Administracinė byla Nr. eA-2137-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2023-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. R. (V. R.) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2023 m. sausio 24 d. sprendimą (skunde nurodyta sprendimo priėmimo data 2023 m. sausio 31 d. laikytina rašymo apsirikimu), kuriuo atsisakyta jam išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti 10 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2023 m. sausio 10 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti dviejų kartų vizą atvykti į Lietuvos Respubliką šeimai ir draugams lankyti, nes buvo kviečiamas į bendradarbės ir šeimos draugės vestuves. Pareiškėjas prašyme išduoti vizą taip pat nurodė, jog yra Lietuvoje registruotos įmonės – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „D.“, kurią ketina parduoti, savininkas, todėl jo buvimas Lietuvoje būtinas. Pareiškėjui nebūnant Lietuvoje ir neturint galimybių betarpiškai vadovauti įmonei, ji patiria nuostolių (pridėjo patalpų nuomos sutartį), todėl jis siekia kuo skubiau ją likviduoti. Ambasada Sprendimu vizą atsisakė išduoti, nurodydama, jog viena ar kelios valstybės pareiškėją laiko grėsme viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, informacija apie kelionės tikslą yra nepatikima, kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų patikimumo ir dėl ketinimo išvykti pasibaigus vizos galiojimo laikui.
3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir kitų teisės aktų nuostatas bei jo teises ir teisėtus interesus. Deklaracija dėl jo keliamos grėsmės yra nepagrįsta ir kenkia jo reputacijai, jam užkirstas kelias valdyti investicijas Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų – nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, yra be motyvų. Remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-30 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktu, pareiškėjas nurodo, kad Ambasada neargumentavo, kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, taip pat nenurodė, kad pareiškėjo informavimas keltų grėsmę valstybės saugumui ir to nepagrindė. Sprendimo argumentai vizų sistemoje nurodyti 2023 m. vasario 15 d. Be to, Sprendimas priimtas pasibaigus nustatytam 15 kalendorinių dienų terminui vizai išduoti.
4. Pareiškėjo teigimu, Ambasadai buvo žinomos aplinkybės dėl jo teistumo. Pareiškėjas į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kreipėsi iki Lenkijos Respublikos išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Nors Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti atsisakė, tačiau jokio sprendimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nepriėmė. Taip pat pareiškėjui nebuvo taikomas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl teistumas nepatvirtina grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis buvo nuteistas teismo įsakymu ir paleistas iš laisvės atėmimo vietos kitą dieną, po to pusantrų metų gyveno Lietuvoje. Jo keliama grėsmė iki šiol nebuvo nustatyta, todėl neargumentuotas teiginys apie jos egzistavimą negali pateisinti atsisakymo išduoti vizą.
5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo sąskaitoje kelionės išlaidas padengsiančios lėšos buvo pervestos neseniai. Šis argumentas nėra pagrįstas, nes įstatymas reikalauja, jog vizos prašantis užsienietis pagrįstų faktiškai turimas lėšas, o ne jų kilmę ar disponavimo laikotarpį. Pareiškėjas pasibaigus leidimui laikinai gyventi Nr. RP3772319, galiojusiam nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., geranoriškai įvykdė Migracijos departamento sprendimą, kuriuo jis buvo įpareigotas išvykti iš Europos Sąjungos. Todėl Ambasados abejonės, kad pasibaigus vizos galiojimui jis neišvyks iš Lietuvos Respublikos, yra nepagrįstos. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo išsiuntimo išlaidas yra įsipareigojusi padengti tarpininkė ir jis puikiai supranta neišvykimo pasekmes.
6. Pareiškėjas nurodė, jog draugų vestuvės įvyko jam nedalyvaujant, su įmonės bendrasavininke jį sieja artimi draugystės ryšiai, dėl kurių susilpnėjimo jis labai išgyvena, todėl jis patyrė moralinę žalą. Dėl neteisėtų Ambasados veiksmų patirtą moralinę žalą jis įvertino 10 Eur.
7. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, URM) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik jų atitikimą formaliems kriterijams, bet ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, nes konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo. Atsakovas darė prielaidą, kad pareiškėjas, prisidengdamas šiomis aplinkybėmis, siekė imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Aplinkybių įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui, kuris, skųsdamas Sprendimą, privalo pateikti tinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kurie pagrįstų pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, pagrįstų, jog jis išvyks iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamą veiką Lietuvoje, jis yra pažeidęs užsieniečių buvimą Lietuvoje reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, jo atžvilgiu buvo priimtas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos riziką. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl jo patirtos moralinės žalos ir šiuos pareiškėjo teiginius laikė deklaratyviais.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, t. y. iš esmės neišnagrinėjo ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui.
III.
11. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
12. Teismas nustatė, kad Ambasada, vertindama prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, kreipėsi konsultacijos į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD), Migracijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Policijos departamentas konsultacijoje nurodė, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292 straipsnio 2 dalį (Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną). Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams. Teismo paskirtą bausmę pareiškėjas atliko 2020 m. balandžio 29 d., teistumas neišnykęs. Policijos departamentas pareiškėją laikė keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. VSD konsultacijų metu nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl vizos išdavimo. VSAT konsultacijoje nurodė, kad susisiekti su pareiškėjo kvietėja bei patikslinti kviečiamo užsieniečio atvykimo tikslą per konsultacijai skirtą laiką nepavyko. Prieš tai jos kviestas užsienietis, kuriam buvo išduota viza vykti į draugės vestuvės, SODROS duomenimis, yra nuo 2022 m. lapkričio 22 d. įdarbintas Lietuvos įmonėje. Kilus pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo bei kvietėjos patikimumo, VSAT rekomendavo vizos neišduoti. Migracijos departamentas konsultacijoje atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje buvo nelegaliai. Ši aplinkybė patvirtina neteisėtos migracijos tikimybę, nes pareiškėjas nelinkęs laikytis tvarkos, kadangi pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui neišvyko iš Lietuvos, o toliau gyveno nelegaliai, iki kol 2022 m. rugpjūčio 31 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į iš Lietuvos.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog 2023 m. sausio 9 d., t. y. prieš pat pateikiant prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, į jo sąskaitą pervesta 850 000 Indijos rupijų (toliau – ir INR), pavedime įvardinta kaip dovana giminaičiams, draugams. Iki šio pavedimo banko sąskaitoje buvo 4 385,92 INR, t. y. suma, kurios nepakaktų teikiant vizos prašymą ir įrodant, kad turima pakankamai lėšų pragyventi kelionės į Lietuvą ir galbūt į kitas šalis laikotarpiui. 850 000 INR lėšų kilmė nežinoma. Ambasadai kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo teisėtos veiklos pilietybės (rezidavimo) šalyje ir Lietuvoje veikiančios jo įmonės apyvartos bei pelno, manipuliacijų lėšomis banko sąskaitoje, kai lėšos pervedamos prieš pat teikiant vizos prašymą, kad būtų pakankamas likutis vizos prašymo pateikimo dieną.
14. Teismas pažymėjo, kad Šengeno viza išduodama asmenims, kurie atitinka 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (OL 2009 L 243, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155 (OL 2019 L 188, p. 25), (toliau – ir Vizų kodeksas) numatytas įvažiavimo sąlygas, vieną iš jų – asmuo turi įrodyti, kad ketina išvykti, turi įrodyti stiprius saitus su pilietybės ar rezidavimo valstybe (reguliarios pajamos, nuolatiniai darbo santykiai, nekilnojamasis turtas). Pareiškėjo pateikti dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo tikslo ir sąlygų. Šias abejones dar labiau sustiprina pareiškėjo pateiktoje 2022–2023 m. pajamų mokesčio deklaracijoje pateikta informacija, iš kurios matyti, kad metinės pareiškėjo pajamos neatskaičius mokesčių buvo 450 550 INR, t. y. apie 5 132 Eur. Be to, pareiškėjo nurodytas kelionės tikslas į Lietuvos Respubliką – verslo pardavimas, kelia abejonių dėl byloje esančių prieštaringų įrodymų apie jo verslą. Iš valstybės įmonės Registrų centro 2022 m. rugpjūčio 29 d. UAB „D.“ registro išrašo nustatyta, kad buveinė išregistruota patalpų savininko prašymu nuo 2021 m. balandžio 7 d., tačiau į bylą pateikta 2022 m. gegužės 15 d. patalpų nuomos sutartis, kurioje užfiksuota, kad UAB „D.“ išsinuomoja patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. gegužės 15 d.
15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo pateiktus dokumentus Ambasadai, pripažino, kad Ambasadai pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti Šengeno vizą, neatitinka tikrovės ir kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Teismo vertinimu, Ambasada, gavusi Policijos departamento ir VSD atsakymus apie tai, kad pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir rekomenduojama vizos pareiškėjui neišduoti, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, nes būtent Policijos departamentas yra įgaliotas atlikti užsieniečių keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimą, o VSD – užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą.
16. Teismo vertinimu, Ambasada pagrįstai nustatė, jog viena (kelios) Šengeno erdvės šalys laiko pareiškėją keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 292 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą iki 2025 m. balandžio 29 d. Teismas darė išvadą, jog Policijos departamento pateikta konsultacijos informacija, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Ambasadai yra pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad jo pavojingumas nenustatytas, ir pažymėjo, kad pareiškėjas padarė sunkų nusikaltimą. Už pareiškėjo padarytą veiką yra numatyta viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Tai, kad teismas pareiškėjui skyrė švelnesnę bausmės rūšį, nereiškia, kad pareiškėjas nėra pavojingas.
17. Teismas priėjo prie išvados, kad Ambasada objektyviai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizų išdavimo priėmimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka Vizų kodekse nustatytus tokio sprendimo formos ir turinio reikalavimus.
18. Nenustatęs Ambasados pareigūnų neteisėtų veiksmų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
IV.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjas, be jo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjo siekis gauti vizą, nurodant skirtingus atvykimo į Šengeno erdvę tikslus, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumo ir tikrojo jo vykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų. Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo kelionės tikslą patvirtina, kad pareiškėjo kelionės tikslai, kaip ir nurodyta prašyme, buvo dalyvavimas draugės ir bendradarbės vestuvėse (tai patvirtina kvietimas ir santuokos, įvykusios nedalyvaujant pareiškėjui, registravimo įrašas) ir įmonės pardavimas (pateikti įmonės Lietuvoje registravimo dokumentai, sąskaitos už mokamą nuomą ir pan.). Pareiškėjas anksčiau savanoriškai išvyko iš Lietuvos Migracijos departamentui atsisakius išduoti leidimą gyventi Lietuvoje (vizą). Teismas nepaaiškino, kaip pareiškėjo 2022–2023 m. pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytas pajamų dydis yra susijęs su pareiškėjo kelionės tikslu.
20.2. Teismo argumentas, kad prieš pat pateikiant prašymą dėl vizos išdavimo į pareiškėjo sąskaitą pervesta 850 000 INR, o iki šio pavedimo banko sąskaitoje buvo 4 385,92 INR, t. y. suma, kurios nepakaktų teikiant vizos prašymą ir įrodant, kad turima pakankamai lėšų pragyventi kelionės į Lietuvą laikotarpiui, nepatvirtina abejonių dėl pareiškėjo disponuojamų lėšų. Pareiškėjas įvykdė Vizų kodekso 32 straipsnyje nustatytą reikalavimą pateikdamas įrodymą, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomam buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pareiškėjas paaiškina, kad lėšas laikė taupomojoje sąskaitoje, nesusietoje su banko kortele ir į einamąją sąskaitą jas pervedė kelionės laikotarpiui, kad galėtų patvirtinti turimas lėšas pateikdamas prašymą išduoti vizą.
20.3. Pareiškėjas sutinka, kad 2022 m. spalio 7 d. buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje buvo nelegaliai. Tačiau pareiškėjas iki leidimo galiojimo pabaigos kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas išduoti vizą, į jo pasą buvo įdėtas antspaudas, pažymintis, kad vizos prašyta 2022 m. rugpjūčio 16 d. Migracijos departamentas toleruoja užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikoje, kol svarstomi jų pateikti prašymai dėl vizos ar leidimo gyventi išdavimo. Migracijos departamentui priėmus sprendimą neišduoti vizos ir įpareigojus pareiškėją išvykti iš šalies, šį įpareigojimą pareiškėjas įvykdė.
20.4. Teistumo faktas savaime nėra pagrindas atsisakyti išduoti vizą ir turi būti vertinamas kartu su kitomis aplinkybėmis, ypač su pareiškėjo šeimos gyvenimu Lietuvos Respublikoje, jo, kaip investuotojo, ekonominiais interesais bei teisėmis palaikyti, valdyti ir likviduoti investiciją.
20.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 sprendė, kad sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą apsiriboti standartizuotoje formoje iš anksto suformuluotų apibendrinto pobūdžio pagrindų nurodymu nepakanka, siekiant konstatuoti tokio administracinio sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto imperatyvams. LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-559-968/2024 patvirtino, be kita ko, kad sprendimo įforminimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą neatleidžia ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. LVAT 2023 m. sausio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023 pažymėjo, kad VAĮ principų neatitinka situacija, kai ambasada priimdama sprendimą nepasisako dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių aplinkybių, pateikdama bendro pobūdžio frazę, kad nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslas ir sąlygų pagrindimas, kuri nesuderinama su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
20.6. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
20.7. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 konstatavo, kad Aprašo 87 punktas ir 10 priedas pareiškėjo nurodyta apimtimi yra VAĮ 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įgyvendinimą.
20.8. Pareiškėjas pateikdamas skundą nežinojo Užsieniečių registro vizų modulyje nurodytų Sprendimo motyvų ir pagrindų (tai patvirtina pirminis skundas), taip pat byloje nėra įrodymų, kad šie motyvai ir pagrindai šame modulyje buvo nurodyti Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjui pateiktas Sprendimas, kuriame nenurodyti detalesni sprendimo motyvai, reikšmingai apribojo galimybę suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas sprendimas, taigi, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti savo teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
20.9. Teismas visiškai nevertino pažeistų pareiškėjo teisių disponuoti investicija. Pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta pareiškėjo teisė į tinkamą teisminę gynybą.
21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas, be jo atsiliepime į patikslintą skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad:
21.1. Konsulas 2023 m. sausio 24 d. priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, Sprendimą pirmiausiai įformino naudodamasis Lietuvos nacionaline vizų sistema ir Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. surašė Sprendimo motyvus. Tą pačią dieną surašė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 59, kuriame perrašė Užsieniečių registro vizų modulyje surašytas tirtas faktines aplinkybes, sprendimo motyvus. 2023 m. sausio 31 d. konsulas pareiškėjui įteikė standartinę pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą formą, kurioje pažymėjo Sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastis ir pagrindus – tuos pačius, kurie buvo surašyti Lietuvos nacionalinės vizų sistemos Užsieniečių registro vizų modulyje. Pareiškėjas, su URM atsiliepimu į skundą gavęs Konsulo 2023 m. sausio 24 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, patalpintą Nacionalinėje vizų sistemoje, bei gavęs konsulo 2023 m. sausio 24 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 59, turėjo teisę ir pareigą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalį patikslinti skundą ir ginčyti Konsulo 2023 m. sausio 24 d. priimtą motyvuotą sprendimą, patalpintą Lietuvos nacionalinėje vizų sistemoje bei 2023 m. sausio 24 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 59. Toks motyvų išviešinimas teisme nepažeidė pareiškėjo teisių.
21.2. Vizų kodekso 32 straipsnis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-430/10, 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-225/19 ir C-226/19 įtvirtina, kad pareiškėjas turi turėti galimybę sužinoti dėl jo priimto sprendimo atsisakyti vizą motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu jam pranešus šiuos motyvus. Kadangi pareiškėjui pirmosios instancijos teismo posėdžio buvo žinoma apie Konsulo 2023 m. sausio 24 d. Sprendimo priėmimo motyvus bei 2023 m. sausio 31 d. Standartinės pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą formos surašymo motyvus, pareiškėjas turėjo teisinį pagrindą patikslinti teismui paduotą skundą.
21.3. Pareiškėjo nurodyti LVAT sprendimai neturi precedento galios nagrinėjamoje byloje. Teismo nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nesutampa su šios administracinės bylos aplinkybėmis.
21.4. Kadangi teisės normos – Vizų kodeksas ir Aprašas ir juose įtvirtinta konsulo Pranešimo dėl sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą standartinė forma yra galiojanti ir iki šiol nėra pašalinta iš teisės sistemos, todėl byloje skundžiamas Sprendimas turi būti vertinamas kaip priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir taikė Vizų kodeksą, kaip specialųjį įstatymą VAĮ atžvilgiu.
21.5. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl jo tariamai patirtos neturtinės žalos. Konsulinis pareigūnas pareiškėjo pateiktos informacijos pagrindu įvykdė jam teisės aktais nustatytą pareigą priimti sprendimą. Skirtingas byloje esančių įrodymų vertinimas savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad konsulinio pareigūno veiksmai neteisėti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikoje 2023 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos atlyginimo.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pažymėjo, Ambasada pagrįstai nustatė, kad viena (kelios) Šengeno erdvės šalys laiko pareiškėją keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui; taip pat kad Ambasadai pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, o duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti Šengeno vizą, neatitinka tikrovės ir kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
24. Apeliantas V. R. teigia, kad tiek atsakovo, tiek teismo sprendimas yra nepagrįstas. Jo pateikti įrodymai apie pareiškėjo kelionės tikslą akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo kelionės tikslai buvo dalyvavimas draugės ir bendradarbės vestuvėse su kitu Indijos piliečiu ir įmonės pardavimas. Jis įrodė, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų. Atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Pareiškėjui pateiktas sprendimas, nenurodantis detalesnių atitinkamo sprendimo motyvų, reikšmingai apribojo galimybę suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas. Teismas nevertino pažeistų pareiškėjo teisių disponuoti investicija.
25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos argumentų, kad pareiškėjas neapskundė 2023 m. sausio 24 d. 08:12:20 val. priimto motyvuoto sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, teismas pažymi, kad šioje byloje įrodyta, kad Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikoje konsulas 2023 m. sausio 24 d. 08:12:20 val. priėmė sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, t. y. Konsulas, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. patvirtinto Reglamento (EB) Nr.767/2008 „Dėl vizų informacinės sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas taip valstybių narių“ (VIS Reglamentas), pirmiausia sprendimą įformino naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS) ir Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. 08:12:20 val. (1 t., b. l. 85) surašė tirtas faktines aplinkybes, sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą motyvus ir pagrindus/priežastis: informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškimų dėl asmens patikimumo, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.
27. Po to Konsulas tą pačią dieną (2023 m. sausio 24 d.) surašė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 59, kuriame surašė/perrašė sistemoje N.VIS Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. 08:12:20 val. surašytas tirtas faktines aplinkybes, sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą motyvus ir pagrindus/priežastis.
28. Teismas įvertinęs tai, kad šios nutarties 26–27 punktuose paminėti abu dokumentai surašyti tą pačią dieną, jų esmė ir didžioji dalis turinio sutampa, vertina, kad abu dokumentai sudaro Sprendimo, kurios ir skundžiamas šioje byloje, turinį. Todėl pareiškėjas neturėjo atskirai skųsti įrašo, įforminto naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS) ir Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. 08:12:20 val.
29. Dėl apelianto V. R. argumentų, kad atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, kad buvo apribota galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.
31. Vizų kodekso 32 straipsnyje yra numatyti įvairūs pagrindai, dėl ko vizas išduoti atsisakoma. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, pareiškėjui vizą atsisakyta išduoti vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunkčiu ir 32 straipsnio 1 dalies b) punktu.
32. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
33. Šios nutarties 26–27 punktuose paminėtuose dokumentuose nurodytos ne tik šios nutarties 31 ir 32 punktuose pažymėtos teisės normos, bet ir jų taikymo faktiniai pagrindai – remiamasi Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento konsultacijomis, Migracijos departamento bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis bei Sprendime nurodomi konkretūs faktai – apeliantas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną), pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, teistumas neišnykęs. Be to, Sprendime nurodoma, kad VSD, įvertinęs pastabose pateiktą informaciją, konsultacijų metu nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl vizos išdavimo. Taip pat Sprendimas grindžiamas aplinkybėmis, kad asmuo, prašantis vizos, buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Bei VSAT konsultacijoje nurodė, kad susisiekti su kvietėja bei patikslinti kviečiamo užsieniečio atvykimo tikslą per konsultacijai skirtą laiką nepavyko; prieš tai jos kviečiamas užsienietis, kuriam buvo išduota viza vykti į draugės vestuvės, SODROS duomenimis, yra nuo 2022 m. lapkričio 22 d. įdarbintas Lietuvos įmonėje.
34. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį bei vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, mano, kad atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams, jame nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis sprendimo dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą pagrindai, atsakymas pakankamai motyvuotas ir suprantamas. Todėl apelianto argumentai, kad jam apribota galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, atmetami kaip nepagrįsti.
35. Dėl apelianto argumentų, kad pateikdamas skundą jis nežinojo Užsieniečių registro vizų modulyje nurodytų motyvų ir pagrindų, teismas pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo byloje C-430/10 41 nurodė, kad asmuo, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą; šis kreipimasis turi leisti faktiškai ir teisiškai patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą pagal Sąjungos teisę; kad kreipimasis į teismą būtų veiksmingas, asmuo turi turėti galimybę sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs pati sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti. Iš šio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo seka, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja tokia situacija, kai asmeniui ir vėliau pranešami dėl jo priimto sprendimo motyvai. Neabejotina, kad abu šios nutarties 26–27 punktuose paminėtus dokumentus pareiškėjas gavo ir turėjo realia galimybę visus nesutikimo su jais argumentus išdėstyti teismui. Ginčijamo Sprendimo motyvai nebuvo nurodyti (surašyti) vėliau, nei buvo priimtas pats individualus administracinis aktas. Todėl teismas atmeta apelianto V. R. argumentus, kad yra pažeista jo teisė į gynybą.
36. Apeliantas V. R. taip pat teigia, kad sprendimas nėra pagrįstas. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, jog apeliantas yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (1 t., b. l. 85). Teismas susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs tą aplinkybę, kad apeliantas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną), pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, teistumas neišnykęs, su tokia Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuomone sutinka. Ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas neišduoti vizos pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunktį.
37. Taip pat byloje nustatyta, kad apeliantas V. R. buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Teismas mano, kad ši aplinkybė, kartu su ankstesnio nusikaltimo faktu yra pakankama konstatuoti, jog yra pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo, ir tai sudaro atskirą pagrindą pareiškėjui neišduoti vizos pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą.
38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad jo turima lėšų suma yra pakankama vizitui į Lietuvos Respubliką. Bet ši aplinkybė nešalina vizos neišdavimo pagrindų nurodytų šios nutarties 36–37 punktuose.
39. Dėl apelianto V. R. argumentų, kad pažeidžiama jo teisė disponuoti investicija, t. y. parduoti įmonę, teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad jo registruota įmonė turi teigiamą vertę, taip pat kad apeliantas negali vykdyti turto pardavimo per atstovą, todėl teismas atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.
40. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl teisėjų kolegija, pritardama teismo padarytoms išvadoms, jų nekartodama bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.). Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė