NUORAŠAS

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A – 702-190/2011                                    

Teisėjas Gediminas Viederis                                         Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02035-2010-0                                          

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.5., 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. liepos 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teisėjų Artūro Pažarskio ir Teresėlės Kazlauskienės,

sekretoriaujant Linai Žalaitei,

dalyvaujant prokurorui Romui Blaževičiui,

nuteistajam Š. B.,

nuteistojo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Š. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš Š. B. priteista 350 Lt nukentėjusiosios A. G. naudai nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

Š. B. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą:

jis 2010 m. spalio 28 d., apie 19.30 val., Lukiškių g. 9, Vilniuje, atidaręs automobilio „Honda Civic“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) keleivio pusės priekines dureles, nuo keleivio priekinės sėdynės atvirai, matant nukentėjusiajai A. G., pagrobė pastarajai priklausančią 370 Lt vertės rankinę, su joje buvusia 600 Lt vertės pinigine, pinigais – 280 Lt, A. G. vardu išduota asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, AB „Hansabank“ „Visa Electron“ mokėjimo kortele, AB „Hansabank“ internetinės bankininkystės kodų kortele, 50 Lt vertės kosmetine „Christian Dior“, kurioje buvo 90 Lt vertės blakstienų tušas „Lancome“, 160 Lt vertės kreminė pudra „Lancome“, 100 Lt vertės kremas „Lancaster“, 95 Lt vertės lūpų blizgesys „Christian Dior“, 600 Lt vertės akiniai su dėklu „Escada“, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai A. G. priklausantį 2 345 Lt vertės turtą, jai padarydamas 2 345 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinamajam Š. B. kaltinimas atviros vagystės padarymu pasitvirtino. Vagystės faktą pripažįsta pats kaltinamasis Š. B., jį patvirtina nukentėjusioji A. G., liudytojai, galiausiai, pas kaltinamąjį Š. B. sulaikymo metu rastas nukentėjusiosios turtas. Iš šių įrodymų akivaizdu, kad kaltinamasis Š. B. suvokė, kad svetimą turtą pagrobia atvirai, tai yra, matant nukentėjusiajai ir kitiems asmenims. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad iškart po rankinės pagrobimo nukentėjusioji A. G. pradėjo kaltinamąjį vytis. Po nukentėjusiosios rankinės pagrobimo iki kaltinamojo sulaikymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, nors kaltinamojo buvo intensyviai ieškoma, tačiau jis buvo spėjęs pasislėpti ir įgyti realią galimybę disponuoti pagrobtu turtu. Taigi, kaltinamojo Š. B. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip baigtas nusikaltimas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pas kaltinamąjį jo sulaikymo metu rasti 227 litai, kurie, kaip teisiamajame posėdyje paaiškino kaltinamasis, priklauso nukentėjusiajai A. G.. Pasak kaltinamojo, daugiau grynųjų pinigų jis iš nukentėjusiosios nepagrobė. Vis dėlto, nukentėjusioji A. G. nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad jos piniginėje, kurią kartu su kitais daiktais pagrobė kaltinamasis Š. B., buvo 280 litų. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, juolab, neturi pagrindo manyti, jog nukentėjusioji apkalba kaltinamąjį, nes ji net nepareiškė ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors ir turėjo tokią teisę. Be to, kaltinamasis buvo sulaikytas ne iškart po nusikaltimo padarymo, tad besąlygiškai tikėti kaltinamuoju, kad pas jį rasti visi pagrobti pinigai, negalima. Kita vertus, 2011 m. kovo 29 d. teismo posėdyje kaltinamasis Š. B. paaiškino, kad dalies pinigų apžiūrėjęs piniginę nepasiėmė. Todėl teismas laiko, kad pareikštas kaltinamajam Š. B. kaltinimas pasitvirtino pilna apimtimi.

Kaltinamojo Š. B. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. B. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 178 str.1 d. ir sušvelninti bausmę – paskirti laisvės apribojimą ir įpareigojimą gydytis nuo narkomanijos. Taip pat prašo pareikalauti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 5-ojo skyriaus vedėjo S. Andriuškevičius raštu ar žodžiu pateikti išvadą dėl psichiatrinės ekspertizės jam reikalingumo.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jo gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog yra priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje teismas nurodė, kad automobilis nėra saugykla, ir perkvalifikavo nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į šio straipsnio 1 d.

Š. B. atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji nepateikė teismui jokiu įrodymų, kad turėjo papildomų išlaidų bei su savimi turėjo ir daugiau pinigų. Visi pinigai, t. y. 227 Lt, rasti pas jį, ir yra visi A. G. turėti pinigai, nes jis paslėpti dalies pavogtų pinigų fiziškai neturėjo galimybės: trumpas laiko tarpas, visą laiką iki policininkų atvykimo buvo liudininko stebimas, policijos pareigūnai apžiūrėjo vieta, kurioje jis buvo sulaikytas. Todėl, anot apelianto, laikytina, kad jis atlygino padarytą turtinę žalą ir atsiprašė nukentėjusiosios.

Š. B. prašo atsižvelgti į tai, jog jam nustatyta diagnozė: mišrus asmenybės sutrikimas, sunki abstinencijos būklė, psichikos ir elgesios sutrikimai, todėl jo padarytos nusikalstamos veikos yra šių ligų ir priklausomybės nuo narkotinių medžiagų pasekmė. Atsižvelgiant į tai, jis, visų pirma, turi būti gydomas nuo priklausomybės nuo narkotinių medžiagų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Š. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.  

Nuteistojo Š. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos  teismo nuosprendis, priimtas  Š. B. atžvilgiu,  yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo  yra grindžiamos  ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie buvo tinkamai ištirti teisme bei aptarti nuosprendyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, Š. B. kaltę grindė įrodymais, nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 20 str.

Nuteistasis tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde prisipažino, kad kaltinime nurodytu metu einant Lukiškių gatve jis pagalvojo, jog jam reikia pinigu, todėl, atidaręs nukentėjusiosios automobilio keleivio pusės priekines dureles, nuo sėdynės pagrobė rankinę ir pabėgo. Tačiau apeliantas skunde teigia, jog jo padaryti veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., jis nesibrovė į saugyklą, nes automobilis teismų praktikoje nelaikomas saugykla. Toks teiginys yra nepagrįstas, nes įsibrovimas į saugyklą jam inkriminuotas nebuvo. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos 178 str. 2 d. kyla ne tik už apelianto minimo vagystės kvalifikuojančio požymio padarymą, bet ir už atvirą svetimo turto vagystę, kas ir buvo inkriminuota Š. B..

Atvirosios vagystės esminis požymis yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-415/2008). Taigi, Š. B. vakare, būdamas Vilniaus miesto centre – Lukiškių gatvėje – atidarydamas nukentėjusiosios automobilio keleivio pusės priekines dureles ir nuo sėdynės pagrobdamas rankinę matant savininkei ir liudytojui A. A. (matė prabėgantį nuteistajį su moteriška rankine), veikė viešai, nes A. G. ir minėtas liudytojas suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, ir nuteistasis tai žinojo. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas Š. B. nusikalstamus veiksmus, pagrobiant nukentėjusiosios A. G. turtą, pagrįstai įvertino kaip atvirą vagystę ir teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pat prašo pareikalauti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 5-ojo skyriaus vedėjo S. Andriuškevičius raštu ar žodžiu pateikti išvadą dėl psichiatrinės ekspertizės jam reikalingumo. Apeliacinė instancija pažymi, jog baudžiamojoje byloje yra 2011-01-13 specialisto išvada Nr. 91TPK-PL-14 (b. l. 140), kurioje konstatuota, jog skirti teismo psichiatrinę ekspertizę kaltinamajam Š. B. netikslinga. Be to, specialisto išvadą pateikęs teismo psichiatrijos ekspertas V. Banaitis buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, kuriame patvirtino savo išvadą, todėl, kolegijos nuomone, tenkinti tokį apelianto prašymą netikslinga.

Š. B. atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji nepateikė teismui jokiu įrodymų, kad turėjo papildomų išlaidų bei su savimi turėjo ir daugiau pinigų. Visi pinigai, t. y. 227 Lt, rasti pas jį, ir yra visi A. G. turėti pinigai, nes jis paslėpti dalies pavogtų pinigų fiziškai neturėjo galimybės, todėl prašo priteistą 350 Lt dydžio turtinę žalą sumažinti iki 227 Lt. Tačiau tokie apelianto teiginiai yra paneigiami bylos medžiaga. Nukentėjusioji A. G. nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad jos piniginėje, kurią kartu su kitais daiktais pagrobė kaltinamasis Š. B., buvo 280 litų. Ji parodė, kad tos dienos ryte ji į piniginę įsidėjo 300 Lt, iki 20 Lt ji tą dieno išleido, todėl piniginėje buvo 280 Lt (nurodė, kokiomis kupiūromis), kitą sumą, t.y. 70 Lt sudaro kortelių atstatymas, nes ji AB banko „Swedbank“ „Visa electron“ mokėjimo kortelę bei internetinės bankininkystės kortelę blokavo, o Maestro Visa“ kortelę gamino (tiksliai nurodė, kiek kainavo kortelių blokavimas ir gaminimas).    Netikėti šiais nukentėjusiosios nuosekliais ir detaliais parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, A. G. kaltinamojo nepažįsta, todėl neturi pagrindo jį apkalbėti. Taip pat pažymėtina, jog Š. B. buvo sulaikytas ne tuoj pat po rankinės pagrobimo, o jau tada, kai buvo nubėgęs į šalį ir pasislėpęs. Atkreiptinas dėmesys, jog pinigus jis jau buvo spėjęs išimti iš rankinėje buvusios piniginės, todėl nepagrįstas teiginys, kad paslėpti dalies pavogtų pinigų jis fiziškai neturėjo galimybės.

Skirdamas nuteistajam Š. B. bausmę apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Š. B. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, Š. B. teisingai parinkta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Š. B. padarė tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Praeityje jis buvo 7 kartus teistas už analogiškus bei kitus nusikaltimus, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirba. Be to, skundžiamu nuosprendžiu padarytą nusikaltimą nuteistasis įvykdė praėjus vos trims mėnesiams po paleidimo į laisvę iš pataisos įstaigos. Įvertinusi šio bei ankstesnių padarytų nusikaltimų pobūdį, kolegija daro išvadą, jog toks Š. B. nusikalstamo veikimo būdas yra jo pragyvenimo šaltinis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad Š. B. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir  skirdamas bausmę nuteistajam į šią aplinkybę atsižvelgė. Esant aukščiau išvardintų aplinkybių visumai, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, apeliacinės instancijos vertinimu, nėra per griežta. Keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl Š. B. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

n u t a r ė:

Š. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas                                                                    Vladislavas Lenčikas

Teisėjai                                                                                 Artūras Pažarskis

           Teresėlė Kazlauskienė

Nuorašas tikras