Administracinė byla Nr. A-1692-822/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02894-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. K. (P. K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo laikomas karantino patalpose, kur jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. liepos 27 d. pareiškėjas buvo laikomas 13 būryje, nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2017 m. spalio 23 d. – 14 būryje, nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. – 8 būryje, vėliau vėl grąžintas į 14 būrį. Gyvenamosiose patalpose nuolat buvo pažeidžiama gyvenamojo ploto norma, be to, dalį ploto užėmė patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai, nebuvo laisvalaikio kambario. Sanitariniame mazge trūko įrenginių, teko laukti eilėse, klozetai buvo tupimi, sienelės žemesnės nei 1 m, pisuarai visai neatitverti, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas. Duše nebuvo pertvarų, ar užuolaidų, grindys buvo slidžios, nebuvo kilimėlių, maudytis pareiškėjas buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę. Marijampolės PN nebuvo patalpos drabužiams džiovinti. Pasivaikščiojimo kiemelis bei sporto salė buvo maži. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose buvo tik 1 bendras tualetas ir 1 bendras dušas, bendra virtuvė, nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio, todėl neigiami išgyvenimai kilo ne tik pareiškėjui, bet ir jo artimiesiems. Bibliotekoje buvo ribojama interneto prieiga – galima atsidaryti tik vieną svetainę E-TAR, taip buvo ribojama pareiškėjo galimybė gauti informaciją iš kitų viešų, valstybės ar jos vardu veikiančių juridinių asmenų svetainių. Pareiškėjo teigimu, netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam psichologinius išgyvenimus, pažemino jo orumą, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo užtikrinamas minimalus plotas. Karantino patalpose draudžiama rūkyti, už taisyklių nesilaikymą nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Laisvalaikio kambariai įrengti tiek 13, tiek 14 būryje. Sanitariniai ir higienos mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę, dienotvarkėje nustatytu laiku. Ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Vieno www.e-tar.lt puslapio pakanka tam, kad nuteistieji galėtų šviestis, sužinotų apie naujausius sprendimus, teisės aktų pakeitimus. Nuteistiesiems nedraudžiama siųsti laiškus į kitas institucijas dėl informacijos gavimo.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo P. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės PN nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas: nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. birželio 21 d. buvo paskirtas į karantino patalpas, kurios yra dvi – 27,87 kv. m (įrengtos 7 miegamosios vietos) ir 35,85 kv. m (įrengtos 9 miegamosios vietos), jose vienam asmeniui teko 3,98 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. liepos 25 d. paskirtas į 13 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas – 76,20 kv. m, joje buvo iki 24 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 3,17 kv. m ploto; nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. paskirtas į 14 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas – 77,25 kv. m, joje buvo iki 24 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 3,21 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo perkeltas į 8 būrį, kurio bendras gyvenamųjų patalpų plotas – 259,42 kv. m, būryje buvo iki 81 nuteistojo, vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad į karantino patalpas buvo atnešami papildomi dviaukščiai gultai, todėl sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija apie karantino patalpų plotą ir jose įrengtų vietų skaičių.
7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rūkymo karantino patalpose, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad karantino patalpose rūkyti yra draudžiama, yra iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai ir užrašai, nuteistieji yra supažindinami su taisyklėmis, jog patalpose rūkyti negalima. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN administracija tinkamai veikė, siekdama užtikrinti, kad karantino patalpose nebūtų rūkoma. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ar kitas institucijas su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą informuodamas apie gyvenamosiose patalpose rūkančius asmenis, apie jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs.
8. Dėl poilsio kambarių ir drabužių džiovyklės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateiktos schemos ir fotonuotraukos patvirtina, kad pataisos namų būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, buvo įrengti laisvalaikio kambariai. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, jog Marijampolės PN yra veikianti skalbykla, kurioje teikiamos ir džiovinimo paslaugos, visiems būriams yra suteiktos džiovyklos, drabužius galima džiovinti ir lauke. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius ar kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti džiovinimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius yra deklaratyvūs.
9. Įvertinęs Marijampolės PN įrengtus sanitarinius mazgus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad klozetų ir pisuarų skaičius 13 būryje, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko teisės aktuose nustatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai (tupiamas ar sėdimas). Unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Marijampolės PN dušuose nebuvo įrengtos pertvaros ir tai neužtikrino visiško privatumo. Praktiką, kad nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti duše, pirmosios instancijos teismas vertino kaip atitinkančią teisės aktų reikalavimus.
11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimų kiemelio bei sporto salės dydžio, taip pat dėl netinkamo ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo.
12. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su interneto prieigos ribojimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nacionaliniais teisės aktais yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietų įstaigose naudotis internetu. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ar gauti dokumentus (įskaitant visą jį dominančią informaciją) iš valstybinių įstaigų paštu, gauti teisinę pagalbą, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisės aktų registro internetinėje svetainėje (www.e-tar.lt) yra daug teisinės informacijos (teisės aktai, teismų sprendimai), leidžiančios šviestis teisiškai.
13. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitarinių įrenginių trūkumo ir privatumo duše neužtikrinimo), pažeidimo trukmę ir mastą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu.
III.
14. Pareiškėjas P. K. apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl karantino patalpų. Pareiškėjas teikė skundą dėl karantino patalpose neužtikrinto ploto, nurodė, kad Marijampolės PN į karantino patalpas atnešdavo papildomus gultus. Pareiškėjas prašo teismo patikrinti, ar ankstesnėmis datomis etapuoti nuteistieji buvo pervesti iš karantino patalpos į lokalinius sektorius.
16. Pareiškėjo teigimu, nuteistieji rūkė karantino patalpose, nes nebuvo įrengtos atskiros patalpos, skirtos rūkyti. Atsakovo atstovas nepateikė nė vieno tarnybinio pranešimo apie rūkančių asmenų nubaudimą, nenurodė, kur tokie asmenys rūko.
17. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kur 8 būryje buvo įrengtas poilsio kambarys, o tiesiog apskaičiavo bendrą plotą. Poilsiui skirtą patalpą išskaičiavus iš bendro ploto, matyti, kad pareiškėjui trūko ploto.
18. Pareiškėjas nurodo nesuprantantis teisės normos, pagal kurią Marijampolės PN gali įrengti 1 klozetą arba pisuarą ne daugiau nei 15 asmenų, nes pagal šią normą atsakovo atstovas apskritai gali neįrengti klozetų. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad tualeto patalpa nebuvo atskirta nuo dušo patalpos, tualetai buvo išdėstyti prieš prausimosi kriaukles, todėl kiti nuteistieji nuolat užeidavo nusiplauti rankas, išsivalyti dantis, apsiprausti. Tokios sąlygos neleidžia oriai naudotis tualeto patalpa.
19. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat neišsamiai nagrinėjo pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl ribotos interneto prieigos ir nenustatė, kiek yra leidžiamų svetainių nuteistiesiems, taip pat ar 1 kompiuterio, kuris yra senas ir blogai veikia, pakanka 800 nuteistųjų, kad jie galėtų tinkamai realizuoti savo teises. Pareiškėjas prašo iš administracinės bylos Nr. I-3042-320/2019 išreikalauti rašytinius įrodymus – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą (raginimą suteikti informaciją apie interneto svetainių būklę), Kalėjimų departamento atsakymą į skundą, kuriame nurodyta, kad leistinų svetainių yra daugiau, ir išnagrinėti šią aplinkybę. Pareiškėjas pažymi, kad jis negali laiku gauti informacijos apie teisės aktų pakeitimų projektus, negali kritikuoti pasikeitimų.
20. Pareiškėjas pažymi, kad viena drabužių džiovykla naudojasi 80 nuteistųjų, todėl pasidžiovęs savo drabužius vėliau jų neberanda, jų reikia ieškoti kitose gyvenamosiose sekcijose.
21. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nesiima priemonių pažeidimams šalinti, todėl pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Atsakovo atstovas į tokias satisfakcijas nekreipia dėmesio.
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
23. Byloje ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui P. K. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.
24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN 13 būryje trūko sanitarinių įrenginių, taip pat nebuvo užtikrintas jo privatumas duše, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės PN nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
25. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, teigia, kad karantino ir 8 būrio gyvenamosiose patalpose jam trūko ploto, kiti nuteistieji rūkė karantino patalpose, kad viena drabužių džiovykla naudojasi 80 nuteistųjų, todėl dingsta skalbiniai, taip pat kad buvo ribojama pareiškėjo teisė į informaciją.
26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
29. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad dalis pareiškėjo skundo argumentų yra nepagrįsti.
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
31. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais bei bylos faktinėmis aplinkybėmis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Marijampolės PN karantino patalpų ploto ir jose ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičiaus. Atsakovo atstovas į bylą pateikė detalius duomenis apie Marijampolės PN įrengtas karantino patalpas: I-8, plotas – 27,87 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, ir I-13, plotas – 35,85 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, pridėjo šių patalpų planą, taip pat nurodė, kad 2016 m. birželio 15 d. į Marijampolės PN atvyko ir karantino patalpose buvo apgyvendinti 9 asmenys. Ginčydamas šiuos duomenis, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kurioje iš minėtų karantino patalpų buvo laikomas, nedetalizuoja, su kiek asmenų atvyko į šias patalpas, ir kuriuo laikotarpiu jam tariamai nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas plotas. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jam atvykus į karantino patalpas jose buvo laikomi anksčiau etapuoti asmenys, konkrečiai nenurodo, kiek tokių asmenų ir kurioje karantino patalpoje buvo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys yra oficialūs ir nekeliantys abejonių, o pareiškėjas šiuo atveju nenurodė ir nepateikė jokių savo nurodytus argumentus patvirtinančių konkrečių duomenų.
32. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Marijampolės PN 8 būrio patalpų ploto vertinimu, pažymėtina, jog pareiškėjui šiame būryje tekusį gyvenamąjį plotą pirmosios instancijos teismas skaičiavo atsižvelgdamas į gyvenamąsias 8 būrio patalpas, plane pažymėtas indeksais I-16, I-18, I-19, I-20, I-25, I-26 ir I-27, kurių bendras plotas – 259,42 kv. m. Pareiškėjo nurodyta „antra iš kairės“ patalpa, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo įrengtas poilsio kambarys, plane yra pažymėta indeksu I-15 (su prierašu „TV“), jos plotas – 43,15 kv. m. Taigi pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui 8 būryje tekusį gyvenamąjį plotą, indeksu I-15 pažymėtos patalpos ploto į bendrą gyvenamąjį plotą neįtraukė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN 8 būryje buvo laikomas 81 nuteistasis, o tai reiškia, kad pareiškėjui šiame būryje teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto ir tai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančią pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpų ploto normą (3,1 kv. m). Todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio argumentai, kad Marijampolės PN 8 būrio patalpose jam trūko ploto.
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai būtų skundęsis dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis. Todėl pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai dėl rūkančių asmenų karantino kameroje laikymo su nerūkančiais pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais įrodymais ar teisės aktų nuostatomis.
34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kad tualetuose jam trūko privatumo, nustatė, kad sanitariniai mazgai Marijampolės PN yra atskirti nuo miegamųjų, tualetai tarpusavyje atskirti sienelėmis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, padarė išvadą, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
35. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka, nes Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus, reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3447-968/2020; kt.).
36. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl interneto prieigos ribojimo, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs, jog pataisos įstaiga privalo joje esantiems asmenims užtikrinti galimybę naudotis internetu, naudojant įstaigos ar asmens nustatyta tvarka įgytą asmeninį kompiuterį. Tai priklauso pataisos įstaigos administracijos diskrecijai. Suteikdama galimybę naudotis interneto prieiga, įstaiga nustato ir naudojimosi internetu tvarką, kurios asmenys privalo laikytis. Jie gali naudotis riboto interneto prieiga, laikydamiesi tik tose interneto svetainėse, kurios yra įtrauktos į leistinų interneto svetainių sąrašą. Taip siekiama užtikrinti įstaigos režimo reikalavimų tinkamą įgyvendinimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikia didesnį leidžiamų interneto svetainių sąrašą, savaime nereiškia, kad Marijampolės PN svetainių sąrašas nėra pakankamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas įstaigoje nustatyta tvarka interneto svetainėje www.e-tar.lt turėjo galimybę gauti pagrindinę informaciją apie galiojančius teisės aktus. Tai, kad pareiškėjo netenkina įstaigos administracijos nustatyta naudojimosi riboto interneto prieiga tvarka, nėra pagrindas Marijampolės PN veiksmus pripažinti neteisėtais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti naujienas iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuteistieji turi teisę įsigyti ir prenumeruoti. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją ir ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-662/2020).
37. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, ar 1 kompiuterio, kuris yra senas ir blogai veikia, pakanka 800 nuteistųjų, pažymėtina, kad pareiškėjas šiais argumentai negrindė pirmosios instancijos teismui pateikto skundo ir neturtinės žalos iš to nekildino, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos dėl šių aplinkybių pasisakyti (ABTĮ 80 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kas nišdėstyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti tokių aplinkybių (ABTĮ 134 str. 6 d.). Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
38. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nuo džiovyklų dingdavo padžiauti drabužiai, yra susiję ne su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas (ne)vykdymu, o su kitų nuteistųjų veiksmais – pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog skalbinius pasiimdavo kiti Marijampolės PN laikyti asmenys. Be to, pareiškėjas neneigia, kad Marijampolės PN buvo įrengta džiovykla ir kad pareiškėjas ja naudojosi, todėl konstatuoti kokius nors neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu nėra pagrindo.
39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Marijampolės PN sanitarinių mazgų įrengimu (pisuarų ir klozetų skaičiumi) pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, jog kad klozetų ir pisuarų skaičius 13 būryje, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko teisės aktuose nustatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, t. y. nustatė su tuo susijusį pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes laiko nustatytomis ir pakartotinai nebevertina.
40. Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99))
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. sanitarinių įrenginių trūkumas Marijampolės PN 13 būryje ir privatumo duše neužtikrinimas, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015; kt.).
42. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė