Administracinė byla Nr. eA-1772-756/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04483-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 12.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10849 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) pareiškėjui atsiuntė VMI 2015 m. liepos 28 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-26612 (toliau – ir Raštas) su priedais. VMI minėtą Raštą pareiškėjui siuntė per apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, nors laišką adresavo pareiškėjo adresu Klaipėdoje, taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis. Dėl minėto Rašto 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-10906-561/2015 pareiškėjo skundą priėmė. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog jis pasinaudojo savo teise apskųsti Raštą, jo skundas yra priimtas, o VMI, nesulaukusi Rašte nurodyto jo apskundimo termino pabaigos, pradėjo išieškojimą. Išieškojimas iš pareiškėjo negalėjo būti pradėtas, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas paaiškino, kad teisinio pagrindo išieškoti skolą nėra, jis niekada nebuvo Norvegijos Karalystės rezidentu ir negavo jokių pajamų iš Norvegijos Karalystėje įsteigtų ar jos teritorijoje veikiančių subjektų. Pareiškėjas 2010 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Saprega“, paskui – UAB „Undoris“, kurios pareiškėją buvo komandiravusios laikiniems darbams į Norvegijos Karalystę, tačiau dėl to pareiškėjas netapo Norvegijos Karalystės rezidentu ir visą tą laiką pareiškėjas darbo teisiniais santykiais buvo susijęs tik su Lietuvos įmonėmis. VMI pažeidė jo teises, nes nepareikalavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikti įrodymų, kuriais remiantis paskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo ir MAĮ nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju privalu vadovautis suformuota apeliacinės instancijos teismo praktika analogiškoje byloje Nr. A438-179-14 (2014 m. kovo 6 d. nutartis).
3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. liepos 7 d. gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) prašymą išieškoti iš pareiškėjo 17 079 Norvegijos kronų. Prie prašymo buvo pridėti dokumentai, patvirtinantys, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti, o skola išieškotina nuo 2015 m. birželio 22 d., kai pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas (išsiųstas 2015 m. birželio 8 d.) dėl įsiskolinimo, todėl buvo pradėtas vykdyti išieškojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarties (toliau – ir Sutartis) 28 straipsniu. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. VMI Raštu informavo pareiškėją apie minėtą Tarnybos prašymą, pareiškėjas taip pat informuotas, jog privalo per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę, kurios neįvykdžius bus pradėtas išieškojimas. Prašoma išieškoti skola gali būti ginčijama vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Tarnybai. Atsakovas, vadovaudamasis Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymu VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodyta informacija apie mokestinę prievolę ir jos išieškojimą iš pareiškėjo. Mokestinės priemokos išieškojimas yra įtvirtintas MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI turėjo teisę priimti ginčijamą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. VMI neturėjo išsiaiškinti mokestinės prievolės kilmės, nes dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur (17 079 Norvegijos kronų) sumą. Raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog VMI yra gautas 2015 m. liepos 7 d. Tarnybos prašymas išieškoti iš V. D. 1 901,25 Eur nesumokėtų mokesčių už 2010 m. Tarnyba patvirtina, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus. Rašte teigiama, kad, vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio pagrindu, pareiškėjui neįvykdžius mokestinės prievolės, ji bus išieškoma pagal Norvegijos Karalystės prašymą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Tarnybai. Kartu su VMI Raštu pareiškėjui buvo išsiųsta minėto prašymo kopija bei prašymo grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopija (iš viso: 6 lapai). Skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur (17 079 Norvegijos kronų) sumą, priimtas 2015 m. rugpjūčio 31 d.
7. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 28 straipsnio l dalį mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teikdamas pagalbą užsienio valstybių mokesčių administracijoms (kompetentingoms institucijoms), mokesčių administratorius dėl mokesčių mokėtojų ar trečiųjų asmenų turi tokias pat teises, kaip ir atlikdamas kitas jam priskirtas funkcijas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, veikė kaip kompetentingas administravimo subjektas.
8. Teismas nustatė, kad Tarnyba į Lietuvos Respublikos centrinį mokesčių administratorių kreipdamasi su prašymu iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką, prie prašymo prijungtoje rašytinėje medžiagoje nurodė, jog pareiškėjas Norvegijos Karalystėje yra nesumokėjęs 17 079 Norvegijos kronų. Prašyme nurodyta, jog reikalavimas yra pagrįstas ir atitinka Norvegijos Karalystės įstatymų keliamus reikalavimus. Prie prašymo pridėti pareiškėjo įsiskolinimą patvirtinantys dokumentai, t. y. pranešimai apie mokesčių apskaičiavimą su prašymais sumokėti mokestinę skolą. Iš pareiškėjui pateikto Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo grafų atitikmenų vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba prašyme patvirtino, kad mokestinė pretenzija yra susijusi su Sutartyje nurodytais mokesčiais, taip pat patvirtino, kad mokestinės pretenzijos nebegalima užginčyti administracinės apeliacijos būdu (apeliacija teismams), kad jos neįmanoma toliau išieškoti Norvegijoje, o prašyme pateikta informacija yra teisinga. Minėtame vertime taip pat nurodyta, kad pareiškėjui buvo išsiųsti raštiški priminimai sumokėti mokestinę skolą 2015 m. birželio 8 d. todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, prieš priimant skundžiamą Sprendimą, iš esmės turėjo ir galėjo suprasti, dėl ko jis yra priimtas bei jam žinomi konkretūs išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad VMI pažeidė jo teises, nes nepareikalavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikti įrodymų, kuriais remiantis paskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis, pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime į skundą teisingai nurodo, jog Tarnyba išpildė teisines sąlygas prašymui pateikti, todėl centrinis mokesčių administratorius, priimdamas Tarnybos prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijoje buvo atlikti išieškant mokesčius ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijoje. Šiuo atveju VMI neprivalėjo rinkti jokių papildomų duomenų ar įrodymų, nes tokio reikalavimo Sutartyje nėra. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-303/2007).
10. Teismas sutiko su atsakovu, kad jis šiuo atveju nėra saistomas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokesčių sumą. Dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo pareiškėjas pats turėtų kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pripažino, kad į Norvegijos Karalystę nesikreipė ir apskaičiuotų mokesčių neginčijo. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Norvegijos Karalystės mokesčių išieškojimo tarnybos sprendimas yra apskųstas ar panaikintas, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šio sprendimo teisingumu. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pati Tarnyba, teikdama prašymą, nurodė, jog prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus, todėl pagrindo abejoti pateikto prašymo pagrįstumu nėra.
11. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl Rašto yra priimtas nagrinėti – byla išnagrinėta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1760-442/2017, spręsdamas šio Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, konstatavo, jog šis Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukelti, nes yra tik tarpinis (negalutinis) dokumentas, kuris negali būti ginčo administraciniam teisme objektu. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog minėtas Raštas yra galiojantis, jam nėra pritaikyti jokie ribojimai (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą išieškoti iš pareiškėjo skolą pagal Tarnybos prašymą. Raštas surašytas 2015 m. liepos 28 d., o ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vėliau, t. y. 2015 m. rugpjūčio 31 d., taigi pareiškėjui buvo suteikta galimybė, gavus Raštą, išdėstyti VMI savo poziciją, tačiau byloje duomenų apie tai nėra.
12. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad teismas šioje situacijoje turėtų nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A438-179/2014. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo nurodyta nutartis buvo priimta byloje iš esmės panašioje į nagrinėjamą bylą, tačiau tik taikytinos teisės aspektu. Pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės nėra panašios, nes pareiškėjo nurodytoje byloje asmuo neturėjo galimybės iki sprendimo priėmimo žinoti su sprendimo priėmimu susijusių reikšmingų aplinkybių, neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo žinojo apie išieškotinų mokesčių kilmę, t. y. kad išieškomą sumą sudaro Norvegijos Karalystei pareiškėjo nesumokėtas pajamų mokestis ir delspinigiai. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas, gavęs dokumentus iš Norvegijos Karalystės, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nors pareiškėjo sūnus M. D., jį atstovaujantis šiame ginče, yra advokatas, kaip pats patvirtino teismo posėdžio metu, gerai išmanantis mokesčių teisę. Teismas vertino, kad pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių tinkamai ir laiku išdėstyti savo nesutikimą dėl Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus paskaičiuotų mokesčių tiek gavus dokumentus iš Norvegijos Karalystės, tiek gavus VMI Raštą.
13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jis visus įrodymus pateikė ir savo poziciją, kodėl nesutinka su mokestine prievole, išdėstė administracinėje byloje Nr. eI-4085-561/2016, pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemoje „LITEKO“ teismui peržiūrėjus visą administracinės bylos Nr. eI-4085-561/2016 medžiagą (byla yra elektroninė), nenustatyta, kad joje būtų pateikti papildomi įrodymai (duomenys), kurių nebūtų šioje nagrinėjamoje byloje.
14. Teismas konstatavo, kad VMI veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, išsiųsdama pareiškėjui pranešimą dėl mokesčių sumokėjimo ir priimdama skundžiamą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, teisės aktų nepažeidė, jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti pagrindo nėra. Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
15. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą, panaikinti 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10849, sprendžiant šią bylą taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-179-14 suformuluotas teisės aiškinimo taisykles ir priteisti 32,25 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).
16. Pareiškėjas nurodo, kad VMI visiškai nepaaiškino, kodėl pareiškėjas turi mokėti mokesčius Norvegijos Karalystei, nes jis niekada nebuvo Norvegijos Karalystės rezidentu ir negavo jokių pajamų iš Norvegijos Karalystėje įsteigtų ar jos teritorijoje veikiančių subjektų, todėl nėra nė vienos sąlygos pareiškėją apmokestinti pagal Sutartį. Teigdama priešingai, VMI privalėjo nurodyti faktines aplinkybes ir teisės normas, dėl kurių atsiranda pareiškėjo prievolė mokėti mokesčius Norvegijos Karalystei, o pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio argumento. Pareiškėjui visas pajamas gaunant Lietuvoje (iš Lietuvos įmonių), jos negalėjo būti antrą kartą apmokestinamos Norvegijoje, o pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio argumento.
17. Pareiškėjas pažymi, kad Sutarties straipsnio, kuriuo rėmėsi VMI, 3 dalis įtvirtina Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pareigą kartu su prašymu rinkti mokesčius Lietuvos Respublikos teritorijoje VMI pateikti tokį pažymėjimą, kokio reikalauja Lietuvos įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį. Tačiau iš VMI pateiktų dokumentų nematyti, kaip ji yra apskaičiuota, už kokį laikotarpį ir pan. VMI nesiėmė tikrinti savo kolegų veiksmų ir negynė savo valstybės piliečio nuo nepagrįstų, neteisėtų ar pavėluotų užsienio mokesčių administratorių veiksmų, nepareikalavo iš Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikti tokius įrodymus, kad būtų įvykdyta Sutartis – „kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį“.
18. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas buvo trumpam komandiruotas į Norvegiją 2010 m., t. y. jau yra praėję 8 metai. Kadangi jau Sprendimo priėmimo metu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo pasibaigęs, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų (MAĮ 107 str.), tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio argumento.
19. Pareiškėjo įsitikinimu, Sutarties 28 straipsnio 3 dalis įtvirtina VMI pareigą įsitikinti mokesčių mokėtojo prievolės kitai valstybei realumu bei teisingumu, tačiau VMI be jokio teisinio pagrindo Lietuvos mokesčių mokėtojui pasiūlė bylinėtis Norvegijoje.
20. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka jokių VAĮ ir MAĮ nustatytų reikalavimų. Visus dokumentus bei duomenis VMI turėjo galimybę gauti bei įvertinti Tarnybos kreipimosi pagalbos metu, bet to nepadarė, neanalizavo jokių faktinių aplinkybių ir teisės normų, nors pagal MAĮ 3 straipsnio 5 dalį visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju ši mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis galėjo būti pažeista, o kitose MAĮ 68 straipsnio dalyse nurodytų pagrindų taikyti ilgesnę mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį nėra. VMI nepateikus jokių faktinių aplinkybių ir nenurodžius taikytinų teisės normų, pareiškėjas nežino, kaip apsiginti. Mokesčių administratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, nevisapusiškai, šališkai ir neobjektyviai net nebandė tirti pareiškėjo apmokestinimui reikšmingų aplinkybių, savo pozicijos negrindė nei faktais, nei teisės normomis.
22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl išskaičiuojančio asmens pareigos išskaičiuoti ir sumokėti mokesčius bei dėl mokesčių administratoriaus teisės perkelti mokestinę naštą iš vieno asmens kitam asmeniui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A556-715/2013 bei Nr. A-153-438/2016 ir teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad mokestinės naštos perkėlimas kitam asmeniui yra galimas tik išimtiniais ir ypatingais atvejais, t. y. kai: nustatomas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas mokestį išskaičiuojančio asmens atžvilgiu arba nustatomas mokesčių mokėtojų bendras tikslas perkelti mokestinę naštą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų negalėtų sumokėti mokesčių į biudžetą. Vien aplinkybės, kurios leidžia taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, įtvirtintą MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje, savaime nesuteikia teisės mokesčių administratoriui perkelti mokestinę naštą kitam asmeniui. Tokia teisė suteikiama tik tuomet, kai mokesčių administratorius įrodo, jog mokestinės naštos neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ar neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Nagrinėjamu atveju VMI neteigė ir nebandė įrodinėti, kad egzistuoja kuris nors iš nurodytų pagrindų perkelti UAB „Saprega“ ir (ar) UAB „Undoris“, pareigas išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį iš pareiškėjo pajamų jam pačiam.
23. Pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 105 straipsniu, pažymi, kad jis pasinaudojo savo teise apskųsti Raštą, jo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas, o VMI, nesulaukusi Rašte nurodyto jo apskundimo termino pabaigos, pradėjo išieškojimą. Todėl išieškojimas iš pareiškėjo negalėjo būti pradėtas, jis pradėtas neteisėtai ir skundžiamas Sprendimas vien šiuo savarankišku pagrindu turi būti panaikintas.
24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A438-179-14 netaikymo, nes pareiškėjas taip pat neturėjo jokios galimybės iki sprendimo priėmimo žinoti su sprendimo priėmimu susijusių reikšmingų aplinkybių, neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo pareiškėjo atstovo paaiškinimus ir pareiškėjas prašo perklausyti paskutiniojo posėdžio pirmojoje instancijoje garso įrašą. Apelianto atstovas nurodė ne tai, ką aprašė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Pareiškėjas, gavęs laišką jam nesuprantama norvegų kalba, manė, kad tai yra pasiūlymas jam sugrąžinti jo darbdavio sumokėtus mokesčius Norvegijos Karalystėje. Pareiškėjo sūnus jam paaiškino, kad jei jis taip pasielgtų (susigrąžintų darbdavio už jį sumokėtus mokesčius Norvegijai), tada jis privalėtų pajamų ir kitus mokesčius mokėti Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad suma nepasirodė didelė, o norint susigrąžinti mokesčius reikėjo versti norvegų kalba atsiųstą laišką, paskui dalyvauti mokesčių grąžinimo procedūroje ir kt., buvo nutarta tuo neužsiimti ir laiškas nebuvo išverstas. Pareiškėjui nebuvo svarbu, kurioje valstybėje bus sumokėti pajamų ir susiję mokesčiai už tą trumpą komandiruotės Norvegijoje laikotarpį. Sūnaus profesija negali lemti tėvo atsakomybės. Nei pareiškėjas, nei jo sūnus nenumanė, kad tai gali būti skola ar išieškojimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, už darbuotoją pajamų ir kitus susijusius mokesčius sumoka (išskaičiuoja) darbdavys, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad pareiškėjas, gaudamas pajamas tik iš Lietuvos subjektų, galėjo įsiskolinti Norvegijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi Norvegijos mokesčių administratoriaus teiginiu, kad jų sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, nes nėra įrodymų, kad Norvegijos Karalystėje Norvegijos mokesčių administratorius laimi visas bylas, o nepatikrinus šio sprendimo teisingumo, nėra jokio pagrindo teigti priešingai.
25. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. VMI nurodo, kad gavusi Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, laikė šį prašymą priimtinu ir vykdytinu, nes Tarnyba prie prašymo pateikė su juo susijusius dokumentus, patvirtino, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai yra įvykdyti bei mokestinė nepriemoka išieškotina nuo 2015 m. birželio 22 d., t. y. praėjus 14 dienų po to, kai remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo – dokumentas, leidžiantis išieškojimo vykdymą. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba informavo, kad pranešimas mokesčių mokėtojui dėl įsiskolinimo buvo išsiųstas 2015 m. birželio 8 d. Pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, nepateikdamas įrodymų, kad kreipėsi į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą, nepagrįstai siekia panaikinti Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus atliktus veiksmus, vykdant Tarnybos prašymą vykdyti skolos išieškojimą iš pareiškėjo. VMI pažymi, kad gautų dokumentų gavimas yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Lydraštyje, kuriuo siųstas Sprendimas, pareiškėjas buvo informuotas, jog nesumokėjus mokestinės prievolės per 30 dienų nuo Sprendimo priėmimo dienos, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, Sprendimą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą. Mokėtiną sumą paskaičiavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius ir jis prašo išieškoti būtent šį mokestį. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo, todėl Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius nėra saistomas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčio administratoriaus mokesčio mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusias sumas. VMI Raštu informavo pareiškėją, jog Norvegijos Tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, bet pareiškėjas duomenų apie pateiktą skundą ir jo išnagrinėjimo rezultatus nepateikė. Mokesčių administratorius, priimdamas Norvegijos Tarnybos prašymą, nesuvaržė pareiškėjo teisės paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės Tarnybos sprendimu dėl mokestinės nepriemokos. Pareiškėjas gali kreiptis į Norvegijos Tarnybą dėl apmokestinimo ir apie tai informuoti VMI. Teisių ir pareigų vienovės principas negali būti taikomas tik mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Pagal MAĮ 5 straipsnio 1 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios, negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės, ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigalioję ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. VMI, priimdama Sprendimą teisės aktų nepažeidė ir veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendime objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą ir priėmė motyvuotą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur (17 079 Norvegijos kronų) sumą pagal Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą dėl pareiškėjo V. D. nesumokėtų mokesčių už 2010 m.
28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių tinkamai ir laiku išdėstyti savo nesutikimą dėl Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus paskaičiuotų mokesčių tiek gavus dokumentus iš Norvegijos Karalystės, tiek ir gavus VMI Raštą. Teismas padarė išvadą, kad VMI veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus.
29. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia netinkamu faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartyje suformuluotomis taisyklėmis administracinėje byloje Nr. A-438-179-14, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės ratio decidenti sutampa.
30. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Iš pareiškėjo ginčijamo VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-10849 turinio matyti, kad šiuo individualiu administraciniu aktu buvo nuspręsta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur sumą. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2015 m. liepos 7 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2312-15003585. Šiame atsakovo Sprendime nėra nurodyta kokios rūšies mokesčiams priskirtina nurodyta suma, taip pat nenurodyta kokiomis konkrečiai Sutarties nuostatomis vadovavosi VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą.
32. Tačiau vertindama pareiškėjui iki ginčijamo VMI sprendimo priėmimo žinomas aplinkybes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VMI 2015 m. liepos 28 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-26612 (kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi, nagrinėdamas V. D. apeliacinį skundą, administracinėje byloje Nr. eA-1760-442/2017 pripažino tarpiniu dokumentu, nesukeliančiu pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, ir bylą nutraukė) informavo V. D. apie tai, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 7 d. yra gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš jo 1 901,25 Eur nesumokėtų mokesčių už 2010 metus bei su šiuo prašymu susiję dokumentai. Prašymas pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. pasirašytos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsniu ,,Pagalba renkant mokesčius“. Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Kartu su šiuo raštu pareiškėjui buvo atsiųsti ir Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius kopija bei prašymų grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos Pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopija. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pripažino, kad 2015 m. liepos 28 d. šiuos dokumentus gavo. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba taip pat informavo Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių, kad pranešimas mokesčių mokėtojui (pareiškėjui) dėl įsiskolinimo buvo išsiųstas 2015 m. birželio 8 d. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo galėjo žinoti apie išieškotinų mokesčių kilmę, t. y., kad išieškomą sumą sudaro Norvegijos Karalystei pareiškėjo nesumokėtas mokestis ir delspinigiai už 2010 metus. Tuo pagrindu V. D. nustatyta tvarka turėjo galimybę efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą, jei manė, kad jie pažeisti.
33. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad Dvišalės sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo, tad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius nėra saistomas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pareiškėjui (mokesčio mokėtojui) apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusias sumas, kadangi Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtino, jog prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus. VMI raštu Nr. (23.1-08)-RNA-32747 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos paskaičiuota ir prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Tarnybai. Pareiškėjas atsakovui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi su atitinkamu skundu į minėtą Tarnybą, kurios adresas aiškiai nurodytas Norvegijos Karalystės prašyme. Apelianto argumentai, susiję su mokestinės naštos perkėlimu iš vieno asmens kitam nagrinėjamu atveju visiškai nereikšmingi.
34. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties (kuri pagal Sutarties 1 straipsnį taikoma asmenims, kurie yra vienos arba abiejų sutartį sudarančių šalių rezidentai) Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai.
35. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis yra numatyta MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Tik pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų <...> (107 str. 4 d.).
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio dalyse nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir /ar perskaičiavimo terminų, kurie nagrinėjamu atveju galėjo būti pažeisti. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas klaidingai aiškina MAĮ 68 ir 107 straipsniuose nustatytų senaties terminų taikymo tvarką ir sąlygas, todėl nepagrįstai šiuose terminus sutapatina. MAĮ 68 straipsnyje numatyti mokesčių apskaičiavimo arba perskaičiavimo terminai (ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos) nagrinėjamam ginčui jokios reikšmės neturi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad priverstinio išieškojimo senatis ir mokesčių administratoriaus teisė apskaičiuoti mokestį už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, yra skirtingos sąvokos, nes pirmuoju atveju yra priimtas sprendimas dėl nesumokėtų, bet turimų sumokėti mokesčių, antruoju atveju – mokesčiai (rinkliava) apskaičiuojami, kas vėliau gali suponuoti sprendimą dėl jų priteisimo bei priverstinio išieškojimo (pvz., 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-844-602/2015 ir kt.).
37. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris yra 5 metai, pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamo ginčo atveju pastarojo termino pradžios momentas sietinas su Norvegijos Karalystės atitinkamų dokumentų ir prašymo vykdyti reikalavimą sumokėti mokesčius gavimo dienos Lietuvos Respublikos VMI, t. y. 2015 m. liepos 7 d., todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad buvo praleisti mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminai.
38. Dar kartą pabrėžtina, kad iš gautų dokumentų (žr. šios nutarties 32 p.) pareiškėjas galėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises, kreipdamasis su skundu (prašymu) į kompetentingą Norvegijos Karalystės mokesčių tarnybą ir apie tai informuoti atsakovą.
39. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nagrinėjant kilusį ginčą nėra jokio pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-179/2014, kurioje nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, nes pareiškėjo nurodytoje byloje tik po VMI sprendimo priėmimo (tos pačios dienos raštu) buvo pranešta, kad su mokestinės bylos medžiaga asmuo gali susipažinti atvykęs pas mokesčių administratorių, todėl jis neturėjo galimybės iki sprendimo priėmimo žinoti su sprendimo priėmimu susijusių reikšmingų aplinkybių ir pateikti savo poziciją. Nagrinėjamoje gi byloje, kaip minėta, pareiškėjui apie 2015 m. liepos 7 d. gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš jo nesumokėtus mokesčius už 2010 metus atsakovas pranešė 2015 m. liepos 28 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-26612, t. y. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, taip pat pateikė su šiuo prašymu susijusius dokumentus.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė