Administracinė byla Nr. eAS-1101-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04314-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171376, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760244229, galiojantį iki 2027 m. balandžio 28 d. (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjos J. G. skundą, tačiau netenkino jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios nuostatos taikymo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai, susiję su apribota galimybe susitikti su šeima, gyvenančia Lietuvoje, įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu (toliau – ir Įstatymas), yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, pareiškėja neįrodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėja J. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartį, tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog:

1)       Leidimo laikinai gyventi panaikinimas reiškia prievartinį šeimos išskyrimą, priverčiant pareiškėją išvykti iš Lietuvos. Šeimos išardymas sukelia neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą visuomenei bei valstybei. Pareiškėjos sutuoktinis ir jos dukterys, viena iš jų nepilnametė, yra Lietuvos Respublikos piliečiai, valstybės institucijų sprendimai atskirti vaikus nuo motinos, uždraudžiant jai gyventi Lietuvoje vien dėl to, kad ji per tris kalendorinius mėnesius du kartus, vietoje vieno leistino, nuvyko į Rusiją aplankyti savo motinos ir pasimatyti su sūnumi iš pirmosios santuokos, sukels pasekmes jos vaikų, ypač nepilnametės, psichinei būklei (psichologės D. U. 2025 m. rugpjūčio 13 d. išvada Nr. P1-15). Pareiškėjos sveikata taip pat kritinės būklės, ji paguldyta į Akmenės ligoninę (Viešosios įstaigos Naujosios Akmenės ligoninės-sveikatos centro 2025 m. rugpjūčio 14 d. pažyma Nr. 1). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) nuostatomis akcentuojama, jog Įstatymas, nereguliuojantis vaikų teisių apsaugos, negali paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių bei Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, garantuojančių šeimos bei vaikų teisių apsaugą.

2)       Atsisakymas tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pažeidžia, riboja pareiškėjos dukterų teises būti išlaikytoms, kad būtų rūpinamasi jų švietimu (Šiaulių Gytarių progimnazijos 2025 m. rugpjūčio mėn. pažyma Nr. SR-391), sveikata (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.30, 3.155 str.). Pilnametė pareiškėjos duktė studijuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakultete (Vilniaus universiteto 2025 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 197484). Panaikinus pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ji neteks darbo, tad jos dukterų gyvenimo sąlygos bus ženkliai pablogintos. Pareiškėja nuo 2016 m. Lietuvoje vykdo individualią veiklą (drabužių siuvimas) (2024 m. balandžio 29 d. Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)), dienos SPA centrų ir įvairių tipų pirčių veikla (2025 m. liepos 15 d. Gyventojo individualios veiklos vykdymo ar nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos sutuoktinis – tolimųjų reisų vairuotojas 2024 m. birželio 14 d. darbo sutarties kopija), kurio darbo užmokestis – 1 525 Eur neatskaičius mokesčių, tad be pareiškėjos uždirbamų lėšų jos dukterų gyvenimo kokybė ženkliai pablogės, studijos universitete gali tapti neįmanomomis dėl nepakankamo finansavimo, tad pareiškėjos dukterims bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

3)       Priimant skundžiamą teismo nutartį buvo pažeista pareiškėjos nepilnametės dukters teisė būti išklausytai (CK 3.164 str. 1 d., 3.178 str. 1 d., VTAPĮ 4 str. 1 d.), turėjo būti atsižvelgta į jos nuomonę.

4)       Pareiškėjos šeimos narių išvykimas gyventi į Rusiją būtų problematiškas, mokymasis lietuvių kalbos bei lietuvių kalba – neįmanomas, rusų kalbą pareiškėjos dukterys moka tik buitiniu lygmeniu.

5)       Priimant Įstatyme nurodytus sprendimus, turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, t. y. įvertinti ar užsieniečio išvykos nėra susijusios su veikla, keliančia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas, t. y. priverstinis atskyrimas nuo šeimos, darbo santykių nutraukimas nėra proporcinga priemonė padarytam mažareikšmiškam pažeidimui, t. y. nustatytam išvykų į Rusiją limito viršijimui.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenurodė, kokią ji patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Vien tai, kad teks išvykti iš Lietuvos savaime nereiškia, kad pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenų bazės išrašo matyti, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo, o verslo liudijimą buvo įsigijusi nuo 2023 m. rugsėjo 8 d. iki 2023 m. rugsėjo 9 d. Migracijos departamentui 2025 m. liepos 29 d. A. G. buvo pateiktas įsipareigojimas suteikti pareiškėjai pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Taigi iš turimų duomenų galima spręsti, jog pareiškėja yra išlaikoma savo sutuoktinio, Lietuvoje nedirba. Pareiškėjos nepilnametė duktė vieno iš pareiškėjos sienų kirtimo metu buvo vežama į Rusijos Federaciją atostogų pas močiutę, ji moka rusų kalbą, yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl sunkumų keliauti tarp Rusijos ir Lietuvos ji neturės.

Atsakovas pabrėžia, kad byloje nėra įrodymų, kad pradėta pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinimas sudarytų prielaidas ginti pareiškėjos teises prevenciškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos J. G. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, tačiau netenkino jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nors pareiškėja atskirajame skunde prašė panaikinti visą skundžiamą nutartį, tačiau iš atskirojo skundo argumentų darytina išvada, kad ji nesutinka tik su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėja ir atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė naujus įrodymus. Pareiškėja pateikė A. G., K. G. pasų kopijas, A. G. gimimo liudijimą, 2025 m. rugpjūčio 13 d. psichologo išvadą Nr. P1-15, Viešosios įstaigos Naujosios Akmenės ligoninės-sveikatos centro 2025 m. rugpjūčio 14 d. medicininės pažymos Nr. 1 dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą, teismą ar karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją šaknelę, Vilniaus universiteto 2025 m. rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. 197484 apie studijas, Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), Gyventojo individualios veiklos vykdymo ar nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), A. G. 2024 m. birželio 14 d. darbo sutartį Nr. 31, Šiaulių Gytarių progimnazijos 2025 m. rugpjūčio mėn. pažymą Nr. SR-301 apie A. G.. Atsakovas pateikė Sodros 2025 m. rugpjūčio 29 d. duomenų bazės išrašą apie pareiškėjos įdarbinimus bei A. G. 2025 m. liepos 25 d. (2025 m. liepos 29 d.) įsipareigojimą suteikti pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų formuojamą praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus (iš esmės nukentėtų jos šeimos, kurioje yra ir nepilnametis vaikas, ir kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, interesai, pablogėtų pareiškėjos vaikų gyvenimo kokybė), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina kitų pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Taip pat teisėjų kolegija nenagrinėja atskirojo skundo argumentų, susijusių su VTAPĮ, pažeista pareiškėjos nepilnametės dukters teise būti išklausytai, nes jie neturi teisinės reikšmės šiai bylai išspręsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių ji turi būti taikoma, atsižvelgusi į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl pareiškėjos prašymas taikyti pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis