Civilinė byla Nr. 3K-3-565/2014

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00252-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5; 37 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos „Salarium“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos „Salarium“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kardos“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Balsių vystymo grupė“ dėl kreditoriaus reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys: T. Š., V. Š., M. Č., G. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami klausimai dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo teisės perleidimą (CK 6.101 straipsnis) ir trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę (CK 6.50 straipsnis), kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė pripažinti niekine ir negaliojančia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDF valdyba) Šiaulių skyriaus ir UAB „Kardos“ 2012 m. kovo 30 d. sudarytą sutartį Nr. 2012/03-13/2012RPS-1 nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją: 1714,04 Lt reikalavimą grąžinti VSDF valdybos Šiaulių skyriui, o 1714,04 Lt grąžinti UAB „Kardos“. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. iškėlė UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto bylą. 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 1714,04 Lt kreditoriaus reikalavimas. VšĮ „Salarium“ yra bankrutavusios UAB „Balsių vystymo grupė“ kreditorius, kurio 362 404,67 Lt reikalavimas patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi. VSDF valdybos Šiaulių skyrius 2012 m. kovo 30 d. sutartimi Nr. 2012/03-13/2012RPS-1 perleido atsakovui UAB „Kardos“ savo 1714,04 Lt reikalavimą. Ieškovas teigia, kad sudaryta sutartis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  reikalavimo teisės viešo pardavimo (perleidimo) aukciono nuostatus, patvirtintus VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-346. VSDF valdybos Šiaulių skyrius neturėjo nei VSDF valdybos leidimo, nei VSDF tarybos pritarimo, neskelbė aukciono. Ieškovas teigė, kad negalima tvirtinti, jog UAB „Kardos“ įvykdė prievolę už skolininką, nes VSDF valdybos Šiaulių skyrius neturėjo bankroto administratoriaus sutikimo. Be to, toks sandoris taip pat prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, kurios nebuvo įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino VSDF valdybos Šiaulių skyriaus ir UAB „Kardos“ sudarytą 2012 m. kovo 30 d. sutartį Nr. 2012/03-13/2012RPS-1 niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją – teisę į 1714,04 Lt kreditoriaus reikalavimą grąžino VSDF valdybos Šiaulių skyriui, įpareigojo VSDF valdybos Šiaulių skyrių grąžinti 1714,04 Lt atsakovui UAB „Kardos“. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. iškėlė UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Ritava“. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 1714,04 Lt kreditoriaus reikalavimas. VSDF valdybos Šiaulių skyrius 2012 m. kovo 30 d. sutartimi Nr. 2012/03-13/2012RPS-1 (toliau – Sutartis) perleido savo 1714,04 Lt kreditoriaus reikalavimą UAB „Kardos“. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas UAB „Kardos“ 1714,04 Lt kreditoriaus reikalavimas. Byloje kilo ginčas, ar Sutartimi buvo perleistas kreditoriaus reikalavimas (CK 6.101 straipsnis), ar tai buvo trečiojo asmens – UAB „Kardos“ prievolės įvykdymas už skolininką – bankrutavusią UAB „Balsių vystymo grupė“ (CK 6.50 straipsnis). Jei tai buvo reikalavimo perleidimas, tai ar VSDF valdybos Šiaulių skyrius, perleisdamas kreditoriaus reikalavimą, laikėsi Socialinio draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytos reikalavimo perleidimo tvarkos, o jei tai buvo prievolės įvykdymas už skolininką, tai ar skolininkas (bankrutavusi UAB „Balsių vystymo grupė“, kuriai atstovavo bankroto administratorius UAB „Ritava“) davė sutikimą dėl prievolės už jį įvykdymo (CK 6.50 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad nors Sutarties 1.1 punkte yra nurodyta, kad pradinis kreditorius VSDF valdybos Šiaulių skyrius perleidžia, o naujasis kreditorius UAB „Kardos“ įgyja visą 1714,04 Lt pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę skolininkui UAB „Balsių vystymo grupė“, tačiau iš tiesų trečiasis asmuo – UAB „Kardos“ padengė skolą kreditoriui VSDF valdybos Šiaulių skyriui už skolininką – bankrutavusią UAB „Balsių vystymo grupė“ (CK 6.50 straipsnis). Teismas pripažino Sutartį apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis) ir sudarytam sandoriui taikė prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokortas“ prašymą BAB „Ekinsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-583/2005, išaiškino, kad, esant iškeltai bankroto bylai, turi būti vadovaujamasi ne tik CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta bendrąja norma, bet ir specialiosiomis normomis, įtvirtintomis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte; kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir trečiajam asmeniui, kai šis ima vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo po bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad prievolė už skolininką BUAB „Balsių vystymo grupė“ įvykdyta po bankroto bylos iškėlimo, o skolininko bankroto administratorius patvirtino, kad 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. 12/03-27-01 nedavė sutikimo kreditoriui VSDF valdybos Šiaulių skyriui, kad prievolę už skolininką įvykdytų trečiasis asmuo UAB „Kardos“. Teismas sprendė, kad, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10  straipsnio 7 dalies 3 punktu, UAB „Kardos“ negalėjo padengti skolos už bankrutuojančią įmonę ir kad toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad jei sudarytas sandoris būtų pripažintas reikalavimo teisės perleidimu, tai atsižvelgiant į aplinkybę, kad jo sudarymas nebuvo suderintas su VSDF valdyba ir nebuvo organizuotas aukcionas, būtų pagrindas pripažinti, kad toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimo teisės viešo pardavimo (perleidimo) aukciono nuostatams, patvirtintiems VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-346. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 30 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad, įvertinęs tikruosius šalių ketinimus, Sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po Sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju buvo įvykdytas trečiojo asmens (atsakovo UAB „Kardos“) skolos padengimas kreditoriui (atsakovui VSDF valdybos Šiaulių skyriui) už skolininką (BUAB „Balsių vystymo grupė“) CK 6.50 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius nurodė, jog gavo iš UAB „Kardos“ siūlymą perimti reikalavimą, patvirtintą BUAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto byloje, ir kreipėsi į VSDF valdybą patarimo, kaip tokiu atveju turėtų pasielgti. VSDF valdyba išaiškino, kad tuo atveju, jei trečiasis asmuo sutinka sumokėti 100 procentų reikalavimų sumos, turėtų būti taikomos CK 6.50 straipsnio nuostatos, suteikiančios teisę trečiajam asmeniui už skolininką įvykdyti prievolę kreditoriui. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, jog vadovaujantis VSDF valdybos išaiškinimais, VSDF valdybos Šiaulių skyrius tokius teisnius padarinius ginčijamu sandoriu ir siekė sukurti, t. y. priimti iš UAB „Kardos“ prievolės įvykdymą už skolininką BUAB „Balsių vystymo grupė“. Be to, kreipiantis į BUAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto administratorių, siekiant gauti pritarimą dėl prievolės įvykdymo priėmimo, buvo nurodytas būtent toks (prievolės įvykdymo priėmimo) sudaromo sandorio tikslas. VSDF valdybos išaiškinimas dėl reikalavimo teisės perleidimo, teisėjų kolegijos nuomone, atskleidžia, jog tokiais atvejais, kai trečiasis asmuo, siekiantis perimti (nupirkti) reikalavimo teisę, sutinka mokėti 100 procentų reikalavimo sumos, sutartis nėra sudaroma, pakanka, kad VSDF valdybos teritorinis skyrius, kaip kreditorius, ir trečiasis asmuo apsikeistų raštais dėl prievolės įvykdymo už skolininką ir šio įvykdymo priėmimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo VSDF valdybos Šiaulių skyriaus paaiškinimais, kad remiantis VSDF valdybos išaiškinimais bei siekiant įforminti prievolės įvykdymą buvo pasirinkta reikalavimo teisių perleidimo sandorio forma, nors šalių valia buvo prievolės įvykdymas pagal CK 6.50 straipsnį. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo sudarytą sandorį, tačiau nepagrįstai sprendė, jog jis yra apsimestinis. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamo sandorio nėra pagrindo vertinti kaip apsimestinio, nes sandoris atspindėjo tikrąją sandorio šalių valią – trečiojo asmens (UAB „Kardos“) siekį padengti skolininko (BUAB „Balsių vystymo grupė“) skolą kreditoriui VSDF valdybos Šiaulių skyriui. VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-346 patvirtinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  reikalavimo teisės viešo pardavimo (perleidimo) aukciono nuostatai. Sprendimą organizuoti aukcioną ar ne lemia asmens, siūlančio perimti reikalavimą, sutinkama mokėti už reikalavimo perleidimą suma. Kai trečiasis asmuo siekia perimti (nupirkti) kreditoriaus reikalavimą skolininkui ir siūlo sumokėti mažiau negu 100 procentų reikalavimo sumos, turi būti vykdomas viešas reikalavimo teisės pardavimas, dėl kurio vykdymo sprendimą priima VSDF valdyba. Tačiau tais atvejais, kai trečiasis asmuo už perimamą (perkamą) reikalavimą sutinka mokėti 100 procentų reikalavimo sumos, siekiant išvengti papildomų išlaidų, susijusių  su aukciono organizavimu, leidžiama nevykdyti aukciono, o prievolės įvykdymą priimti CK 6.50 straipsnio tvarka, gavus bankrutuojančios įmonės administratoriaus sutikimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Kardos“ už perimamą reikalavimą sutiko mokėti 100 procentų jo vertės, VSDF valdybos Šiaulių skyrius neprivalėjo kreiptis į VSDF valdybą dėl leidimo šiam sandoriui. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.50 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokortas“ prašymą BAB „Ekinsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-583/2005), sprendė, kad esant kreditoriaus, kuriam sutinkama padengti skolininko prievolę, sutikimui ir skolininko, kurio prievolę siekiama padengti, pritarimui, trečiojo asmens prievolės kreditoriui įvykdymas už skolininką galimas net ir tuo atveju, jei skolininkui iškelta bankroto byla, ir tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei nepažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių ir interesų. Teisėjų kolegija nurodė, kad būtina nustatyti, ar BUAB „Balsių vystymo grupė“ administratorius davė sutikimą sandoriui, kurio pagrindu UAB „Kardos“ įvykdė už bankrutuojančią įmonę prievolę jos kreditoriui. Teisėjų kolegija sprendė, kad nors administratorius neigia davęs tokį sutikimą, tačiau įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes. VSDF valdybos Šiaulių skyrius, gavęs iš UAB „Kardos“ siūlymą už BUAB „Balsių vystymo grupė“ įvykdyti prievolę, remdamasis VSDF valdybos rekomendacijomis ir išaiškinimais, kreipėsi į bankroto administratorių prašydamas leidimo priimti prievolės už bankrutuojančią įmonę įvykdymą. Atsakydamas į šį prašymą, bankroto administratorius nurodė, kad neprieštarauja kreditorių pasikeitimui, taip, teisėjų kolegijos nuomone, leisdamas suprasti, jog tenkina VSDF valdybos Šiaulių skyriaus prašymą. Bankroto administratorius laikytinas pakankamą teisinę ir profesinę patirtį turinčiu asmeniu, todėl turėjo suprasti pateikto prašymo esmę ir tai, kad prašoma leidimo ne perleisti reikalavimo teises CK 6.101 straipsnio prasme, bet leidimo kreditoriui priimti iš trečiojo asmens prievolės įvykdymą už skolininką (bankrutuojančią įmonę) CK 6.50 straipsnio prasme. Tai, kad bankroto administratorius neišreiškė prieštaravimo dėl prievolės įvykdymo už skolininką, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškė jo pritarimą tokio veiksmo atlikimui (CK 6.50 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius įvykdė visus reikalavimus, siekdamas priimti trečiojo asmens prievolės įvykdymą, bankroto administratorius tokiam veiksmui neprieštaravo, sandoriu kreditorių teisės nebuvo pažeistos, todėl atsakovai turėjo teisę sudaryti 2012 m. kovo 30 d. sandorį. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius, kreipdamasis į bankroto administratorių, nurodė ne tą asmenį, kuris siūlė įvykdyti skolininko prievolę, nesudaro pagrindo spręsti, jog VSDF valdybos Šiaulių skyrius pažeidė CK 6.50 straipsnio reikalavimą dėl skolininko informavimo, nes vėliau administratorius buvo informuotas apie įvykusią klaidą, pretenzijų dėl to nereiškė ir nenurodė argumentų, kad jam buvo svarbu, koks asmuo įvykdys prievolę už bankrutuojančią įmonę. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, tačiau nepagrįstai pripažino sandorį apsimestiniu ir sudarytu pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnį, reglamentuojantį reikalavimo teisės perleidimą, CK 6.50 straipsnį, reglamentuojantį trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę, CPK 185 straipsnį, reglamentuojantį įrodymų įvertinimą, spręsdami, kad tarp atsakovų susiklostė prievolės įvykdymo santykiai, o ne reikalavimo perleidimo santykiai. Sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad pradinis kreditorius perleidžia, o naujasis kreditorius įgyja visą 1714,04 Lt dydžio pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę jos skolininkui UAB „Balsių vystymo grupė“. Tiek ši, tiek kitos Sutarties nuostatos, nustatančios reikalavimo teisės perėjimo momentą bei apmokėjimo už perleistą teisę tvarką, patvirtina, kad šalys Sutartimi susitarė dėl reikalavimo teisės perleidimo. Remiantis Sutartimi, UAB „Kardos“ buvo patvirtintas BUAB „Balsių vystymo grupė“ kreditoriumi kaip reikalavimo teisės įgijėjas. UAB „Kardos“ iki šiol naudojasi ir įgyvendina Sutartimi įgytą kreditoriaus reikalavimo teisę bankroto byloje. Prievolės įvykdymo atveju, asmuo, įvykdęs prievolę, turėjo įrodyti, kad jam reikalavimas perėjo regreso tvarka, ir tik tai įrodžius jis galėjo būti patvirtintas bankrutuojančios bendrovės kreditoriumi. Kasatoriaus nuomone, UAB „Kardos“ vien tik prievolės įvykdymas buvo visiškai nenaudingas ir nereikalingas. Atsakovo UAB „Kardos“ paaiškinimai procesiniuose dokumentuose patvirtina, kad jo tikslas – įgyti reikalavimo teisę ir įrodyti administratoriui bei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kad reikalavimo teise disponuoja ne VSDF valdybos Šiaulių skyrius, o UAB „Kardos“. Po sandorio sudarymo UAB „Kardos“ iki šiol naudoja sandoriu įgytą objektą – kreditoriaus reikalavimo teisę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, abu atsakovai savo procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius perleido savo reikalavimo teisę UAB „Kardos“. Atsakovų pozicija iš esmės pasikeitė teikiant vėlesnius procesinius dokumentus. VSDF valdybos Šiaulių skyrius 2012 m. spalio 22 d. triplike nurodė, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta vadovaujantis CK 6.50 straipsnio nuostatomis, taip pat pateikiamas kitoks VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 22 d. rašto Nr. (1.16)S-11839  bei 2012 m. kovo 27 d. administratoriaus rašto Nr. 12/03-27-01 vertinimas, prieštaraujantis atsakovo anksčiau išdėstytiems teiginiams. Atsakovas UAB „Kardos“, iki tol teigęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisę VSDF valdybos Šiaulių skyrius perleido pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalį,  savo atsiliepimuose į patikslintą ieškinį ėmė tvirtinti, jog tarp jų susiklostę santykiai buvo ne reikalavimo teisės perleidimas, o sutartis dėl reikalavimo teisės perleidimo buvo reikalinga siekiant bankroto administratoriui ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įrodyti aplinkybę, kad kreditoriaus reikalavimu disponuoja nebe VSDF valdybos Šiaulių skyrius, o UAB „Kardos“. Kasatoriaus nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sandoris atitiko tikrąją šalių valią. Teismas privalo išsiaiškinti tikrąją šalių valią, vertindamas bylos dalyvių atliktus veiksmus, išdėstytus paaiškinimus ir jų pakeitimą, šių pakeitimų tikrąsias priežastis. Reikalavimo perleidimo sutartis prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, nes gali būti sudaryta tik esant VSDF tarybos sutikimui ir surengus aukcioną.

2. Reikalavimo teisės perleidimas (CK 6.101 straipsnis) ir trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę (CK 6.50 straipsnis) yra du skirtingi teisės institutai, reglamentuojami atskirų teisės normų, išdėstytų atskiruose CK skyriuose, sukeliantys skirtingus teisinius padarinius ir nustatytos skirtingos jų vykdymo sąlygos. Tuo atveju, kai įvyksta kreditoriaus reikalavimo perleidimas, teisė naujam kreditoriui pereina reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. Esant iškeltai bankroto bylai, turi būti vadovaujamasi ne tik CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta bendrąja norma, bet ir specialiosiomis normomis, įtvirtintomis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nustatančiomis specifinę kreditoriaus pakeitimo tvarką bankroto procese. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, kreditorius bankroto procese gali pasikeisti tik kreditoriaus reikalavimo perleidimo būdu (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnis). Tačiau prievolės įvykdymas po bankroto bylos iškėlimo įstatymu yra draudžiamas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Šis draudimas nustatytas tam, kad visos bankrutuojančios bendrovės prievolės būtų vykdomos proporcingai visiems kreditoriams pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsni? 6 dalyje nustatyta, kad kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Nurodytos normos draudžia visiškai įvykdyti išimtinai vieno kurio nors bendrovės kreditoriaus prievolę, proporcingai nepadengiant prievolių kitiems tos pačios eilės kreditoriams. Kasatoriaus nuomone, bankroto administratorius negalėjo duoti sutikimo, kad būtų visiškai įvykdytas išimtinai vieno antros eilės kreditoriaus – VSDF valdybos Šiaulių skyriaus reikalavimas, kai bankroto procese yra ir kitų tos pačios antros eilės kreditorių. Jeigu tikrasis ketinimas yra bankrutuojančios bendrovės prievolės įvykdymas, asmuo gali kreiptis į bendrovės administratorių, sumokėti norimą pinigų sumą, o bankroto administratorius šią sumą padalins proporcingai atitinkamos eilės kreditoriams. Toks prievolės įvykdymas už skolininką – bankrutuojančią bendrovę atitiktų Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir nebūtų pažeistos nei bankrutuojančios įmonės, nei kitų kreditorių teisės. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, neatsižvelgė į Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nuostatas.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas taikytinas trečiajam asmeniui tik tuo atveju, kai šis ima vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkami rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokortas“ prašymą BAB „Ekinsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-583/2005, pateiktu išaiškinimu. Kasacinis teismas nurodė, kad šiame punkte nurodytas draudimas taikomas ir tuo atveju, kai prievolę įvykdo trečiasis asmuo nesant kreditoriaus sutikimo. O apeliacinės instancijos teismas teigia, kad draudimas taikomas tik tuo atveju, kai prievolę įvykdo trečiasis asmuo ir nėra kreditoriaus sutikimo.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bankroto administratoriaus 2012 m. kovo 27 d. raštą Nr. 12/03-27-01, kuriame bankroto administratorius, atsakydamas į VSDF valdybos Šiaulių skyriaus paklausimą, nurodė: „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, kreditoriai turi teisę atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų arba perleisti reikalavimus kitam kreditoriui arba asmeniui. Atsakydami į Jūsų paklausimą, informuojame, kad neprieštaraujame kreditorių pasikeitimui UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto byloje.“ Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad administratorius nurodė, jog neprieštarauja kreditorių pasikeitimui, taip leisdamas suprasti, jog tenkina VSDF valdybos Šiaulių skyriaus prašymą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankroto administratorius neigė davęs tokį sutikimą ir kad toks sutikimas prieštarautų Įmonių bankroto įstatymui, kai yra daugiau tos pačios eilės kreditorių.

Atsakovas BUAB „Balsių vystymo grupė“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie ieškovo VšĮ „Salarium“ kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Kardos“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Reikalavimo teisės perleidimas (CK 6.101 straipsnis) ir trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę (CK 6.50 straipsnis) yra skirtingi prievolių teisės institutai, bet tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams sukelia identiškus padarinius – vienas bankrutuojančios įmonės kreditorius pakeičiamas kitu, todėl bankrutuojančios įmonė ir jos kreditorių teisių nepažeidžia. Įmonių bankroto įstatyme nėra įtvirtinta draudimų, susijusių su reikalavimo teisės perėjimo pagrindu, t. y. vieno kreditoriaus reikalavimai gali pereiti kitam kreditoriui visais CK įtvirtintais pagrindais. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas yra taikytinas tik bankrutuojančiai įmonei, bet ne tretiesiems asmenims, vykdantiems prievolę už bankrutuojančią įmonę.

2. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokortas“ prašymą BAB „Ekinsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-583/2005, pažymėjo, kad įmonės bankroto procese kreditoriaus reikalavimo perleidimas CK 6.50 straipsnio pagrindu yra draudžiamas tada, kai nėra pirminio kreditoriaus sutikimo.

3. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 22 d. prašymą, kuriame aiškiai nurodyta, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius ketina priimti trečiojo asmens prievolės įvykdymą už bankrutuojančią įmonę (CK 6.50 straipsnis), tinkamai vertino bankroto administratoriaus 2012 m. kovo 27 d. raštą Nr. 12/03-27-01 ir sprendė, kad bankroto administratorius davė sutikimą įvykdyti prievolę už skolininką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.101 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimo teisės perleidimą, ir CK 6.50 straipsnio, reglamentuojančio trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką, santykio

Reikalavimo perleidimas yra vienas iš prievolės šalių pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama kreditoriaus teisė perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi, o CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi CK 6.101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Vienas tokių atvejų yra nustatytas CK 6.50 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Kardos“ sumokėjo VSDF valdybos Šiaulių skyriui visą 1714,04 Lt įsiskolinimą už UAB „Balsių vystymo grupė“. Tokius UAB „Kardos“ veiksmus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip trečiojo asmens prievolės įvykdymą už skolininką pagal CK 6.50 straipsnį. Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Nagrinėjamas atvejis nepatenka į CK 6.51 straipsnyje nustatytas išimtis, todėl VSDF valdybos Šiaulių skyrius galėjo priimti prievolės įvykdymą iš UAB „Kardos“ tik skolininkui UAB „Balsių vystymo grupė“ neprieštaraujant dėl tokio įvykdymo. Iš VSDF valdybos Šiaulių skyriaus ir bankrutuojančios UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto administratoriaus UAB „Ritava“ susirašinėjimo matyti, kad VSDF valdybos Šiaulių skyrius 2012 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į bankrutuojančios UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto administratorių ir nurodė, kad siekia priimti iš trečiojo asmens prievolės įvykdymą už bankrutuojančią įmonę ir kreipiasi į bankrutuojančios įmonės administratorių norėdamas gauti išankstinį raštišką sutikimą dėl tokio įvykdymo. Bankrutuojančios UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto administratorius UAB „Ritava“ 2012 m. kovo 27 d. atsakė, kad neprieštarauja kreditorių pasikeitimui  UAB „Balsių vystymo grupė“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų visumą ir nepažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių, konstatuodamas, kad bankroto administratorius neišreiškė prieštaravimo dėl prievolės įvykdymo už skolininką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kai trečiasis asmuo įvyko prievolę už skolininką, tai reikalavimo teisė pereina šiam asmeniui įstatymų pagrindu ir tam sudaryti sutarties nereikia, tačiau jeigu naujasis kreditorius su pradiniu kreditoriumi vis dėlto sudaro ir reikalavimo perleidimo sutartį, tai toks sandoris nelaikytinas apsimestiniu sandoriu, nes tiek vienu, tiek kitu atveju sukuriamos tos pačios teisinės pasekmės: pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatęs, jog UAB „Kardos“ įvykdė prievolę už bankrutuojančią UAB „Balsių vystymo grupė“ ir sumokėjo 100 proc. reikalavimo sumos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju netaikytini Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimo teisės viešo pardavimo (perleidimo) aukciono nuostatai, patvirtinti VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-346, ir aukcionas neturėjo būti rengiamas. Pažymėtina, kad analogiškai šiuos nuostatus aiškino ir šį teisės aktą priėmęs teisės subjektas – VSDF valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2012 m. kovo 14 d. rašte nurodė, kad kai sumokama 100 proc. reikalavimo sumos, tai nurodyti nuostatai netaikytini ir aukcionas nerengiamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Dėl trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę už skolininką, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar gali trečiasis asmuo įvykdyti prievolę už skolininką, kuriam iškelta bankroto byla, atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. 

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis draudimas neapima trečiojo asmens prievolės įvykdymo už bankrutuojančią įmonę, nes šiuo atveju finansinę prievolę vykdys ne bankrutuojanti įmonė, o trečiasis asmuo iš savo lėšų ir bankrutuojančios įmonės turtas, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai bankroto byloje, nesumažės. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalį įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui; šių reikalavimų eilė, nustatyta pagal šio įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nesikeičia. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis leidžia reikalavimo teisės perleidimą pagal sutartį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ši teisės norma draudžia reikalavimo teisės perleidimą įstatymo pagrindu (pvz., kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už bankrutuojančią įmonę ar pan.). Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nuostatos taikytinos, kai kreditorių reikalavimai tenkinami iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės), o ne tais atvejais, kai trečiasis asmuo vykdo prievolę už bankrutuojantį skolininką iš savo lėšų pagal CK 6.50 straipsnį. Pagal kasatoriaus logiką, pvz., įkeisto turto savininkas, norėdamas išvengti išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą, negalėtų tiesiogiai įvykdyti prievolės už bankrutuojančią įmonę tam kreditoriui, kurio reikalavimams užtikrinti įkeistas jam priklausantis turtas, o jo sumokėta suma turėtų būti paskirstyta tarp kreditorių Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų sisteminiam teisės aiškinimui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokortas“ prašymą BAB „Ekinsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-583/2005), vadovaujantis specialiomis Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintomis normomis, trečiasis asmuo gali įvykdyti prievolę už skolininką bankrutuojančią įmonę tik gavęs pradinio kreditoriaus sutikimą (būtent pradinio kreditoriaus sutikimas yra ta speciali sąlyga, kuri pagal Įmonių bankroto įstatymą taikoma, kai trečiasis asmuo vykdo prievolę už skolininką, kai šiam yra iškelta bankroto byla), o nagrinėjamu atveju buvo pradinio kreditoriaus VSDF valdybos Šiaulių skyriaus sutikimas, kad UAB „Kardos“ įvykdytų prievolę už skolininką bankrutuojančią UAB „Balsių vystymo grupė“.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spęsdamas, kad trečiasis asmuo, turėdamas pradinio kreditoriaus sutikimą, gali įvykdyti prievolę už skolininką, kai šiam yra iškelta bankroto byla.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 117,98 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, atmetus ieškovo  kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos „Salarium“ (j. a. k. 302668916) 117,98 Lt (vieną šimtą septyniolika Lt 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Egidijus Laužikas

                                                                                                                                            Donatas Šernas

Dalia Vasarienė