Civilinė byla Nr. e3K-3-331-1075/2020

        Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01379-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 3.3.1.19.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsakovų J. I. ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams J. I., Trakų rajono savivaldybei, Trakų rajono savivaldybės administracijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, Z. B. dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo; trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kaltų asmenų pareigą prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo, statybos padarinių pašalinimo kompensavimo naštos paskirstymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių sąlyginį sprendimą ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, aiškinimo ir taikymo.

2.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys ir: 1) panaikintas Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m., (duomenys neskelbtini), detaliojo plano, reg. Nr. 010793000225, dalinio pakeitimo tvirtinimo“; 2) panaikintas Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotas statybos leidimas Nr. AS1-38, suteikiantis teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype Trakuose, (duomenys neskelbtini), statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), septynias kietastoges palapines, lieptą, apėjimo taką; 3) nutraukta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (nuomotojo), ir J. I. (nuomininko) 2004 m. balandžio 30 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 025, kuria nuomininkui J. I. išnuomotas 30 000 kv. m ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Trakuose, (duomenys neskelbtini).

3.       Teismai nustatė, kad UAB „Kristiana“ ir atsakovas J. I. 2002 m. rugpjūčio 23 d. sudarė nekilnojamojo turto dovanojimo su sąlyga sutartį, pagal kurią UAB „Kristiana“ perdavė J. I. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – siurblinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Trakuose, (duomenys neskelbtini). Statinys yra 30 000 kv. m valstybinės žemės sklype, neįregistruotame Nekilnojamojo turto registre. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 133 patvirtintas nurodyto sklypo detalusis planas. Trakų rajono savivaldybės meras 2001 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 190 nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – vandenvietei ir gręžiniams įrengti bei eksploatuoti. Sklypas 2004 m. vasario 17 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. nutarties pagrindu. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir atsakovas J. I. 2004 m. balandžio 30 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį dėl 30 000 kv. m sklypo Trakuose, (duomenys neskelbtini), nuomos (ne ilgiau kaip 70 metų). Sutartyje nustatyta, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – ne žemės ūkio, požeminio vandens telkiniams eksploatuoti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 15 d. raštu atsakovas J. I. ir Trakų rajono žemėtvarkos skyrius informuoti, kad, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ar pobūdį, sklypo nuomotojas sklypo nuomos sutartį turi nutraukti prieš terminą. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 patvirtinus detaliojo plano sprendinius buvo pakeistas minėto žemės sklypo dalies naudojimo būdas į komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorijos, o naudojimo pobūdis – teritorijos poilsio ir turizmo informacijos, pramogų centrams, koncertų, parodų, teatrų ir kitiems komerciniams objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Trakų rajono savivaldybės administracija 2005 m. kovo 8 d. išdavė statybos leidimą Nr. AS1-38 statytojams atsakovams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“, suteikiantį teisę žemės sklype Trakuose, (duomenys neskelbtini), statyti apžvalgos aikštelę (regyklą), administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines, lieptą ir apėjimo taką.

4.       Nurodytuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad žemės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko zonoje, o ši tvarkoma pagal TINP planavimo schemą; žemės sklype pastatyti ilgalaikio poilsio kategorijai priskirti statiniai, o pagal TINP planavimo schemą žemės sklype nenurodyta naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė.

5.       Civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu nuspręsta: įpareigoti J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ lėšomis nugriauti žemės sklype Trakuose, (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius (toliau – ir Statiniai) ir sutvarkyti statybvietę; nustatyti, kad, J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ neįvykdžius nurodyto įpareigojimo per teismo nustatytą vienerių metų terminą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) turi teisę Statinius nugriauti ir sutvarkyti statybvietę, išlaidų atlyginimą išieškoti iš J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“. Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, patikrinus jo pagrįstumą ir teisėtumą tiek Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi.

6.       Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. spalio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo J. I. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013. Šias nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 20 d. nutartimi paliko nepakeistas, pažymėjusi, kad teismai pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą pareiškėjo nurodytu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau atnaujino procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas, t. y. sprendžiant dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija) nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo.

7.       Atnaujinus procesą, ieškovė Inspekcija patikslintu ieškiniu prašė teismo įpareigoti J. I. solidariomis savo bei Trakų rajono savivaldybės, Trakų rajono savivaldybės administracijos, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, Z. B. lėšomis vykdyti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą, t. y. per teismo nustatytą terminą nugriauti neteisėtai pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, taip pat nurodyti, kad, J. I. neįvykdžius minėto įpareigojimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pati nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, reikiamų išlaidų atlyginimą išieškoti iš atsakovo J. I..

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: kaltais dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenimis pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija) pripažino Trakų rajono savivaldybę ir Trakų rajono savivaldybės administraciją, kurių atsakomybės laipsnis sudaro 40 procentų, J. I., kurio atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų, Trakų istorinį nacionalinį parką, kurio atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų, bei Inspekciją, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų; įpareigojo J. I. proporcingai pagal nustatytą atsakomybės laipsnį kaltų asmenų lėšomis vykdyti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 ir per teismo nustatytą terminą nustatytu būdu pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. nugriauti Trakuose, (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę; nustatė, kad, J. I. neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, Inspekcija turi teisę pati nugriauti Statinius ir sutvarkyti statybvietę, reikiamų išlaidų atlyginimą išieškoti iš nustatytų kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį.

9.       Teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmė Trakų rajono savivaldybės taryba, prieš tai detalųjį planą suderinus Trakų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijai 2004 m. rugsėjo 28 d. teritorijų planavime dokumento derinimo protokolu, kuriam pritarė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija ir Trakų rajono savivaldybės administracija, ir gavus teigiamą patikrinimo išvadą, kurią parengė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas. 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimą išdavė Trakų rajono savivaldybės administracija, kuri prieš tai 2005 m. sausio 5 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą, kurio pagrindu parengtas statinių techninis projektas buvo suderintas Trakų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. kovo 1 d. projekto derinimo protokolu, suderinus jį su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

10.       Teismas pažymėjo, kad minėti juridiniai asmenys, pagal kompetenciją būdami atsakingais asmenimis už statybą leidžiančių dokumentų išdavimą, t. y. privalantys patikrinti, suderinti, patvirtinti teritorijos detalųjį planą, patikrinti statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą, atsako ir už teisės aktais nustatytos tvarkos pažeidimus, todėl darytina išvada, jog būtent šios institucijos netinkamai taikė teisės normas, pažeidė įstatymų reikalavimus ir nepagrįstai priėmė sprendimus patvirtinti detalųjį planą, išduoti statybą leidžiančius dokumentus. Todėl teismas nusprendė, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti kalti asmenys, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, yra šie juridiniai asmenys – atsakovai Trakų rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija ir ieškovė Inspekcija. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o ne 1 punktą.

11.       Teismo vertinimu, visus galutinius sprendimus, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (dėl detaliojo plano dalinio pakeitimo, dėl statybos leidimo išdavimo), priėmė Trakų rajono savivaldybė ir Trakų rajono savivaldybės administracija. Būtent šios institucijos turėjo užtikrinti savo išduodamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau, priimdamos minėtus aktus, Trakų rajono savivaldybė ir Trakų rajono savivaldybės administracija (jos pareigūnai) pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, TINP planavimo schemos sprendinius, TINP individualųjį apsaugos reglamentą, ir tai tiesiogiai lėmė neteisėto leidimo išdavimą, neteisėtos statybos padarinių atsiradimą (tiesioginis priežastinis ryšys).

12.       Kiti teismo nustatytų kaltų asmenų veiksmai tik netiesiogiai lėmė neteisėtai išduoto statybos leidimo priėmimo procesą. Teismo vertinimu, atsakovo J. I. veiksmai, pasireiškę teritorijų planavimo organizavimu, iniciatyva gauti statybą leidžiantį dokumentą žinant, kad statyti statinius sudarytoje ginčo žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartyje nebuvo numatyta, ieškovės Inspekcijos teigiamos patikrinimo išvados teikimas, atsakovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos pritarimas projekto derinimo protokolams, specialiųjų sąlygų ginčo detaliajam planui rengti išdavimas, teismo prejudiciniais sprendimais panaikintų aktų priėmimą paveikė netiesiogiai ir mažesne dalimi (netiesioginis priežastinis ryšys).

13.       Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (aktuali redakcija) 27 straipsnyje nustatyta, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti nustatyta tvarka apsvarstyti, suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais Teritorijų planavimo dokumentų registre, bei turi turėti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Toks reglamentavimas, teismo vertinimu, eliminuoja plano rengėjo, nagrinėjamu atveju Z. B., atsakomybę.

14.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2020 m. vasario 11 d. nutartimi išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovų J. I., Trakų rajono savivaldybės, Trakų rajono savivaldybės administracijos bei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos apeliacinius skundus, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi iš naujo nagrinėti buvo perduoti išimtinai tik neteisėtų statybų ginčo sklype padarinių šalinimo (neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo) naštos paskirstymo tarp kaltų asmenų klausimai.

16.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos) kaltę, pagrįstai 20 procentų sumažino bendrą visiems atsakovams tenkančią statinio nugriovimo išlaidų sumą ir toks teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio nuostatas, o iš kokių lėšų bus finansuojamos minėtos valstybės išlaidos, turės būti sprendžiama įstatymo nustatyta tvarka. Nustačiusi, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija ieškinį reiškė valstybės vardu, o teismas ieškinį tenkino iš dalies, kolegija atmetė argumentus dėl ieškinio ribų peržengimo, CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatų ir rungimosi, dispozityvumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimo.

17.       Kolegija atmetė atsakovo J. I. argumentus, kuriais jis nesutiko su savo kaltės konstatavimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad privataus asmens kaltės įrodymu gali būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. Nustatyta, jog atsakovui J. I. buvo žinoma, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje nenurodyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį ir statyti statinius, todėl, 2004 m. birželio 28 d. sutartimi perėmęs ginčo žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, turėdamas teisinį išsilavinimą, jis suprato, kad ginčo sklypo planavimo tikslai, taip pat jo, kaip statytojo, vykdomi statybos darbai prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms ir pažeidžia valstybinės žemės nuomos sutarties nuostatas.

18.       Kolegija pažymėjo, kad dėl nuolat kintančių statybos darbų kainų nėra galimybės nustatyti tikslios statiniams griauti reikalingos sumos, taip pat ji sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju yra aktualios Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos.

19.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio nuostatos sudaro pagrindą spręsti nesant teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovės Z. B. veiksmų rengiant detaliojo plano dalinio pakeitimo projektą ir kilusių pasekmių (neteisėtų statybų padarinių šalinimo).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu ieškovė Inspekcija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis, kuriose nustatyta Inspekcijos kaltė ir pareiga 20 proc. finansuoti statinių griovimo darbus bei atmestas ieškinio reikalavimas dėl Z. B., bei dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nustatyti, kad Z. B. atsakomybės laipsnis sudaro 20 proc., pašalinti Inspekciją iš kaltų asmenų sąrašo, o kitą teismų procesinių sprendimų dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Inspekcijos civilinę atsakomybę dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento teismai siejo su kito juridinio asmens, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 534 išdavimu. Inspekcija nuo 2010 m. sausio 1 d. iš esmės perėmė apskričių viršininkų administracijų iki tol vykdytas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 ,,Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.30 punktą Inspekcija valstybei atstovauja bylose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant pirmiau nurodytas funkcijas, t. y. teisminiuose ginčuose proceso dalyviu laikoma Lietuvos valstybė, o Inspekcija – tik jos atstove, bet ne savarankišku proceso dalyviu. Dėl to Inspekcijai negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl apskrities viršininko administracijos, t. y. kito asmens, veiksmų, kuriuos atliekant Inspekcija nedalyvavo ir šio asmens atsakomybės neperėmė jokiu pagrindu.

20.2.                      Teismai, nustatydami įpareigojimą Inspekcijai skirti savo biudžeto lėšų statinių griovimo išlaidoms padengti, pažeidė Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 51 straipsnio, taip pat CK 6.246–6.249 straipsnių ir 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal nurodytas teisės normas atsakomybė už valdžios institucijų veiksmais sukeltą žalą turėtų tekti valstybei ir žala turėtų būti kompensuojama iš Teisingumo ministerijos valdomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

20.3.                      Egzistuojanti teismų praktika dėl kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti šalinami neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu atsiradę statybos padariniai, yra nevienoda. Bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018) kaltais asmenimis nurodomos institucijos, o ne Lietuvos valstybė. Administraciniai teismai, spręsdami atsakomybės už žalą dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų klausimus, atsakovu nurodo Lietuvos valstybę, o jai atstovauja atitinkamos atsakingos institucijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

20.4.                      Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus. Inspekcija ieškiniu prašė teismo atsakovus pripažinti kaltais dėl neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, kurių pagrindu buvo sukurti statybos objektai, ir įpareigoti šiuos nugriauti kaltų asmenų lėšomis. Pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nustatydamas įpareigojimą ieškovei Inspekcijai padengti 20 procentų sumos, reikalingos neteisėtiems statiniams nugriauti, o apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, pagrindžiančių ieškinio ribų peržengimą ir valstybei tenkančios atsakomybės taikymą Inspekcijai.

20.5.                      Nesant ieškiniu ar priešieškiniu pareikštų reikalavimų Inspekcijai ar valstybei, Inspekcija nežinojo, kad teismo sprendimu jai gali būti nustatomi įpareigojimai, todėl negalėjo įgyvendinti vieno esminių civilinio proceso principų – rungtyniškumo principo, pateikti atitinkamų įrodymų ir argumentų.

20.6.                      Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad Inspekcija dalyvavo susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose, nenustatytos jos civilinės atsakomybės sąlygos, teismų sprendimai šiuo aspektu lakoniški, juose nėra pagrįstų motyvų dėl atsakomybės taikymo, t. y. buvo netinkamai įvykdyta teismų pareiga įvertinti įrodymus, sprendimą motyvuoti.

20.7.                      Detaliojo plano dalinio pakeitimo projekto sprendinius parengė Z. B. Detaliojo plano rengimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 24 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio nuostata, jog prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti nustatyta tvarka apsvarstyti, suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais Teritorijų planavimo dokumentų registre, neeliminuoja Z. B. atsakomybės. Būtent ji, rengdama detalųjį planą, turėjo užtikrinti, kad plano sprendiniai neprieštarautų (būtų suderinti) atitinkamo lygmens galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams (nagrinėjamu atveju – TINP planavimo schemai). Priešingu atveju netenka prasmės Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 13.1 punkto reikalavimas, kad detaliuosius planus rengtų tik atestuoti specialistai. Kartu detaliojo plano rengėjams sudaromos sąlygos rengti neteisėtus planavimo dokumentus, nesilaikant profesinių ir sutartinių standartų, nepatiriant dėl to jokių teisinių pasekmių.

21.       Atsiliepimu į ieškovės Inspekcijos kasacinį skundą atsakovė TINP direkcija prašo patenkinti kasacinį skundą iš dalies – panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitos kasacinio skundo dalies netenkinti bei atsakovei TINP direkcijai priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų atsiliepimo į kasacinį skundą parengimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Šioje byloje ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl statybos padarinių šalinimo, veikė valstybės, o ne savo, kaip savarankiško juridinio asmens, interesais, t. y. materialinį suinteresuotumą šioje byloje turi valstybė, kurios interesams atstovauja ieškovė. Teismai konstatavo, kad ieškovė šioje byloje atstovavo valstybei. Duomenų, suponuojančių išvadą, kad ieškovė veikė ne kaip valstybės atstovė, bet kaip savarankiškas juridinis asmuo, nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakomybė buvo nustatyta ieškovei, kaip savarankiškam juridiniam asmeniui. Iš dalies sutiktina su ieškovės argumentais, kad kaip atsakovė šioje byloje taip pat turėjo būti įtraukta Lietuvos valstybė, tačiau jai tokio pobūdžio ginčuose vis tiek atstovautų ieškovė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5.3 punktas). Dėl to susidarytų situacija, kai ieškovė ir atsakovė būtų iš esmės tas pats asmuo – valstybė, atstovaujama Inspekcijos. Valstybę papildomai įtraukus į procesą kaip atsakovę, atstovaujamą Inspekcijos, atsakomybė už Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtą sprendimą vis tiek turėtų būti atitinkamai paskirstyta. Dėl to nesutiktina su ieškovės argumentais, kad Inspekcijai, kaip juridiniam asmeniui, negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl apskričių viršininkų administracijų veiksmų. Ieškovei priskyrus atitinkamą atsakomybės laipsnį, negali būti laikoma, kad bylą išnagrinėję teismai peržengė ieškinio ribas.

21.2.                      Ieškovės teiginiai, kad teismai, nustatydami įpareigojimą ieškovei skirti savo biudžeto lėšų statinių griovimo išlaidoms padengti, netinkamai taikė ir aiškino Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą, taip pat CK 6.271 straipsnį, yra nepagrįsti. Nustačius kaltus asmenis ir jų atsakomybės laipsnį, padarinių šalinimo išlaidas proporcingai dengia kiekvienas kaltas asmuo, t. y. žala dėl padarinių šalinimo šiuo atveju nėra padaroma. Dėl to nėra pagrindo šiems santykiams taikyti pirmiau nurodytų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą. Inspekcija yra iš valstybės biudžeto ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikoma biudžetinė įstaiga, kuriai lėšos skiriamos ir administruojamos Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka (Inspekcijos nuostatų 5 punktas). Lėšų, kurias ieškovė turės skirti vykdant teismo sprendimą, gavimo, t. y. finansavimo, klausimas yra nesusijęs su teismų procesinių sprendimų teisėtumu.

21.3.                      Su ieškovės argumentais dėl projektuotojos Z. B. atsakomybės už neteisėto statybos leidimo išdavimą ir statybos padarinių šalinimą atsakovė sutinka.

22.       Atsiliepimu į ieškovės Inspekcijos kasacinį skundą atsakovas J. I. prašo šį kasacinį skundą atmesti, nes Inspekcija, teigdama, kad teismai pažeidė teisės normas, prašo didelę dalį teismų procesinių sprendimų palikti nepakeistų, o Inspekcijai paskirtą turtinės atsakomybės naštą perkelti fiziniam asmeniui – projektuotojai, nors įstatymas nustato, jog už valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus atsako valstybė.

23.       Kasaciniu skundu atsakovas J. I. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą bei nutraukti civilinę bylą, pradėtą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 25 d. ieškinį dėl reikalavimo pripažinti statybą neteisėta. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Kasacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 nurodė, kad „grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas, t y. sprendžiant dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo redakcija) nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo“. Atsakovo J. I. nuomone, kasacinis teismas, pateikdamas nuorodą į Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą, įpareigojo teismą pakartotinio bylos nagrinėjimo metu patikrinti, ar naujas statinys, kurį tektų griauti, nebuvo pastatytas vietoj kultūros statinio ar tenkinančio viešuosius interesus objekto. Pirmosios instancijos teismas nuorodą į minėtą punktą nepagrįstai įvertino kaip klaidą ir taikė Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažeisdamas CPK 276 straipsnį, nustatantį, jog apsirikimo klaidas taiso procesinį dokumentą priėmęs teismas.

23.2.                      Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, ieškovei – valstybei – atstovavusią Inspekciją paversdamas atsakove ir iš jos priteisdamas 20 procentų statinių griovimo išlaidų, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį.

23.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paskirstė bylos šalims statinių griovimo išlaidas, išreikštas procentais, tačiau nenurodė visos griovimo išlaidų sumos ir jos apskaičiavimo būdo. Tokiu sąlyginiu ir neįvykdomu teismo sprendimu pažeistas CPK 267 straipsnis. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad atnaujintame procese teismas turi spręsti „dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo“, o ne tik dėl griovimo išlaidų padalijimo.

23.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami atsakovu fizinį asmenį J. I., kuris yra statybą leidžiančio dokumento gavėjas ir vykdytojas, o ne jį išdavęs subjektas, pažeidė Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalį ir kasacinio teismo nurodymą, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti valstybei.

23.5.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 padarė išvadą, kad kalti veiksmai, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, neegzistuoja. Ši nutartis turi prejudicinę galią, todėl ką nors griauti ginčo objekte nėra teisinio pagrindo.

24.       Atsakovė Z. B. pareiškė prisidėjimą prie atsakovo J. I. kasacinio skundo.

25.       Atsiliepimu į atsakovo J. I. kasacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neatliko klaidos ištaisymo kasacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 procedūros, o tik, atsižvelgdamas į nutarties turinį ir esmę, pažymėjo, jog joje padarytas rašymo apsirikimas. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra susijęs su neteisėtu statinių (ar jų dalių) perstatymu, pertvarkymu ar neteisėtu kultūros paveldo statinių (jų dalių) ar kitų su viešuoju interesu susijusių statinių (jų dalių) nugriovimu. Byloje kilęs ginčas yra dėl neteisėtu ir negaliojančiu pripažinto statybos leidimo pagrindu pastatytų statinių nugriovimo kaltų asmenų lėšomis. Taigi, įvertinus nurodytos nutarties turinį ir esmę, matyti, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o ne 2 punkto nuostata.

25.2.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog teismai, skundžiamuose sprendimuose nenurodydami konkrečios statinių griovimo išlaidų sumos, nuo kurios skaičiuotinos byloje dalyvaujantiems asmenims paskirstytos procentinės išraiškos, priėmė sąlyginį teismo sprendimą. Statinių griovimo kainos kinta, todėl, teismui nurodžius konkrečią statiniams nugriauti reikalingų išlaidų sumą pagal konkrečią statinių griovimo sąmatą, šios sumos vėliau gali nepakakti, o tai lemtų papildomus teisminius ginčus. Teismų praktikoje nenurodomos konkrečios statiniams griauti reikalingos pinigų sumos (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-327-796/2017; kt.).

25.3.                      Teismai pagrįstai J. I. pripažino kaltu asmeniu ir įpareigojo kartu su kitais atsakovais skirti lėšų ginčo statiniams nugriauti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019). Teismai pagrįstai nusprendė, kad, būdamas planavimo organizatorius (turėjęs pareigą organizuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, konsultavimąsi ar viešą svarstymą ir teikimą tvirtinti), teisinį išsilavinimą turintis J. I. privalėjo ir galėjo įvertinti, jog ginčo sklypo planavimo tikslai prieštarauja TINP planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, be to, jam, kaip ginčo žemės sklypo nuomininkui, turėjo būti žinomas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis bei žemės sklypui taikoma specialioji naudojimo sąlyga „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“.

25.4.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes nurodytoje administracinėje byloje pagal J. I. pareiškimą dėl žalos atlyginimo teismas sprendė dėl kaltės kitais pagrindais nei nagrinėjamoje byloje.

25.5.                      Ieškovė pritaria J. I. argumentams, kad teismai išėjo už ieškinio ribų, iš ieškovės (Inspekcijos) priteisdami 20 procentų statinių griovimo išlaidų atlyginimo, taip paversdami ieškovę atsakove.

26.       Atsiliepimu į atsakovo J. I. kasacinį skundą atsakovė TINP direkcija prašo skundo netenkinti ir atsakovei TINP direkcijai priteisti iš atsakovo J. I. kasaciniame teisme patirtų atsiliepimo į jo kasacinį skundą parengimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Sistemiškai bei lingvistiškai analizuojant kasacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje nurodytas proceso atnaujinimo pagrindo ribas ir teisės normų prasmę, akivaizdu, kad šia nutartimi apibrėžtos proceso atnaujinimo pagrindo ribos apima būtent Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o nurodęs 2 punktą, kasacinis teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą. Atnaujinus procesą, byla buvo nagrinėjama pagal kasacinio teismo nutartyje nurodytas ribas, todėl klaidos ar rašymo apsirikimai taisytini CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismo jo paties iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.

26.2.                      Kasacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi buvo apibrėžtos proceso atnaujinimo pagrindo ribos – nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apibrėžtas ribas, sprendė dėl kaltų asmenų ir jų atsakomybės ribų. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Ši teisės norma įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo. Teismai nustatė aplinkybę, kad ieškovės veiksmai pasireiškė teigiamos patikrinimo išvados teikimu, todėl pagrįstai nusprendė, jog atsakomybė kyla ir ieškovei. Ieškinį tenkinus iš dalies ir ieškovei priskyrus atitinkamą atsakomybės laipsnį, negali būti laikoma, kad ieškovė buvo „paversta“ atsakove, kaip nurodo atsakovas J. I.

26.3.                      Atsakovas J. I. teigia, kad bylą išnagrinėjusių teismų sprendimai yra sąlyginiai, tačiau teismo sprendime nėra ir atsakovas nenurodė jokių sąlygų, kurių atsiradimas arba neatsiradimas gali turėti įtakos sprendimo įvykdymui, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas sąlyginiu.

26.4.                      Įvertinus Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, akivaizdu, kad statybos padarinių šalinimo našta apima išskirtinai šiame punkte nurodytus galimus padarinių šalinimo būdus, o šios bylos atveju – griovimo išlaidas.

26.5.                      Teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovo J. I. neteisėti veiksmai pasireiškė teritorijų planavimo organizavimu ir iniciatyva gauti statybą leidžiantį dokumentą iš anksto žinant, kad statyti statinių pagal sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį nebuvo galima.

26.6.                      Kasaciniu skundu atsakovas J. I. prašo ne tik panaikinti teismo sprendimą ir nutartį, bet ir nutraukti kitą civilinę bylą, pradėtą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 25 d. ieškinį dėl reikalavimo pripažinti statybą neteisėta. Toks prašymas nepagrįstas, nes atnaujinus procesą byla nagrinėjama tik pagal apibrėžtas ribas, o ankstesnėse bylose priimtų įsiteisėjusių ir galutinių teismo sprendimų, teismų nustatytų aplinkybių kvestionavimas nėra galimas.

27.       Kasaciniu skundu atsakovė TINP direkcija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Įvykdžius teismo sprendime nustatytą įpareigojimą nugriauti neteisėtus statinius, atsakovės – valstybės institucijos – įgis reikalavimo teisę ir regreso teise galės reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio valstybės tarnautojo ar institucijos darbuotojo (CK 2.80 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnis). Teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės turės prejudicinę galią, t. y. šie sprendimai gali turėti įtakos nurodytų asmenų teisėms bei pareigoms, todėl jie turėjo būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Kadangi teismai to neatliko ir, pažeisdami CPK 266 straipsnio nuostatas, iš esmės nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, konstatuotinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

27.2.                      CK 6.247 straipsnis suponuoja pareigą teismui nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Esant kelių asmenų neteisėtiems veiksmams, teismai turėjo analizuoti kiekvieno jų atsakomybės laipsnį atsižvelgdami į kiekvieno asmens veiksmus visame teritorijų planavimo ir statybos leidimo išdavimo procese, vertindami ne tik formalią veiksmų įtaką galutiniam rezultatui, bet ir veiksmų eiliškumą, tarpusavio sąveiką. Nustatyta, kad atsakovių Trakų rajono savivaldybės ir Trakų rajono savivaldybės administracijos pažeidimai tiesiogiai lėmė neteisėto leidimo išdavimą, neteisėtos statybos padarinių atsiradimą (tiesioginis priežastinis ryšys), o kitų atsakovų ir ieškovės neteisėti veiksmai – tik netiesiogiai. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo priežiūra apima ne tik teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolę, bet ir tikrinimą, ar sprendiniai atitinka teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus, todėl TINP direkcijai nepagrįstai suderinus Žemės sklypo detalųjį planą, Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdydama teritorijų planavimo priežiūrą ir tikrindama detaliojo plano atitiktį teisės aktų reikalavimams, privalėjo parengti neigiamą patikrinimo išvadą, o Trakų rajono savivaldybė privalėjo atsisakyti priimti sprendimą. Teismai nepagrįstai iš esmės nusprendė, kad šių atsakovių atsakomybės laipsnis yra lygus – kiekvienos po 20 procentų, dėl to didžiausią suinteresuotumą sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimu ir statybos leidimo išdavimu turėjęs atsakovas J. I. turės atlyginti tik 1/5 dalį statybos padarinių šalinimo išlaidų. Kasacinio teismo praktika šiais klausimais nesuformuota.

28.       Atsiliepimu į atsakovės TINP direkcijos kasacinį skundą atsakovė Inspekcija prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Valstybės ar savivaldybės institucija, patyrusi finansinius nuostolius dėl darbuotojų kaltės, priima sprendimą dėl materialinės atsakomybės taikymo ar regreso iš žalą padariusio darbuotojo, tačiau šios savarankiškos procedūros nėra bylos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo sudėtinė dalis. Teismuose nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo iš valstybės ir savivaldybių, konkrečių darbuotojų neįtraukimas į bylą nesudaro pagrindo neišnagrinėti bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra tik tais atvejais, kai sprendimu (nutartimi) nuspręsta dėl nedalyvaujančio byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju teismų sprendimuose konkretūs darbuotojai nėra nurodyti, juos priėmus, darbuotojų teisinė padėtis nepakito, t. y. nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos jų materialiosios teisės ar pareigos.

28.2.                      TINP direkcijos kasaciniame skunde nepagrįstai bandomas sumenkinti jos vaidmuo ginčo teisiniuose santykiuose, nurodant, kad ji tik atliko derinimo veiksmus. TINP direkcija yra speciali institucija, kurios darbuotojai specializuojasi atitinkamuose teisiniuose santykiuose ir geriausiai juos išmano. Teritorijų planavimo ir statybos procese veikia ne vienas, o sistema subjektų. Ši sistema sukurta, kad kiekvienas iš subjektų pagal savo kompetenciją įneštų savo indėlį, siekiant teisėtų procesų. Ginčo procese TINP direkcijai teko labai reikšmingas vaidmuo, tačiau ji, pagal kompetenciją derindama ginčo statinių statybos projektą, kurio pagrindu buvo išduotas neteisėtas statybą leidžiantis dokumentas, neužtikrino, kad statinių statyba TINP teritorijoje būtų vykdoma tik griežtai laikantis galiojančių teisės aktų ir TINP planavimo schemos. Inspekcijos nuomone, teismai tinkamai įvertino TINP direkcijos ir kitų atsakovų indėlį neteisėtuose ginčo teritorijų planavimo ir statybos procesuose bei priežastinį ryšį tarp jų veikų bei kilusių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Trakų rajono savivaldybės administracija yra savivaldybės dalis, taigi pagal teismų sprendimus Trakų rajono savivaldybei (įskaitant jos institucijas, įstaigas) teko 40 proc. atsakomybės, todėl negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad savivaldybės atsakomybė lygi kitų atsakovų atsakomybei. Be to, TINP direkcija apeliaciniame skunde klausimo dėl atsakomybės laipsnio nustatymo Trakų rajono savivaldybei ir Trakų rajono savivaldybės administracijai nekėlė. Kasaciniame skunde negalima remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

29.       Atsiliepimu į atsakovės TINP direkcijos kasacinį skundą atsakovas J. I. prašo šį kasacinį skundą vertinti kritiškai dėl skundo argumentų nukrypimo nuo ginčo esmės – TINP direkcijos kasaciniame skunde nenurodoma, kokius individualius administravimo aktus, neatitinkančius norminių aktų reikalavimų, priėmė institucijų darbuotojai, kuriuos siūloma įtraukti į bylą kaip trečiuosius asmenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje ribų nesilaikymo

30.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e3K-3-250-915/2018) buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, užbaigtoje įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu, ir civilinė byla buvo perduota nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui. Minėta nutartimi kasacinis teismas, atsižvelgdamas į proceso atnaujinimo pagrindą, apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas – sprendžiant dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija) nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-250-915/2018, 35 punktas).

31.       Atsakovas J. I. kasaciniu skundu teigia, kad bylą nagrinėję teismai ignoravo minėta kasacinio teismo nutartimi pateiktus nurodymus ir neišnagrinėjo bylos pagal kasacinio teismo apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

32.       Teismai pakartotinai išnagrinėjo civilinę bylą pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas, t. y. sprendė statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą, nustatė kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir sprendė dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo. J. I. teigimu, kasacinis teismas, atnaujindamas procesą civilinėje byloje, pateikdamas nuorodą į Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą, įpareigojo Trakų rajono apylinkės teismą patikrinti, ar naujas statinys, kurį tektų griauti, nebuvo pastatytas vietoje kultūros statinio ar tenkinančio viešuosius interesus objekto. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai savo sprendimu taikė ne Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bet Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepagrįstai kasacinio teismo nutartyje nuorodą į Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą įvertindami kaip klaidą ir pažeisdami CPK 276 straipsnį, nustatantį, jog apsirikimo klaidas taiso procesinį dokumentą priėmęs teismas.

33.       Nurodytos redakcijos Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalyje ir jos 1 bei 2 punktuose nustatyta: „Jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti į buvusią padėtį (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas“.

34.       Palyginus šių teisės normų turinį ir kasacinio teismo nurodymą bylą nagrinėsiančiam pakartotinai pirmosios instancijos teismui „<...> nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys <...>“ akivaizdu, kad kasacinis teismas rėmėsi šiuos padarinius reglamentuojančio Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o ne 2 punkto nuostatomis. Tokią išvadą padarė ir bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į kasacinio teismo nutarties motyvų visumą. Taigi byloje nekilo poreikis CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka ištaisyti nutarties motyvuojamojoje dalyje padarytą nereikšmingą klaidą, neturinčią įtakos nutarties turinio suvokimui, todėl ji ir nebuvo taisoma pirmiau nurodyta tvarka. Dėl to atsakovo J. I. argumentai dėl CPK 276 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti.

35.       Be to, kaip matyti iš atsakovo J. I. kasaciniame skunde suformuluoto reikalavimo, šiais kasacinio skundo argumentais atsakovas kvestionuoja ne kasacinio teismo nurodyto proceso atnaujinimo civilinėje byloje ribų nesilaikymą, bet iš esmės siekia civilinės bylos, pradėtos pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ieškinį dėl neteisėto ir nepagrįsto reikalavimo pripažinti neteisėta statybą ir baigtos nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-346/2010), nutraukimo. Šie kasacinio skundo argumentai neturi jokio teisinio pagrindo, nes akivaizdu, kad procesas nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nebuvo atnaujintas, bylos nagrinėjimas yra baigtas, joje priimti teismo sprendimai yra įsiteisėję, todėl, neatnaujinus proceso, jie negali būti peržiūrimi.

36.       Kaip neturintys teisinės reikšmės vertintini ir atsakovo J. I. teisiniai argumentai, susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017. Atsakovas J. I. teigia, kad šioje byloje teismas padarė išvadą, jog kalti veiksmai, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, neegzistuoja. Ši nutartis turi prejudicinę galią, todėl ką nors griauti ginčo objekte nėra teisinio pagrindo.

37.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi (nurodytos nutarties 25 punktas) kasacinis teismas atsisakė šią nutartį pripažinti naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 būtent šiuo pagrindu. Taigi, klausimas dėl minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties reikšmės nagrinėjamai bylai jau yra išspręstas ir nėra pagrindo jo spręsti pakartotinai. Be to, pasisakydamas dėl analogiško atsakovo J. I. argumento pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl atsakomybės neteisėtai išdavus statybos leidimą, o dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos pareiškėjas J. I. kildino iš to, kad TINP direkcija nesilaikė tarp Trakų rajono savivaldybės, TINP direkcijos ir J. I. 2004 m. liepos 9 d. sudarytos partnerystės (asociacijos) sutarties sutartinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padarytos išvados neaktualios nagrinėjamos bylos kontekste.

38.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo J. I. kasacinio skundo argumentai dėl kasacinio teismo nustatytų proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 ribų nesilaikymo yra nepagrįsti, todėl atmestini.    

Dėl kaltų asmenų pareigos prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo

39.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiant statinio, pastatyto pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimo klausimą, turi būti nustatyti kalti dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenys, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo. Inspekcijos ir atsakovo J. I. kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai suponuoja būtinumą pasisakyti dėl kaltų asmenų pareigos prisidėti prie padarinių šalinimo kompensavimo proporcingai šių asmenų kaltei teisinės prigimties ir atitinkamai dėl subjektų, turinčių tokią pareigą.

40.       Statyba, vykdoma (įvykdyta) pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, yra neteisėta; jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą sukelia civilinius ir kitus teisinius padarinius. Jei statinys pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, yra pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę, įpareigojant jį susilaikyti nuo aktyvių nuosavybės teisės įgyvendinimo veiksmų – draudžiant savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis).  

41.       CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, 3 dalyje nustatyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymas nustato pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones. Nagrinėjamoje byloje taikoma Statybos įstatymo 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija.

42.       Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais savininkas ir kiti įstatymo nurodyti asmenys gali būti įpareigoti prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai; šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Šie įpareigojimai yra viešosios teisės normomis nustatytos neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės, kurių tikslas – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį.

43.       Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas, be kita ko nustato, kad jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

44.       Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atveju, skirtingai nuo savavališkos statybos, padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 84–87 punktai). 

45.       Taigi, pripažinus statybą leidžiantį dokumentą neteisėtu ir būtinumą pašalinti tokios neteisėtos statybos padarinius nugriaunant pastatytą statinį, atitinkami asmenys gali būti įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus.

46.       Visų pirma, statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkas, valdytojas ar naudotojas gali būti įpareigotas nugriauti statinį, pastatytą pagal neteisėtą statybą leidžiantį dokumentą. Ši pareiga, be kita ko, apima iniciatyvos, organizacinius, įskaitant sąnaudų apskaičiavimo, faktinio statinio nugriovimo organizavimo, komunikavimo su teismo sprendimu nustatytais kaltais dėl tokios neteisėtos statybos asmenimis dėl finansavimo pareigos įvykdymo ir kt. tokios pareigos įgyvendinimo aspektus. Ši pareiga nurodytiems asmenims kyla nepriklausomai nuo to, ar ir kokiu laipsniu bus nustatyta paties statytojo (užsakovo), o jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo, kaltė dėl neteisėtos statybos.

47.       Antra, teismo sprendimu nustatytiems kaltiems asmenims proporcingai jų kaltei kyla pareiga prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo kompensuojant asmeniui, kuriam nustatyta pareiga nugriauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, šių padarinių pašalinimo išlaidas (pareiga kompensuoti padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį). Nors Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) expressis verbis (tiesiogiai) neįvardija (neapibrėžia) kaltų asmenų (nepateikia jų sąrašo), sisteminė Statybos įstatymo analizė leidžia daryti išvadą, kad tai yra kompetentingi subjektai, dalyvaujantys statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese.

48.       Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 dalis). Statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis, panašus statytojo (užsakovo) sąvokos apibrėžimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje). Viena iš statytojo (užsakovo) pareigų – Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas; šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

49.       Statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus); statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas (įgalioti) valstybės tarnautojas (tarnautojai); rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos; leidimas tęsti sustabdytą statybą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis). Šiuo metu galiojantis Statybos įstatymas statybą leidžiantį dokumentą apibrėžia kaip dokumentą, kuriuo kompetentinga institucija suteikia statytojui (užsakovui) teisę įgyvendinti statinio projektą (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 87 dalis), kartu pateikia ir neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento apibrėžimą – statybą leidžiantis dokumentas, kompetentingų institucijų išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalis).

50.       Kompetentingų institucijų įgalinimai statybos leidžiančio dokumento išdavimo procese iš esmės reguliuojami Statybos įstatymo 23 straipsniu (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 27 straipsniu), apibrėžiančiu statybą leidžiančius dokumentus. Šis straipsnis įtvirtina ir šiai bylai aktualias teisinio reguliavimo nuostatas. Pavyzdžiui, šio straipsnio 30 dalis nustato, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; to paties straipsnio 32 dalis nustato, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Panaši teisinio reguliavimo nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje, nustatančioje, be kita ko, kad bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai.

51.       Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese susiklosto teisiniai santykiai tarp statytojo (užsakovo) ir konkrečių kompetentingų institucijų, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčių tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Būtent šios institucijos ir yra atsakingos už išankstinę statybos priežiūrą ir statybą leidžiančio dokumento atitiktį teisės aktų reikalavimams, taigi ir šio dokumento teisėtumą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nepriklausomai nuo to, kad tik statybą leidžiančio dokumento išdavimas galutinai nulemia statytojo (užsakovo) teisę įgyvendinti statinio projektą, atsakovais dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo laikomi ne tik subjektai, išdavę statybą leidžiantį dokumentą, bet ir subjektai, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

52.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį kyla kompetentingoms institucijoms, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčioms tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Ši pareiga yra apibrėžta specialiu įstatymu ir ji nukreipta į tą patį neteisėtos statybos padarinių šalinimo tikslo pasiekimą – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Šios pareigos našta, tenkanti konkrečiam leidimą išdavusiam ar jam pritarusiam subjektui, gali skirtis priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių to subjekto kaltės laipsnį, t. y. jo veiksmų įtakos mastą išduodant statybos leidimą.

53.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį tenka kompetentingoms institucijoms, dalyvavusioms statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese, būtent šios institucijos ir yra atsakovai byloje sprendžiant klausimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo naštos paskirstymo.

54.       Tai, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį tenka konkrečioms kompetentingoms institucijoms, o ne valstybei ar savivaldybei, patvirtina ir nagrinėjamoje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis (civilinės bylos Nr. e3K-3-250-915/2018). Tokią išvadą galima daryti ir iš kitos kasacinio teismo praktikos, pvz., šioje nutartyje jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018.

55.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia Inspekcija, nėra pagrindo taikyti CK 6.271 straipsnio, nustatančio valstybės ir savivaldybės civilinę atsakomybę už valdžios institucijos veiksmus ir įtvirtinančio griežtosios valstybės ir savivaldybės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, modelį, todėl nėra pagrindo taikyti ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo, kuris be kita ko, reguliuoja ir atstovavimo valstybei klausimus CK 6.271 straipsnio taikymo atveju.

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo

56.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teisės į statinį praradimo padarinių, kai teismine tvarka pripažįstama, kad asmuo prarado teisę statyti statybą leidžiančiame dokumente nurodytus statinius, esminę reikšmę turi subjektų, dėl kurių kaltės prarasta tokia teisė, ir jų atsakomybės laipsnio nustatymas, nuo kurio priklauso teisės į statinius praradimo padarinių šalinimo naštos paskirstymas. Tokiais atvejais atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kurioje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04; kt.). EŽTT yra nurodęs, kad sąžiningai besielgiantis asmuo iš principo turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie, panašu, turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08, 74 par.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2019, 49 punktas).

57.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 43 punktas; 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2019, 49 punktas).

58.       Atsakovas J. I. kasaciniu skundu nurodo, jog teismai nepagrįstai jį pripažino atsakingu už valstybės institucijų padarytas klaidas, jo teigimu, padarytų klaidų rizika turi tekti tik valstybei. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo J. I. kaltės laipsnis sudaro 20 procentų. Tokį kaltės laipsnį teismai nustatė, remdamiesi dviem esminėmis aplinkybėmis: visų pirma, ta aplinkybe, kad atsakovui J. I. buvo žinomas išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, jam taikytina specialioji naudojimo sąlyga, taip pat ir tai, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje nenustatyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį ir statyti statinius, tai, kad nuomotojo sutikimas ginčo statinių statybai nebuvo gautas; antra, atsakovas J. I., 2004 m. birželio 28 d. sutartimi perėmęs ginčo žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, turėdamas teisinį išsilavinimą, suprato, kad ginčo sklypo planavimo tikslai, taip pat jo, kaip statytojo, vykdomi statybos darbai prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms ir pažeidžia valstybinės žemės nuomos sutarties nuostatas.

59.       Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad aplinkybė, jog atsakovui J. I. buvo žinomas išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, jam taikytina specialioji naudojimo sąlyga, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje nenustatyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį ir statyti statinius, ir tai, kad nuomotojo sutikimas ginčo statinių statybai nebuvo gautas, turi reikšmės nustatant, ar šiam atsakovui kaip neteisėtos statybos statytojui turi tekti tam tikra neteisėtos statybos padarinių šalinimo našta. Be to, atsakovas J. I. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 15 d. raštu „Dėl detaliojo plano rengimo“ buvo įspėtas apie tai, kad, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, sklypo nuomotojas turi nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010). Nepaisydamas to, atsakovas J. I. ėmėsi aktyvių veiksmų išnuomoto žemės sklypo pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai keisti, taip prisiimdamas tam tikrą riziką dėl neteisėtos statybos padarinių atsiradimo.

60.       Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismų padaryta išvada, kad tai, jog atsakovui J. I. buvo perduotos ginčo žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, vadinasi, jis galėjo ir turėjo įvertinti, jog ginčo žemės sklypo detalusis planas prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, turi reikšmės nustatant, ar šiam atsakovui kaip neteisėtos statybos statytojui turi tekti tam tikra neteisėtos statybos padarinių šalinimo našta.

61.       Visų pirma žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas privačiam asmeniui nereiškia, jog jam tenka ir atsakomybė dėl tokio parengto detaliojo plano atitikties teisės aktų reikalavimams. Organizatoriaus teisių perdavimas niekaip nesumažina ir nepanaikina kompetentingų subjektų atsakomybės užtikrinti žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo proceso ir atitinkamai vėliau statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą.

62.       Teritorijų planavimo įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi sutarties dėl organizatoriaus teisių perdavimo sudarymo metu) 20 straipsnio 2 dalis nustatė, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimą ir sutarties sudarymą ginčo sutarties sudarymo metu reguliavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas. Šio aprašo 7 punktas, be kita ko, nustatė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams (Aprašo 7.2 punktas), bei keisti nustatytą žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą, jeigu toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentams (Aprašo 7.4 punktas). Aprašo 8 ir 9 punktai apibrėžė asmens, su kuriuo sudaryta sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, teises ir pareigas, o 10 punktas – savivaldybės tarybos ar savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijų, susijusių su pateiktojo detaliojo plano patvirtinimu, vykdymą.

63.       Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas, o būtent nurodyti atvejai, kai detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos apskritai gali būti perduodamos privatiems asmenims, ne tik patvirtina, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių perdavimu nėra perduodama kompetentingų institucijų atsakomybė už detaliojo teritorijų planavimo proceso teisėtumo užtikrinimą, bet atvirkščiai, vien ta aplinkybė, kad savivaldybė sudaro sutartį su privačiu asmeniu dėl žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, pati savaime sudaro asmeniui teisėtą lūkestį tikėtis, jog valstybinės žemės sklypo detalusis planas iš principo gali būti rengiamas ir jo rengimas yra įmanomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.

64.       Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 2004 m. birželio 28 d. detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi buvo nustatytas sutarties objektas – ginčo žemės sklypas, o planavimo tikslai – žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymas, naudojant žemę pagal jos tikslinę paskirtį; tą pačią dieną buvo sudaryta ginčo žemės sklypo dalinio pakeitimo planavimo užduotis, kuri patvirtinta J. I., suderinta su Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriumi bei pasirašyta ginčo teritorijų planavimo dokumento rengėjos Z. B.; 2004 m. liepos 9 d. Trakų rajono savivaldybė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, J. I. sudarė partnerystės sutartį, kuria šalys sutarė įkurti pažintinio turizmo objektą – apžvalgos aikštelę su vaikų poilsio parku ginčo žemės sklypo teritorijoje, o J. I. įsipareigojo ginčo žemės sklype pastatyti konkrečius statinius. Taigi galima daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypo dalinio pakeitimo planavimo užduotis buvo nulemta pačios Trakų rajono savivaldybės ir jos administracijos sprendimais.

65.       Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo J. I. atsakomybė buvo įvertinta tokiu pačiu laipsniu kaip ir dviejų kompetentingų valstybės subjektų – TINP direkcijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurios funkcijas nuo 2010 m. sausio 1 d. perėmė Inspekcija, atsakomybė, nors akivaizdu, kad būtent šie subjektai (o ypač TINP direkcija) geriausiai žinojo ir turėjo žinoti, jog ginčo žemės sklypo detalusis planas prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, tačiau, nepaisydama to, TINP direkcija išdavė specialiąsias sąlygas ginčo detaliajam planui rengti, suderino detaliojo plano sprendinius, o Vilniaus apskrities viršininko administracija išdavė teigiamą patikrinimo išvadą dėl detaliojo plano tvirtinimo, kuri, be kita ko, lėmė tai, kad detaliojo plano dokumentas buvo teikiamas tvirtinti savivaldybės tarybai. Toks atsakomybės laipsnio nustatymas reiškia, kad privatus asmuo turi žinoti ir išmanyti teisės aktų reikalavimus lygiai taip pat kaip kompetentingi subjektai. Toks vertinimas neatitinka pirmiau nurodytos EŽTT praktikos, nes privačiam asmeniui yra perkeliama (bent jau iš dalies) kompetentingiems subjektams priskirta funkcija ir atsakomybė už ją. Kaip pirmiau minėta, EŽTT yra nurodęs, kad privataus asmens atsakomybė galėtų kilti tuo atveju, jei iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia, kad asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek detaliojo plano rengimo procedūra, tiek ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūra buvo atliekama dalyvaujant įvairiems kompetentingiems subjektams, o ypač – TINP direkcijai, kurie patvirtino šių procedūrų teisėtumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad viešai prieinami dokumentai aiškiai patvirtina, jog asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų teisiškai susaistyti valstybę.

66.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė atsakovo J. I. atsakomybės laipsnį 20 procentų. Atsižvelgdama į šios nutarties 59 punkte išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo J. I. atsakomybės laipsnis yra 10 procentų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo J. I. atsakomybės laipsnis yra sumažinamas 10 procentų, nusprendžia, kad šiuo dydžiu turi būti padidinamas Trakų rajono savivaldybės ir Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakomybės laipsnis. Kaip išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, būtent šiems subjektams teko esminės funkcijos ir didžiausia atsakomybė dėl parengto detaliojo plano atitikties teisės aktų reikalavimams ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo.

67.       Atsakovė TINP direkcija nurodo, kad teismai, nustatydami kaltų asmenų atsakomybės laipsnį, turėjo atsižvelgti į kaltų asmenų veiksmų eiliškumą, teisinę reikšmę teritorijų planavimo procese ir statybos leidimo išdavimo procese, t. y. nustatyti atliktų veiksmų seką, institucijų funkcijas, vertindami kiekvienos institucijos indėlį ir kokia apimtimi Inspekcijos bei kiekvieno atsakovo veiksmai lėmė neteisėtų sprendimų teritorijų planavimo procese priėmimą ir statybą leidžiančio dokumento išdavimą. Teisėjų kolegija šiuos TINP direkcijos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai vertino ir plačiai aptarė kiekvieno iš kompetentingų subjektų funkcijas, atsakomybę ir teisinę reikšmę tiek teritorijų planavimo procese, tiek ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese.

68.       Be to, nors TINP direkcija teikia argumentus dėl netinkamo kaltų atsakomybės laipsnio nustatymo, niekaip nepagrindžia, koks TINP direkcijos atsakomybės laipsnis turėtų būti nustatytas, jei, kaip nurodo TINP direkcija, būtų tinkamai įvertintos visos teisinės aplinkybės. Iš atsakovės pateiktų argumentų logikos galima suprasti, kad atsakovė laikosi pozicijos, jog ji apskritai neturėtų atsakyti ar jos atsakomybės laipsnis turėtų būti mažesnis atsižvelgiant vien į tai, kad net jei TINP direkcija ir priėmė tam tikrus neteisėtus sprendinius, jie nebuvo galutiniai detaliojo plano patvirtinimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir nurodo pati TINP direkcija, teritorijų planavimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procesas yra nuoseklus iš tam tikrų kompetentingų subjektų atliekamų veiksmų susidedantis sisteminis procesas, kuriame kiekvienas subjektas vykdo atitinkamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas ir turi atitinkamą atsakomybę. Kiekvieno subjekto veiksmai šiame procese tam tikra apimtimi turi įtakos galutiniam šio proceso rezultatui – atitinkamo detaliojo plano patvirtinimui ir statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Kaip nustatė teismai, TINP direkcija išdavė specialiąsias sąlygas ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimui, taip pat direkcijos atstovai dalyvavo Nuolatinėje statybos komisijoje, o jos derinimo protokolais, kuriems pritarė ir direkcija, buvo suderinti teritorijų planavimo dokumentas ir statinių techninis projektas. Be to, šiuo atveju itin reikšminga yra tai, kad TINP direkcija yra subjektas, kuriam paskirta speciali funkcija aiškiai nukreipta būtent į Trakų istorinio nacionalinio parko naudojimo pagal paskirtį ir jo apsaugą užtikrinimą, todėl, kaip minėta, ši atsakovė geriausiai žinojo ir turėjo žinoti, kad ginčo žemės sklypo detalusis planas prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms.     

Dėl detaliojo plano projekto rengėjo pareigos prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo (ne)buvimo

69.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad pareiga prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo tenka ir detaliojo plano sprendinius parengusiems asmenims, o konkrečiai – nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalinio pakeitimo projekto sprendinius parengusiai Z. B.

70.       Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad teritorijų planavimo dokumento rengėjo atsakomybę eliminuoja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi pripažinto neteisėtu detaliojo plano rengimo metu) 27 straipsnio nuostata, jog prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti: nustatyta tvarka apsvarstyti, suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, bei turi turėti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje.

71.       Ieškovė su tokia teismų pozicija nesutinka, grįsdama tuo, kad teismai nepagrįstai atsakomybę teritorijų planavimo ir statybos teisiniuose santykiuose perkelia vien tik viešojo administravimo subjektams. Ieškovės teigimu, detaliojo plano rengėjai yra rinkos profesionalai, jiems keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, būtent jie atlieka situacijos analizę ir yra geriausiai įsigilinę į atitinkamo dokumento turinį, laiko prasme ilgiausiai dalyvauja detaliojo plano rengimo procese, tuo tarpu administracinių sprendimų priėmimo procesai yra trumpi ir iš esmės parengti būtent pagal planų rengėjo parengtą planą.

72.       Teisėjų kolegija nurodytus ieškovės argumentus laiko nepagrįstais. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto) nustatytų neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, sisteminė Statybos įstatymo analizė patvirtina, kad kaltų asmenų sąvoka Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto kontekste apima kompetentingas institucijas, dalyvavusias statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese (pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčioms tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją). Nei pagal Statybos, nei pagal Teritorijų planavimo įstatymą detaliojo plano sprendinius parengę asmenys nėra laikomi kompetentingomis institucijomis, dalyvaujančiomis statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese.

73.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad teisinis reguliavimas nustato atitinkamus reikalavimus detaliojo plano rengėjams. Teritorijų planavimo ir statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai teisiniai santykiai, susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais. Todėl tokiais teisės aktuose nustatytais reikalavimais siekiama užtikrinti paslaugų teikimo kokybę ir trečiųjų asmenų, pasitelkiančių projekto rengėjus atitinkamoms užduotims atlikti, interesus bei pačios visuomenės interesą turėti kokybišką teritorijų planavimo procesą. Vien ta aplinkybė, kad detaliojo plano rengėjai yra rinkos profesionalai, jiems keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, būtent jie atlieka situacijos analizę ir yra geriausiai įsigilinę į atitinkamo dokumento turinį, laiko prasme ilgiausiai dalyvauja detaliojo plano rengimo procese, nereiškia, kad projekto rengėjams yra patikėtos tam tikros valstybinės funkcijos. Kad ir kokio lygio profesionalai būtų projekto rengėjai, tai negali eliminuoti kompetentingų institucijų atsakomybės už teritorijų planavimo ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo procesą. Būtent kompetentingos institucijos turi pareigą savo veiklą vykdyti taip, kad jų veiksmai ir sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Net jeigu kompetentingos institucijos stokoja išteklių ar laiko teisėtiems sprendimams priimti, tokia situacija vertintina kaip valstybės klaida, o valstybės klaidos, kaip minėta, negali būti taisomos privačių asmenų sąskaita.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad jei projekto rengėjas pažeidžia teisės aktuose jam nustatytas pareigas ir reikalavimus, jam gali kilti viešosios teisės normomis nustatyta atsakomybė, sutartinė atsakomybė ar, remiantis bendraisiais pagrindais, – ir deliktinė atsakomybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas J. I. detaliojo plano rengėją Z. B. pasitelkė detaliojo planavimo darbams, sudaręs su ja sutartį. Detaliojo plano rengėja sutartimi įsipareigojo detaliojo planavimo organizatoriui J. I. atlikti sutartus darbus laikydamasi ne tik planavimo užduoties, bet ir teisės aktų nustatytų reikalavimų. Taigi, tuo atveju, jei detaliojo plano rengėja netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, jai kyla atitinkama sutartinė atsakomybė. Tačiau nei sutartinės, nei deliktinės detaliojo plano projekto rengėjos atsakomybės bendraisiais pagrindais (CK 6.263 straipsnis) klausimas nekeliamas nagrinėjamoje byloje.

75.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta išvada, jog kaltų asmenų sąvoka neapima detaliojo plano rengėjo, atitinka ir kasacinio teismo poziciją, kad tuo atveju, kai ginčijami administraciniai aktai dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų pakeitimo, asmenys, teikę žemės sklypo kadastrinių matavimo paslaugas, nėra laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės sklypo kadastrinio matavimo dokumentus sudariusių asmenų procesinės padėties, kai ginčijami kadastrinių matavimų pagrindu priimti administraciniai aktai, darantys įtaką asmenų nuosavybės teisėms, nurodė, kad šių asmenų sudaryti dokumentai teisių ir pareigų asmeniui nenustato, o pagal reiškiamus reikalavimus dėl administraciniais aktais nustatytų teisių ir pareigų turi atsakyti ne jie, o šiuos aktus priėmusios institucijos, todėl nėra teisinio pagrindo kadastrinius matavimus atlikusių ir atitinkamus dokumentus sudariusių asmenų patraukti kaip atsakovų, taip pat nėra pagrindo šių asmenų įtraukti į bylą kaip suinteresuotų asmenų, kadangi nėra jų teisinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko – asmeniui nustatytų teisių ir pareigų ar jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-304-695/2019, 80 punktas).

Dėl Inspekcijai, kaip apskrities viršininko funkcijas perėmusiam subjektui, tenkančios pareigos prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo (ne)buvimo

76.       Byloje nustatęs, kad detaliojo teritorijų planavimo dokumento, sudariusio prielaidas neteisėtai statybai, patikrinimą atliko ir 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 534 su teigiama patikrinimo išvada parengė Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas, susijusias su teritorijų planavimu ir statybos valstybine priežiūra, nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ 3.3 punktu, perėmė Inspekcija, pirmosios instancijos teismas įpareigojo Inspekciją atitinkama dalimi prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo kompensavimo, o apeliacinės instancijos teismas šios sprendimo dalies nepakeitė.

77.       Inspekcija sutinka su teismų padaryta išvada, kad Inspekcija perėmė Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas, tačiau nesutinka, kad perėmė ir teises bei pareigas. Be to, Inspekcijos teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ 3.3 punktą ji, esant ginčams dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, yra įgaliota atstovauti valstybei, o valstybė į nagrinėjamą bylą nėra įtraukta. Pažymėtina, kad Inspekcija kvestionuoja tik pačios pareigos jai nustatymą, tačiau neteikia argumentų dėl paties statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo dydžio nustatymo.

78.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia Inspekcijos pozicija. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, atsižvelgdami į aplinkybių visumą, t. y. į tai, kad Inspekcija perėmė apskričių viršininkų funkcijas, kad ji, esant ginčams dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, yra įgaliota atstovauti valstybei, ir į tai, kad Inspekcija tokio pobūdžio bylose veikia valstybės interesais, padarė pagrįstą išvadą, jog būtent Inspekcijai, kaip apskrities viršininko funkcijas perėmusiam subjektui, turi tekti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kompensavimo dalis, proporcinga Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės laipsniui. 

79.       Inspekcijai, be kita ko, pareiškus reikalavimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo, teismas turėjo pagrindą dalį naštos priskirti ir Inspekcijai kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas perėmusiai institucijai. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 34 punkte suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, taikant neteisėtos statybos teisinius padarinius, turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, nustatomas jų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Taigi, teismas privalėjo ex officio (pagal pareigas) spręsti nurodytus klausimus net ir nesant pareikšto atitinkamo šalių reikalavimo. Dėl to nepagrįstas ieškovės ir atsakovo J. I. teiginys, kad, paskirsčius statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštą visiems kaltiems asmenims, buvo pažeistas CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas sprendime peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas.

80.       Inspekcija, pareiškusi reikalavimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo, žinodama esant konstatuotus Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtus veiksmus, turėjo suprasti ir tikimybę, kad dalis naštos jai gali tekti kaip institucijai, perėmusiai Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas. Dėl to Inspekcija nepagrįstai teigia, kad ji negalėjo įgyvendinti vieno esminių civilinio proceso principų – rungtyniškumo principo, pateikti atitinkamų įrodymų ir argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovė pasisakė dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte pateikiamos išvados vertinimo, teigdama, kad ji yra tik rekomendacinio pobūdžio siūlymas. Tai patvirtina, kad ji turėjo galimybes pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir jomis faktiškai naudojosi.

Dėl draudimo priimti sąlyginius sprendimus (ne)pažeidimo

81.       Atsakovas J. I. kasaciniu skundu teigia, kad teismai, nurodydami statinio griovimo išlaidų finansinę naštą procentais, tačiau nenustatydami nei absoliučios statinio griovimo išlaidų sumos, nei jos apskaičiavimo būdo, priėmė sąlyginį sprendimą, taip pažeisdami CPK 267 straipsnio nuostatas.

82.       CPK 267 straipsnis nustato, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą CPK 262 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 267 straipsnį draudžiama priimti sąlyginius sprendimus, sprendimai turi būti besąlyginiai. Sąlyginiai sprendimai negali būti priimami, nes jais neišsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas ir tuo taip pat paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis). Aptariamas draudimas taikomas ir priverstinio vykdymo nereikalaujantiems sprendimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 35 punktas).

83.       Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų atsakomybės laipsnį ir įpareigojo J. I. proporcingai pagal nustatytą atsakomybės laipsnį kaltų asmenų lėšomis vykdyti teismo sprendimą ir per teismo nustatytą terminą ir nustatytu būdu pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. nugriauti atitinkamus statinius ir sutvarkyti statybvietę. Teismai kartu nustatė, kad, J. I. neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, Inspekcija turi teisę pati nugriauti nurodytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš nustatytų kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį.

84.       Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, statytojo (užsakovo) pareiga pašalinti neteisėtos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, be kita ko, apima iniciatyvos, organizacinius, įskaitant sąnaudų apskaičiavimo, faktinio statinio nugriovimo organizavimo, komunikavimo su teismo sprendimu nustatytais kaltais dėl tokios neteisėtos statybos asmenimis dėl finansavimo pareigos įvykdymo ir kt. tokios pareigos įgyvendinimo aspektus, tuo tarpu kompetentingoms institucijoms tenka pareiga prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo kompensavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai aiškiai ir besąlygiškai apibrėžė atsakovo J. I. pareigą pašalinti neteisėtos statybos padarinius bei atitinkamų kompetentingų subjektų, dalyvavusių statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese, pareigą finansiškai prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo ir jos apimtis – kiekvieno kalto dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmens finansinis statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo indėlis bus lygus nustatytos kaltės laipsniui, išreikštam teismo sprendime nurodyta procentine išraiška. Teismo sprendime nėra nurodyta jokių papildomų sąlygų, kurios gali turėti įtakos teismo sprendimo vykdymui, tokių sąlygų nenurodo ir atsakovas J. I., nors ir teigia, kad buvo priimtas sąlyginis sprendimas.

85.       Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, dėl nuolat kintančių statybos darbų kainų nėra galimybės nustatyti tikslios statiniams griauti reikalingos sumos. Be to, kompetentingų institucijų pareigos prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo kompensavimo apimties nustatymas procentiniu dydžiu geriausiai atitinka tiek paties statytojo (ar kitų asmenų, kuriuos teismas įpareigoja pašalinti neteisėtos statybos padarinius), tiek ir kaltų kompetentingų subjektų interesus, atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, jei statybos darbų kaina išaugtų, statytojui (užsakovui) ar kitam asmeniui, teismo sprendimu įpareigotam nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, būtų užtikrinta adekvati ir proporcinga kompensacija, tuo tarpu jei statybos darbų kaina sumažėtų, kalti asmenys nebūtų įpareigoti kompensuoti per didelių statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidų.

86.       Ta aplinkybė, kad tarp J. I. ir kompetentingų institucijų galimai gali kilti nesutarimų dėl statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidų apskaičiavimo, nelemia teismo sprendimo kvalifikavimo kaip sąlyginio sprendimo. Be to, teismo sprendime nurodytas alternatyvus teismo sprendimo įvykdymo būdas užtikrina, kad jeigu J. I. dėl kokių nors priežasčių neįvykdys teismo sprendime nurodyto įpareigojimo, Inspekcija pati turi teisę nugriauti neteisėtai pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimais yra išspręstas tarp šalių kilęs ginčas ir jais nepaneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo taikymo nagrinėjamoje byloje

87.       Atsakovės TINP direkcijos nuomone, įvykdžius teismo sprendime nustatytą įpareigojimą nugriauti neteisėtus statinius, atsakovės – valstybės institucijos – įgis reikalavimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš institucijų darbuotojų ir valstybės tarnautojų, dėl kurių kaltės buvo priimti neteisėti institucijų sprendimai, sudarę prielaidas neteisėtai statybai. Dėl to tokie darbuotojai ir valstybės tarnautojai turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje, o to neatlikę, teismai iš esmės nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, todėl konstatuotinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

88.       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

89.       Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

90.       Nagrinėjamoje byloje teismai, analizuodami bylos duomenis ir darydami faktines išvadas, nenusprendė dėl atsakovės TINP direkcijos nurodomų byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų atsiradimo, pakeitimo ar panaikinimo. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK 266 straipsnio nuostatas.

Dėl žodinio proceso

91.       CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecija nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis), ji gali būti įgyvendinama tiek teismo, tiek šalių iniciatyva.

92.       Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

93.       Atsakovas J. I. kasaciniam teismui pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigdamas, kad to reikia ieškovo ir atsakovo sutapties buvimo negalimumui pagrįsti, nes ši byla pradėta pagal valstybei atstovaujančio prokuroro (procesinio ieškovo) ieškinį kitiems valstybės atstovams (procesiniams atsakovams), t. y. sutapus ieškovui ir atsakovui.

94.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama civilinė byla dėl statybų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo pradėta ne pagal prokuroro, bet pagal ieškovės Inspekcijos ieškinį. Teisėjų kolegija, būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą egzistavimo aspektu įvertinusi nagrinėjamą bylą, pateiktą atsakovo prašymą, atsižvelgdama į tai, kad šalių teisė būti išklausytoms buvo įgyvendinta tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, tiek joms teikiant procesinius dokumentus apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams, konstatuoja, kad būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatyta. Dėl to nurodytas atsakovo prašymas netenkintinas, byla pagal CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl bylos baigties, sprendimo vykdymo sustabdymo teisinių pasekmių ir bylinėjimosi išlaidų

95.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, nusprendžia, kad atsakovo J. I. argumentai iš dalies laikytini pagrįstais, todėl jo kasacinis skundas iš dalies tenkinamas, o Inspekcijos ir TINP direkcijos kasaciniai skundai atmetami.

96.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovo J. I. atsakomybės laipsnis yra 10 procentų ir kad šiuo dydžiu turi būti padidinamas Trakų rajono savivaldybės ir Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakomybės laipsnis (šios nutarties 66 punktas), yra pagrindas šia apimtimi pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas J. I. ir kitų kaltų asmenų atsakomybės laipsnis.

97.       Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 nustatytas vienerių metų sprendimo įvykdymo terminas skaičiuojamas nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo dienos – 2020 m. vasario 11 d. Kasacinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties vykdymas buvo sustabdytas tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas išaiškinti, jog 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 nustatytas vienerių metų sprendimo įvykdymo terminas skaičiuojamas nuo šios nutarties paskelbimo dienos – 2020 m. gruodžio 16 d.

98.       Pakeitus teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio reikalavimams (CPK 93 straipsnis).

99.       Byloje atnaujinus procesą, buvo sprendžiama dėl šalių atsakomybės, šalinant neteisėtos statybos padarinius, paskirstymo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šalių atsakomybės laipsnį procentine išraiška, pagal tai šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl, pakeičiant atsakomybės laipsnio dydį, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovo J. I. atsakomybės laipsnį sumažinus nuo 20 iki 10 procentų, t. y. perpus, ir padidinus Trakų rajono savivaldybės bei Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakomybės laipsnį nuo 40 iki 50 procentų, tokiu pat mastu keičiamas jiems tenkančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis.

100.       Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo J. I. priteista 6,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažinama iki 3,15 Eur, o iš atsakovų Trakų rajono savivaldybės ir Trakų rajono savivaldybės administracijos priteista 12,59 Eur suma padidinama iki 15,74 Eur. Atitinkamai nuo 227,41 Eur iki 224,26 Eur mažinama iš ieškovės atsakovei Trakų rajono savivaldybės administracijai priteista bylinėjimosi išlaidų suma, gauta pirmosios instancijos teismui įskaičius šių šalių tarpusavio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

101.       Apeliacinės instancijos teisme atsakovas J. I. sumokėjo 50 Eur, o kasaciniame teisme – 75 Eur žyminio mokesčio, todėl jam iš ieškovės priteistinas pusės šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 62,50 Eur.

102.       Atsakovė TINP direkcija prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų parengiant kasacinį skundą ir atsiliepimus į kitų bylos šalių kasacinius skundus, atlyginimą. Kadangi atsakovės TINP direkcijos kasacinis skundas netenkinamas, bylinėjimosi išlaidų, patirtų jį parengiant, atlyginimas nepriteisiamas. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, atsakovei TINP direkcijai priteistinas 1936 Eur išlaidų, patirtų parengiant atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą, atlyginimas. Perpus sumažinus atsakovui J. I. tenkančios atsakomybės dėl neteisėtos statybos laipsnį, taip iš dalies sutinkant su jo kasacinio skundo argumentu, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti valstybei, atsakovei TINP direkcijai iš J. I. priteistinas pusės išlaidų, patirtų parengiant atsiliepimą į J. I. kasacinį skundą (1452 Eur : 2 = 726 Eur), atlyginimas. Nurodyti bylinėjimosi išlaidų dydžiai neviršija maksimalaus užmokesčio dydžio, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Advokato susipažinimas su bylos medžiaga, siekiant parengti kasacinį skundą ir atsiliepimus į kasacinius skundus, yra šių procesinių dokumentų parengimo paslaugos dalis, todėl pagal nurodytų Rekomendacijų 8.20 punktą už ją atskirai neatlyginama.

103.       Kasaciniame teisme patirta 15,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į šios bylos baigtį, iš atsakovo J. I. priteistina 2,52 Eur, o iš ieškovės ir atsakovės TINP direkcijos – po 6,31 Eur nurodytų išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo dalys, kuriomis nustatytas kaltų asmenų atsakomybės laipsnis ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bei šią nutarties dalį išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis nustatytas kaltų asmenų atsakomybės laipsnis ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bei šias dalis išdėstyti taip: Kaltais dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenimis pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija) pripažinti Trakų rajono savivaldybę ir Trakų rajono savivaldybės administraciją, kurių atsakomybės laipsnis sudaro 40 procentų, J. I., kurio atsakomybės laipsnis sudaro 10 procentų, Trakų istorinį nacionalinį parką, kurio atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų, bei Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų.

Priteisti iš J. I. 3,15 Eur (tris Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 224,26 Eur (du šimtus dvidešimt keturis Eur 26 ct) bylinėjimosi išlaidų Trakų rajono savivaldybės administracijai.

Kitas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.“

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. I. 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai.

Priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 1936 (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis Eur) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai.

Priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 62,50 Eur (šešiasdešimt du Eur 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, J. I.

Priteisti iš J. I. 2,52 Eur (du Eur 52 ct), o iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos – po 6,31 Eur (šešis Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Išaiškinti, kad 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 nustatytas vienerių metų sprendimo įvykdymo terminas skaičiuojamas nuo šios nutarties paskelbimo dienos – 2020 m. gruodžio 16 d.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė