Administracinė byla Nr. eA-509-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00214-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.10; 18.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. B. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. sausio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1485-(14.49.104.) (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas); 2) panaikinti NŽT 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1SS-2970-(7.5.) (toliau – ir NŽT Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (toliau – ir Piliečių eilė) pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutikimo su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pasisakė skunde, kurį pateikė NŽT, todėl šiame skunde pasisako tik dėl NŽT 2017 m. gruodžio 18 d. sprendime pateiktų naujų argumentų.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 24 d. rašte „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ (toliau – ir 2003 m. vasario 24 d. raštas) galimybė pakeisti valią dėl atkūrimo būdo prašant institucijos perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai nebuvo nurodyta. Minėtu raštu pareiškėjui buvo siūloma pakeisti valią tik į šiuos nuosavybės teisių atkūrimo būdus: 1) perduodant lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje; 2) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei; 3) vertybiniais popieriais. Pirmą kartą apie galimybę pasirinkti tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai, pareiškėjas buvo informuotas tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 3 d. raštu Nr. S22-191 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2006 m. spalio 5 d. prašymą, kuriame nurodė: „Prašau paskirti man naują žemės sklypą individualiai statybai“. Pakartotinai pakeisti valią dėl atkūrimo būdo pareiškėjui buvo siūloma NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2012 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“. Pareiškėjui buvo siūloma pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Tačiau šiame rašte buvo nurodyti ir kiti atlyginimo būdai, tarp kurių ir lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. Atsakydamas į nurodytą raštą, pareiškėjas parengė ir NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė 2012 m. gegužės 31 d. raštą „Dėl atlyginimo už turėtą žemę Vilniaus mieste“, kuriame pareiškė, kad piniginės kompensacijos atsisako ir nurodė: „Reikalauju atkurti žemę natūra. Pageidaučiau gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Prašau įtraukti mane į sąrašą gauti naują sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste kaip kompensaciją už negrąžintą žemę.“ Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad pirmą kartą apie galimybę būti įrašytam į eilę naujam žemės sklypui gauti jis buvo informuotas 2006 m. ir tais pačiais metais paprašė jį įrašyti į Piliečių eilę. Tuo tarpu 2012 m., nors pareiškėjas ir teikė prioritetą nuosavybės atkūrimui natūra, atkūrimą vykdančios institucijos vis tiek prašė įtraukti jo pavardę į Piliečių eilę tam atvejui, jei nuosavybės teisių atkurti natūra galimybės nebūtų.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs 2003 m. vasario 24 d. raštą ir jame pamatęs išvardintus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, neturėjo pagrindo šiuo raštu abejoti ir aiškintis, ar teisės aktai nenumato dar kokių nors nuosavybės teisių atkūrimo būdų, kurie minėtame rašte galbūt nėra paminėti. Pareiškėjo manymu, atkūrimą vykdžiusi įstaiga savo pareigą informuoti pretendentus, tarp jų – ir pareiškėją, apie visus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė netinkamai, nes neinformavo apie galimybę prašyti būti įrašytiems į eilę naujam žemės sklypui gauti.
5. Pareiškėjas nurodė, kad pareiga informuoti apie visus nuosavybės teisių atkūrimo būdus atkūrimą vykdančiai institucijai buvo numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 3 punkte, kuris, be kita ko, nustatė, kad, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau ir – Atkūrimo įstatymas) arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 24 d. raštu pareiškėją informavo apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tačiau tarp šiame rašte nurodytų būdų įrašymas į Piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti nurodytas nebuvo.
6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad pačiai atkūrimą vykdančiai institucijai pripažįstant faktą, kad pareiškėjas visgi buvo įtrauktas į eilę ir tai padaryta jos pačios iniciatyva, nagrinėjamu atveju klausimas dėl pretendento valios pakeitimo neturėtų būti keliamas, o svarstomas turėtų būti tik jo pašalinimo iš eilės pagrįstumas.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis neprašo jo įrašyti į eilę motyvuodamas tuo, kad jam 2000 m. kovo 28 d. sprendimu grąžintas žemės sklypas patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją ir laikytinas natūra grąžintu žemės sklypu. Pareiškėjas prašo į Piliečių eilę jį įrašyti (tiksliau – grąžinti) todėl, kad jis jau buvo į ją įrašytas ir 2010 m. nepagrįstai iš jos išbrauktas. Tuo tarpu išbrauktas iš Piliečių eilės nepagrįstai pareiškėjas buvo dėl to, kad jam 2000 m. kovo 28 d. sprendimu grąžintas žemės sklypas 2010 m. buvo traktuojamas kaip naujo žemės sklypo perdavimas neatlygintinai nuosavybėn, o ne kaip atkūrimas natūra. Tokį išbraukimo iš Piliečių eilės pagrindą patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-454-(01). Tačiau toks Atkūrimo įstatymo aiškinimas bei, kaip pasekmė, pareiškėjo ir kitų į analogišką situaciją patekusių pretendentų pašalinimas iš Piliečių eilės vėliau teismų buvo pripažintas klaidingu. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų (2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-395/2011, 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1899/2012) nuo 2012 m. iki 2014 m. Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama ne viena administracinė byla, kurioje pareiškėjai reikalavo grąžinti juos į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą. Teismams tokius skundus tenkinant ir įpareigojant pareiškėjus grąžinti į Piliečių eilę, NŽT Vilniaus miesto skyrius netrukus pradėjo peržiūrinėti atkūrimo bylas ir piliečius, kurie atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimuose nurodytus kriterijus (žemės sklypas grąžintas piliečiui prie turimų pastatų, piliečio turėtoje vietoje ir kt.), grąžindavo į Piliečių eilę pagal prašymo pateikimo datą ir suteikdavo naujus žemės sklypus individualiai statybai. Taip pat turėjo būti padaryta ir pareiškėjo atveju, tačiau atsakovai atsisako grąžinti pareiškėją į Piliečių eilę, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios būti į ją įtrauktas.
8. Pareiškėjas akcentavo, kad pareiškėjas, kaip ir tūkstančiai kitų pretendentų, į Piliečių eilę buvo įtrauktas atkūrimą vykdančios institucijos sprendimu, t. y. atkūrimą vykdanti institucija pati buvo parinkusi pareiškėjui tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimas ir dėl to pareiškėją įtraukė į Piliečių eilę. Šis būdas iš pareiškėjo vėliau buvo atimtas tai pačiai institucijai klaidingai aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas. Siekiant šią klaidą ištaisyti, vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjas turi būti grąžintas į eilę naujam žemės sklypui gauti. Todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT motyvas, kad pareiškėjo grąžinimas į Piliečių eilę būtų įmanomas tik tuo atveju, jei jis iki 2003 m. balandžio 1 d. būtų papildomai pareiškęs tokią valią, nepaisant fakto, kad jis ir taip į šią Piliečių eilę buvo įrašytas institucijos sprendimu, yra nepagrįstas.
9. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
10. Atsakovai nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais.
11. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatė, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, jame buvo numatytas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais, o 21 straipsnio 2 dalis numatė, kad piliečiai iki 2012 m. birželio 1 d. turi teisę keisti valią tik į vieną atlyginimo būdą – pinigus. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (įsigaliojo nuo 2012 m. lapkričio 21 d.) reglamentavo, kad pilietis pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią ir pasirinkti kitą būdą, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
12. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1650 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1150. Šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas nustatant, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina ir perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Šis įstatymas Nr. XII-1150 Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį papildė nauja 4 dalimi, kuri reglamentuoja, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies.
13. Atsakovai pažymėjo, kad įstatymų leidėjo Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Tvarkos 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nustato, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.
14. Atsakovai nesutiko su skunde nurodyta pozicija, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasinaudojo teise keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo prašant perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, nes toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nebuvo nurodytas 2003 m. vasario 24 d. rašte. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo pasirinkęs vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra (1991 m. gruodžio 30 d. tuometei Vilniaus miesto valdybai pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą jį grąžinant natūra ir patikslindamas savo pirminį prašymą pareiškėjas 2000 m. spalio 4 d. pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė, kad likusią negrąžintą žemės dalį pageidautų atgauti greta savo namų, kuri šiuo metu yra laisva), nors Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis numatė kelis nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kuriuos pareiškėjas įgyvendindamas savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo pasirinkti. Be to, nors pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m., 2012 m. suformuotą teismų praktiką dėl piliečių grąžinimo į Piliečių eilę, kurie gavo žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai, nors jie pateko į natūrą grąžintiną žemę, tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui nuo 2010 metų gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 28 d. raštą Nr. S22-121 „Dėl informacijos apie 2010-01-20 įsakymą Nr. 2.3-454-(01)“ buvo žinoma, kad jis yra išbrauktas iš Piliečių eilės, tačiau pareiškėjas tik 2017 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą (reg. 2017 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 49GF-3277) ištaisyti klaidą Piliečių eilėje ir jo pavardę įrašyti į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d., t. y. pareiškėjas, domėdamasis viešai paskelbtais teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pateikta informacija, galėjo pasinaudoti teise pasirinkti dar vieną nuosavybės teisių atkūrimo būdą – gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, tačiau tokia teise nepasinaudojo. 2010 m. išbraukus jį iš Piliečių eilės, kaip gavusį naują žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn, jis vis dėl to delsė kreiptis į NŽT dėl įrašymo į Piliečių eilę.
15. Atsakovai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, asmeniui nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo šį būdą iki 2012 m. sausio 31 d. galėjo parinkti nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, pareiškėjas buvo įtrauktas į Piliečių eilę. Vilniaus apskrities 2000 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 01-530 ,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J. J. B.“ pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,2075 ha ploto naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir šiuo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-454-(01) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-05-29 įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“ jis buvo išbrauktas iš Piliečių eilės.
16. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jis turi būti įrašytas atgal į Piliečių eilę. Atsakovai pažymėjo, kad NŽT neginčija fakto, jog pareiškėjas į Piliečių eilę buvo įtrauktas nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos sprendimu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisių atkūrimo institucija pretendentui nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkti galėjo tik iki 2012 m. vasario 1 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad naujais žemės sklypais negali būti laikomi asmenims nuosavybėn neatlygintinai suteikti žemės sklypai, kurie patenka į natūra grąžintiną žemę (kaip yra pareiškėjui suteikto žemės sklypo atveju) NŽT po 2012 m., pagal nurodytą teisinį reglamentavimą neturi teisės parinkti pretendentui nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir įrašyti jį į Piliečių eilę, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d. nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui gali būti vykdomas tik tuo būdu, kurį jis yra nurodęs iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktame prašyme. Priešingu atveju NŽT veiktų ultra vires (viršijant įgaliojimus).
17. Atsakovai akcentavo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas šiuo metu nenumato galimybės asmenims keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija (NŽT) neturi pareigos atkurti nuosavybės teisės pareiškėjo prašomu būdu t. y. įrašyti pareiškėją į Piliečių eilę suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Be to, Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 49VĮ- 2226-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinta Piliečių eilė yra paskelbta viešai NŽT interneto tinklalapyje, ji yra keičiama kiekvienais metais, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir Tvarkos 37, 38 punktais, kai piliečiai yra kviečiami rinktis naujus žemės sklypus, jiems pasirinkus naujus žemės sklypus asmenų, įtrauktų į Piliečių eilę, skaičius mažėja ir atitinkamai mažėja jų eilės numeris, o piliečiai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra susipažinę su Piliečių eile bei pagrįstai tikisi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sklandžiai ir nuosavybės teisės jiems bus atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Atsakovų nuomone, sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, būtina atsižvelgti ir į tai, kad patenkinus pareiškėjo, kuris nuo 2010 m. žinojo ar galėjo žinoti apie patvirtintą Piliečių eilę ir tai, kad jis buvo iš jos išbrauktas, ir tikslinant Piliečių eilę įrašant pareiškėją pagal 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą, būtų pažeisti kitų piliečių teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir gero administravimo principai.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
19. Teismas nustatė, kad
19.1. Pareiškėjas su 1991 m. gruodžio 30 d. prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydamas atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, grąžinant žemę natūra. Vilniaus apskrities 2000 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 01-530 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J. J. B.“ pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,2078 ha ploto naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
19.2. Pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2000 m. spalio 4 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad prašo patenkinti prašymą skiriant likusią dalį jo tėvų žemėje, greta jo namų, kuri šiuo metu yra laisva. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 24 d. raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ pareiškėją informavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių natūra į visą turėtą žemę nėra galimybių, pasiūlė iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises į žemę.
19.3. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužės 16 d. parengė pažymą Nr. 198 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią 0,5462 ha (iš jų 0,2662 ha žemės iki Vilniaus miestui 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2800 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje) ploto buvusio savininko J. B. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėtos žemės.
19.4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 14 d. raštu Nr. 31/05/17-750 „Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuoti natūra grąžintinų žemės sklypų ribas ir organizuoti žemės sklypų kadastrinius matavimus. Vilniaus miesto savivaldybes meras 2005 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-16281-(3.6P) „Dėl žemės sklypų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ nurodė, kad „buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bus formuojami naudojamų namų valdų žemės sklypai. Likusi rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų bei sodininkų bendrijų sodų sklypais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, į valstybinės reikšmės miško plotą bei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintą ypač vertingą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritoriją – Turniškių kraštovaizdžio draustinį bei Balsio rekreacinę teritoriją“.
19.5. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. vasario 3 d. raštu Nr. S22-191 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ pareiškėją informavo apie Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. gruodžio 1 d. raštą ir nurodė, kad, jei pareiškėjas nesutinka su mintu raštu, turi teisę jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka, pažymėjo, kad nesant galimybės grąžinti nuosavybės teisių natūra, nuosavybės teisių atkūrimas bus vykdomas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatytais būdais.
19.6. Pareiškėjas 2006 m. spalio 5 d. pateikė prašymą paskirti naują žemės sklypą individualiai statybai.
19.7. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-454-(01) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ priedo dalinio pakeitimo“ (toliau – ir 2010 m. sausio 20 d. įsakymas) pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedą, išbraukiant pil. J. J. B. pavardę iš eilės Nr. 644. Pareiškėjas apie priimtą 2010 m. sausio 20 d. buvo informuotas 2010 m. sausio 28 d. raštu Nr. S22-121 „Dėl informacijos apie 2010 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-454-(01)“.
19.8. Pareiškėjas NŽT Vilniaus miesto skyriui 2017 m. liepos 27 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad Piliečių eilėje nėra jo pavardės, todėl prašė ištaisyti klaidą ir jo pavardę įrašyti į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
20. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49SF-1485-(14.49.104.) pareiškėją informavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymuose buvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra ir iki minėto termino pareiškėjas nebuvo pakeitęs valios (dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn), NŽT Vilniaus miesto skyrius neturi teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjo valią ir įtraukti jį į Piliečių eilę. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu, 2017 m. spalio 3 d. skundu kreipėsi į NŽT, prašydamas panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 1SS-2970-(7.5.) pareiškėjo skundo netenkino.
21. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimais, nurodė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.
22. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl atsakovų netinkamų veiksmų (netinkamo pareiškėjo informavimo), t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 24 d. rašte „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ nebuvo nurodyti visi galimi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, pareiškėjas išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos nepatikslino, analizavo 2003 m. vasario 24 d. rašto turinį ir darė išvadą, kad šiame rašte visi Atkūrimo įstatyme nustatyti kiti galimi nuosavybės teisės atkūrimo būdai nebuvo nurodyti. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš pateikto rašto turinio suprato (turėjo suprasti), jog jo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra visa apimtimi galbūt nebus įgyvendintas, todėl turėjo ir pats pasidomėti savo teisėmis ir pareigomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai yra viešai skelbiami, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas, tačiau pareiškėjas iki 2006 m. spalio 5 d. nekeitė pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas vertino, kad, nors institucija ir nedetalizavo visų galimų nuosavybės teisės atkūrimo būdų, kurie buvo nustatyti Atkūrimo įstatyme, tačiau informavo pareiškėją apie tai, kad galbūt jo pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teisių nebus galimybės.
23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog įsakymo, kuriuo jis buvo išbrauktas iš Piliečių eilės, neskundė. Teismas, vertindamas pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, kad minėto įsakymo pareiškėjas neskundė, nes tuo metu buvo tokia praktika, tačiau pasikeitus tiek teisminei praktikai, tiek NŽT praktikai, pareiškėjas turi būti grąžintas į Piliečių eilę, nes iš jos buvo išbrauktas nepagrįstai, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymo teisėtumo negali būti keliamas ir jis nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl jo išbraukimo iš Piliečių eilės.
24. Teismas konstatavo, kad, pareiškėją išbraukus iš Piliečių eilės, nesant jo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, 2017 m. liepos 27 d. pateiktas pareiškėjo prašymas įrašyti jį į Piliečių eilę netenkintas pagrįstai, nes pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisių atkūrimo institucija pretendentui nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkti galėjo tik iki 2012 m. vasario 1 d. Nuo šios datos nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui gali būti vykdomas tik tuo būdu, kurį jis yra nurodęs iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktame prašyme. Teismas darė išvadą, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas ir NŽT 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus sprendimus, nenustatyta. Teismas pripažinęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo išvestinio reikalavimo – įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įpareigoti įrašyti pareiškėją į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d, taip pat netenkino.
III.
25. Pareiškėjas J. J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti: panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, panaikinti NŽT 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti J. J. B. į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
26. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo pateiktus argumentus vien dėl to, kad pareiškėjas neskundė Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymo. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad jis ne kartą savo skunduose nurodė, jog minėto įsakymo priėmimo metu (2010 m.) Atkūrimo įstatymo normos buvo aiškinamos taip, kad pretendentams atkurti naudojami namų valdos žemės sklypai buvo vertinami kaip perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas. Dėl to tokių asmenų pavardės ir buvo braukiamos iš Piliečių eilės, analogiška situacija įvyko ir su pareiškėju. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų (2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-395/2011, 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1899/2012) nuo 2012 m. iki 2014 m. Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama ne viena administracinė byla, kurioje pareiškėjai reikalavo grąžinti juos į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą. Teismams tokius skundus tenkinant ir įpareigojant pareiškėjus grąžinti į Piliečių eilę, NŽT Vilniaus miesto skyrius netrukus pradėjo peržiūrinėti atkūrimo bylas ir piliečius, kurie atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimuose nurodytus kriterijus (žemės sklypas grąžintas piliečiui prie turimų pastatų, piliečio turėtoje vietoje ir kt.), grąžindavo į Piliečių eilę pagal prašymo pateikimo datą ir suteikdavo naujus žemės sklypus individualiai statybai. Taip pat turėjo būti padaryta ir pareiškėjo atveju, tačiau atsakovai atsisako grąžinti pareiškėją į Piliečių eilę, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios būti į ją įtrauktas. Šioje vietoje pareiškėjas ir įžvelgia problemą, kurią pirmos instancijos teismas atsisakė nagrinėti ir kuri faktiškai yra susijusi su tuo, kaip turėtų būti vertinamas piliečių įtraukimas į Piliečių eilę, kažkada atliktas pačios atkūrimą vykdančios institucijos iniciatyva.
27. Pareiškėjas pažymi, kad byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjui iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškus valios pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, šį būdą parinko pati nuosavybės teisių atkūrimą tuomet vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuri įrašė pretendento pavardę į Piliečių eilę. Nei NŽT, nei NŽT Vilniaus miesto skyrius neginčija fakto, kad toks įrašymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Eilėje pareiškėjas buvo įrašytas 7 m., kol Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymu buvo išbrauktas. Aplinkybė, kad toks išbraukimas buvo neteisėtas, paaiškėjo tik 2011 m. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikus išaiškinimus aukščiau nurodytoje byloje. 2012 m. Piliečių eilė pradėta peržiūrinėti, bet į ją buvo grąžinti tik tie pretendentai, kurie valią dėl įtraukimo į Piliečių eilę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė patys, tuo pačiu ignoruojant tuos pretendentus, kurie į Piliečių eilę buvo įrašyti institucijos sprendimu, nors ir buvo iš jos išbraukti lygiai taip pat nepagrįstai, kaip ir pirmiau paminėtieji.
28. Pareiškėjo nuomone, šiuo metu vykdomas pretendentų skirstymas į tuos, kurie norą įrašyti juos į Piliečių eilę iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškė patys ir į tuos, kurie minėtu laikotarpiu į Piliečių eilę buvo įtraukti institucijos iniciatyva, bei sprendimo dėl nepagrįstai išbrauktų pretendentų grąžinimo į Piliečių eilę priėmimas priklausomai nuo šios aplinkybės yra nepagrįstas, nes: 1) sukuriama nelygiateisė padėtis tarp tų asmenų, kurie būdami įtraukti į Piliečių eilę institucijos sprendimu, iki jų išbraukimo iš Piliečių eilės, spėjo gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, ir tų asmenų, kurie būdami įtraukti į Piliečių eilę institucijos sprendimu tokio sklypo gauti nespėjo, o jiems atkurtas natūra žemės sklypas buvo nepagrįstai vertinamas kaip naujo sklypo individualiai statybai suteikimas; 2) nei 2003 m. galioję teisės aktai, nei paskesni teisės aktai nenumatė, kad asmens, kuris į Piliečių eilę buvo įrašytas pagal jo paties prašymą, ir asmens, kuris į Piliečių eilę buvo įrašytas institucijos sprendimu, kaip pretendentų gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, teisinis statusas yra skirtingas, kitaip tariant, tokie pretendentai iki šiuo metu pradėtos taikyti praktikos buvo lygiateisiai; 3) aplinkybė, kad asmenų išbraukimas iš Piliečių eilės jiems suteikus natūrinį žemės sklypą buvo neteisėtas, todėl tokie asmenys turėtų būti vėl įrašyti į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą, paaiškėjo tik 2011 metais, t. y. tada, kai jau buvo pasibaigęs Įstatymo nustatytas terminas (iki 2003 m. balandžio 1 d.) pareiškimui dėl valios pakeitimo pateikti, kas reiškia, kad tuo metu asmenys jau nebegalėjo reaguoti į pasikeitusią praktiką ir atitinkamai reikšti savo valią dėl atkūrimo būdo; 4) pati atkūrimą vykdanti institucija netinkamai vykdė savo pareigą informuoti pretendentus apie nuosavybės atkūrimo būdus.
29. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamame teismo sprendime pateiktu vertinimu dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus pareigos informuoti pretendentus apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus netinkamo vykdymo. Pareiškėjas pažymi, kad iš jo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas domėjosi nuosavybės atkūrimo procesu, o informaciją, įskaitant ir pateiktą 2003 m. vasario 24 d. raštą, gavo tiesiogiai iš atkūrimą vykdančios institucijos. Todėl 2003 m. vasario 24 d. būtent šios institucijos informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tarp kurių įrašymo į Piliečių eilę nebuvo, pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti jam pateiktos informacijos teisingumu ir tikrinti, ar ji nėra klaidinga. Taip pat iš pateikto 2003 m. vasario 24 d. rašto turinio pareiškėjas turėjo suprasti, jog jo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra, visa apimtimi nebus įgyvendintas, tačiau jis taip pat suprato, kad likusi dalis nuosavybės jam gali būti atkurta tik minėtame rašte nurodytais būdais, tarp kurių, įrašymas į Piliečių eilę naujam sklypui gauti nepaminėtas. Informacija apie galimybę pakeisti valią pateikiant prašymą įrašyti į Piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti, pareiškėjui buvo pateikta tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 3 d. raštu Nr. S22-191 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, praėjus 3 metams nuo Atkūrimo įstatyme numatyto termino valiai pakeisti pabaigos.
30. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovai palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus bei mano, kad teismo sprendimas priimtas, visapusiškai išnagrinėjus pateiktus įrodymus, remiantis teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis bei teismų praktika.
32. Atsakovai akcentuoja, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija (NŽT) pretendentui nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkti galėjo tik iki 2012 m. sausio 31 d., teisinis reglamentavimas šiuo metu nenumato galimybės asmenims keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturi teisės ir pareigos atkurti nuosavybės teisės pareiškėjo prašomu būdu, t. y. įrašyti jį į Piliečių eilę ir suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pareiškėjas nuo Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-454-(01) priėmimo iki 2012 m. sausio 31 d., t. y. datos, kai atkūrimą vykdanti institucija galėjo parinkti piliečiams nuosavybės teisių atkūrimą būdą, turėjo pakankamai laiko ir, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, galėjo imtis veiksmų, jog būtų įrašytas į Piliečių eilę, tačiau to nepadarė. Sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo, būtina atsižvelgti ir į tai, kad patenkinus pareiškėjo, kuris nuo 2010 metų žinojo ir galėjo žinoti apie patvirtintą Piliečių eilę ir tai, kad jis buvo iš jos išbrauktas, tikslinant Piliečių eilę įrašant jį pagal 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą, būtų pažeisti kitų piliečių teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir gero administravimo principai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Ginčas byloje kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais buvo atsisakyta įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
34. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti 2017 m. rugpjūčio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą Nr. 49SF-1485-(14.49.104.); 2) panaikinti 2017 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 1SS-2970-(7.5.); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pareiškęs/ar pakeitęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo būtų atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nesant galimybių atkurti nuosavybės teises natūra, todėl nėra pagrindo jį įrašyti į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra skundęs 2010 m. sausio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-454-(01) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“, kuriuo buvo išbraukta pareiškėjo pavardė iš eilės, todėl šio įsakymo teisėtumo klausimo, kaip nepatenkančio į bylos dalyką, nenagrinėjo.
35. Pareiškėjas, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo pateiktus argumentus vien dėl to, kad pareiškėjas neskundė Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymo; nurodė, kad 2003 m. vasario 24 d. buvo informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tarp kurių įrašymo į Piliečių eilę nebuvo; informacija apie galimybę pakeisti valią pateikiant prašymą įrašyti į Piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti, pareiškėjui buvo pateikta tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 3 d. raštu Nr. S22-191 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, praėjus 3 metams nuo Atkūrimo įstatyme numatyto termino valiai pakeisti pabaigos.
36. Nagrinėjamoje byloje yra aktualios Atkūrimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios pretendentų galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą grąžinti žemę pateikė 1991 m. gruodžio 30 d., jame buvo pareiškęs valią susigrąžinti žemę natūra; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 01-530 pareiškėjui neatlygintinai buvo suteiktas 0,2078 ha ploto naudojamos namų valdos žemės sklypas, t. y. natūra; 2000 m. spalio 4 d. pareiškėjas pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė, kad likusią negrąžintą žemę pageidauja atgauti šalia savo namų, kuri yra laisva. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 24 d. raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ pareiškėją informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 746 patvirtino Vilniaus miesto teritorijos suvestinius skaitmeninius grafinius duomenis; pagal juos atkurti nuosavybės teises natūra į visą turėtą žemę nėra galimybių, todėl už negrąžintos natūra žemės plotą turi nurodyti, kokiu būdu atkurti nuosavybės teise į likusį nekilnojamąjį turtą; tačiau tarp rašte nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų (perduoti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, įskaitymu panaikinti piliečio prievoles valstybei, vertybiniais popieriais) galimybė prašyti suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai nebuvo nurodyta. Pirmosios instancijos teismas tokį atsakovo suteikiamos informacijos trūkumą pagrįstai laikė nereikšmingu, nes pretendento pareiga iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, kyla iš teisės akto – galiojusių Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatų.
38. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo tinkamo pareiškimo per nustatytus terminus, nevertino kitų Atkūrimo įstatymo nuostatų, įtvirtinančių pareiškėjo galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, nenagrinėjo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių galimybes pareikšti tokią valią. Aptariamu aspektu yra aktualios Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių.
39. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo pasirinkęs nuosavybės teisių atkūrimą natūra, kitokį pareiškėjo privalomą pasirinkimą, tai šiuo atveju būtų atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas, turėjo lemti ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, bet objektyvi sąlyga – galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, nors institucija 2003 m. vasario 24 d. rašte ir nedetalizavo visų galimų nuosavybės teisės atkūrimo būdų, kurie buvo nustatyti Atkūrimo įstatyme, tačiau informavo pareiškėją apie tai, kad galbūt jo pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teisių nebus galimybės.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad pareiškėjui nebus galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra, yra esminės byloje sprendžiant dėl jo pareigos pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus ir terminų, per kuriuos jis turi tokią valią pareikšti. Atsakovo 2003 m. vasario 24 d. rašte nurodyta bendro pobūdžio aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 746 patvirtino Vilniaus miesto teritorijos suvestinius skaitmeninius grafinius duomenis; pagal juos atkurti nuosavybės teises natūra į visą turėtą žemę nėra galimybių, vertintina kaip prielaida, kad Vilniaus miesto teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus galimas visiems pretendentams, tačiau vien tik ja remtis negalima kiekvieno pretendento konkrečiu atveju. Byloje nėra duomenų ir atsakovas nėra nurodęs argumentų, kokią reikšmę minėtas Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimas turės pareiškėjo individualioms galimybėms atkurti nuosavybės teises natūra konkrečioje miesto vietoje, todėl jis negali būti laikomas pakankamu pagrindu, pasiūlius institucijai, pareiškėjui pasirinkti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
41. Aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjas neturės galimybių atkurti nuosavybės teises visa apimtimi natūra, paaiškėjo vėliau, po to, kai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 14 d. raštu Nr. 31/05/17-750 „Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuoti natūra grąžintinų žemės sklypų ribas ir organizuoti žemės sklypų kadastrinius matavimus, ir Vilniaus miesto savivaldybes meras 2005 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-16281-(3.6P) „Dėl žemės sklypų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ nurodė, kad „buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bus formuojami naudojamų namų valdų žemės sklypai. Likusi rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų bei sodininkų bendrijų sodų sklypais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, į valstybinės reikšmės miško plotą bei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintą ypač vertingą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritoriją – Turniškių kraštovaizdžio draustinį bei Balsio rekreacinę teritoriją“.
42. Minėta konkreti informacija atsakovui buvo pagrindas 2006 m. vasario 3 d. raštu Nr. S22-191 pranešti pareiškėjui apie Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-16281-(3.6-PD-4) gautus duomenis bei nurodyti, kad jei Vilniaus miesto savivaldybės institucijos sprendimas nebus pakeistas, pareiškėjas turės pasirinkti vieną ar kelis iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytų kompensavimo būdų ir apie savo apsisprendimą pranešti raštu Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui. Pareiškėjas 2006 m. spalio 5 d. pateikė prašymą skirti naują žemės sklypą individualiai statybai, taigi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies prasme, kai buvo nustatyti teisinę reikšmę turintys faktai dėl turto priskyrimo valstybės išperkamam, tinkamai pareiškė valią dėl kompensavimo būdo. Tokia pareiškėjo valia yra teisėta ir galiojanti, institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, yra privaloma. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs byloje minėtus faktus, spręsdamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo galimybių, turėjo pagrindą taikyti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas ir įpareigoti atsakovą spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, remiantis pareiškėjo 2006 m. spalio 5 d. prašyme pareikšta valia, nes tinkamas teisinio santykio kvalifikavimas byloje yra teismo prerogatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo 2006 m. vasario 3 d. rašte pažymėta, jog pareiškėjas turės pasirinkti kompensavimo būdus už valstybės išperkamą turtą tokiu atveju, jei Vilniaus miesto savivaldybės institucijos sprendimas nebus pakeistas, tai pagrindžia, kad anksčiau nebuvo nustatytos teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, kurios būtų sudarę pagrindą atsakovui spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitais būdais. Pažymėtina, kad sprendimais nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkuriamos suteikiant žemės sklypus ar jų dalis turėtoje vietoje ir žymiai vėliau – NŽT 2015 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 49S-303, 2015 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 49S-303, ir tai papildomai patvirtina, kad 2003 m. vasario 24 d. rašto pareiškėjui pateikimo metu nebuvo pakankamai konkrečių faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog natūra nuosavybės teisės jam negalės būti atkurtos visa apimtimi ar dalimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį byloje A-17-1095/2007 m., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį byloje eA-939-525/2017 m., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį byloje Nr. eA-1894-415/2018 m.).
43. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo išbraukimo Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-454-(01) iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilės, nes pritaria teismo išvadai, kad minėto įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-454-(01) nebuvo pareikštas byloje. Teisėjų kolegija nėra pagrindo nagrinėti aplinkybių, kurios nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme. Be to, teisinę reikšmę ginant pareiškėjo pažeistas teise byloje turi jo teisė būti įtrauktam į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę 2006 m. spalio 5 d. prašyme pareikštos valios pagrindu, o ne nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos sprendimu, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-454-(01) nėra kliūtis ginti pareiškėjo teises įpareigojant instituciją atkurti jo teises, įtraukti jį į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę pagal prašymo pateikimo datą teisės aktų nustatyta tvarka.
44. Atsižvelgdama į nutartyje iš dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, netaikė tų Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios reglamentuoja ginčo teisinius santykius (ABTĮ 147 str.), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo administracinių aktų teisėtumo ir pareiškėjo reikalavimų ginti jo pažeistas teises skunde nurodytais būdais. Tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.
45. Remdamasi byloje padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas 2006 m. spalio 5 d. prašyme buvo laiku ir tinkamai pareiškęs valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir paprašęs paskirti naują žemės sklypą individualiai statybai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad NŽT Vilniaus skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu bei NŽT 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė įtraukti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus. Tenkindama pareiškėjo skundą, teisėjų kolegija panaikina ginčijamus administracinius aktus kaip neteisėtus iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), ir parinkdama pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą įpareigoja atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įtraukti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl datos, pagal kurią pareiškėjas būtų įrašomas į eilę, nes byloje dėl šios aplinkybės šalys dėl to nenurodė argumentų, o tai nuspręsti yra nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos kompetencija. Tokio pareiškėjo pažeistų teisių apgynimo būdo nėra pagrindo laikyti jo skundo teismui patenkinimo mažesne apimtimi, nes ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2–4 punkto nuostatos skundo patenkinimo nesieja su konkretaus pažeistų teisių apgynimo būdo parinkimu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo J. J. B. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1485-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1SS-2970-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.
Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė