Civilinė byla Nr. 3K-3-85-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02074-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.6.37.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Valstatas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Easy business group“ dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarė V. S. –M. ir valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą ir jungtinės veiklos teisinius santykius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis tris 2011 m. kovo 31 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovė pardavė atsakovei UAB „Valstatas“ tris žemės sklypus ir gyvenamąjį namą Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kaip sudarytas dėl apgaulės. Ieškovė nurodė, kad 2009 m., mirus jos sutuoktiniui R. M. , ji paveldėjo sutuoktinio turtą ir skolas, neturėjo lėšų atsiskaityti su sutuoktinio dukterimis iš pirmosios santuokos ir banku, todėl už 280 000 Lt pardavė atsakovei UAB „Valstatas“ paveldėtą namą bei turimus žemės sklypus ir ketino iš gautos sumos atiduoti skolas. Ieškovės sūnus buvo pažįstamas su UAB „Valstatas“ direktoriumi V. V. , todėl ieškovė pasitikėjo sūnumi ir sudarė pirkimo–pardavimo sutartis. Sandorių sudarymo metu atsakovė neturėjo visos sumos, šalys žodžiu susitarė, jog atsakovė UAB „Valstatas“ visą sumą sumokės vėliau, o ieškovė sutartyse patvirtins, kad šią sumą yra gavusi. Po sutarčių sudarymo atsakovė neatsiskaitė. Ieškovei kreipusis į teismą, atsakovės sudarė ginčijamus sandorius, kuriais UAB „Valstatas“ perleido atsakovei UAB „Easy business group“ iš ieškovės įsigytą nekilnojamąjį turtą. 
3. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė teismo, be anksčiau nurodytų trijų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, pripažinti negaliojančiomis atsakovių sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovė UAB „Valstatas“ perleido atsakovei UAB „Easy business group“ iš ieškovės įsigytą nekilnojamąjį turtą; taikyti restituciją natūra ir grąžinti ieškovei ginčo žemės sklypus bei statinius.
4. Nurodytus sandorius ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis), teigė, kad egzistuoja visos šio instituto taikymo sąlygos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino:
1. pripažino apsimestinėmis ir negaliojančiomis 2011 m. kovo 31 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas tris pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovė pardavė atsakovei UAB „Valstatas“ žemės sklypą ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), ir du žemės sklypus (duomenys neskelbtini);
2. pripažino negaliojančiomis 2014 m. rugsėjo 10 d. atsakovių sudarytas tris pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovė UAB „Valstatas“ pardavė atsakovei UAB „Easy business group“ žemės sklypą ir jame esantį pastatą Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), bei du žemės sklypus Vilniaus r. sav, (duomenys neskelbtini);
3. taikė restituciją – įpareigojo atsakovę UAB „Valstatas“ grąžinti atsakovei UAB „Easy business group“ pagal 2014 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis sumokėtus 89 347,78 Eur (308 500 Lt); įpareigojo atsakovę UAB „Easy business group“ grąžinti ieškovei žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini), ir du žemės sklypus, (duomenys neskelbtini).
6. Teismas nustatė, kad ieškovė prašo pripažinti jos ir atsakovės sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis dėl to, kad atsakovė nesumokėjo 280 100 Lt už parduotus nekilnojamuosius daiktus, o atsakovių sudarytas sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, nes atsakovė UAB „Valstatas“ nesąžiningai panaikino ieškovės galimybę susigrąžinti nekilnojamuosius daiktus natūra.
7. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimais yra ginčijamos pačios ieškovės ir atsakovės sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, kad ieškovė prašo taikyti restituciją ir grąžinti turtą natūra, teismas nesivadovavo ieškovės ieškinyje nurodytu teisiniu pagrindu, pripažino jį netinkamu ir neatitinkančiu actio Pauliana instituto tikslo ir sukeliamų teisinių pasekmių.
8. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas parinko kitą ieškovės pažeistų teisių gynybos būdą. Teismas sprendė dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos pinigų sumos negavo, pagrįstumo. Teismas vertino atsakovės UAB „Valstatas“ pateiktas 2011 m. kovo 15 d. kasos pajamų orderio ir 2011 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderio kopijas, kuriose nurodyta, kad atsakovės direktorius V. V. 2011 m. kovo 15 d. į atsakovės kasą įnešė 280 100 Lt grynųjų pinigų ir 2011 m. kovo 30 d. juos išsiėmė pastatui pirkti. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2009 m. lapkričio 4 d. neteikė Juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų, nurodė, kad atsakovė UAB „Valstatas“ nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog V. V. pirkimo–pardavimo su ieškove sutarčių sudarymo metu faktiškai disponavo 280 100 Lt (81 122,57 Eur) bei šią sumą perdavė ieškovei iki sutarčių patvirtinimo notarine tvarka.
9. Teismas nustatė, kad ieškovė sumokėjo 137 330,15 Lt (39 773,56 Eur) skolą AB „Swedbank“ iš lėšų, kurias gavo 2011 m. gruodžio 20 d. pardavusi tretiesiems asmenims žemės sklypą ir jame esantį pastatą; kad ne ieškovė, o ieškovės sūnus R. M. perdavė ieškovės mirusio sutuoktinio dukterims 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir pervedė po 40 000 Lt (11 584,80 Eur); kad 2014 m. vasario 15 d. pakvitavimo kopijoje ieškovės mirusio sutuoktinio dukterys patvirtino, kad UAB „Valstatas“ visiškai su jomis atsiskaitė pagal Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-12-803/2014 patvirtintą taikos sutartį. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė nuo 2011 m. kovo 30 d. disponavo 280 100 Lt (81 122,57 Eur).
10. Spręsdamas dėl notaro patvirtintose sutartyse įrašyto ieškovės patvirtinimo, jog su ja atsakovė UAB „Valstatas“ visiškai atsiskaitė, įrodomosios galios, teismas atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo kitoje civilinėje byloje Nr. 2-12-803/2014 atsakovų UAB „Valstatas“, R. M. ir L. M. bendrame atsiliepime pateiktus paaiškinimus apie ieškovės L. M. šioje byloje ginčijamų 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tikrąsias priežastis. Pagal jas 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos dėl to, jog L. M. kartu su paveldėtu sutuoktinio turtu paveldėjo ir jo skolas, todėl bankai nebenorėjo ieškovei suteikti paskolos; bendru UAB „Valstatas“ (kuriam atstovavo L. M. sūnus R. M. ) ir L. M. sutarimu buvo nuspręsta sudaryti minėtas pirkimo–pardavimo sutartis tam, kad šis turtas būtų perleistas UAB „Valstatas“ ir ji galėtų gauti paskolą verslui vykdyti, įkeisdama perleistą turtą; iš verslo būtų gautas pelnas, o L. M. iš jai tenkančios pelno dalies atsiskaitytų su kreditorėmis ir atgautų iš UAB „Valstatas“ perleistą turtą; UAB „Valstatas“ ir L. M. patvirtino, kad šis verslo planas vykdomas; yra gauta paskola, įkeistas UAB „Valstatas“ perleistas turtas; pastatytas 450 kv. m pastatas, iš kurio 120 kv. m faktiškai priklauso L. M. ir R. M. ; R. M. 2012 m. balandžio 5 d. rašte patvirtino, kad 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimis L. M. perleido turtą įmonei su sąlyga, kad, įvykdžius projektą, turtas motinai bus grąžintas su tam tikru pelnu.
11. Įvertinęs nurodytoje civilinėje byloje atsakovų UAB „Valstatas“, R. M. ir L. M. bendrame atsiliepime pateiktus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad tikrasis 2011 m. kovo 31 d. sudarytų sandorių tikslas buvo ieškovei ir atsakovei UAB „Valstatas“ tam tikrą laiką vykdyti bendrą jungtinę veiklą.
12. Atsižvelgęs į atsakovės UAB „Valstatas“ atstovo R. M. nuoseklius paaiškinimus kitoje civilinėje byloje, į tai, kad šioje byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė UAB „Valstatas“ 2011 m. kovo mėnesį disponavo 280 100 Lt (81 122,57 Eur), įvertinęs atsakovės UAB „Valstatas“ atstovo R. M. artimus giminystės ryšius su ieškove, teismas padarė išvadą, kad byloje esantys kiti įrodymai paneigia oficialų įrodymą – notaro patvirtintose sutartyse esantį ieškovės patvirtinimą apie gautus 280 100 Lt už 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovei UAB „Valstatas“ perleistus nekilnojamuosius daiktus, t. y. atsakovė UAB „Valstatas“ nesumokėjo ieškovei 280 100 Lt (81  122,57 Eur) už pirkimo–pardavimo sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą.
13. Teismas konstatavo, kad sandorių šalys neturėjo tikslo pirkti ir parduoti nekilnojamųjų daiktų, tikroji 2011 m. kovo 31 d. sudarytų sandorių šalių valia buvo sudaryti terminuotą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, todėl visas tris ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis pripažino apsimestinėmis ir negaliojančiomis. Nurodytiems sandoriams teismas taikė jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties taisykles.
14. Teismas nustatė, kad ieškovės sūnus R. M. dar iki pelno iš jungtinės veiklos gavimo, vykdydamas kitoje civilinėje byloje sudarytą taikos sutartį, grąžino ieškovės kreditorėms skolą; turtas, kurį ieškovė perleido atsakovei, nebėra įkeistas; atsakovė UAB „Valstatas“ turi vertingą turtą – dalį pastato (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad terminuotos jungtinės veiklos sutarties tikslas buvo pasiektas, todėl padarė išvadą, kad baigėsi terminas, kuriam ji buvo sudaryta, ir ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti jos nuosavybėn individualiais požymiais apibūdintus daiktus, kuriuos ji įnešė į jungtinę veiklą, o atsakovė privalo minėtus nekilnojamuosius daiktus grąžinti.
15. Spręsdamas dėl atsakovių sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimo (negaliojimo), vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad, jei apsimestiniu sandoriu perleistas turtas buvo dar kartą perleistas tretiesiems asmenims, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei tretieji asmenys buvo nesąžiningi.
16. Teismas konstatavo, kad atsakovės, sudarydamos nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, buvo nesąžiningos, nes abiejų atsakovių vienintelis akcininkas yra V. V. , atsakovės yra tiesiogiai susijusios, nes jas kontroliuoja tas pats asmuo. Atsakovės UAB „Valstatas“ vadovas R. M. žinojo, jog 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, todėl sprendė, kad UAB „Valstatas“ vienintelis akcininkas, kuris yra ir UAB „Easy business group“ vienintelis akcininkas bei vadovas V. V. , apie šią aplinkybę negalėjo nežinoti. Tokiomis aplinkybėmis veikusią UAB „Easy business group“ teismas pripažino nesąžininga pirkimo–pardavimo sutarčių šalimi. Atsakovių nesąžiningumą patvirtinančia aplinkybe teismas pripažino ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos likus kelioms savaitėms iki ieškinio padavimo. Nustatęs atsakovės UAB „Easy business group“ nesąžiningumą, teismas pripažino negaliojančiomis atsakovių 2014 m. rugsėjo 10 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis ir taikė restituciją natūra.
17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.
18. Apeliacinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kurių dalis buvo pridengta ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ 2011 m. kovo 31 d. sudarytomis apsimestinėmis ginčo pirkimo–pardavimo sutartimis. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino bendrą ieškovės ir vienos iš atsakovių (UAB „Valstatas“) procesinę poziciją, pasirinktą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-12-803/2014.
19. Kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškovė šioje civilinėje byloje, ginčydama 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis (dėl perleisto turto sugrąžinimo) savo reikalavimų negrindė, o teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė, išplėsti reikalavimo ribų bei priteisti daugiau, nei prašė ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015). Įvertinusi apeliacinės instancijos teisme duotus šalių žodinius paaiškinimus, teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ginčijamų pirkimo–pardavimo sandorių apsimestinio pobūdžio, nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, susidariusias ieškovei (kartu su kitomis įpėdinėmis) paveldėjus sutuoktinio turtą bei įsipareigojimus kreditoriams, todėl netinkamai nustatė sąlygas, būtinas CK 1.87 straipsnio taikymui.
20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes: ieškovė po sutuoktinio mirties paveldėjo dalį jo turto bei įsipareigojimus kreditoriams; siekdama atsiskaityti su kreditoriais (bei kitomis įpėdinėmis), ieškovė 2011 m. kovo 31 d. perleido (pardavė) dalį paveldėto turto UAB „Valstatas“, kuriai nuo 2011 m. kovo 31 d. pradėjo vadovauti jos sūnus R. M. ; su ieškovės kreditoriais buvo visiškai atsiskaityta. Bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje metu teisėjų kolegija nustatė, kad pinigus pagal taikos sutartį kreditorėms (ieškovės sutuoktinio dukterimis iš pirmosios santuokos) sumokėjo ieškovės sūnus R. M. (UAB „Valstatas“ vadovas). Nors ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo tai, kad iš tiesų su ja pagal pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo atsiskaityta, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė atsiskaitė su savo kreditoriais (atsiradusiais po sutuoktinio mirties), kad sutarčių sudarymo metu patvirtino pinigų gavimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje neginčijo šio fakto, tačiau tokio melagingo patvirtinimo priežasčių nenurodė, sprendė, kad ji neįrodė pinigų iš ginčo sandorių negavimo fakto. Teisėjų kolegija neatmetė galimybės, kad byloje ginčijamų objektų perleidimas ir tolesnis jų įkeitimas paskolai gauti buvo pasirinktas kaip viena iš galimybių išlyginti paveldėtų skolų ir turto balansą.
21. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-12-803/2014 medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys buvo susitarusios, jog ieškovė perleis šį turtą atsakovei neatlygintinai. Aplinkybės, kad UAB „Valstatas“, iš ieškovės įgytą ginčo nekilnojamąjį turtą įkeitusi bankui, už gautą paskolą pastatė ir vėliau galbūt pardavė nekilnojamojo turto objektą, kolegija nepripažino įrodančia, kad ieškovės ir UAB „Valstatas“ konkretus tikslas buvo pradėti jungtinę veiklą ir (ar) susitarus kooperuojant lėšas bei darbą pastatyti nekilnojamojo turto objektą, o jį pardavus ieškovei grąžinti jos turtinį įnašą (2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą).
22. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktikoje suformuluotais jungtinės veiklos sutarties požymiais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ jungtinę veiklą kvalifikuojančių požymių buvimą, apie konkrečius susitarimus dėl galimo pelno pasidalijimo proporcijų, tarpusavio atsiskaitymų būdus, apie susitarimą neatlygintinai (arba atlygintinai) grąžinti ieškovei nekilnojamąjį turtą po jungtinės veiklos sutarties įvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškovė jungtinės veiklos sutarties faktą patvirtino tik po to, kai tokią sutartį konstatavo pirmosios instancijos teismas, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas jungtinės veiklos sutarties egzistavimą konstatavo nesant tokią išvadą pagrindžiančių duomenų, o restituciją taikė nenustatęs sutarčių dalyvių tikrųjų ketinimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), formaliai įvertino pinigų gavimo faktą pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, nors pirmosios instancijos teismas šį faktą išsamiai ištyrė ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė negavo pinigų pagal ginčijamas sutartis. Netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, kad ieškovė neįrodė, jog negavo pinigų pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis. Nors ginčijamose pirkimo–pardavimo sutartyse yra ieškovės patvirtinimas apie pinigų gavimo faktą, to nepatvirtina šalių veiksmai, faktinės bylos aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą apie realiai kitokius tarp šalių buvusius interesus, sudarant ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis. Esant akivaizdžioms faktinėms aplinkybėms bei rašytiniams įrodymams, pagrindžiančiams apsimestines pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pridengė jungtinės veiklos buvimo faktą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.87 straipsnio, negynė apsimestinių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu pažeistų ieškovės teisių ir teisėtų interesų.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jungtinė veiklos sutartis, ir padarė neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino šalių valią ir nepagrįstai suabsoliutino ieškovės bei UAB „Valstatas“ poziciją, pasirinktą Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-12-803/2014. Pirmosios instancijos teismas, ištyrė kiekvieną faktinę bylos aplinkybę, atskleidė tikruosius šalių ketinimus sutarčių sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teisme apklausto UAB „Valstatas“ atstovo R. M. parodymus, kad ankstesnė šalių pozicija dėl jungtinės veiklos sudarymo buvo tik jiems atstovaujančių teisininkų strategija, ginantis nuo ieškovės kreditorių, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie nepaneigia ankstesnėje byloje išsakytų ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ paaiškinimų apie jų tarpusavio susitarimą. Aplinkybių visuma patvirtina, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Šalių teisiniai santykiai atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus jungtinės veiklos sutarties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Lieka neaišku, dėl kokių priežasčių UAB „Valstatas“ vadovas R. M. sumokėjo ieškovės mirusio sutuoktinio dukterims 100 000 Lt (28 962 Eur), jeigu neturėjo bendrų interesų, ir kodėl ieškovei pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu sumokėjo 280 100 Lt (81 122,57 Eur), už kuriuos ji pati galėjo atsiskaityti su skolininkais. Visų faktinių bylos aplinkybių analizė ir šalių buvusių veiksmų seka leidžia pagrįstai teigti, kad egzistavo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl 2014 m. rugsėjo 10 d. atsakovių sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai pripažino negaliojančiomis ir atsakovių sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, konstatavęs atsakovių nesąžiningumą, ir pagrįstai taikė restituciją. Apeliacinės instancijos teismas sprendime išsakytomis prezumpcijomis nenuginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo nuoseklumo ir pagrįstumo.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ sudarytos 2011 m. kovo 31 d. ginčo pastatų perleidimo sutartys atitiko tikrąją šalių valią, yra nepagrįsta, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Šalių veiksmai sutarčių sudarymo metu patvirtina, kad jų tikslas buvo ne parduoti pastatus, o vienai šaliai laikinai juos perimti, siekiant juos įkeisti ir gauti banko paskolą. Tokiu būdu kiekviena šalis galėjo gauti aptartą naudą.
24. Atsiliepimai į kasacinį skundą negauti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

25. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.
26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015).
27. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl jungtinės veiklos teisinių santykių buvimo padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus; kad pirmosios instancijos teismas, neišklausęs šalių žodinių paaiškinimų, nepagrįstai suabsoliutino bendrą ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ procesinę poziciją, pasirinktą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-12-803/2014.
28. Kasaciniu skundu ieškovė kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigdama, kad apeliacinės instancijos, o ne pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra apsimestinė, todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas.
29. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalis).
30. Ieškovo paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Ieškovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti ieškovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008).
32. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
33. Spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir išvados dėl ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ jungtinės veiklos teisinių santykių egzistavimo, apeliacinės instancijos teismas įvertino kitoje civilinėje byloje atsakovių (šioje byloje ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“) duotų paaiškinimų įrodomąją reikšmę, atsižvelgė į tai, kad atsakovių paaiškinimai buvo jų gynybinė pozicija – atsikirtimai į pareikštą ieškinį; kad ieškovė šioje civilinėje byloje, ginčydama 2011 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis savo reikalavimų negrindė, o UAB „Valstatas“ vadovas R.  M. pripažino, kad paaiškinimai apie jungtinės sutarties sudarymą ir vykdymą tebuvo jiems atstovaujančių teisininkų parengta strategija, ginantis nuo kreditorių actio Pauliano pagrindu reiškiamų reikalavimų.
34. Nors ieškovo paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, tačiau jų patikimumas turi būti kruopščiai įvertinas visų bylos aplinkybių kontekste. Aplinkybė, kad šalių paaiškinimai apie jungtinės veiklos teisinius santykius yra duoti kitoje civilinėje byloje, neleidžia daryti išvados, kad tokie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Nurodyta civilinė byla buvo baigta šalims sudarius taikos sutartį, todėl aptariamų paaiškinimų pagrįstumas ir patikimumas teismo nebuvo įvertintas, nebuvo padarytos išvados dėl tokių paaiškinimų įrodomosios galios. Nesant teismo sprendimo ar motyvų kitoje byloje, nėra pagrindo jungtinės veiklos vykdymo faktą vertinti kaip prejudicinį. Asmenų paaiškinimai apie jungtinės veiklos vykdymą vertinami kaip įprasti įrodymai, atsižvelgiant į šalių paaiškinimų vertinimo ypatumus, aptartus šios nutarties 30–31 punktuose.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė kitoje byloje ieškovės ir atsakovės duotų paaiškinimų vertinimui svarbių aplinkybių visumą – ieškinyje, ginčydama šalių sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė nenurodė aplinkybių, susijusių jungtinės veiklos sutarties sudarymu; neteigė, kad sudaryta sutartis yra apsimestinė; kitoje civilinėje byloje ieškovė siekė išsaugoti ginčijamų sandorių galiojimą, nors šioje byloje pati ginčija tas pačias sutartis; ieškovės ir atsakovės kitoje civilinėje byloje procesinė padėtis buvo kaip atsakovių, o tai suponavo jų gynybinę poziciją, siekiant apsiginti nuo pareikšto ieškinio; ši pozicija nagrinėjamoje byloje išsiskyrė; atsakovės UAB „Valstatas“ teigimu, tai atstovaujančių teisininkų parengta strategija, ginantis nuo kreditorių actio Pauliano pagrindu reiškiamų reikalavimų.
36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos aplinkybės patvirtina ieškovės pozicijos dėl faktų pateikimo ir vertinimo nenuoseklumą ir iš to išplaukiantį ieškovės paaiškinimų nepatikimumą. Tas faktas, kad ieškovė ir atsakovė skirtingai aiškina aplinkybes dėl kitoje civilinėje byloje teiktų paaiškinimų, rodo, kad mažėja ankstesnių paaiškinimų patikimumas. Jeigu paaiškinimų tikrumą neigia vienas iš juos teikusių asmenų, tai tokie paaiškinimai vertinami kaip nenuoseklūs, nevienodi ir dėl to keliantys abejonių savo tikrumu. Tokio pobūdžio kelių asmenų aiškinimai patikimumo prasme yra silpni įrodymai ir teismas pagrįstai gali jais nesiremti darydamas faktinio pobūdžio išvadas apie tam tikrų aplinkybių buvimą (nebuvimą).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, apklausė ieškovę ir atsakovės vadovą dėl aplinkybių, susijusių su duotais paaiškinimais, ir tyrė šių paaiškinimų įrodomąją galią. Ieškovės ir atsakovės UAB „Valstatas“ kitoje civilinėje byloje duotus paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas įvertino patikimumo, sąsajumo, nuoseklumo, loginio ryšio ir visumos įrodymų aspektais. Išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie asmenų jungtinę veiklą kvalifikuojančių požymių buvimą, apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad teismas, netinkamai taikydamas įrodinėjimą ir jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančias teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl jungtinės veiklos teisinių santykių neįrodymo.
38. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas apie jungtinės veiklos sutarties egzistavimą sprendė nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių šį faktą, ir nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant CK 6.969 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veikos teisnius santykius, CPK 177, 185, 186 straipsnius, reglamentuojančius įrodymus ir įrodymų vertinimą, ir nenukrypus nuo šiais klausimais formuojamos anksčiau aptartos kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl aptartų materialiosios ir proceso teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo.

Dėl CK 1.87 straipsnio, reglamentuojančio apsimestinio sandorio negaliojimą, aiškinimo ir taikymo

39. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).
40. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
41. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog su atsakovu buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį. Šios nutarties 38 punkte konstatuota, kad ši teismo išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai aiškinant bei taikant įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovei neįrodžius, kad ji su atsakovu buvo sudariusi jungtinės veiklos ar kokią kitą sutartį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys buvo sudariusios apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį, jungtinės veiklos teisiniams santykiams pridengti.
42. Teismai nenustatė, nes ieškovė neįrodė, kad ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlyga, kuria ieškovė patvirtina gavusi pinigus prieš sutarties sudarymą, įrašyta apsimestinai, nes pinigai neva iš tikrųjų nebuvo sumokėti (CPK 178 straipsnis).
43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo apsimestinį sandorį reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (CK 1.87 straipsnis), todėl daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo teiginių ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

44. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti konkretūs materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėję turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kiti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti kasacijos pagrindai, išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
45. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
46. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu pinigų gavimo pagal ginčijamas sutartis vertinimo faktu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, pateikė savo nuomonę dėl įrodymų turinio ir kitokio jų vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorė siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, susijusios su pinigų gavimo (negavimo) faktu, nei tai nustatė apeliacinės instancijos teismas. Kasatorei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl atsiskaitymo fakto pagal pirkimo–pardavimo sutartis yra faktinio pobūdžio, t. y. nesuformuluoti kasacinio skundo pagrindai, todėl nesudaro kasacinio skundo nagrinėjimo dalyko.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 1711 Eur žyminio mokesčio dalies už kasacinį skundą sumokėjimas. Ieškovės kasacinio skundo netenkinus, valstybei iš ieškovės priteistinas 1711 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 84 straipsnis, 96 straipsnio  2 dalis).
48. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 7,66 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).
49. Iš viso valstybei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1718,66 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1718 (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas