie patvirtina, jog pirminio patikrinimo metu nustatyta, kad Statinys nenaudojamas, apleistas, angos neužsandarintos, o po pakartotinio patikrinimo nustatyta, kad nors angos uždengtos tinkleliu, kitų tvarkybos darbų nebuvo atlikta; Statinio būklė nepakito, konstrukcijos apirusios, pažeistos drėgmės, Statinio angos uždengtos tinkleliu, tačiau tinklelis neapsaugo nuo kritulių patekimo į pastato į vidų, o tai lemia tolesnį spartų konstrukcijų būklės blogėjimą, jokie kiti tvarkybos darbai nebuvo atlikti. Statinio trūkumus patvirtina ir paties pareiškėjo Administracijai bei teismui pateiktas UAB „Resums“ parengtas Statinio tikslinės apžiūros 2019 m. spalio 7 d. aktas, kuriame užfiksuota, kad Statinys pažeidžia atitinkamus statybos techninius reikalavimus, yra galbūt avarinės būklės, dėl ko savininkui buvo rekomenduojama atlikti viso Statinio techninę ekspertizę ir, remiantis jos išvadomis, paruošti projektą kapitaliniam Statinio remontui ar rekonstrukcijai; nurodyta, kad kol nebus atlikti nurodyti darbai, yra būtina užtikrinti pašalinių žmonių nepatekimą į Statinį ir aplink jį ne mažiau kaip 5 metrų atstumu.

15.       Teismas pažymėjo, kad A. Š. argumentai, jog jis organizuoja ir atlieka Statinio priežiūrą tiek, kiek jam leidžia aplinkybės, negali būti pateisinimu nustatytai ir įrodymais nenuginčytai iš esmės avarinei pastato būklei pateisinti. Teismas atsižvelgė į Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 51 punktą ir pažymėjo, kad pareiškėjas kaip vieną iš Statinio tinkamos priežiūros elementų nurodo pastato techninės priežiūros žurnalo pildymą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, pastatų techninę priežiūrą sudaro ne vien tik pastato techninės priežiūros žurnalo pildymas. Be to, žurnalas buvo pradėtas pildyti po to, kai buvo nustatyta pavojinga Statinio būklė ir Statinys buvo įtrauktas į Sąrašą. Iki tol Statinio techninė priežiūra nebuvo atliekama – nebuvo vedamas priežiūros žurnalas, nebuvo vykdytos turto apžiūros, nebuvo rengti aktai ir nebuvo vykdytos aktuose turimos teikti rekomendacijos dėl Statinio būklės, taip pažeidžiant Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą statinio naudotojo pareigą organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą. Teismas taip pat atsižvelgė į Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 35 punktą ir nurodė, jog iš A. Š. Statinio techninės priežiūros žurnalo matyti, kad fiksuotos tik dvi apžiūros datos (2019 m. spalio 7 d. ir 2019 m. spalio 21 d.), todėl negalima daryti išvados, jog Statinio būklės stebėjimas dažniau kaip kartą per mėnesį yra vykdomas nuolat.

16.       Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo skundžiamuose raštuose nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu bei akcentavo, kad Administracija dar iki 2019 m. gruodžio 17 d. rašto surašymo tinkamai bendradarbiavo su pareiškėju, jį informavo apie Statinio patikrinimus ir jų išvadas, atsižvelgdama į jo pranešimus, išdėstytą nesutikimą dėl Statinio įtraukimo į padidinto tarifo nekilnojamojo turto mokesčio objektų sąrašą, Administracija A. Š. ragino šiuo klausimu kaip galima greičiau susisiekti su atitinkamu Administracijos specialistu, pateikti duomenis, kurie sudarytų pagrindą Statinio netraukti į minėtą sąrašą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad buvo imtasi esminių veiksmų Statinio būklei pagerinti ir jo saugumui užtikrinti. Atsižvelgęs į tai, teismas A. Š. argumentus, kad Statinys neatitinka Aprašo 2.1 ir 2.2 punktuose išvardytų kriterijų, atmetė.

17.       Teismo nuomone, aplinkybė, kad Statinys stovi nuošaliame žemės sklype, prie kurio nėra nei pėstiesiems įprasto priėmimo, nei privažiavimo automobiliams taip pat negalėjo būti pagrindu konstatuoti, jog pastatas yra saugus ir nekelia grėsmės aplinkiniams. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, galimybę patekti į sklypą, kuriame yra Statinys, patvirtina ir Administracijos atlikti angų apkalimo darbai. Be to, Statinys ne kartą buvo tikrinamas tiek Administracijos, tiek paties pareiškėjo, nefiksuojant jokių kliūčių patekti prie pastato.

18.       Vertindamas A. Š. argumentus dėl Aprašo 3 punkto taikymo, teismas nurodė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad yra nėra išspręstas privažiavimo prie sklypo, kuriame yra Statinys, klausimas negali pateisinti jo, kaip Statinio savininko, pareigos naudoti ir tvarkyti Statinį taip, kad jis atitiktų galiojančio teisinio reguliavimo reikalavimus. Be to, kaip pažymėta atsakovo 2020 m. kovo 30 d. rašte, šiuo metu yra koreguojamas teritorijos detalusis planas, kurį patvirtinus, A. Š. turėtų teisę įsirengti privažiavimą prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo motyvai, kad jis negali tvarkyti Statinio dėl objektyvių priežasčių, siejamų su atitinkamų institucijų neveikimu, yra nepagrįsti.

19.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Aprašo 3 punkte yra įtvirtintas baigtinis išimčių sąrašas, kuris užtikrina, jog apmokestinimo išimtys realiai būtų tik visiškai išimtiniai, objektyviais kriterijais paremti atvejai, o ne atvejai, priklausantys nuo subjektyvios asmens valios tvarkyti ar netvarkyti statinius, todėl A. Š. argumentai, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje numatytam mokesčių mokėtojų lygybės principui ir dėl to turėtų būti pradėtas nurodyto teisės akto teisėtumo tyrimas, buvo atmesti.

20.       Teismas priėjo prie išvados, kad Administracija skundžiamuose raštuose išsamiai atskleidė visas reikšmingas aplinkybes, jie atitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo ginčijamus raštus naikinti. Teismas sprendė, kad netenkinus reikalavimų panaikinti skundžiamus raštus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

21.       Atmestus A. Š. skundą, bylinėjimosi išlaidos jam nebuvo atlygintos.

III.

22.       Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. A. Š. taip pat prašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1.                      Statinys neatitinka Aprašo 2.1 ir 2.2 punktuose išvardytų kriterijų, jis negali būti naudojamas, suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių: jis neturi įvažiavimo ir jokių kitokių susisiekimo komunikacijų, leidžiančių patekti į žemės sklypą, ir A. Š. neturi teisės vykdyti jokių su Statiniu susijusių statybos darbų. Neaišku, kaip šių teisių neturintis Statinio, prie kurio privažiavimo klausimas bus išspręstas ateityje, savininkas gali vykdyti Statybos įstatyme nustatytas Statinio naudotojo pareigas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Vieninteliai veiksmai, kurių gali imtis Statinio savininkas, tai – priemonės, susijusios su Statinio technine priežiūra ir su tuo, kad Statinys nekeltų pavojaus aplinkiniams, o byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Statinio techninė priežiūra yra vykdoma, Statinio angos užsandarintos, prie Statinio yra pastatyti informaciniai įspėjimai, kad į Statinį įeiti ir šalia jo būti draudžiama. Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės pakeisti Statinio būklės, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad jis ėmėsi būtinų priemonių, jog Statinio būklė nekeltų pavojaus šalia gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui. A. Š. nebuvo nustatyti priežiūros vykdytojų terminai Statiniui suremontuoti, rekonstruoti ar nugriauti.

22.2.                      Statinio būklė yra tokia, kad bet koks užsandarinimas neužtikrins kritulių nepatekimo į Statinio vidų. Statinio savininkas ėmėsi racionalių ir protingų priemonių, kurios pirmiausia užtikrintų, kad Statinys nekeltų pavojams aplinkiniams, todėl užsandarinimas tinkleliu laikytinas tinkamu.

22.3.                      Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, atsakovas ne tik tinkamai nebendradarbiavo, bet ir darė procedūrinius pažeidimus, pareiškėjui nepateikdamas susipažinti faktinio patikrinimo vietoje akto, nepranešdamas apie Statinio įtraukimą į Sąrašą, kaip tą nustato Aprašo 12 punktas, teikdamas nuolat besikeičiančius nurodymus. A. Š. dėjo maksimalias pastangas bendradarbiaudamas su atsakovu – dalyvavo Statinio apžiūroje vietoje, operatyviai įvykdė visus apžiūros vietoje gautus Administracijos atsakingų darbuotojų nurodymus, pateikė dokumentus ir įrodymus.

22.4.                      Statinys neturėjo būti įtrauktas į Sąrašą ir remiantis Aprašo 3 punktu. Teismas, net ir nusprendęs, kad formaliai taikant Aprašo nuostatas yra pagrindas įtraukti Statinį į Sąrašą, turėjo atsižvelgti į nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes ir plečiamai aiškinti Aprašo 3 punktą, bei, remdamasis šiuo punktu ir bendraisiais teisės principais, pareiškėjo skundą tenkinti.

22.5.                      Jei būtų laikoma, kad Aprašo 3 punktas nustato baigtinį sąrašą atvejų, kai nekilnojamas turtas gali būti neįrašomas į Sąrašą, Aprašo 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsniui. Teismas, atsisakydamas pradėti tyrimą dėl Aprašo 3 punkto atitikties Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsniui, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Nekilnojamojo turto savininkai, kurių turtas negali būti naudojamas kompetentingos institucijos sprendimu (Aprašo 3.1 p.), ir savininkai, kurių turtas negali būti naudojamas dėl to, kad kompetentingos institucijos neišduoda leidimo atlikti su turto naudojimu ir valdymu susijusius veiksmus, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokestinės sankcijos taikymo požiūriu atsiduria skirtingoje padėtyje. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą.

23.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1.                      Statinys į Sąrašą buvo pagrįstai įtrauktas remiantis ir Aprašo 2.1 punkte įtvirtintu kriterijumi, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Statinio savininkas nevykdo Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos vykdyti nuolatinę (ne epizodinę) statinio techninę priežiūrą. Padarydamas išvadą apie Statinio nepriežiūrą, teismas rėmėsi ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

23.2.                      Nebuvo užregistruotų jokių prašymų išduoti kokį nors statybą (griovimą, rekonstrukciją ar remontą) leidžiantį dokumentą pareiškėjo nurodomame žemės sklype.

23.3.                      Patikrinimo aktuose užfiksuotos faktinės aplinkybės atitinka Aprašo 2.2 punkte įtvirtintą kriterijų, kuriam esant, turtas traukiamas į Sąrašą: turtas yra apleistas ar neprižiūrimas, jo būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas.

23.4.                      A. Š. skundžiamuose raštuose buvo paaiškinta, kad pastatų techninę priežiūrą naudotajai privalo organizuoti Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 V skyriuje nustatyta tvarka, pagal kurią techninę priežiūrą sudaro ne vien tik techninės priežiūros žurnalo pildymas.

23.5.                      Pareiškėjo dėstomos aplinkybės, susijusios su Statiniu, niekaip nėra susijusios su kokios nors kompetentingos institucijos sprendimu nustatytu apribojimu naudoti / valdyti Statinį arba tais atvejais, kai turtu negalima naudotis ar jį valdyti dėl teisėsaugos institucijų (ar kitų kompetentingų institucijų) atliekamo tyrimo ar sprendimo byloje, susijusioje su šiuo nekilnojamuoju turtu, todėl A. Š. nurodytos aplinkybės nėra aktualios Aprašo 3.1 punkto kontekste. Be to, Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas statinių naudotojai privalo vykdyti nepriklausomai nuo, ar turi galimybę statinius naudoti pagal savo asmeninius, verslo ar kitus poreikius bei ar turi įvažiavimą į sklypą.

23.6.                      Pareiškėjo vertinimas, kad Aprašo 3 punkte įtvirtintas išimčių sąrašas prieštarauja mokesčių lygybės principui, laikytinas nepagrįstu ir siekiančiu ne apmokestinimo lygybės, o apmokestinimo vengimo.

IV.

24.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą tenkino – Administracijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 patvirtinto nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 115 punktą panaikino. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo A. Š. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jam iš atsakovo priteisė 1 473,75 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

25.       Aptaręs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto ir 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis Aprašo 2 punktu, į objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis iš Aprašo 2 punkto 2.1–2.3 papunkčiuose nurodytų kriterijų.

26.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Aprašo 2.1 punkte yra įtvirtintas kriterijus, kad turtas į Sąrašą traukiamas tuomet, kai patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Statybos įstatymo nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį, 2.2 punkte yra įtvirtintas kriterijus, kuriam esant, turtas traukiamas į Sąrašą, kai turtas yra apleistas ar neprižiūrimas, jo būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas; vadovaujantis Aprašo 5 punktu, Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. įvertina nekilnojamojo turto techninės priežiūros būklę, nustato nekilnojamąjį turtą, kuris atitinka šio aprašo 2 punktą, bei, atsižvelgdamas į 3.1–3.3 punktuose nurodytas aplinkybes, sudaro jų sąrašus. Įsakymą dėl nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo pasirašo Administracijos direktorius ir paskelbia ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 2 d. (Aprašo 10 p.).

27.       Teisėjų kolegija nurodė, kad A. Š. prašė įpareigoti Administraciją išbraukti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš Sąrašo, o toks reikalavimas teisinių padarinių vertinimo požiūriu yra tapatus reikalavimui panaikinti ginčijamą individualų administracinį teisės aktą. Atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimas turi garantuoti efektyvų teisinės gynybos priemonių veikimą, teisėjų kolegija pateikė argumentus dėl tokio – patikslinto – skundo dalyko.

28.        Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savivaldybės tarybos funkcija nustatyti konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, be kita ko, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, jo technines savybes, priežiūros būklę, yra įtvirtinta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Imperatyvaus pobūdžio pareiga sudaryti ir tvirtinti Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą įstatymu yra nustatyta savivaldybės tarybai (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str. 1 d.), o tai, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir 6 dalimi, yra priskirta išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, kuri negali būti perduota jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, jog Administracijos direktorius, 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį Statinį įtraukdamas į nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą, veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nepaisant to, kad tokia administracijos direktoriaus kompetencija jam buvo nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinto Aprašo 10 punkte, kuris 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją tokiuose santykiuose įtvirtinančiam teisiniam reguliavimui, nebuvo pakeistas ar panaikintas. Ši išvada yra pagrindas panaikinti Administracijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 patvirtinto nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 115 punktą. Ginčijamo individualaus administracinio teisės akto neteisėtumas buvo pripažintas kitu teisiniu pagrindu – jį priėmęs savivaldybės administracijos direktorius veikė peržengdamas savo kompetencijos ribas, nei skunde nurodė pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi ir 140 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo kylanti mokestinė prievolė (padidinto tarifo taikymo apimtimi) iš esmės pažeidžia pareiškėjo A. Š. teises, o tai sudaro teisinį pagrindą peržengti pareiškėjo skundo ribas.

29.       Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmieji du A. Š. skundo reikalavimai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, dėl kurių teismas argumentus turi nurodyti sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tačiau nėra savarankiškais skundo dalykais; pareiškėjo pareigos mokestiniame teisiniame santykyje kyla Administracijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. 30-2241/19 pagrindu, todėl būtent šis individualus administracinis aktas ir yra ginčo byloje dalykas, o jį (atitinkamą jo dalį dėl Statinio) panaikinus, A. Š. kilusios mokestinės pareigos ta apimtimi, kurią suponuoja nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, įtraukimas į sąrašą.

30.       Kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija neanalizavo.

V.

31.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-1719-415/2021.

32.       Prašymą atnaujinti procesą atsakovas argumentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Administracijos nuomone, teisėjų kolegija, priimdama 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą, klaidingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, o būtent – Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą bei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį.

33.       Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Administracija pažymi, kad tiek Vietos savivaldos įstatymo, tiek Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, tiek Aprašo nuostatų taikymo metu yra nustatomos konkrečios šios bylos šalių teisės ir pareigos, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagrįstumu. Administracija atkreipia dėmesį, kad klaidingas nurodytų teisės aktų nuostatų taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendime nurodytu būdu turės įtakos turi ne tik pareiškėjui bei atsakovui konkrečiu atveju dėl Statinio, tačiau reikšmingas neigiamas pasekmes tiek savivaldybių taryboms, tiek mokesčių mokėtojams neabejotinai sukels ir ateityje – toks sprendimas ir jame formuojama teismų praktika nepagrįstai apsunkins visų šalies savivaldybių, ypač didžiųjų miestų, tarybų veiklą bei efektyvų ir greitą nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų interesų užtikrinimą. Toks sprendimas galutinai įtvirtins ydinga linkme formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, savivaldybių tarybos turėtų apsiimti spręsti išimtiniai techninius / procedūrinius mokesčių administravimo klausimus, o suinteresuoti mokesčių mokėtojai šių klausimų išsprendimo lauktų apie tris mėnesius, kadangi būtent tokiu dažnumu yra šaukiami eiliniai tarybos posėdžiai. Atsakovo nuomone, šios neigiamos pasekmės tiek savivaldybėms, tiek mokesčių mokėtojams yra keliamos nepagrįstai, sprendime klaidingai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas.

34.       Administracija nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos paprastąją kompetenciją sudaryti ir tvirtinti apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašus apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino / laikė išimtine savivaldybės tarybos kompetencija ir atitinkamai klaidingai konstatavo, kad ši kompetencija negalėjo būti perduota Administracijai. Priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, apleisto ir nekilnojamojo turto sąrašo sudarymas bei tvirtinimas nėra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, ji nėra numatyta nei viename iš Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktų. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai ir vienareikšmiškai pateiktas baigtinis sąrašas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų funkcijų (iš viso 45 punktai – funkcijos), tarp kurių nėra funkcijos „apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo sudarymas ir tvirtinimas“. Nuostata apie apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašo sudarymą ir tvirtinimą yra įtvirtinta visiškai kitame teisės akte, t. y. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, skirtoje apibrėžti šiame įstatyme naudojamą sąvoką „apleistas ar neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“; šiame apibrėžime, be kita ko, yra nurodyta ir tai, kad apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą kiekvienoje savivaldybėje sudaro ir tvirtina savivaldybės taryba. Atsižvelgiant į tai, kad ši Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata apie savivaldybės tarybos pareigą sudaryti ir tvirtinti apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašą nėra įtvirtinta Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje kaip išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, laikytina, jog tai yra paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija, kuri Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje yra apibrėžta kaip įstatymų nustatyta kompetencija, kurią savivaldybės taryba įgyvendina pati arba gali perduoti savivaldybės vykdomajai institucijai (institucijoms) savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, remiantis nurodytų teisės aktų nuostatomis, yra akivaizdu, kad apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašo sudarymas ir tvirtinimas yra ne išimtinė, o paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija, kuri savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gali būti perduodama vykdomajai savivaldybės institucijai, o tai šiuo atveju ir buvo padaryta – Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1-39, kuriuo, be kita ko, patvirtino Aprašą ir jame išsamiai bei itin detaliai reglamentavo visą tvarką, t. y. procedūras ir etapus, kurių metu atsakingi Administracijos padaliniai sudaro, o jos direktorius patvirtina apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašą.

35.       Atsakovas akcentuoja, kad aptartas Savivaldybės tarybos paprastosios kompetencijos perdavimas savivaldybės administracijai yra itin efektyvus, greitas ir patogus būdas, užtikrinantis tiek savivaldybės tarybos veiklos efektyvumą, tiek mokesčių mokėtojų interesus, kadangi savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu sąrašus patvirtinti, o vėliau, mokesčių mokėtojų prašymu, juos keisti ir tikslinti gali kur kas operatyviau, negu tai padarytų savivaldybės taryba, kuri į eilinius posėdžius renkasi vos kartą per tris mėnesius. Be to, apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto kriterijus Vilniaus mieste kasmet atitinka daugiau kaip šimtas nekilnojamojo turto objektų, todėl nėra įsivaizduojama, kaip apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašo sudarymo procedūras tiesiogiai galėtų atlikti pati savivaldybės taryba. Net jeigu Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir atrastų būdą, kaip apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašo sudarymo procedūras galėtų atlikti pati, sunku ir įsivaizduoti, kokių savivaldybės tarybos darbo laiko sąnaudų pareikalautų techninis-administracinis sąrašo sudarymo procedūrų atlikimas, dėl kiekvieno apleisto objekto savivaldybės taryba turėtų priimti sprendimą, o vėliau ir atitinkamai kontroliuoti jo vykdymą. Be to, kiekvieno tokio sprendimo / klausimo svarstymui bei priėmimui savivaldybės taryba turėtų sudaryti ir komitetą. Atsakovo nuomone, tokia savivaldybės tarybos veikla būtų tiesiog iškreiptai uolus funkcijų vykdymas, nepagrįstas laiko ir kitų resursų švaistymas administraciniams-procedūriniams darbams, kuriems atlikti yra įsteigta vykdomoji savivaldybės institucija – savivaldybės administracija. Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėtu 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-39 patvirtindama Aprašą, kuriuo vadovaujantis Administracijoje turi būti sudaromi ir tvirtinami apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašai, visiškai logiškai, teisėtai ir pagrįstai, kaip nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje, šią savo paprastąją kompetenciją perleido Administracijai, atstovaujamai direktoriaus; toks būdas ne tik atitinka teisės aktų nuostatas, tačiau yra pagrįstas ir elementariu racionalumo bei protingumo principu. 

36.       Administracijos nuomone, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, akivaizdžiai klaidinga ir nurodytiems teisės aktams prieštaraujanti yra apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada apie tai, kad Administracijos direktorius 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 Statinį įtraukdamas į Sąrašą, neva veikė viršydamas savo įgaliojimus, kadangi savivaldybės tarybos patvirtintas Aprašas nepanaikina Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje savivaldybės tarybai nustatytos pareigos sudaryti ir tvirtinti tokius sąrašus. Atsakovas pažymi, kad Aprašas nepanaikina jokių savivaldybės tarybos pareigų, tuo labiau nepanaikina išimtinei tarybos kompetencijai priskirtų pareigų, tačiau aptartos teisės aktų nuostatos akivaizdžiai patvirtina, jog apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašų sudarymas ir tvirtinimas yra ne išimtinė, o paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija, kurią ši institucija, remdamasi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje jai suteikta teise, gali perduoti.

37.       Administracija taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai nepagrįstai ir klaidingai sutapatino / laikė viena ir ta pačia dvi skirtingas savivaldybės tarybos kompetencijas, t. y. apleisto ar neprižiūrimo turto sąrašų sudarymą ir tvirtinimą bei vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymą įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas įtvirtina vieną iš 45 šiame straipsnyje numatytų savivaldybės tarybos kompetencijų, t. y. kainų ir tarifų už savivaldybės valdomų įmonių, biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas viešąsias paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymą, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymą (tvirtinimą) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymą įstatymų nustatyta tvarka. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis apibrėžia, kas yra laikoma išimtine savivaldybės tarybos kompetencija, o to paties įstatymo 16 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

38.       Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra paaiškinama, kokiu konkrečiu logišku būdu Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio ir 16 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje paminėta visiškai kita, su rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymu net nesusijusi savivaldybės tarybos pareiga (sudaryti ir tvirtinti apleisto turto sąrašus) yra laikoma išimtine tarybos kompetencija. Administracijos nuomone, tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės aiškinimo metodas akivaizdžiai suponuoja, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalie 37 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietines rinkliavas, įmokas ir mokesčių tarifus, bei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintina bendroji savivaldybės tarybos pareiga sudaryti ir tvirtinti apleisto ar nenaudojamo turto sąrašus yra dvi atskiros, skirtingos funkcijos (kompetencijos); abi šias funkcijas Vilniaus miesto savivaldybės taryba sklandžiai ir teisėtai įgyvendino priimdama minėtą 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą
Nr. 1-39 – šio sprendimo 1 punktu nustatė Vilniuje esančio nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2020 m. (įvykdė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintą savo išimtinę kompetenciją), o sprendimo 2 punktu patvirtino Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašą (atliko Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytą savivaldybės tarybos pareigą, perduodama ją vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai.

39.       Atsakovas akcentuoja, kad atnaujintus procesą šioje byloje, atitinkamai turi būti taikomos ir Aprašo nuostatos, reguliuojančios nekilnojamojo turto įtraukimo į Sąrašą kriterijus, ir atitinkamai nustatinėjama, ar Statinys į šį Sąrašą buvo įtrauktas pagrįstai.

40.       Pareiškėjas A. Š. prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021 atmesti ir procesą atsisakyti atnaujinti bei pareiškėjui iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41.       A. Š. nuomone, nors teisėjų kolegija, priimdamas sprendimą, turėjo pasisakyti ne tik dėl jo ginčyto Administracijos akto teisėtumo formaliuoju – jo priėmimo procedūros – požiūriu, bet ir dėl pareiškėjo nurodytų neteisėtumo pagrindų, tačiau sutinka, kad teismo sprendimas sukels teisines pasekmes ne tik šios administracinės bylos šalims.

42.       Pacitavęs Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto ir 16 straipsnio 6 dalies bei Nekilnojamojo turto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas pažymi, kad kaip matyti iš galiojančio teisinio reguliavimo, tiek Nekilnojamojo turto įstatymas, tiek Vietos savivaldos įstatymas aiškiai nustato, jog vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymas, taip pat apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo sudarymas ir tvirtinimas kiekvienoje savivaldybėje priskiriamas savivaldybės tarybos kompetencijai, o Vietos savivaldos įstatymas šią vietos savivaldos kompetenciją priskiria prie išimtinių.

43.       A. Š. akcentuoja, kad mokesčių nustatymo srityje yra taikomas imperatyvus teisinis reguliavimas ir greta kitų reikalavimų turi būti laikomasi konstitucinių imperatyvų, jog mokesčius (jų esminius elementus) gali nustatyti tik įstatymas, o tvarka, kuria apskaičiuojama, kokio dydžio mokestį turi mokėti konkretus mokesčio mokėtojas, gali būti nustatoma ir poįstatyminiu teisės aktu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pateikiami nurodymai, kurių turi laikytis savivaldybių tarybos, reguliuodamos nekilnojamojo turto mokesčius: savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Pareiškėjo nuomone, nurodyti išaiškinimai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriame nurodė, jog imperatyvaus pobūdžio pareiga sudaryti ir tvirtinti Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą įstatymu yra nustatyta savivaldybės tarybai (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str. 1 d.).; tai vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir 6 dalimi, priskirtina išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, kuri negali būti perduota jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, nepadarė jokio materialinės teisės normos pažeidimo ar juo labiau akivaizdaus pažeidimo. Priešingai, teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju yra aiškus ir nekelia jokių abejonių.

44.       A. Š. pažymi, kad atsakovo prašymas yra grindžiamas jam patogiu teisinio reguliavimo aiškinimu, mėginant Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo sudarymą atsieti nuo vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymo. Nurodo, kad nagrinėjamas sąrašas yra sudaromas vieninteliu tikslu – taikyti padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą į Sąrašą įtrauktam turtui, todėl Administracijos pateiktas aiškinimas nėra pagrįstas nei lingvistiniu, nei sisteminiu požiūriu, be to, aiškiai prieštarauja mokestinių santykių reguliavimo imperatyvams.

45.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodo daugybę argumentų, kurie niekaip nėra susiję su materialiosios teisės normų pažeidimu ar jų taikymo klaidomis. Tokie argumentai ne tik neturi teisinės reikšmės, vertinant Administracijos prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą, bet ir klaidina, nes savivaldybės administracijos direktorius taip pat kaip ir taryba nei asmeniškai apžiūri nekilnojamojo turto objektus, nei techniškai sudaro jų sąrašą, tą bet kuriuo atveju atlieka savivaldybės darbuotojai. A. Š. pažymi, kad iš viešai skelbiamos informacijos matyti, jog kitose savivaldybėse padidinto nekilnojamojo turto tarifo sąrašai tvirtinami savivaldybių tarybų, pavyzdžiui, Panevėžio, Šilutės ir kitose, taigi, kitose savivaldybėse nurodomi organizaciniai sunkumai nėra neįveikiama kliūtis. Be to, nagrinėjamu atveju net ir vertinant praktiniu aspektu, nėra tinkamas ir atsakovo nurodytas operatyvumo poreikis, kadangi mokesčių mokėtojams nustatant didesnę mokestinę naštą, pirmiausia turi būti užtikrintas jų teisėtų lūkesčių principo, kuris reikalauja taikomų apmokestinimo taisyklių ar tarifų nekeisti neprotingais terminais, laikymasis. Bet kuriuo atveju, praktiniai ar organizaciniai sumetimai nėra pagrindas nesilaikyti mokesčių srityje nustatyto imperatyvaus teisinio reguliavimo.

konstatuoja:

VI.

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

47.       Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr.  28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

48.       Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą, administracinė byla
Nr. eA-1719-415/2021 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

49.       Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

50.       Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021, dėl kurios atsakovas prašo atnaujinti procesą, buvo priimtas 2021 m. balandžio 21 d., todėl Administracija, 2021 m. liepos 2 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidusi trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

51.       Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

52.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

53.       Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).

54.       Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai aiškino bei taikė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą bei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį.

55.       Nustatyta, kad 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą priėmusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad imperatyvaus pobūdžio pareiga sudaryti ir tvirtinti Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą įstatymu yra nustatyta savivaldybės tarybai (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str. 1 d.), o tai, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir 6 dalimi, yra priskirta išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, kuri negali būti perduota jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, jog Administracijos direktorius, 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį Statinį įtraukdamas į nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą, veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nepaisant to, kad tokia administracijos direktoriaus kompetencija jam buvo nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinto Aprašo 10 punkte, kuris 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją tokiuose santykiuose įtvirtinančiam teisiniam reguliavimui, nebuvo pakeistas ar panaikintas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ši išvada sudaro pagrindą panaikinti Administracijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 30-2241/19 patvirtinto nekilnojamojo turto, kuriam 2020 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 115 punktą.

56.       Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą kiekvienoje savivaldybėje sudaro ir tvirtina savivaldybės taryba. Kriterijus, kuriais remiantis nekilnojamasis turtas yra įtraukiamas į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ši norma yra aiški ir joje nėra palikta jokios vietos interpretacijoms, kad Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą gali sudaryti ir tvirtinti koks nors kitas subjektas, išskyrus savivaldybės tarybą. Ši nuostata galioja nuo 2018 m. sausio 1 d. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija; savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms. Aiškinant šias teisės normas sistemiškai, yra akivaizdu, kad Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo kiekvienoje savivaldybėje sudarymas ir tvirtinimas yra priskirtas savivaldybės tarybai. Nors kaip teisingai pažymi atsakovas, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra įtvirtintas baigtinis savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos sąrašas, funkcija Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo kiekvienoje savivaldybėje sudarymas ir tvirtinimas nėra nurodytas, tačiau tai savaime nereiškia, kad Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo sudarymas dėl to tampa parastąją savivaldybės tarybos funkcija, kuri gali būti perduodama kitiems subjektams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši funkcija taip pat nėra nurodyta ir tarp paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamų funkcijų. Svarbu pažymėti tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, jeigu teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai, o išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 9 d., 16 str. 6 d.). Atsakovo nurodyti praktiniai ar organizaciniai sumetimai nėra pagrindas nesilaikyti nustatyto imperatyvaus teisinio reguliavimo.

57.       Įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą ir atsakovo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Administracija nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Atsakovas nepagrindė, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos jo nurodytos teisės aktų nuostatos. Administracijos prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios suponuotų akivaizdžią išvadą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo neteisėtumo.

58.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracija, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas būtų išspręstas institucijos naudai, tačiau atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

59.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

60.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendime atliktu vertinimu. Administracijos argumentacija atspindi tik šios institucijos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis tokios galimybės nenustato. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė.

61.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Administracijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 str. 1 d.).

62.       Klausimai, susiję su bylos nagrinėjimu iš naujo, neatnaujinus administracinės bylos proceso, nėra sprendžiami.

63.       Pareiškėjas A. Š. prašė jam iš atsakovo Administracijos priteisti 435,6 Eur patirtų išlaidų už advokato suteiktą teisinęs pagalbą, rengiant atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

64.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Administracijos prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir
5 dalimis, įvertinusi pareiškėjo prašymo pagrįstumą (pateiktą 2020 m. balandžio 1 d. atstovavimo sutartį, 2021 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija JL Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos išrašą iš akcinės bendrovės „Swedbank“) bei pateikto atsiliepimo į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo apimtį ir turinį, sprendžia, kad A. Š. prašomų atlyginti jo patirtų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.16 punkte nustatyto dydžio. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą tenkina ir A. Š. iš atsakovo Administracijos priteisia 435,6 Eur pagrįstų bei proporcingų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1719-415/2021 pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 435,6 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas 

                                                                                                                Dalia Višinskienė

                                                                                                                Virginija Volskienė