Administracinė byla Nr. A-137-822/2018

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00426-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. (buvusi pavardė B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. (buvusi pavardė B.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 4500  Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 21 d. skirtingais laikotarpiais buvo konvojuojamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų į teismo posėdžius Marijampolės apylinkės teisme. Pareiškėjas nurodė, kad tiek konvojaus automobilyje, tiek teismo salėje jis buvo laikomas su antrankiais, nesant tam jokio pagrindo ir pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą. Į pareiškėjo prašymus nuimti antrankius, pareigūnai nereagavo. Be to, konvojaus automobilyje nebuvo saugos diržų. Dėl šių netinkamų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos sutrikdymu.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas į Marijampolės apylinkės teismą specialiuoju automobiliu, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 195 punkte nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Duomenų, kad teismo posėdžio pirmininkas buvo nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti pareiškėjui antrankius, byloje nėra. Pareiškėjas konvojavimo metu jokių pretenzijų dėl antrankių taip pat neišreiškė. Todėl pareigūnų veiksmai yra teisėti, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei. Be to, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos kilimo aplinkybių jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, kurias pareiškėjui sudarė Marijampolės AVPK pareigūnai.
7. Teismas iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su tuo, jog jis buvo konvojuojamas bei teismo posėdžio metu laikomas su antrankiais ir konvojavimo automobilyje buvo neprisegtas saugos diržais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės apylinkės teismo pavedimais pareiškėjas Marijampolės AVPK pareigūnų buvo šešiolika kartų konvojuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus arba Marijampolės AVPK areštinės į Marijampolės apylinkės teismą ir atgal laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. kovo 21 d. Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su antrankiais kiekvieno konvojavimo metu, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikyta nustatyta.
8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Konvojavimo taisyklių 3, 157, 223.3 punktais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 121–123 straipsniais.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, automobiliu ,,Fiat Ducato“, kuris, remiantis pateikta Techninės apžiūros rezultatų kortele, atitiko techninius reikalavimus.
10. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, nusprendė, jog Marijampolės AVPK pareigūnai, konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Taip pat atsakovas nenurodė ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1–2 dalyse nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjui pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.
11. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie specialiosios autotransporto priemonės, kuria pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį patvirtina specialiojo automobilio, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitikimą techniniams reikalavimams. Transporto priemonės patikros išvados byloje nėra paneigtos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų saugos diržų atmetė kaip nepagrįstus.
12. Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Teismas nustatė, kad nei vieno teismo posėdžio metu teisėjas nebuvo davęs nurodymo nuimti pareiškėjui antrankius. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Kaip minėta, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais. Todėl pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo. Konvojavimą vykdę pareigūnai nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylą nagrinėjusio teisėjo sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Tokiu būdu pareigūnai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjui teismo posėdžio metu, šiuo atveju negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016).
13. Teismas,  vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktais, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas, nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog uždėti antrankiai pakenkė jo rankų riešams, užspaudė nervą, tačiau šios aplinkybės visiškai nepagrindė. Pareiškėjas taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, koks konkretus sveikatos sutrikimas jam kilo bei kokius vaistus jis vartoja. Teismas sutiko, jog asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė pareiškėjui papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 str.).
14. Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo tiksliai pagrįsti prašomos priteisti žalos dydžio ir paliko šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, vertino, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 250 Eur.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Absoliučiai didesnę laiko dalį, kuomet pareiškėjas dėl laikymo su antrankiais galėjo patirti fizinius nepatogumus ir diskomfortą, užima jo fizinis buvimas teismo posėdžių salėse, nes pervežimas iš Marijampolės AVPK areštinės į Marijampolės rajono apylinkės teismą paprastai trunka ne ilgiau kaip 7 minutes. Taip elgtis buvo pakankamas teisinis pagrindas, kadangi pareiškėjas iki tol jau buvo net 12 kartų teismo pripažintas kaltu ir nuteistas, įskaitant už tyčinį kvalifikuotą turto sunaikinimą ir/ar sugadinimą, bei ištisai atlikinėjo realias laisvės atėmimo bausmes, po kurių tokių asmenų veiksmai labai dažnai būna neprognozuojami.

15.2. BVK 121 straipsnio 1 dalis leidžia antrankius, kaip specialiąją priemonę, naudoti kai reikia konvojuojančius ar kitus asmenis apginti nuo jų gyvybei arba sveikatai gręsiančio užpuolimo. Be paliovos naujus nusikaltimus darančio ir pakankamai ilgą laiką pataisos namuose išbuvusio pareiškėjo asmenybė leido pagrįstai tikėtis visiškai neprognozuojamų šio konvojuojamojo veiksmų, kurie visiškai pagrįstai galėjo pasireikšti pasikėsinimu ne tik į konvojaus pareigūnų bet ir, kaip dažnai nutinka su daug kartų teistais asmenimis, į savo paties gyvybei ar sveikatai pavojingą susižalojimą. Juo labiau, kad Konvojavimo taisyklių 229 punktas naudoti antrankius konvojuojant konvojuojamąjį konvojuotojui suteikia, konkrečius atvejus palikdamas jo diskrecijai, o šių taisyklių 228.1 punktas numato, kad specialiosios priemonės gali būti panaudotos siekiant nuo gresiančio pavojaus apsaugoti ne tik save, bet ir išgelbėti konvojuojamąjį ar kitą asmenį nuo susižalojimo ar savižudybės. Taigi, aprašyta situacija, susijusi su pareiškėjo asmenybe, leidžia pagrįstai nuspręsti, kad teise iš areštinės į teismą konvojuoti pareiškėją, nenuėmus jam antrankių, Marijampolės AVPK konvojaus pareigūnai naudojosi teisėtai ir pagrįstai. Kita vertus, žodiniais konvojaus pareigūnų, kurie netgi nebuvo apklausti bylą nagrinėjant teisme, paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nei vieną iš daugelio konvojavimo į teismą atvejų netgi neprašė nuimti antrankių ar būtų skundęsis dėl kokių nors fizinių nepatogumų arba diskomforto – tokiu atveju konvojaus vadovas šį klausimą neabejotinai būtų apsvarstęs ir priėmęs teisingą sprendimą.

15.3. Konvojavimo taisyklių 195 punktas nustato taisyklę, jog teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų, o antrankius nuimti gali leisti tik posėdžio pirmininkas, įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę bei psichologinę sveikatos būklę. Toks teisių ir pareigų reglamentavimas, aiškinant šią teisės normą, neabejotinai reiškia, kad teisiamojo posėdžio pirmininkui ne tik deleguota teisė leisti antrankius nuimti, bet ir tai, jog tokio pobūdžio klausimą jis gali, o tuo pačiu ir privalo spręsti išimtinai savo iniciatyva, galbūt atsižvelgdamas į paties konvojuojamojo prašymus ir pageidavimus arba atsižvelgdamas į kitas, jo nuomone, reikšmingas aplinkybes. Kita vertus, Konvojavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad organizuojant ir vykdant konvojavimą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir kitais įstatymais bei teisės aktais.

15.4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 241 straipsnio 2 dalis numato, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir šalina iš nagrinėjimo visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Teismo teisiamojo posėdžio pirmininkas ir privalo teisiamojo posėdžio salėje užtikrinti tvarką. Konvojaus viršininko ar kito konvojaus pareigūno nėra netgi baigtiniame BPK 245 straipsnio 1 dalyje numatytų dalyvaujančių byloje asmenų sąraše, o tai reiškia, kad jie apskritai neturi netgi jokios teisės prašyti posėdžio pirmininką apsvarstyti kokį nors klausimą, juo labiau, jog už posėdžio tvarkos nesilaikymą gali būti skiriamos procesinės prievartos priemonės. Be to, kalbant apie teismo nustatytą konvojaus pareigūnų pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, šios pareigos subjektų ratas papildytinas ir pačiu, tuo metu suimtu, pareiškėju, nes tokią bendro pobūdžio pareigą privalo turėti ne tik konvojaus pareigūnai, bet ir kiekvienas fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo procesinio ar kitokio statuso.

15.5. Konvojuojamas su antrankiais iš Marijampolės AVPK areštinės į teismą ir laikomas su jais teisiamųjų posėdžių metu pareiškėjais apskritai nepatyrė papildomų fizinių nepatogumų ir papildomo diskomforto, kurie gali būti vertinami kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kita vertus, apeliaciniame skunde aprašytas tariamas konvojaus pareigūnų, įskaitant ir konvojaus viršininką, neveikimas negali būti pripažintas neteisėtu, nes nėra jokio įrodyto teisinio pagrindo daryti išvadą, kad jie būtų elgęsi nepakankamai apdairiai bei rūpestingai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog pareiškėjui kokia nors neturtinė žala galėjo būti padaryta, absoliučią tokio (tikro ar tariamo) valdžios pareigūnų neveikimo laiko dalį jis praleido būdamas teismą atstovavusio teisiamojo posėdžio pirmininko žinioje, taigi, svarstant, ar tokią žalą pareiškėjas galėjo patirti, Lietuvos valstybę šioje byloje privalėjo atstovauti ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Ši byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 21 d. atlyginimo priteisimo.
18. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pripažino, kad pareiškėjo konvojavimo ir teismo posėdžių metu Marijampolės AVPK pareigūnai panaudodami antrankius pareiškėjui nesilaikė specialiųjų priemonių panaudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų saugos diržų atmetė kaip nepagrįstus.
19. Marijampolės AVPK pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su teismo išvadomis dėl neteisėtai panaudotų antrankių konvojavimo ir teismo posėdžių metu.
20. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
22. Dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu pažymėtina, jog nuo 2015 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Konvojavimo taisyklių 221 punktas nustato, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojavimo taisyklių 222 punktas nustato, kad konvojuotojų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta fizinė prievarta, specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas. Konvojavimo taisyklių 223 punktas nustato, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu; konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą; konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos. Konvojavimo taisyklių 224 punktas nustato, kad šių taisyklių 223 punkte nustatyti antrankių naudojimo atvejai netaikomi, kai konvojuojamos nėščios moterys, neįgalieji, nepilnamečiai iki 14 metų.
23. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas iki tol jau buvo net 12 kartų teismo pripažintas kaltu ir nuteistas, tarp jų už tyčinius nusikaltimus ir laikomas recidyvistu, ištisai atlikinėjo realias laisvės atėmimo bausmes, todėl, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, pareiškėjo asmenybė leido pagrįstai tikėtis visiškai neprognozuojamų šio konvojuojamojo veiksmų, kurie galėjo pasireikšti pasikėsinimu ne tik į konvojaus pareigūnų bet ir į savo paties gyvybei ar sveikatai pavojingą susižalojimą, todėl aplinkybė, kad jį konvojuojant buvo naudojami antrankiai, savaime nėra pagrindas teigti, jog nebuvo laikomasi specialiųjų priemonių panaudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
24. Dėl antrankių naudojimo teismo posėdžio metu pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 195 punktas numato, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, ginčai dėl žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį byloje Nr. T-41/2014). Todėl reikalavimai dėl žalos, kilusios dėl asmens (pareiškėjo) laikymo su antrankiais, kaip nurodo pareiškėjas, teismo posėdžio metu, atsisakytini priimti (nenagrinėtini) kaip nepriskirtini administraciniam teismui, kadangi teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-196-502/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2379-624/2017). Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmų nevykdant teismo posėdžio pirmininko nurodymų dėl pareiškėjo apsaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtų Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmų teismo posėdžių metu atmestini kaip nepagrįsti.
25. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės AVPK pareigūnai nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 21 d. būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Marijampolės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.
26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. Š. (buvusi pavardė B.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė