Baudžiamoji byla Nr. 2K-664/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00049-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  2.4.6.4.2; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam J. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. I. ir J. K. (J. K.) kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu išteisinti:

R. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių;

J. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendis dėl R. I. ir J. K. išteisinimo panaikintas ir jie nuteisti.

R. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį R. I. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį J. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu nuteistas A. M. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendis dėl nuteistojo A. M. pakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atsisakyta priimti nuteistojo A. M. kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistojo J. K., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų R. I. ir J. K. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad išteisintasis R. I. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, dėl to, jog, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto inžinierius, teikdamas viešąsias paslaugas pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 1996 m. birželio 20 d. darbų sutartį Nr. 5, pagal Kauno apskrities viršininko 1998 m. vasario 2 d. kvalifikacinį leidimą Nr. 76 rengdamas žemės reformos žemėtvarkos projektus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tokiais, susijusiais su tarnybinių pareigų atlikimu, savo veiksmais, pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, kurdamas savivalės, įstatymų nepaisymo sistemą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir T. Š., t. y. 2004 m. lapkričio 10 d., nenustatytu laiku ir vietoje, paprašytas A. M.: 1) neteisėtai ženklino Jonavos r., Upininkų sen., Baltromiškės k., Upninkėlių kadastro vietovėje suprojektuotus žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), 2) sudarė šių žemės sklypų abrisus ir planus, 3) parengė šiuose sklypuose esančių žemės naudmenų kontūrų plotų skaičiavimo žinialapius, t. y. rengė E. M. reikalingus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, ir 4) neturėdamas su A. M. individualia įmone sudarytos subrangos sutarties, nedirbdamas šioje įmonėje inžinieriumi, žemės sklypų planuose pasirašė kaip A. M. įmonės inžinierius. Taip R. I. pažeidė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą ir padarė didelės žalos žemės reformą vykdančioms institucijos bei valstybės prestižui; dėl neteisėtų veiksmų T. Š. negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių dėl nuosavybės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais, esančiais Jonavos r. Upininkų sen., Baltromiškės k.

Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad išteisintasis J. K. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl to, jog, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – J. K. individualios įmonės savininkas, teikdamas viešąsias paslaugas – žemės sklypų kadastrinius matavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, taip pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, kurdamas savivalės, įstatymų nepaisymo sistemą diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė bei T. Š., t. y.: 2006 m., tiksliau nustatytu laiku, paprašytas A. M. atlikti jam priklausančio 52 107 kv. m ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Jonavos r., Upninkų sen., Baltromiškės k., kuriame esantys statiniai pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nuosavybes teise priklauso T. Š., ir atlikdamas šio žemės sklypo kadastrinius matavimus bei rengdamas dokumentus, neteisėtai, sąmoningai, tyčia nekartografavo ir nepažymėjo žemės sklypo plane, kurį jis 2006 m. gruodžio 11 d. patvirtino savo parašu ir J. K. įmonės antspaudu, T. Š. nuosavybės teise priklausančių, Nekilnojamojo turto registre registruotų gyvenamojo namo ir pirties, ir 2006 m. gruodžio 20 d., pildydamas šio žemės sklypo kadastro duomenų formą, nenurodė šių pastatų savininko, taip pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 32.1 punktą ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522,  43, 44, 176 punktų reikalavimus; dėl jo neteisėtų veiksmų T. Š. negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių dėl nuosavybės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais, esančiais Jonavos r., Upninkų sen., Baltromiškės k.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų. Šios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas, teismo išvados dėl jo kaltės grįstos ne įrodymais, o prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

              Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jam, kaip kaltinamajam, nebuvo tinkamai išaiškinta teisė turėti gynėją, todėl buvo apklausiamas gynėjui nedalyvaujant, taigi buvo suvaržytos jo prcesinės teisės. Kasatoriui nuo pat pradžių kilo abejonių, ar dviejuose ribų nustatymo abrisuose ir trijuose žemės sklypo planuose parašai yra jo, todėl, detaliai susipažinęs su byla ir įsitikinęs, kad šiuose dokumentuose įrašai padaryti ne jo ranka, pirmosios instancijos teisme prašė skirti rašysenos ekspertizę. Tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, prieš priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, skirti rašysenos ekspertizę bei nustatyti, kas pasirašė abrisuose ir žemės sklypų planuose, ir tik išsiaiškinęs šią aplinkybę galėjo spręsti, ar kokie nors kasatoriaus veiksmai buvo neteisėti. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad valstybė ir nukentėjusioji T. Š. patyrė didelės žalos, nes šio teiginio nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pasak kasatoriaus, jis tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo ir jokių dokumentų nesuklastojo, nes T. Š. žemės realiai nematavo, A. M. pateiktuose dokumentuose nepasirašinėjo ir dėl jo veiksmų nei valstybė, nei nukentėjusioji didelės žalos nepatyrė.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą objektyviai ir visapusiškai, priėmė teisingą procesinį sprendimą – išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neteisingas, priimtas šiurkščiai pažeidžiant BPK 305 reikalavimus, dėl kurių kasatoriui sudėtinga gintis. Kasatorius pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyta, kokias nusikalstamas veikas jis yra padaręs. Nuosprendyje nurodoma tik tai, kuo kasatorius buvo kaltinamas ir dėl ko išteisintas, užsimenama, kad jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, nepasisakyta, kaip ir dėl to, kokiais objektyviais įrodymais remiantis jis pripažintas kaltu.

Kasatoriaus įsitikinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tarp jo ir A. M. buvo susitarimas daryti įstatymų pažeidimus A. M. naudai. Iš tikrųjų A. M. neprašė kasatoriaus pažeisti įstatymų ar daryti nusikaltimą, taip pat nežadėjo atsilyginti ir neatsilygino už padarytą darbą. Kasatorius teigia jokių dokumentų nesuklastojęs, viską fiksavęs taip, kaip iš tikrųjų buvo, t. y. savo darbą atlikęs sąžiningai, laikydamasis pareiginių nuostatų ir įstatymų; taip pat tvirtina nieko nežinojęs apie A. M. padarytus įstatymų pažeidimus ar nusikaltimą. Todėl, kasatoriaus manymu, niekuo nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis tyčia padarė nusikaltimą, t. y. piktnaudžiavo, siekdamas turėti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Be to, kasatoriaus teigimu, teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios elgesį. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nukentėjusioji ir jos artimieji siekia pasipelnyti, tai matyti iš jų pastangų atstatyti griuvėsius ir pakeisti jų statusą.

Nuteistojo R. I. kasacinis skundas tenkintinas visiškai, o nuteistojo J. K. – tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis jiems dėl padarytų esminių BPK pažeidimų naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį nuosprendį.

Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui nurodyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas R. I. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), J. K. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (faktiškai kaltintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį) ir 300 straipsnio 3 dalį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį panaikino ir, nenurodydamas, kad priimamas naujas nuosprendis, R. I. ir J. K. nuteisė. Teismas vadovavosi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais priimamas nuosprendis pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tuo tarpu pagal apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas sprendimas turėjo būti priimtas vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį šio Kodekso 329 straipsnyje (nagrinėjamu atveju šio straipsnio 2 punkte) numatytais pagrindais. Taigi apeliacinės instancijos teismas tiek pagal nuosprendžio formą, tiek pagal jo turinį yra priėmęs ne tos rūšies sprendimą.

Naujas nuosprendis surašomas laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie identiški pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Šių reikalavimų turi būti laikomasi ir tuo atveju, kai pagal BPK 330 straipsnio nuostatas priimami keli skirtingi sprendimai, taip yra ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui. Teismas turi surašyti nuosprendžio sudedamąsias dalis įstatymo nustatyta eile. Kiekvienoje nuosprendžio sudedamojoje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi būtini duomenys. Negalima įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš vienos nuosprendžio dalies į kitą.

Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti:

1) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes;

2) įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus;

3) motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo atliekamos įrodymų analizės ir apskųsto nuosprendžio įrodymų atmetimo arba kitokio įvertinimo motyvų išdėstymas paprastai į atskiras dalis neskaidomas ir logiškai persipina.

Po to nuosprendyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Iš šioje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija nuosprendžio pradžioje išdėstė kaltinimo R. I. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir kaltinimo J. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį turinį, tačiau įrodytomis pripažintų jų nusikalstamų veikų aplinkybės nuosprendyje neišdėstytos. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesuformulavo veikų, už kurių padarymą nuteisė R. I. ir J. K.. Kai teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį išteisintąjį pripažinti kaltu, nepakanka nurodyti, dėl kokio kaltinimo asmuo išteisintas, teismas turi nurodyti, už ką jis nuteisiamas. Priimdamas naują nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikos, už kurią kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai, iš nuosprendžio turi būti aišku, kokias bylos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas R. I. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir J. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, ne tik pats neišdėstė įrodytomis pripažintų šių nusikalstamų veikų aplinkybių, bet ir neatskleidė kaltinimo pagal šiuos straipsnius esmės.

Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo (išteisintojo) parodymų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė nei R. I. ir J. K. parodymų, nei įrodymų, patvirtinančių jų kaltę, apsiribodamas motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra būtinų apkaltinamojo nuosprendžio dalių, kuriose privaloma pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas bei bausmės skyrimo motyvus.

Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu (kasacinės nutartys Nr. 2K-23/2010, 2K-74/2010, 2K-135/2011, 2K-202/2011, 2K-302/2011, 2K-469/2011 ir kt.). Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasacinės instancijos teismas negali daryti jokių išvadų dėl kasatorių skundų argumentų, nesusijusių su nurodytais BPK pažeidimais, nes vien dėl tų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. I. ir J. K. nuteisimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis dėl R. I. ir J. K. (J. K.) išteisinimo panaikinta ir šie asmenys nuteisti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                               Viktoras Aidukas

                                                                                                                                                          Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                                          Vladislovas Ranonis