Administracinė byla Nr. I1-4402-402/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01089-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 17 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. buvo laikomas Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare. Teigė, kad per visą šį laikotarpį nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti. Be to, nebuvo įrengtas keltuvas neįgaliesiems. Jis neturėjo galimybės pasivaikščioti lauke. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, žeminančios. Dėl atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.

Atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11-14). Nurodė, jog pareiškėjo skundo argumentai neatitinka tikrovės, pareiškėjas yra savarankiškai vaikštantis, todėl keltuvas, nors ir yra įrengtas, pareiškėjui buvo nereikalingas. Pareiškėjas galėjo laisvai vaikščioti po stacionaro teritoriją, eiti į dušą, biblioteką, valgyklą bei pasivaikščioti gryname ore. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, todėl skundas negali būti tenkinamas. 

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas – nesuteiktą teisę į pasivaikščiojimą Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad ši byla nagrinėjama iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) 2021 m. vasario 10 d. nutartimi panaikinus Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui A. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. Kita Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo dalis palikti nepakeista.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį, teismas nutraukia bylą.

Iš Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2276-283/2019 matyti, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas A. Z. skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK sanitarinis mazgas, dušas, gyvenamosios ir kitos patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, todėl pareiškėjui, galinčiam judėti neįgaliojo vežimėliu, buvo sunku ir nepatogu naudotis tualetu, praustis duše, jis pats savarankiškai negalėjo pasigaminti valgyti, patekti į lauką. Minėtame sprendime konstatuota, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo konvojuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių)) pareiškėjo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, virtuve, pasivaikščiojimo kiemu buvo apribotos. Už netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjui buvo priteistas 1000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Sprendimas įsiteisėjęs.

Iš Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3304-279/2019 matyti, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas A. Z. skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. sausio 15 d. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK patalpos buvo nepritaikytos neįgaliesiems, todėl pareiškėjui, ilgesniu nei 50 m. atstumus galinčiam įveikti tik neįgaliojo vežimėliu, buvo sunku ir nepatogu naudotis tualetu, praustis duše, jis pats savarankiškai negalėjo patekti į lauką, valgyklą, prie telefono, PN-AK 1-ajame sektoriuje nei viename gyvenamajame pastate nėra įrengtas keltuvas neįgaliesiems. Minėtame sprendime konstatuota, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. sausio 15 d.) A. Z. galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, virtuve, pasivaikščiojimo kiemu, telefonu buvo apribotos, nebuvo įrengtas keltuvas neįgaliesiems. 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu teismas administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. dėl nuteistojo A. Z. sveikatos būklę ir nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį atitinkančių gyvenimo sąlygų sudarymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 1-ojo sektoriaus 4-ajame būryje, atlyginimo nutraukė. Kitoje dalyje skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. Z. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. LVAT 2021 m. kovo 24 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeitė – priteisė pareiškėjui A. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nustačius, kad yra priimti teismo sprendimai dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinės bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. sausio 15 d. dėl nuteistojo A. Z. sveikatos būklę ir nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį atitinkančių gyvenimo sąlygų sudarymo Pravieniškių PN-AK (dėl negalėjimo savarankiškai patekti į lauką, neįrengto keltuvo neįgaliesiems), atlyginimo nutraukiama (ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, daroma išvada, jog byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. 

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. buvo apgyvendintas Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro patalpose (b. l. 15, 73).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo įrengtas keltuvas neįgaliesiems, todėl jis neturėjo galimybės pasivaikščioti lauke, nebuvo suteikta teisė į pasivaikščiojimą Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Z. nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. kovo 31 d. nustatytas 15 procentų darbingumo lygis (b. l. 6). A. Z. nustatytas 25 procentų darbingumas, nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. - specialusis nuolatinės slaugos poreikis (b. l. 4, 5). Aptarti duomenys leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į neįgaliųjų asmenų kategoriją.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (2 straipsnio 8 dalis). Šiame įstatyme nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, pagal kurį, neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, reiškiančiais, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 straipsnio 5 ir 6 punktai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015 nurodoma, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6 punktai).

EŽTT pabrėžia, jog valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti yra reglamentuojama BVK 103 straipsnyje, kuris numato, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 – 75 straipsniai nustato skirtingą pasivaikščiojimų trukmę nuteistiesiems, kurie laikomi lengvosios, paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis. Paprastosios grupės nuteistiesiems leidžiama pasivaikščioti tris valandas per dieną, lengvosios grupės nuteistiesiems – keturias valandas, o drausmės grupei priklauso dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas. BVK 145 straipsnyje numatyta, kad net ir nuobaudą atliekantys nuteistieji kamerų tipo patalpose turi teisę vieną valandą, o esant išimtinėms aplinkybėms – dvi valandas pasivaikščioti. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, skirtingos pasivaikščiojimo sąlygos numatomos tuberkulioze ar kitokiomis užkrečiamomis ligomis sergantiems nuteistiesiems, tačiau jiems taip pat suteikiama teisė pasivaikščioti.

Atlikus minėtų BVK nuostatų analizę, darytina išvada, kad nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje ar kokiose patalpose jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Įstatymas numato tik skirtingą pasivaikščiojimo trukmę bei sąlygas, priklausomai nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis, arba esant kitoms išimtinėms aplinkybėms, tačiau pataisos įstaigoms yra numatyta pareiga nuteistiesiems šią teisę suteikti.

Atsakovės atstovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo pakartotinai išdėstytų argumentų, kad jam nebuvo suteikta galimybė išeiti pasivaikščioti gryname ore. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tiek skunde, tiek atsikirtime. Tuo tarpu atsiliepime atsakovės atstovas tik deklaratyviai paminėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę išeiti į lauką, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismui pakartotinai pareikalavus pateikti tokius įrodymus (pavyzdžiui, pasivaikščiojimo kieme registracijos žurnalus, grafiką ar kt.), atsakovės atstovas šios pareigos neįvykdė.

Išanalizavus byloje esančius duomenis ir dokumentus, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų ar yra sudarytos galimybės neįgaliojo vežimėliu iš pastato patekti į lauką, ar buvo paskirti asmenys pareiškėjui padėti apsitarnauti. Atsiliepime ir papildomuose dokumentuose atsakovės atstovas nurodė, jog neįgaliam asmeniui, besinaudojančiam neįgaliojo vežimėliu, yra sudaryta galimybė naudotis keltuvu. Pareiškėjas ginčijo minėtą aplinkybę ir teigė, kad toks keltuvas nėra įrengtas. Pravieniškių PN-AK nepateikė jokių įrodymų, jog minėtas keltuvas iš tiesų yra įrengtas ir nuteistiesiems, turintiems negalią, sudaryta galimybė šiuo keltuvu naudotis.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1774/2014).

Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo teikiama jo (kaip neįgaliojo) statusui būtina atitinkama pagalba ir priemonės pastarajam einant į pasivaikščiojimo kiemelius.

Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima spręsti ar pareiškėjo teisės būdavo užtikrinamos, ar ne, ar kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. (3 mėnesius) nesuteikiant pareiškėjui teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teismas neabejoja, kad dėl anksčiau nurodytų aplinkybių buvimo pareiškėjas, būdamas atitinkamos fizinės būklės, galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas savo patirtą žalą įvertino 15 000 Eur suma. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Atsižvelgtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto neišreiškė pataisos namų administracijai nusiskundimo ar prašymo išleisti jį pasivaikščioti. Tokių duomenų byloje nėra. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę (pažeidimas truko 3 mėnesius) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5078-968/2019), įvertinusi tai, kad pareiškėjas buvo neįgalus, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. 

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.

Skundo reikalavimą dalyje dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo
2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. sausio 15 d. nutraukti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė