Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A -558 - 252 - 2016
Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01867-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.6.4.4.2; 2.6.5.2;113.2.6.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 1 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės, Eigirdo Činkos,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo W. M. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-488/2016 pagal ieškovo W. M. M. ieškinį atsakovei I. R., išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo vaikui priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas patikslintu ieškiniu (b.l. 95-99) prašė pakeisti nepilnamečio vaiko J. D. R. M. gyvenamąją vietą, nustatytą Jungtinės Karalystės Linkolno grafystės teismo 2008-12-11 sprendimu byloje Nr. LN 08P01870 ir nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu W. M. M.; nutraukti išlaikymo vaikui J. D. R. M. išieškojimą iš ieškovo W. M. M. pagal 2010-09-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą (civ. byla Nr. 2-323-739/2010); priteisti iš atsakovės I. R. išlaikymą nepilnamečiui vaikui J. D. R. M., (duomenys neskelbtini), po 100 Eur mokamomis kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, iki vaiko pilnametystės, šią sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant vaiko tėvą – ieškovą W. M. M.; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad jo sūnaus J. D. M. gyvenimas su motina I. R. neatitinka esminių ir gyvybinių vaiko interesų. Vaiko motina trukdo atsakovui bendrauti su savo sūnumi, su juo tėvas gali bendrauti tik epizodiškai. Atsakovė vaiku tinkamai nesirūpina. Nors vaikas yra hiperaktyvus, ji nepasirūpina, kad jis turėtų aktyvių užsiėmimų. Vaikas nelanko jokių būrelių, neturi aktyvios veiklos, nuolatos leidžia laiką prie kompiuterio. Tėvo nuomone, vaiko gyvenamoji vieta keistina ir ji nustatytina su juo. Atsakovas yra nuolatinis socialinio būsto nuomininkas, yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, dirba nepilną darbo dieną, jo darbo tvarkaraštis palankus rūpinimuisi vaiku, gauna pakankamas pajamas. Jo sutuoktinė L. E. M. neprieštarauja, kad jo sūnus gyventų kartu, su ja jie bendrų vaikų neturi. Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, prisidėjimo prie vaiko išlaikymo pareiga tektų vaiko motinai, kuri, ieškovo manymu, vaikui turėtų mokėti išlaikymą po 100 Eur kas mėnesį. Jis duomenų apie atsakovės turtinę padėtį neturi. Ieškovo nuomone Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijoje yra pagrindas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nors ją yra nustatęs kitos valstybės – Jungtinės Karalystės teismas.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo W. M. M. atsakovei I. R. bylinėjimosi išlaidas: 435 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas 2015-03-27 Panevėžio apylinkės teismo nutartimi, paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nustatė, kad 2008-12-31 Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Lincoln grafystės teismo sprendimu (bylos Nr. LN 08P01870) nepilnamečio J. D. R. M. , gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su motina I. R.. (b.l.1t. 46-50) 2009-10-08 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi šis sprendimas pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. (b.l. 1t., 51). Atsižvelgdamas išimtinai į nepilnamečio vaiko interesus, teismas konstatavo, kad keisti nustatytos vaiko J. D. R. M. gyvenamosios vietos, nustatytos su motina nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad motina I. R. nesirūpintų savo sūnumi, netinkamai jį prižiūrėtų, ar nesudarytų jo vystymuisi ir ugdymui reikalingų sąlygų. Ji dirba, gauna pastovias pajamas. Gyvena su vaiku dviejų kambarių bute su visais patogumais. Vaikas aprūpintas visais jam reikalingais baldais ir reikmenimis, bei reikalingomis lavinimo priemonėmis. (b.l.1t.136) Vaikas lanko robotikos ir šachmatų būrelius. Vaikas pats išreiškė norą gyventi su mama. Su tėvu jis nori bendrauti. (b.l. 1t. 136) Tą pačią nuomonę vaikas išreiškė ir bendraudamas su psichologu. Vaikas kartu su motina gyvena nepertraukiamai nuo savo gimimo, yra prie jos prisirišęs. Su tėvu bendraudavo epizodiškai, buvo nuvykęs pas tėvą, bendravo tėvo apsilankymo Lietuvoje metu, bendrauja kalbėdamiesi per skaipą. Vaikui yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Jam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, emocijų sutrikimas vaikystėje, mišrus mokymosi ir gebėjimų sutrikimas, kalbos išraiškos sutrikimas.(.l.53, 70-78) psichologai nustatė, kad vaikui sunku apsiprasti naujoje aplinkoje. Jam reikalinga ypatinga priežiūra, jo mokymosi ir laisvalaikio organizavimas, nuolatinės specialistų - psichologų ir logopedų konsultacijos, bei medikamentinis gydymas. (b.l.53- 55) Tai motina sėkmingai organizuoja ir vykdo specialistų nurodymus. Ji veža vaiką į mokyklą ir lankomus būrelius. Byloje nėra jokių duomenų, neigiamai charakterizuojančių vaiko motiną.
Vadovaudamasis šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada, bei Karališkųjų teisingumo Rūmų Šeimos teismo patarėjo parengtą ataskaita (b.l.2t.,32- 5) teismas konstatavo, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė galėtų tinkamai rūpintis savo sūnumi, jį prižiūrėti, išlaikyti, sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo sąlygas. Nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų padaryti išvadą, kad kuris nors iš vaiko tėvų negali tinkamai auklėti bei rūpintis vaiku. Nors ieškovas pateikė įrodymus, kad jis dirba, gauna pajamas, nėra teistas, galėtų garantuoti vaikui būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas (b.l.2 19-35) jo sutuoktinė L. M. sutinka, kad šeimoje gyventų vyro sūnus, tačiau teismas konstatavo, kad šiuo atveju tai bylai esminės reikšmės neturi. Teismas, spręsdamas bylą esminiu dalyku laikė vaiko interesus, jo pastovios ir nekintančios gyvenimo situacijos užtikrinimą, jo sudėtingą adaptavimąsi naujoje aplinkoje į reikalingumą jam užtikrinti specifines gyvenimo organizavimo ir gydymo sąlygas, kurios gyvenant Lietuvoje su motina yra tinkamai užtikrintos.
Teismas konstatavo, kad tėvų ginčai dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo negali turėti neigiamos įtakos paties vaiko psichologinei būsenai. Todėl pažymėjo, kad tėvo nepasitenkinimas nepakankamu bendravimu su vaiku, kuris buvo nustatytas teismine tvarka (b.l.1t. 7-25), negali būti priežastimi keisti nusistovėjusią vaiko gyvenamąją vietą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas iš esmės prieštarautų gyvybiniams vaiko interesams.
Teismas ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad nepilnamečio vaiko J. D. R. M. noras gyventi su atsakove išreiškia tikrąją vaiko valią ir negali būti pripažintas prieštaraujančiu vaiko interesams. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į tai, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius išvadoje prieštaravimų dėl vaiko gyvenamosios vietos su atsakove neišreiškė, pats vaikas nuosekliai pageidavo gyventi su mama, jokių naujų aplinkybių, atsiradusių po vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nekilo, teismas darė išvadą, kad šiuo metu nepilnamečio šalių vaiko interesus labiau atitinka jų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove, todėl jos keisti nėra pagrindo. (Vaiko teisių konvencijos 3str.1d., LR CK 3.3str. 1d., 3.161str., 3.168str., 3.169str.,Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.1p.). Nurodė, kad nepakeitus šalių vaiko gyvenamosios vietos, ieškovas ir toliau turi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką.
Apeliaciniu skundu ieškovas W. M. M. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovė piktybiškai nevykdė teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo. Sprendime liko nepasisakyta dėl ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovės nesudarymu ieškovui galimybių bendrauti su vaiku ir dalyvaujant jį auklėjant. Šios aplinkybės turi didelę teisinę reikšmę tinkamam ieškovo reikalavimo išsprendimui. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl psichologinės ekspertizės skyrimo. Teismas ignoravo, kad savo nuomonę gyventi su atsakove vaikas formaliai išsakė būdamas įtampoje, bijodamas nuliūdinti mamą ir močiutę, būdamas jų paveiktas. Vaikas nedrįso paaiškinti, kaip jam buvo pranešta, kad reikės ateiti į susitikimą, įtikinančiai ir amžių atitinkančiai paaiškinti savo gyvenamosios vietos rinkimosi motyvų, bijojo kalbėti apie tėvą, išsakė amžiui nebūdingą rūpestį suaugusiųjų turtiniais reikalais. Teismui užteko žodžiu išsakyti vaiko noro gyventi su atsakove, nors buvo akivaizdus pagrindas manyti, kad vaiko valia yra iškreipta. Teismas iškraipė šį aktą, esą vaikas nori gyventi su atsakove, nes esą jis su mama gerai supranta vienas kitą, mama žino, ką daryti. Vaikui daromas poveikis, siekiant, kad jis nenorėtų gyventi ir galimai netgi bendrauti su ieškovu pažymėtas ir byloje Nr. 2-65-452/2013 atliktos ekspertizės akte. Atsakovės poveikis vaikui, siekiant, kad jis tėvą atstumtų yra nuolatinis ir sistemingas. Vaikas pasižymi tam tikrais intelektinės raidos sutrikimais, jo noras gyventi su motina grįstas emociniu pagrindu, nenoru jos įskaudinti, išsakytas mamos įtakoje, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis tokia vaiko valios išraiška. Teismas pervertino aplinkybę, kad vaikui nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Spręsti ar tas apsunkintų ir jei taip, - tai kiek smarkiai vaiko adaptavimosi naujoje aplinkoje, reikia specialių psichologinių ir/ar medicininių žinių. Teismas neturėjo pagrindo pats vertinti gyvenamosios vietos pakeitimo atveju galbūt iškilsiančių adaptavimosi sunkumų. Neneigiant, kad vaikui reikalinga tam tikra speciali priežiūra, nėra pagrindo manyti, kad tokios priežiūros jis negautų arba gautų prastesnę gyvendamas su ieškovu Jungtinėje Karalystėje. Teismas neneigė aplinkybės, kad ieškovas turėtų galimybę sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą atsakovė I. R. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nenurodė motyvų ir pagrindų, kodėl būtina naikinti priimtą teisėtą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentas, susijęs su ieškovo ekspertizės netenkinimu, nėra pagrįstas. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovė piktybiškai vengė teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo yra neteisingos, nepagrįstos byloje surinktais įrodymais, be to, nesusiję su nagrinėjamu ginču dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimu. Teismas tinkamai įvertino vaiko apklausos dokumentą, dalyvaujant psichologui. Vaikas ne kartą pokalbio metu išreiškė savo apsisprendimą dėl gyvenimo kartu su mama ir šį sprendimą motyvavo pagal savo gebėjimus. Atsakovė jokio poveikio vaikui dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo nėra atlikusi, priešingai leidžia ir skatina vaiko bendravimą su tėvu. Nurodo, jog teismo padarytos išvados dėl adaptacijos sunkumų buvo susijusios su byloje pateiktų medicininių išrašų vertinimu, jog vaikui reikalinga speciali priežiūra ir griežta dienotvarkė.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo W. M. M. apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. CK 3.169 str. 1 d. nustatyta, jog, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Nurodyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, o šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
CK 3.169 str. įtvirtintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadas, jog pirminis nepilnamečio vaiko, kurio tėvas ir motina gyvena skyrium, gyvenamosios vietos nustatymo būdas – tėvų susitarimas, o teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tada, kai tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kyla ginčas; viena vertus, teismo sprendimas, kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, neįgyja res judicata galios, kita vertus, kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos teismo sprendimu, pakeitimo galima tik esant įstatymo (CK 3.169 str. 3 d.) nustatytam pagrindui.
Apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prašė pakeisti Jungtinės Karalystės Linkolno grafystės teismo 2008-12-11 sprendimu byloje Nr. LN 08P01870 nustatytą nepilnamečio sūnaus J. D. R. M. gyvenamąją vietą ir nustatyti nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su apeliantu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, atmetė aukščiau nurodytą apelianto reikalavimą. Įstatymas nenustato, kokių aplinkybių pasikeitimas sudaro pagrindą spręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, grindžiamą prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), pagrindas spręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą yra tada, kai pasikeičia tos faktinės aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tai yra tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras; aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; kt.).
Šiuo atveju Jungtinės Karalystės Linkolno grafystės teismas tyrė ir vertino, kurio iš tėvų šeimos aplinkos bei materialinės sąlygos tinkamesnės 2004 m. gimusiam šalių sūnui augti, su kuriuo iš jų gyvendamas jis bus geriau prižiūrėtas. Apeliantas, kreipdamasis su patikslintu ieškiniu į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nurodė aplinkybes, kodėl ankstesnė sprendimu nustatyta gyvenamoji vieta turėtų būti pakeista: gyvenimas su motina I. R. neatitinka esminių ir gyvybinių vaiko interesų, vaiko motina trukdo atsakovui bendrauti su savo sūnumi, su juo tėvas gali bendrauti tik epizodiškai, atsakovė vaiku tinkamai nesirūpina, nors vaikas yra hiperaktyvus, ji nepasirūpina, kad jis turėtų aktyvių užsiėmimų, vaikas nelanko jokių būrelių, neturi aktyvios veiklos, nuolatos leidžia laiką prie kompiuterio. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nekeisdamas vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, pagrįstai atsižvelgė į esminę vaiko interesus užtikrinančią aplinkybę – vaiko gyvenamosios aplinkos stabilumą, įvertinęs vaiko sveikatos būklę, nes vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Paminėtos ieškovo aplinkybės dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra paneigtos rašytiniais įrodymais dėl atsakovės dalyvavimo vaiko auklėjime, gydyme, taip pat vaiko teisių apsaugos institucijos išvada dėl atsakovės buities ir gyvenimo sąlygų, kurios pripažintos tinkamomis vaikui augti dviejų kambarių bute su visais patogumais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje pasisakyta dėl gyvenimo sąlygų, kai sprendžiamas gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimas, išaiškinta, kad vieno iš jų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005). Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad abu tėvai sūnui J. D. R. M. iš esmės gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad kuris nors iš vaiko tėvų negali tinkamai auklėti bei rūpintis vaiku. Priešingų aplinkybių nenustatyta ir bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Ieškovo minėtos aplinkybės, kad jis dirba, gauna pajamas, nėra teistas, galėtų garantuoti vaikui būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas (b.l.2 19-35) jo sutuoktinė L. M. sutinka, kad šeimoje gyventų vyro sūnus, nėra svarbios sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą. Be to, nustatyta, kad vaikas sunkiai apsiprastų naujoje aplinkoje (l t. b.l.53, 70-78) Priešingai apelianto argumentams, apylinkės teismo išvados dėl adaptacijos sunkumų buvo susijusios su byloje pateiktų medicininių išrašų vertinimu, kuriuose kaip tik ir konstatuota vaiko sudėtinga psichologinė būklė, pasikeitus jį supančiai aplinkai. Be to, tokios teismo išvados, su kuriomis kolegija sutinka, susiję su vertinimu, jog vaikui reikalinga speciali priežiūra ir griežta dienotvarkė, palaikant aiškias ribas ir taisykles, o taip pat betarpiškas bendravimas su vaiku užtikrinant jam emocinį stabilumą. Šiuo atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į geriausiai atitinkančius nepilnamečio interesus, pasisako už šeimoje susiklosčiusios situacijos išsaugojimą, jos stabilizavimo būdą, t. y. kad nepilnametis J. D. R. M. liktų gyventi su motina, taip pat į nepilnamečio vaiko sudėtingą adaptavimąsi naujoje aplinkoje į reikalingumą jam užtikrinti specifines gyvenimo organizavimo ir gydymo sąlygas, kurios gyvenant Lietuvoje su motina yra tinkamai užtikrintos. Kaip patvirtina teismo psichologo išvados vaikas nori gyventi su mama, nes jį mama geriau supranta, žino, ką daryti. Jis mamą taip pat supranta. ( 2 t. b.l. 13) Byloje nustatyta, kad vaikas kartu su motina gyvena nepertraukiamai nuo savo gimimo. Tuo tarpu su tėvu bendraudavo epizodiškai, buvo nuvykęs pas tėvą, bendravo tėvo apsilankymo Lietuvoje metu, bendrauja kalbėdamiesi per skaipą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog keisti nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, jam reikės gyventi ne tik kad toli nuo motinos, bet atsižvelgiant į tai, kad jam būtina griežta dienotvarkė ir nustatyta tvarka, prisitaikyti prie naujos aplinkos ir tvarkos bus labai sunku ir sudėtinga, nepriklausomai nuo to, kad ieškovas pajėgus sudaryti jam saugią aplinką, be to, vaikas yra prie motinos prisirišęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, priešingai skundo argumentams, nėra esminių ir ypatingų sąlygų, lėmusių tokių aplinkybių pasikeitimą, dėl kurių sūnaus J. D. R. M. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Byloje neįrodyta, jog yra pagrindas vaiko interesais pakeisti jo nustatytą gyvenamąją vietą, todėl tenkinti šios apeliacinio skundo dalies nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl psichologinės ekspertizės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu ir atkreipia jo dėmesį, kad nepilnametis J. D. R. – M. išreiškė norą gyventi su mama. Tai jis patvirtino vaiko teisių apsaugos specialistei. Tokią pačią nuomonę vaikas išreiškė apklausiamas psichologo. Dėl gyvenamosios vietos nustatymo vaikas jau buvo apklausinėjamas dviejų asmenų. Teismo psichologo išvadose nurodyta, kad apklausinėjamas vaikas patiria nerimą, baimę, įtampą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę bei į bylos duomenis, kad nepilnametis vaikas jaučia stresą dėl susidariusios situacijos, pagrįstai vertino, kad papildoma vaiko apklausa dėl to paties dalyko vaikui gali sukelti papildomų pergyvenimų ir dvasinių traumų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad CPK 212 straipsnyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga skirti ekspertizę tais atvejais, kai būtina išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Byloje yra pakankamai įrodymų, kuriuose vaikas yra išreiškęs savo nuomonę dėl noro gyventi su vienu iš tėvų, vaiko apsisprendimas yra nuoseklus ir nepakitęs, su vaiku yra kalbėjęs psichologas - asmuo, turintis specialių žinių ir jis yra pateikęs teismui pagrįstą išvadą, teismas specialių žinių poreikio nenustatė. Tokiu būdu, ekspertizės paskyrimas būtų perteklinis ir tiesiogiai pažeidžiantis nepilnamečio interesus, nes jis dar kartą būtų klausinėjamas tais pačiais klausimais, kas neigiamai atsilieptų pačio nepilnamečio psichologinei būsenai. Be to, teismas neprivalėtų atsižvelgti į eksperto išvadoje išreikštą nepilnamečio vaiko nuomonę (net ir priešingą išreikštai), nes būtent vaiko interesai yra esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Byloje nenustatyta, jog vaiko gyvenimas su atsakove prieštarautų jo interesams.
Apelianto motyvas, kad atsakovė jam trukdo bendrauti su vaiku yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais, tai yra subjektyvi ieškovo nuomonė ar noras su vaiku bendrauti daugiau nei yra nustatyta teismo. Be to, ieškovas bet kada gali kreiptis dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovei prašant, priteistinos atsakovės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė pateikė 2016-04-07 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 53 bei 2016-04-07 pinigų priėmimą patvirtinančius, jog atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 300 €. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatytą ribą, todėl priteistina 300 Eur suma iš apelianto ieškovės, kaip mokėtojos, naudai (CPK 96 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybei nepriteistinos ( LR CPK 80, 88, 92, 96, 98str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovei I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas: 300 Eur ( tris šimtus trisdešimt penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjai Eigirdas Činka
Birutė Jonaitienė
Nijolė Danguolė Smetonienė